Atgal į sąrašą

„Ateik ir pažiūrėk“

„Mes dabar viešpataujame su Kristumi“ – DSA-16

 

MP3 PDF

 

 

Romiečiams 5:17: „Nes jei per vieno žmogaus nusikaltimą mirtis viešpatavo per vieną; tai dar daugiau tie, kurie gauna malonės ir teisumo dovanos perteklių, viešpataus gyvenime per vieną, Jėzų Kristų“.

„Ir padarė mus karaliais ir kunigais Dievui ir savo Tėvui; Jam tebūna šlovė ir viešpatystė per amžių amžius. Amen“. Apreiškimo 1:6. „Jis padarė mus!“ Ak, yra tiesos, kurias mes turime pabrėžti. Ši yra viena iš jų. JIS! Jis padarė mus! Išgelbėjimas yra Jo darbas. Išgelbėjimas yra iš Viešpaties. Viskas iš malonės. Jis atpirko mus su tikslu. Jis įsigijo mus su tikslu. Mes esame karaliai, dvasiniai karaliai (1 Petro 2:9-10). O, mes būsime karaliais žemėje su Juo, kai Jis atsisės į Savo sostą (Apreiškimo 3:21). Tačiau dabar mes esame dvasiniai karaliai ir mes viešpataujame dvasinei karalystei. [1]

 

Dievo Karalystė nėra iš šios žemės. Dievo Karalystė yra mūsų širdyse. Tai yra dvasinė Karalystė, Kurioje mes gimstame. Jėzus pasakė: „Ateina Dievo Karalystė, bet ne be smurto“ (Mato 11:12; Luko 16:16). „Nes štai Dievo Karalystė yra jumyse“ (Luko 17:21). Šventoji Dvasia, Dievo Karalystė, įeina į žmogų ir vadovauja, ir valdo jį, tai ir yra ta Karalystė. [2]

 

Taigi, kai Adomas nusidėjo paklausydamas savo žmonos samprotavimų vietoj to, kad laikytųsi Dievo Žodžio, būtent tai ir privertė Adomą nusidėti. Jo žmona samprotavo su šėtonu, o po to išreiškė produktą Adomui ir Adomas atsisakė Žodžio ir parsidavė. Jis neteko savo paveldo, kai prarado savo bendrystę ir teisę į Gyvenimą. Atminkite: „Nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, tikrai mirsi“. (Pradžios 2:17). O kai jis neteko jam priklausiusio Gyvenimo, jis taip pat prarado savo paveldą slypėjusį gyvybėje, nes jis turėjo pačią aukščiausią valdžią virš žemės. Jis buvo žemės dievas. Dievas yra visatos Dievas, visur. O šios žemės valdžia buvo Jo sūnaus rankose. Jis galėjo ištarti; jis galėjo pavadinti; jis galėjo paliepti; jis galėjo sustabdyti gamtos reiškinius; jis galėjo padaryti, ką tik panorėjo. Suprantate? Bet kai jis taip pasielgė, jis neteko savo paveldo. [3]

 

Ir Kolosiečiams 1:13: „Kuris išvadavo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė į karalystę (viešpatystę) savo mielojo Sūnaus“. Dabar pat mes viešpataujame su Kristumi, turime valdžią virš nuodėmės, pasaulio, kūno, ir velnio. Išreikšdami Jo šlovę ir gyrių; išreikšdami Jį Patį, nes tai yra mumyse veikiantis Kristus, (Filipiečiams 2:13), kad norėtume ir darytume iš Jo gero noro. Taip, tikrai, jau dabar mes esame pasodinti dangiškose vietose Kristuje Jėzuje (Efeziečiams 2:6). „Ir padarė mus kunigais“. Taip, Jo kunigais, aukojančiais dvasinį gyrių pašventintomis lūpomis. Aukojančiais savo gyvybes kaip malonią auką Jam. Garbinantys Jį Dvasioje ir tiesoje (Jono 4:23-24). Atliekantys užtarimą ir maldą (Romiečiams 8:26-27). Mūsų Dievo kunigai ir karaliai. Akivaizdu kodėl pasaulis mūsų nežavi, nes mes esame ypatinga tauta, uoli geriems darbams (Hebrajams 10:23-24). Mes buvome iš naujo sukurti Jame, kad būtume Savo Tėvo vaikais. [1]

Taigi, pirmasis Sostas buvo Danguje, teismo sostas. Antrasis Sostas buvo Kristuje. Trečiasis Sostas yra žmoguje.

Taigi, kas yra žmogus? Jis yra trivienė būtybė; kūnas, siela, ir dvasia. Kas iš jūsų tai žino? Įžvelkite Dievo būdą. Kas yra jo širdis? Ar prisimenate mano pamokslą, Dievas pasirinko žmogaus širdį kaip Jo valdymo bokštą? Velnias savo valdymo bokštui pasirinko jo galvą; matote, jis priverčia jį žiūrėti į tam tikrus dalykus, žvelgti akimis. Bet Dievas jo širdyje skatina jį tikėti tais dalykais, kurių jis negali regėti (Hebrajams 11:1-6). Matote, Dievas yra jo širdyje, žmogaus širdyje yra Dievo Sostas. Ar jūs supratote tai? Žmogau! Dievas įkūrė Savo Sostą žmogaus širdyje. Pirmoji žmogaus dalis yra kūnas. Kita dalis yra jo siela, kuri yra jo dvasios prigimtis padaranti jį tuo, kas jis yra. Jis dabar priartėja. Taigi, trečioji žmogaus dalis yra jo dvasia ir jo dvasia yra jo širdies centre, o širdies centre ir yra ta vieta, kurioje yra Dievo Sostas. [4]

 

Jis sėdi soste Dievo dešinėje (Romiečiams 8:34). Šis nėra Jo sostas. Jis sugrįžta tam, kad viešpatautų Savo soste; tai yra Dovydo sostas; Jis turės užimti Savo sostą. Jis sėdi Dievo soste (Apreiškimo 3:21), laukia, kol paskutinis priešas bus padarytas Jo pakoju (Filipiečiams 2:5-11). Vieną dieną Jis sugrįš, atsivesdamas su Savimi brangias sielas apsivilkti nemirtingumu, gyventi pašlovintame kūne, gyventi Tūkstantmetyje, o po to amžinai būti su Juo. [5]

 

Pažvelkite, Kristus jumyse padaro Jį apreiškimo Gyvybės centru. Suprantate? Kristaus Gyvybė jumyse padaro Jį apreiškimo centru (Kolosiečiams 1:26-28). Kristus, Biblijoje, padaro Bibliją užbaigtu Kristaus apreiškimu. Kristus jumyse padaro jus užbaigtu visumos apreiškimu, matote, ką Dievas stengiasi padaryti.

Kas gi tuomet yra naujasis Gimimas? Jūs galite paklausti: „Na, kas yra naujasis Gimimas?“. Tai yra asmeniškai jums skirtas Jėzaus Kristaus apreiškimas. Amen! Suprantate? Ne tai, kad jūs prisijungėte prie bažnyčios, paspaudėte ranką, padarėte kažką kitokio, sukalbėjote „Apaštalų tikėjimo išpažinimą“, pasižadėjote gyventi pagal taisyklių kodeksą. Bet Kristus, Biblija, Jis yra Žodis, kuris buvo jums apreikštas. Ir nesvarbu, ką kas nors pasakys, kas benutiks, tai yra Kristus; ką bepasakytų pastorius, kunigas, kas jis bebūtų... Tai yra Kristus jumyse, tai yra apreiškimas ant kurio Bažnyčia buvo pastatyta. (Mato 16:17-18).

O Kai Žodis yra apreikštas, Jis išreiškia Save.

Naujasis Gimimas yra Kristus, tai yra apreiškimas. Dievas apreiškė jums šią didelę paslaptį ir tai yra naujasis Gimimas. Taigi, ką jūs ketinate padaryti, kai surinksite kartu tą visą grupę, kurioje šis apreiškimas bus tobuloje darnoje ir Dievas išreikš jį per Savo Žodį tais pačiais veiksmais, tai pačiais dalykais, kuriuos Jis darė, padarydamas taip, kad Žodis pasireikštų! O, jei tik Bažnyčia žinotų savo poziciją! Ji vieną dieną sužinos. Tuomet, Paėmimas įvyks tada, kai ji tai sužinos. [6]

 

Mes visi tikime Viešpaties Atėjimu, kad Jo Atėjimas yra visai čia pat. Mes tikime, kad Tai yra visai čia pat. Mes tik nežinome, kuriuo laiku Jis pasirodys. Turėdami tai priešakyje, mes norime dėti visas pastangas, kurias galime tam, kad triūstume dėl Karalystės ir atvestume tą paskutinį asmenį į Karalystę (1 Korintiečiams 12:13). O kai paskutinysis bus išgelbėtas, daugiau neprisidės nei vienas. Bus tik tas skaičius. Ir kai tas paskutinysis bus atvestas, Kristaus Kūnas bus užbaigtas, prasidės Paėmimas.

Ir dėl to mes taip ilgimės tos dienos, kad paliktume šią vietą, kurioje dabar esame, nes ji tikrai yra užkrečiamų ligų izoliatorius, mes tai žinome, kur pilna ligų, negalių, ir nusivylimų, ir bėdų (Filipiečiams 3:20-21). Ir, tai bent, kas norėtų čia pasilikti, kai ten yra daug geresnė Vieta į kurią galima patekti? (2 Korintiečiams 5:1-8).

Todėl mes stengiamės išgelbėti kiekvieną sielą tam, kad Jėzus galėtų sugrįžti. Bet Jis negali sugrįžti tol, kol tas paskutinysis, kurio vardas yra Gyvenimo Knygoje, kuris buvo įrašytas ten prieš pasaulio pamato padėjimą, (Apreiškimo 13:8); kai tas vardas bus pašauktas, tuomet jis bus paskutinis. Jis atėjo tam, kad atpirktų, kad sugrąžintų. Atpirkti reiškia „sugrąžinti“. Ir kai Jis sugrąžina tą paskutinį... Šiandien Jis sėdi Dievo dešinėje, atlieka Savo kaip užtarėjo darbą (Hebrajams 4:14-16). Ir kai paskutinioji siela bus išgelbėta, kuri buvo atpirkta, ir regėta ir pažinota Dievo prieš pasaulio pamatų padėjimą; kai ši paskutinioji siela bus išgelbėta, tai ir užvers Knygą. Tada Avinėlis ateis, paims tą Knygą iš dešinės rankos To, Kuris sėdi Soste (Apreiškimo 5:6-10). Tada Jis sugrįš, Jis sugrįš į žemę. [7]

 

Jis tai patvirtino... Jis „perplėšė“ Jėzaus kūną, paėmė tą Dvasią, o kūną pakėlė prie Dievo sosto dešinės rankos; o likusią dalį siuntė žemyn, tą, kurią Jis atplėšė, mums skirtą Dvasią, Kuri yra vadinama Šventąja Dvasia. Ir būtent ta pati Gyvybė, kuri buvo Kristuje, yra jumyse, tai įrodo, kad Jis yra jūsų Atpirkėjas. Jis įsūnijo jus Dievui ir dabar mes esame Dievo sūnūs ir dukterys, turintys Kristaus Dvasią (Romiečiams 8:15-16; Galatams 4:1-7). Amen. [8]

 

Matote, viskas Biblijoje yra trejybėje. Jūs tai žinote. Aš pasakiau: „Jūs esate trejybė: siela, kūnas, ir dvasia“. Jūs gyvenate trejybėje: virtuvėje, svetainėje ir miegamajame. Galbūt jūs turite aštuonis ar dešimt skirtingų kambarių, bet gyvenimui jums reikia tik trijų kambarių. Dievas Tėvas, Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra trivienybėje. Ir mes atrandame, kad Kristaus atėjimas yra trejybėje. Pirma Jis atėjo, kad atpirktų Savo Nuotaką, po to ateina pasiimti Savo Nuotakos, po to pasirodys kartu su Savo Nuotaka kaip Karalius ir Karalienė tam, kad viešpatautų Tūkstantmetyje (Apreiškimo 19:11-16). Jūs tai žinote. Viskas yra trejybėje. Ir mes esame trejybėje, mes turime mirtingą kūną, dangišką kūną, o po jo, pašlovintą kūną. Trys etapai sugrąžinantys mus vėl į mūsų tobulumą taip, kaip Edene. [9]

 

Kai Jis dabar ateina, Jis yra Kunigas. Kai Jis buvo čia žemėje, Jis buvo Pranašas, Dievo Pranašas. Taigi, Jis atnešė Savo Kraują į Tėvo Akivaizdą. (Hebrajams 9:11-14), dėl to Jis yra Kunigas. Kai Jis sugrįš, Jis bus Karalius. Pranašas, Kunigas ir Karalius. Jis buvo Dievo Pranašas, Jis buvo Erelis. Jis buvo Dievo Kunigas, Jis buvo Avinėlis. Kai Jis sugrįš, Jis bus Liūtas (Apreiškimo 10:1-3), Karalius (Judo giminės), kad viešpatautų. [10]

 

Kur yra tas, kuris pasės tą sėklą skirtą pabaigos laiko bažnyčiai? Kur yra ta subrendusi sėkla, tas pažadėtasis Elijas? Ir ilgai netrukus po jo dienų, prasidės didysis suspaudimas ir žemė bus sudeginta.

Ir po to bažnyčiai ir... Nuotakai sugrįžus, Nuotaka ir Kristus vaikščios jų pelenais Tūkstantmetyje (Malachijo 4:1-3), kai žemė bus apvalyta ugnimi. Ir ten jie viešpataus. Ir pagonys, kurie niekada nebuvo girdėję Evangelijos, tuo laiku bus prikelti, ir Dievo sūnūs pasirodys (Romiečiams 8:19-23). Jei jis turi viešpatauti, jis turi turėti kam viešpatauti; jis turi valdas. „Ir jie valdė ir viešpatavo su Kristumi,“ (2 Timotiejaus 2:11-13), ir Kristus valdė tautas geležine lazda (Apreiškimo 2:26-28). Tada pasirodys Dievo sūnūs su lygiai tokia pačia valdžia, kurią Jis turėjo, kai buvo čia, tuomet tame viešpatavime prasidės Tūkstantmetis (Izaijo 65:17-25; Romiečiams 8:18-21; Apreiškimo 20:4-6).[11]

 

Priežastis slypi Romiečiams 8:17-18:

„O jei vaikai, tuomet paveldėtojai; Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Kristumi; jei taip yra, kad kenčiame su juo, kad būtume ir pašlovinti kartu. Nes manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse“.

Jeigu mes su Juo nekentėsime, negalėsime su Juo viešpatauti. Jūs turite kentėti tam, kad galėtumėte viešpatauti. To priežastis yra ta, kad charakterio neįmanoma suformuoti be kančios. Charakteris yra pergalė, o ne dovana. Žmogus be charakterio negali viešpatauti, nes jėga be charakterio yra šėtoniška. Tačiau jėga su charakteriu yra tinkama valdymui. Ir kadangi Jis nori su mumis pasidalinti netgi Savo sostu, tuo pačiu pagrindu, kuriuo Jis nugalėjo ir atsisėdo Savo Tėvo soste, tuomet ir mes turime nugalėti tam, kad atsisėstume su Juo. Nes lengvi, laikini kentėjimai, kuriuos dabar patiriame, nėra verti būti prilyginti didelei šlovei, kuri mumyse apsireikš, Kai Jis sugrįš (2 Korintiečiams 4:17-18). O, kokie turtai laukia tų, kurie nori įeiti į Jo karalystę per daug sunkių išmėginimų (Apaštalų darbų 14:22). [12]

 

Dabar Apreiškimo trys, dvidešimt pirma eilutė, skaitome štai ką:

„Kas nugali, tam duosiu atsisėsti su manimi mano soste, kaip ir aš nugalėjau ir atsisėdau su savo Tėvu jo soste’. Kas turi turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms“.

Ar atkreipėte dėmesį į padėtį? „Atsisėsti su Manimi Mano soste,“ ne „ant Mano sosto“. „Mano soste,“ tai reiškia „Jo valdose“. Ir taip, kaip Kristus yra Valdovas, sostą užimantis Valdovas tuo laiku, visų Dievo valdų, taip ir Bažnyčia bus su Juo, Nuotaka bus su Juo, Jo soste, visose valdose. Suprantate? Ne: „Ant Mano sosto,“ – bet: „Mano soste,“ – matote, ten, kur siekia Jo valdos. Ne „ant Mano sosto,“ bet „Mano soste“, suprantate, kiek siekia Jo valdos. Sostas yra virš valdų, o valdos aprėpia tiek, kiek aprėpia jų ribos. O šios yra nuo Amžinybės iki Amžinybės. Susimąstykite apie tai! [13]

 

Matote, Nuotaka sėdi su Juo soste. Nes ji turės teisti pasaulį, ji turi sėdėti teisme su Juo. Būtent tai matė Danielius.

Danieliaus 7:9-10: „Aš mačiau, kol sostai buvo nuversti ir atsisėdo dienų Senolis, kurio drabužis buvo baltas kaip sniegas, o Jo galvos plaukai – kaip gryna vilna; Jo sostas buvo kaip ugnies liepsna, o Jo ratai – kaip deganti ugnis. Ugninė srovė liejosi ir tekėjo nuo Jo akivaizdos; tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, ir dešimtys tūkstančių kart dešimt tūkstančių stovėjo Jo akivaizdoje; teismas atsisėdo, ir knygos buvo atskleistos“.

Matote, tai ta pati veiksmo scena, nes tūkstančių tūkstančiai, kurie Jam tarnauja, yra Nuotaka, nes, kas patarnauja vyrui, jei ne žmona? [14]

 

Sekminių dieną Dievas siuntė Šventąją Dvasią tam, kad valdytų žmonių širdyse ir valdytų jų gyvenimus. Ji nebuvo skirta tam, kad žmogus valdytų žmogų.

Tačiau žmogus nori valdyti, ir valdyti kitą žmogų; ir žmogus nori, kad žmogus jį valdytų. Jis nenori, kad Dievas valdytų. [15]

 

Taigi, mums tai nagrinėjant, mano tikslas nėra tik ateiti čia tam, kad turėti bendravimą su jumis, žmonės. Nors man patinka tai daryti. Ir, jei turėčiau tam galimybę, ateičiau pas jus į namus ir paspausčiau jums ranką, ir pabendraučiau su jumis, ir prisėsčiau, papietaučiau su jumis; ir mes atsisėstume medžio pavėsyje, ir šiek tiek pakalbėtume ir pabendrautume. Tačiau, kai mes susirenkame čia, mes esame čia dėl vieno išskirtinio tikslo. Tai yra pamokymo namai. Čia yra sostas. Čia yra Dievo sostas ir teismas prasideda nuo Dievo namų (1 Petro 4:17). Ir čia mes kartu susirenkame, susirenkame meilėje, vienas su kitu, kaip tik krikščionys gali mylėti. Bet čia mes paklūstame Šventosios Dvasios vadovavimui. Šventoji Dvasia yra mūsų tarpe. Ir mes esame čia, kad priimtume pamokymą, kad pamatytume savo silpnybes, savo ydas, ir kad sužinotume kaip galime pasivyti, kad būtume ten, kur mums dabar dera būti; kur esame ir, kur mums derėtų būti. Tai mes ir nagrinėjame. Tarnautojai nagrinėja tas vietas dėl savo žmonių. Kai jie mato žmones, stygių, tuomet jie pradeda apie tai kalbėti.

Taigi, greitai, aš manau, kad galbūt bažnyčia šiuo laiku turėtų pakilti laipteliu aukščiau. [13]

 

Dabar noriu pasakyti, kad aš tikiu vadovavimu. (Romiečiams 8:17). Tačiau ne žmonių vadovavimu aš tikiu. Aš tikiu Šventosios Dvasios vadovavimu, kuris ateina per Žodį (Kolosiečiams 1:18-20). Aš taip pat tikiu, kad Dievas siuntė vyrus bažnyčiai, vyrus, kurie yra Dvasios apdovanoti; ir jie išlaikys tvarką bažnyčioje (Efeziečiams 4:11-16). Aš tuo tikiu. Aš taip pat tikiu, kad bažnyčią valdo vyrai, kuriuos Dievas siunčia prisiimti atsakomybę. Tačiau tas valdymas vyksta per Žodį taip, kad tai nėra tie vyrai, kurie iš tiesų valdo, bet tai daro Dievo Dvasia, nes Žodis ir Dvasia yra viena. [16]

 

Antys susirinks drauge, jos visos, ir susiburs aplink lyderį. Savo tarpe jos kažkaip atpažins, nežinau kaip jos tai daro, bet jos žino, jog tas vienas antinas yra lyderis. Ir tas mažylis, jos visos susirinks ir apsups jį, ir kartu pakils į orą. Nors jis dar niekada nebuvo palikęs to tvenkinio, jis vis tiek, kaip galėdamas tiesiausiai, nuskris į Luizianą ar Teksasą, į ryžių lauką. Matote, prieš pakildami į skrydį, kad paliktų savo namus, kuriuose tais metais gimė, jie susivienija iš vien. Amen! Štai taip; susiburia aplink savo lyderį.

Problema su žmogumi yra ta, kad jis nežino, kas yra jo lyderis. Jie susiburs aplink denominaciją, jie susiburs aplink vyskupą ar žmogų, bet jie nesusiburs aplink [tikrąjį – Vert.] Lyderį, Šventąją Dvasią ir Žodį. Suprantate? Jie sako: „O, na, aš bijau, kad netapčiau šiek tiek fanatiškas; bijau, kad pasuksiu link klystkelio“. O, štai kaip jūs elgiatės!

O kas, jei ta antelė galėtų prabilti: „Man tiesiog nepatinka kaip atrodo jo plunksnos. Nemanau, kad galėsiu paskui jį sekti“. Ji mirtinai sušals. Jūs būsite ten pat pričiupti, jei nepakilsite skristi skrydžiui prasidėjus. Jos kartu susivienija ir tai padaro gamta.

Žąsys kartu susivienija, susiburia aplink savo lyderį; jos taip pat elgiasi. [17]

 

Hebrajams 13:7: „Prisiminkite savo vadovus, kurie kalbėjo jums Dievo žodį, kurių tikėjimu sekite, stebėdami jų gyvensenos pabaigą“.

 

Dangiškasis Tėve, priešas nesėdi vietoje. Priešas yra nugalėtas. Jėzus Kristus yra gyvas ir viešpatauja.

Šėtone, tu pralaimėjai kovą! Jėzus Kristus laimėjo pergalę. Tu esi atpažintas. Tu tik blefuoji; ir mes demaskuojame tave Kalvarijos meilėje. Išeik iš šių žmonių, Jėzaus Kristaus Vardu, ir palik juos, ir palik juos laisvus! [18]

 

Citatų nuorodos:

  1. „Jėzaus Kristaus Apreiškimas“ 35-36 par.

  2. „Vieno Dievo vienybė vienoje bažnyčioje“ (1958-1221E) 45 par.

  3. „Tarpsnis“ (1963-0317E) 99 par.

  4. „Apreiškimo 4 skyrius, 2 dalis“ (1961-0101) 237 par.

  5. „Kaip Erelė išjudina Savo lizdą“ (1959-0815) E-71 par.

  6. „ Kristus yra apreikšta Dievo Paslaptis“ (1963-0728) 233-240 par.

  7. „Visose kartose vienodai atpažįstamas Kristus“ (1964-0415) 10-12 par.

  8. „Jehova Irė, 1 dalis“ (1964-0402) 106 par.

  9. „Jehova Irė, 3 dalis“ (1960-0803) E-39 par.

  10. „Tiatyrų Bažnyčios Periodas“ (1960-1208) 36 par.

  11. „Klausimai ir atsakymai“ (1962-0527) 723 par.

  12. „Smirnos Bažnyčios Periodas“ 117 par.

  13. „Kaip aš galiu nugalėti?“ (1963-0825M) 33-36 par.

  14. „Sardų Bažnyčios Periodas“ 275 par.

  15. „Atmestasis Karalius“ (1960-0515M) 9-10 par.

  16. „Efezo Bažnyčios Periodas“ 93 par.

  17. „Susivienijimo Laikas ir Ženklas“ (1963-0818) 82-84 par.

  18. „Šio laiko Ženklas“ (1963-1113) 124 par.