Pamokslų sąrašas

Mano naujas tarnavimas

1 Gerai, broli Nevili. Ačiū jums, broliai. Labas rytas, draugai. Tai iš tiesų yra privilegija būti čia šį rytą, Maldykloje, mums visiems dabar esant glaudžiai susirinkus.

Ir mes laukiame to didelio susirinkimo, turėsiančio prasidėti San Chose šią savaitę... San Chose, Kalifornijoje. Po tarnavimo mes nedelsdami išvyksime į Vakarinę Pakrantę. O po to mes apie dvi dienas būsime „Kokoso Soduose“, Viešpačiui leidus, kartu su vyrais verslininkais. Ir Vakarinėje Pakrantėje mes tikimės nuostabaus laiko Viešpatyje. Jie turi aštuoniasdešimt dvi finansuojančias bažnyčias ir taip pat abi asociacijas iš San Chuakino ir iš visų kitų Vakarinės Pakrantės slėnių. Ir tai įvyks atrakcionų aikštelėje. Jei žinote, kad kurie nors jūsų draugai norėtų ateiti į kuriuos nors tarnavimus, mes džiugiai sutiksime jūsų draugus ir... ir jūsų artimuosius.

4 Ir mes tikimės... Aš turiu didesnį inspek... lūkestį šį rytą nei bet kuriame susirinkime, kuriame apskritai esu iki šiol buvęs, nes aš tikiu, jog mes esame pačiose išvakarėse prieš kažkam turint įvykti. Aš ilgą laiką to laukiau. Ir aš... aš manau, kad dabar mes esame ties to riba, kažko, kuo Dievas padės Savo vaikams kelyje nueiti toliau.

Jūs žinote, Biblijoje pasakyta, kad kai priešas ateina kaip potvynis, Dievo Dvasia iškels prieš jį vėliavą. Ir kai Dievas suteikia Savo Bažnyčiai palaiminimą ir jie su tuo palaiminimu eina į priekį taip ilgai, kad tai pasauliui tampa įprasta, tada jie pradeda jį niekinti. Tuomet Dievo Dvasia pasirodo ir vėl iškelia vėliavą. Ir ten prasideda prabudimas ar kažkas.

Ir mūsų didžiausios viltys yra tokios: vieną iš šių dienų Dievo Dvasia siųs Jėzų Kristų atgal į žemę. Ir tuomet, tuomet tai bus tobula. Tai bus tikroji vėliava.

8 Taigi, žmonės stovi aplink... šalia sienų ir panašiai, ir visame pastate. Ateidamas aš sutikau vyrą, kai pastačiau savo automobilį ir jis tarė... aš tariau: „Jūs... Aš paliksiu jį stovėti čia su raktu, vėliau jūs galėsite jį perstatyti, kada tik panorėsite“.

Jis pasakė: „Na, aš bandžiau surasti vietą; man nepavyko surasti stovimos vietos“.

O mūsų bažnyčia yra per maža susirinkimui. Tačiau šįryt išvykstant, o mes tai paskelbėme praėjusį sekmadienį, kad būsime čia ir atvyksime pasimelsti už ligonius, ir duosime jums nurodymus apie tai, ką mes neseniai išvydome įvykstant. Ir įvyko dar daugiau, iš Dievo malonės, kas prisidėjo prie to šį rytą.

11 Taigi, mes pamokslavome ir kiti dar iki mūsų, apie artimą Viešpaties sugrįžimą, greitą sugrįžimą. Ir mes tikime, kad jis vis artėja. Žinoma, kad taip yra, diena iš dienos. Bet jei tik mes sustotume ir susimąstytume, jog vieną iš šių dienų jūs išgirsite tai paskutinį kartą ir tuomet Viešpats Jėzus ateis.

Visa žemė... medžiai, visa gamta, žmonės, Bažnyčia, viskas dejuoja, rauda, laikosi laukdami tos Jo atėjimo dienos. Gamta tai žino, tada ji... ji liausis kentėti. Ir žmonės žino, jog tada jie liausis kentėti. Mirtis praras savo paskutinius gniaužtus, o kapas ir pragaras bus pergalės praryti.

13 Šįryt aš taip apsidžiaugiau sutikęs šį pastorėlį čia, kuris sugrojo mums ir sugiedojo, iš Selersburgo. Vienas iš brolių papasakojo apie ten vykstantį prabudimą. Ir, spėju, kad jie jau apie tai pranešė ir panašiai. Todėl tai yra labai puiku. Tegul Viešpats juos ten palaimins ir visas pastangas, kurias jie deda, tokia yra mano nuoširdi malda, vardan Dievo Karalystės.

14 Taigi, Viešpaties Žodis mums yra pats brangiausias. Mes tai žinome. Todėl šiandien aš tikiu, kad mes esame labai arti Viešpaties sugrįžimo ir tarnavimo laukuose yra tiek daug poreikių...

Aš neseniai kalbėjau su kai kuriais broliais. Aš manau, kad didžioji mano tarnavimo dalis nuo šiol bus paskirta užsieniui. Mes planuojame dėl Afrikos iš karto po Kalėdų ir dėl Australijos, ir dėl daugelio kitų vietų. Viešpats dabar juda ir atveria mums kelius. Jau ilgą laiką turime pakvietimus iš viso pasaulio. Ir galbūt mes galėsime išvykti iš karto po Kalėdų, jeigu jūs visi už mus melsitės.

16 Taigi, čia priešais save aš turiu atvertą Dievo Žodį. Taigi, aš atverčiau lapus, nes fiziškai, su Dievo pagalba, aš galiu tai padaryti, atsiversti Bibliją. Bet aš negaliu atverti to, kas yra viduje. Yra tik Vienas, Kuris gali tai padaryti, ir tai yra tik vienintelis Dievas. Jis yra Tas, Kuris parašė Tai Savo Šventąja Dvasia. Ir Jis yra Vienintelis galintis mums atidengti Bibliją. Ir aš viliuosi, kad Jis atvers mūsų širdis mums Tai skaitant, ir padarys mums Tai suprantama. Šįryt pasistengsiu kalbėti kuo trumpiau.

Pirmiausiai noriu padaryti tai, ką pažadėjau – papasakoti jums tai, kas neseniai nutiko per paskutines kelias dienas, kas liečia mano tarnavimo permainą. O po to aš turiu trumpą temą; po jos mes melsimės už ligonius. Ir aš manau, kad bus krikštas, nes manau, kad baseine yra vanduo.

Bet prieš mums tęsiant toliau, palenkime dabar savo galvas akimirkai maldoje. Ir man yra įdomu, kiek čia yra žmonių, žinančių, kad jiems reikia Dievo, ir pakelsiančių savo rankas į Dievą ir pasakysiančių, norinčių tai padaryti: „Prisimink mane, Viešpatie. Aš turiu tokį-ir-tokį poreikį“.

19 Pasimelskime. O Viešpatie, tylumoje... Mes suvokiame, kad į Dievo Akivaizdą mes privalome ateiti tyliai, nes ateinantysis pas Dievą, turi tikėti, kad Jis yra, ir kad Jis yra atlygintojas tiems, kurie uoliai Jo ieško. Ir mes ateiname Dvasios tyloje prie Tavo Sosto, o Dieve.

Ir mes iškeliame savo širdis į Tave ir tariame: „Ištirk jas, o Viešpatie“. Ir jei mumyse bus koks nors netyras dalykas, patrauk jį, Viešpatie, taip toli kaip rytai yra nuo vakarų. Ir jei mūsų širdyse bus kokia nors neteisybė, kas trukdys mūsų maldoms, kad į jas būtų atsakyta, mes meldžiame, kad Tu leistum Viešpaties Jėzaus Kraujui pašalinti kiekvieną dėmę iš mūsų dvasios ir širdies. Nes yra parašyta: „Jei paisau neteisybę savo širdyje, tai Viešpats neišgirs manęs“.

Ir Tu matai rankas, joms būnant iškeltoms, jos, mūsų fizinėms akims simbolizuoja jų širdžių poreikius. Mes meldžiame, o Viešpatie, kad Tu atsakytum kiekvienam iš jų. Čia yra daug vargstančių.

20 Ir šįryt žmonių susirinkime mes norime paprašyti, kad Tu prisimintum tą artėjantį susirinkimą San Chose. Padėk mums, o Viešpatie, nes mūsų laukia snieguotas ir apledėjęs šimtų mylių kelias. Bet mes vykstame Viešpaties Vardu, kad pasistengtume padaryti viską, ką turime tam, kad padėtume Tavo žmonėms, Viešpatie. Padėti prarastiesiems surasti Tave kaip savo Gelbėtoją ir padėti silpniems ir akliems, ir išlyginti kelią kitiems, kurie eis mums iš paskos.

Palaimink mūsų bažnytėlę ir jos pastorių, mūsų brolį Nevilį, visus patikėtinius, diakonus, ir lankančiuosius susirinkimą, ir visus mokytojus, visus, kurie yra susiję, ne tik juos, bet visas bažnyčias iš kurių čia yra atėję žmonių. Už tuos jaunus vyrus, kurie triūsia Selersburge, mes norime paprašyti, Viešpatie, kad Tavo ranka būtų ištiesta link jų, Viešpatie. Tegul tu iškelsi galingą gyvojo Dievo bažnyčią Selersburge. Suteik tai, Viešpatie.

22 Išgydyk ligonius; suteik regėjimą akliesiems, jėgų silpniesiems ir išgelbėjimą vargstantiems. Mums skaitant iš Tavo Žodžio šįryt, tegul Šventoji Dvasia ateis, įeis į tą Žodį ir atgaivins Jį mūsų širdims. Palaimink tuos, kurie turės būti pakrikštyti. Tegul jie bus pripildyti Šventąja Dvasia, kai pakils iš vandens atiduodami šlovę Dievui. Pasiimk šlovę Sau, Viešpatie.

Ir šįryt mums susirinkus mūsų sielų ir mūsų minčių išgryninimui, tegul mes galėsime palikti šią maldyklą, šįryt turėdami daugiau ryžto tarnauti Tau nei kada nors apskritai turėjome. Tegul mes gyvensime susirinkdami kartu, glaudžiai persipynę ir susaistyti Šventąją Dvasia iki tos dienos, kai mes susitiksime Tavo Namuose, aplink Tavo Sostą, kur milijonai giedos: „Osana, Osana“. Tegul mes visi ten būsime, kad nei vieno netrūktų. Suteik tai, Viešpatie. Iki to laiko, išlaikyk mus sveikus, linksmus ir pripildytus Tavo Dvasia, tarnaujančius Tau. Šių dalykų mes prašome Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

26 Tegul Viešpats pridės palaiminimų mums dabar skaitant iš Šv. Morkaus knygos, 11 skyrius, pradėsime nuo 1 eilutės. O po to, po šio trumpo pacitavimo ar pamokymo aš pereisiu prie mūsų temos. Aš skaitau tai tam, dėl ko aš... ką norėsiu jums papasakoti.

 Ir kai jie prisiartino...

Meldžiu atleiskite, noriu pradėti nuo 10 eilutės, kad sutaupytume laiko, 10 eilutė iš 11 skyriaus.

Palaiminta tebūna mūsų tėvo Dovydo karalystė, kuri ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“

Ir Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą; ir kai jis visa apžiūrėjo ir jau buvo atėjęs vakaras, jis su dvylika išėjo į Betaniją.

Ir rytojaus dieną, kai jie ėjo iš Betanijos, jis buvo alkanas;

Ir, matydamas iš tolo figmedį su lapais, jis priėjo, gal kartais ką ant jo ras; ir kai jis prie jo priėjo, jis nerado nieko, tik lapus, nes dar nebuvo figų metas.

Ir Jėzus atsakydamas tarė jam: „Nuo šiol niekas nevalgys nuo tavęs vaisiaus per amžius“. O jo mokiniai tai girdėjo.

Ir jie ateina į Jeruzalę; ir Jėzus įėjo į šventyklą ir pradėjo varyti lauk tuos, kurie pardavinėjo ir pirko šventykloje; ir išvartė pinigų keitėjų stalus bei krėslus tų, kurie pardavinėjo balandžius;

Ir niekam neleido per šventyklą nešti jokio indo.

Ir jis mokė, sakydamas jiems: „Argi nėra parašyta: ‘Mano namai visų tautų bus vadinami maldos namais’? Bet jūs pavertėte juos vagių lindyne“.

Ir raštininkai bei vyriausieji kunigai tai girdėjo ir ieškojo, kaip jie galėtų jį sunaikinti; nes jie jo bijojo, kadangi visa tauta stebėjosi jo mokslu.

Ir atėjus vakarui jis išėjo iš miesto.

Ir ryte, kai jie ėjo pro šalį, jie pamatė figmedį nudžiūvusį nuo pat šaknų.

Ir Petras prisiminęs sako jam: „Mokytojau, žiūrėk – figmedis, kurį tu prakeikei, – nudžiūvęs“.

Ir Jėzus atsakydamas jiems sako: „Turėkite tikėjimą Dievu.

Nes iš tiesų sakau jums: kas pasakys šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje neabejos, bet tikės, kad įvyks tai, ką jis sako, jis turės, ką besakytų.

Todėl sakau jums: ko benorėtumėte, kai meldžiatės, tikėkite, kad tai gausite, ir tai turėsite.

28 Koks maloningas pažadas. Ir tai yra absoliuti tiesa. Tai mane „pakirto“, jeigu galiu taip išsireikšti, ilgam laikui. Kaip tai galėtų būti?

Ir vieną kartą, kai pradžioje, čia maldykloje, pradėjau pamokslauti prieš daug metų, aš sutikau žodį „pragaras“. Aš daug kartų bandžiau atsekti jo prasmę ir visada buvo nurodoma, kad tai reiškia „hadą“ graikų kalboje, o tai reiškė „kapą“. Ir aš nežinojau, ką ir sakyti, nes aš nenoriu būti atsakingas už žmonių sielas teismo dieną. Todėl aš ieškojau ir tyrinėjau, kol suradau tiesą. Maždaug keturis ar penkis metus „pragaro“ temos aš net neliečiau, kol atradau tiesą apie jį.

30 O po to, ši Rašto vieta „pakirto“ mane dar labiau, nes ji buvo išskirtinė: štai tokį pažadą davė ne kas kitas, kaip Jėzus Kristus. Ir... Kai Jis pasakė Savo mokiniams: „Ko tik paprašysite, jūs galite tai turėti. Jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje neabejosite, bet tikėsite, kad įvyks tai, ką pasakėte, jūs turėsite, ką besakytumėte“.

O, jei mes galėtume pasverti šiuos žodžius: „Galite turėti, ką besakytumėte,“ – ne ką aš pasakysiu, bet ką jūs pasakėte. „Gali turėti, ką bepasakysi“.

Metų metus aš apie tai mąsčiau. Aš atsiverčiau kiekvieną žodyną, komentarus, kiekvieną vertimą, netgi „Douay“ versiją. Ir kiekvienas vertėjas išvertė tai vienodai: „Tu gali turėti, ką bepasakysi“.

Todėl aš žinau, kad jei tai yra parašyta Rašte... Man, visas Raštas yra Tiesa. O jei aš negaliu To teisingai padalinti, Tai vis tiek yra Tiesa.

32 Todėl aš tikiu, kad kartais Dievas leidžia mums išvysti dalykus tik tada, kai ateina laikas mums juos pamatyti. Jis sulaiko šiuos palaiminimus. Kaip kad palaiminimai, kuriais mes mėgaujamės šiandien, mūsų protėviai negalėjo jais mėgautis. Tai nebuvo jiems skirtas metas.

33 Ir aš galiu prisiminti, kai Šventoji Dvasia tą vakarą, kai sugrįžau prie šios sakyklos iš malūno, kur meldžiausi ir daugeliui čia sėdinčių žmonių pasakiau, kad Jis įpareigojo mane Savo Dvasia, suteikė įgaliojimą visam pasauliui: kad luošieji vaikščios, ir aklieji regės, ir kad karaliai ir valdovai prašys maldos. Ir tai brolių tarpe pradės prabudimą, kuris apims visą pasaulį prieš Viešpaties atėjimą.

Buvo sunku tuo patikėti. Man buvo sunku tuo patikėti. Tačiau būtent tai ir išsipildė. Tai tiesiog išpildė tai, šiandien pra... Šventosios Dvasios prabudimo ugnys dega aplink pasaulį. Indijoje, Afrikoje, visoje Europoje ir visur, Šventosios Dvasios vyrai, pripildyti Dvasia, uždega pasaulį su prisikėlusio Kristaus jėgos prabudimu. Luošieji vaikšto, aklieji regi, kurtieji girdi, nebylieji kalba, įvairūs nepakartojami stebuklai vyksta, nes Dievas tai pažadėjo. Ir Dievo pažadas yra teisus.

35 Ir kai aš pradedu apie tai mąstyti, aš negalėjau neužduoti klausimo Tam, Kuris su manimi kalbėjo. Aš buvau nepajėgus.

Ir aš manau, kad Dievas turėjo pasirinkti kažkokį menką, abejingą, beraštį žmogų, nes taip Jis... Dievas paima kažką, kas yra niekas, kažką, kas buvo atmestas... Štai, kas skatina mane taip mylėti Dievo žmones. Jie išvaro juos lauk kaip besivoliojančius šventuosius ar neteisėtus žmones. Bet kaip tik tada Dievas yra pasiruošęs juos pakelti ir kažką su jais padaryti. Ir tai Jam patinka. Tai parodo, kad Jis yra Dievas: paima nieką ir padaro iš jo kažką, paima nusidėjėlį kaip mane ir padaro Krikščioniu, Dievo ranka.

37 Aš uždaviau Jam klausimą dėl sugebėjimo. O Jis man pasakė, kad turėsiu melstis už sergančius žmones. Ir įgaliojimas buvo toks: padaryk taip, kad žmonės patikėtų ir būk nuoširdus, tuomet niekas prieš maldą neatsilaikys. Daugelis jūsų čia prisimenate tai, tai buvo atspausdinta ir išplatinta literatūroje po visą pasaulį.

Aš abejojau, kaip aš galėsiu tai padaryti, neturėdamas jokio išsilavinimo. O Jis pasakė: „Tau bus suteikti du ženklai, kaip ir Mozei buvo suteikti“. Ir vienas iš jų bus panašus į Mozės ranką: Jis pakeitė ją iš raupsuotos į sveiką ir... Ir tuomet įvyko tas pats... kai dėjau rankas ant žmonių. O po to kaip tai išsireiškė... Tuomet Jis pasakė: „Tu pažinsi pačias jų širdžių paslaptis“.

O aš... aš pasakiau: „Štai kodėl aš esu čia“.

Jis pasakė... Tuomet Jis man paaiškino Raštą. Ir o, nuo to laiko Biblija tapo man nauju Žodžiu. Mano žvilgsnis į Ją pasikeitė, požiūris į Ją tapo kitoks. Kažkas įvyko.

Tuomet šiek tiek vėliau Jis tarė: „Tuomet, jei būsi nuoširdus, išliksi nuolankus, susilaikysi nuo pinigų ir kitko, – pasakė, – tuomet tai tave ir toliau laimins, ir tu kopsi toliau“.

42 Kaip dažnai mes matome tokius vyrus, kurie pasiekia aukštas padėtis, kaip... ir įgija garsius vardus. Tačiau kartais Dievas ne tai vadina aukštais dalykais. Ar prisimenate, kai Jonas išėjo... pasirodė pamokslaudamas? Biblija išpranašavo, kad kiekvienas kalnas bus nužemintas ir kiekviena žema vieta bus iškelta. Suprantate? Ir kai tai prasidėjo, jūs būtumėte galvojęs, kad tai turėtų pasirodyti iš dangaus su ugniniais vežimais. Bet tai buvo ne kas kitas, kaip vargšas vyras apsirengęs avikailiu į kurį buvo įsisupęs; ir atsistojo ant Jordano krantų, pamokslavo ant purvinų krantų, o ne bažnyčioje. Bet Dievas tai pavadino didingu dalyku.

Ir kai Jėzus pasakė mokiniams, kad nėra buvę tokio didingo kaip Jonas Krikštytojas, gimusio iš moters... Paimkite visus karalius ir Dovydą, pranašą, ir visą jo didį puošnumą, ir Saliamoną; jie nei kiek neprilygo Jonui. Ir vis tik jis net neturėjo vietos, kur galėtų sudėti gluostą.

Todėl šiame pasaulyje jums nereikia būti turtingu ir galingu tam, kad būtumėte didis Dievo akyse. Jums tereikia būti nusižeminusiu savo širdyje. Ir tai Dievas vadina didybe. Tą, kuris yra užtektinai didis, kad nusižemintų. Toks yra didis žmogus, kuris... kuris dėl visko prisiims kaltę, kuris nusižemins. Tai yra didybė.

46 Tada mes atrandame, kad tai yra tai, ką pasakė Dievas. Tuomet tai buvo paskelbta nuo sakyklos čia, patį pirmą kartą. Tai išpildė tiksliai Tai, ką Tai pasakė, kad išpildys.

Ten pasirodė... Sekmininkų bažnyčią apėmė prabudimas. O šiandien sekmininkų bažnyčia yra greičiausiai auganti bažnyčia visame pasaulyje. Praėjusiais metais jie užregistravo (Neįskaitant mūsų ir... ir kitų iš denominacijų.) vieną milijoną ir penkis šimtus tūkstančių atsivertimų praėjusiais metais, o tai viršijo visus likusius protestantus ir katalikus kartu sudėjus. Katalikai turėjo tik, aš manau, keturis šimtus ir septyniasdešimt penkis tūkstančius, kažkur panašiai, atsivertusiųjų visame pasaulyje. Bet sekmininkai turėjo milijoną ir penkis šimtus tūkstančių. Dievas ruošia Savo Bažnyčią.

Vyrai be jokio išsilavinimo, su menku išsilavinimu, pakyla jėgoje, Dvasios patepime, išeina be jokio išsilavinimo ar kitko ir paskelbia neištiriamus Kristaus turtus. Štai kas yra didinga Dievo akyse.

48 Ir tuomet mes pastebime, kad visi šie dalykai įžiebia ugnį ir Šventoji Dvasia buvo ištikima Savo Žodžiui. Maždaug po penkių metų laikymo žmonių už rankos... Tuomet vieną vakarą Kvyn Sityje, Redžinoje, Kanadoje, per pakylą atėjo vyras ir ten Dvasios akivaizdoje išdėstė jo gyvenimą taip atvirai kaip tik buvo įmanoma. Ten įvyko atskyrimas taip, kaip Jis pažadėjo.

Ir tai įvyko visame pasaulyje. Apie tai yra parašyta daugeliu, daugeliu kalbų, beveik visur aplink pasaulį, kad net visas pasaulis apie tai žino. O po to pasirodė priešas ir išjuokė tai, ir pasakė, jog tai buvo minčių skaitymas, ir pasirodė to pamėgdžiotojai, ir visa kita. Bet visame tame Dievas tiesiog taip pat veikė toliau. Dievas išliko ištikimas Savo pažadui. Jis taip visada padarys.

50 Taigi, mes atradome, kiek vėliau... Vieną dieną aš vykau į žvejybą, į Deil Holou ežerą su kai kuriais vyrais, ponu Vudu ir jo broliu. O jie buvo Jehovos liudytojai ir buvo tik ką atsivertę ir pasikrikštiję į tikėjimą. Ir kol mes žvejojome priešais krantą... Aš pasakojau šią istoriją jums daug kartų.

Ten... Ponas Vudas pasakė... (Benksas Vudas, vie... vienas iš mūsų patikėtinių dabar čia.) Papasakojo apie vieną senyvą sesę, kuri anksčiau maitino juos riekele naminės duonos su sviestu. Ji priklausė „Dievo Bažnyčiai“. Ir pasakė: „Lailai, – savo broliui, – mums derėtų nueiti ir pasakyti jai, kad mes buvome išgelbėti“.

Jūs žinote, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos mes galime pasakyti ir jie palies Šventąją Dvasią, tiesiog tam tikri dalykai, kurie tiesiog Jam įtinka. Ir kai mes pasakome tokį dalyką...

Aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į: „Tai, ką tu pasakysi“. Jei tik mes galėtume atrasti, ką pasakyti. Jūsų žodžiai jus nuteisia. Jūsų žodžiai jus pasmerkia arba jūsų žodžiai jus palaimina.

52 Ir nesąmoningai Benksas greičiausiai pasakė tinkamą dalyką. Nes vos tik jam tai pasakius... Aš sėdėjau valties gale, žvejojau su musele bandydamas pagauti mėlynžiaunę žuvelę, tam, kad vėliau galėčiau pakabinti ją kaip masalą, nes mums buvo pasibaigęs masalas. Ir aš gaudžiau šias mažas žuveles ir dėjau jas į kibirą žvejybai užmetama pinta virvele. Ir kai Benksas tai pasakė, visiškai netikėtai Kažkas mane ištiko. Jis pasakė teisingą dalyką. Ir Šventoji Dvasia prabilo ir tarė: „TAIP SAKO VIEŠPATS, tu pamatysi, kai už kelių valandų įvyks nedidelio gyvūno prikėlimas“.

Aš pamaniau, jog tai bus katinėlis, kurį, maniau, mano berniukas per stipriai suspaudė ir uždusino jį, ir... ir numetė jį ant grindų prieš mums išvažiuojant. Aš maniau, kad tai bus jis.

Bet mūsų nuostabai kitą rytą... Mums sėdint valtyje... Aš žinau, kad Benksas yra čia. Spėju, kad ir Lailas yra. Ar Lailas yra čia, Benksas? Ar... Jei esi, Lailai, pakelk savo ranką. Jis visada su mumis atvažiuoja.

56 Jis buvo... pagavo žuvį su... vieną su... ilgu kabliuku ir jis pagavo mėlynžiaunę žuvelę. Ir ji buvo iki pat galo prarijusi kabliuką. Ir jis paėmė žuvelę į rankas, ir vietoj to, kad tiesiog ištrauktų kabliuką iš gerklės, jis buvo taip giliai įstrigęs, kad jam tiesiog teko jį išlupti. Ir jis ištraukė skran... skrandį, ir žarnas, ir pažiaunes, ir viską, tiesiai per jos gerklę. Ir jis tiesiog išmetė ją į vandenį, tiesiog tokią žuvelę, kuriomis mes žvejojome praėjusį vakarą, ir buvome supjaustę jų šimtą ar daugiau, masalui.

Ir mažoji žuvytė keturis ar penkis kartus suvirpėjo, ir pabandė žiopčioti, bet nepajėgė, nes gerklė buvo užkimšta pažiaunėmis ir panašiai. O Lailas pasakė: „Mažute, tu jau prarijai savo paskutinį gumulėlį“.

Na, aš žvejojau toliau nieko apie tai negalvodamas. Tuomet (Dievas daro dalykus taip keistai) visiškai netikėtai aš pajaučiau Kažką nusileidžiantį nuo tų miško medžių viršūnių. Šventoji Dvasia nusileido ir prabilo: „Atsistok!“. Pasakė: „Prakalbėk tai žuvelei ir jos gyvybė sugrįš“. Ji plūduriavo ten pusę valandos, nuplūduriavo į dumblius.

Aš pasakiau: „Žuvele, aš galiu tau sugrąžinti gyvybę Viešpaties Jėzaus Vardu“. Ta žuvelė apsivertė, sprigtelėjo ir nutolo skrosdama vandenį kaip tik galėdama greičiau.

59 Aš likau stovėti nežinodamas, ką daryti. Brolis Benksas Vudas pasakė: „Gera mums yra čia būti“.

O Lailas pasakė: „Taip nutiko dėl manęs, nes aš pasakiau tai jai: 'Mažute, tu jau prarijai savo paskutinį gumulėlį'“. Ir jis susijaudino.

Aš pasakiau: „Ne, ne dėl to“. Aš bandžiau paguosti Lailą. Aš pasakiau: „Tai ne dėl to“.

Ir tada man vėl atėjo Rašto vieta. Aš maldos sąraše turėjau mažiausiai šimtą vaikų sergančių spazminiu paralyžiumi, daug žmonių, leukemija, ir vėžys, ir suėstų tuberkuliozės, aklų ir kurčių, ir nebylių. Mano namuose jų yra lapų lapai. Ir atrodė, kad gailestingas Dievas turėjo atsižvelgti į juos, vietoj to, kad panaudotų Savo jėgą tokiai mažai, nereikšmingai žuvelei. Bet Jis išlieka Dievu.

62 Kodėl Jis nepanaudojo Savo jėgos raupsuotiesiems vietoj to nedidelio figmedžio? Ką tai reiškia? Dievas nori parodyti, kad Jam rūpi. Jis žino viską. Jis yra Dievas virš figmedžio. Jis yra Dievas virš žuvies. Jis yra Dievas virš kūrinijos. Jis yra Dievas virš visko. Ir nėra nieko, kas būtų per maža ar per daug nereikšminga, kuo Jis nebūtų susidomėjęs.

Todėl tai turėtų leisti mums sužinoti, kad nors mes esame maži ir nereikšmingi, Dievui rūpi, kad mes kažką dėl Jo padarytume. Jam patinka išreikšti Savo šlovę.

Ir tai manęs neapleido taip ilgai, kad aš dieną ir naktį vargiai galėjau rasti atilsį. Tai įvyko prieš du metus. Ir tai nuolatos manęs neapleidžia. Ir aš sakydavau: „O, aš tiesiog nieko negaliu apie tai pasakyti, nes aš negaliu patalpinti to atpirkime“.

Ką bepasakysi, tai išsipildys. Tu gali turėti tai, ką sakai“.

Ir aš stovėjau čia, prie šios sakyklos ir mėginau, ir atsiversdavau tą Rašto vietą, ir vengiau jos, ir vėl prie jos sugrįždavau, nes bijojau ja pasinaudoti.

Jūs negalite turėti tikėjimo, jei nežinote, ką darote.

64 Vienas žmogus neseniai atėjo pas mane ir jis tarė: „Broli Branhamai, ar jūs manote, kad Krikščioniui rūkyti tabaką yra negerai?“.

Aš pasakiau: „Kodėl manęs klausiate? Jeigu prote jums kyla abejonė, palikite tai ramybėje. Niekada ne...“.

Jūs negalite turėti tikėjimo tol, kol nebūsite visiškai įsitikinęs, jog esate teisus. Kuomet visi šešėliai nutolsta, tada jūsų galite turėti tikėjimą ir pasitikėjimą. Ir aš negalėjau atsistoti ten ir pamokslauti tą Rašto vietą, nežinodamas apie ką kalbu. Bet vis tik aš žinojau, kad Ji buvo iš Viešpaties.

67 Daugelis jūsų esate liudininkai to, kad paskutinius du metus nuolatos girdėjote mane ant šios pakylos sakantį, kad kažkur kažkas turi įvykti. Ir aš dabar siekiu to; aš žinau, kad tai yra per ištiestos rankos atstumą. Atrodo, kad aš tiesiog negaliu to suprasti.

Aš sakiau: „Jei atsiversčiau tą Rašto vietą, nežinočiau, ką dabar daryti, nes Raštai...“. Nors tu gali pamėginti išaiškinti... Jei kas nors būtų manęs paklausęs, aš būčiau ką nors jiems atsakęs ir nuėjęs toliau, ir nukreipęs kalbą kur nors kitur. Bet, kad išspręsti šį klausimą...

Tiesiog lygiai taip pat, kaip mes turime atsakyti į šį klausimą: ar Šventosios Dvasios krikštas yra teisingas, ar ne? Mes turime atsakyti į šį klausimą: ar Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir amžinai? Ar tai tiesa, ar ne? Mes turime į tai pažiūrėti. Mes privalome žinoti, kad Dievo Žodis visada yra teisus.

69 Todėl taip ir toliau tęsėsi, aukštyn ir žemyn, ir mane aplankydavo mintys apie tai, ir aš negalėjau nuo jų pabėgti. Ir visur, kur tik nuvykdavau, jos nuolatos mane aplankydavo. „Jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje neabejosite, bet tikėsite, kad įvyks tai, ką pasakėte, jūs turėsite, ką besakytumėte“.

Aš pamaniau: „Kaip tai gali būti, Viešpatie. Juk tai būčiau aš, kuris tai sakytų. Aš... Iš to nebūtų jokios naudos, nes tai būčiau aš tai sakantis. Todėl aš negaliu pasakyti nieko kito, o tik tai, ką Tu jau pasakei ir aš... aš galiu pasakyti tai iš Rašto vietų“.

Ir visi dalykai rėmėsi atpirkimu. Už atpirkimo ribų nėra palaiminimų, nes už atpirkimo ribų mes esame nusidėjėliai. Jei tai būtų koks nors universalus dalykas, skirtas visiems, tuomet visi būtų išgelbėti. Tačiau būtent jūsų požiūris į atpirkimo palaiminimus yra tai, kas atneša jums palaiminimus.

Kaip išgelbėjimas. Dievo atžvilgiu – aš buvau išgelbėtas, kai Jėzus numirė. Bet tai niekada man nesuteiks jokios naudos, kol tai nebus man apreikšta, kad Jis yra Dievo Sūnus ir kad aš priėmiau Jį kaip savo Gelbėtoją. Ir su kiekviena Rašto vieta yra tas pats.

Dieviškasis išgydymas yra skirtas jums, jei Dievas jums tai apreikš, kad jis skirtas jums. Jūs negalite tiesiog atsitiktinai to aptikti. Tai turi ateiti per apreiškimą. O, kai tai yra apreikšta, kad: „Jo rėžiais jūs buvote išgydytas,“ – nebelieka nieko, ką šėtonas galėtų padaryti, kaip pasakė mūsų jaunasis brolis iš Selersburgo: „Visi velniai kartu negalėtų to išjudinti“. Žinoma. Kai kažkas yra apreiškiama...

75 Atkreipkite dėmesį. Šį praėjusį rudenį daugelis manęs klausė: „Kodėl yra taip, kad kiekvieną rytą tu... kai sugrįžti namo, tu stveri savo šautuvą ir išvyksti į mišką medžioti?“.

Aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog Jis yra toks pats miško Dievas, koks Jis yra ir miesto Dievas. Jis yra lygiai toks pats Dievas ten, koks Jis yra čia. Ir Dievas visada elgiasi su žmonėmis pagal jų sugebėjimą ir tai... Kaip su Dovydu, kai jis buvo prie ramių vandenų ir žaliuojančių lankų, nes jis buvo ganytojas, ir Jis įvairiais būdais apreikšdavo... ir panašiai...

Aš atsikeliu ryte, kad atvykčiau į mišką labai anksti, apie ketvirtą ryto valandą voverių medžioklei. Ir net pati mano žmona man pasakė, ji tarė: „Bili, ar tu nepavargsti nuo vykimo medžioti?“.

Matote, šį mūšį turi laimėti vienas. Mano žmona to nesupranta. Aš negaliu to suprasti. Bet tai yra kova. Tu turi stovėti vienas. Niekas negali su tavimi stovėti. Vietos užtenka tik tau ir Jėzui.

Ar liksite nesuprastas? Žinoma. Netgi mano mažoji mergaitė ten, Rebeka nesupranta. Ji pasakė: „Jei aš apskritai ištekėsiu už vyro, jei jis bent paminės apie vykimą medžioti, aš už jo netekėsiu“. Pasakė: „Aš žinau, ką teko išgyventi mano motinai: vyro nėra namuose ir jis išvykęs į tarnavimus, vos tik jis sugrįžta namo – stveria seną šautuvą ar meškerę ir leidžiasi tekinas per miškus“.

Aš pasakiau: „Ar tau būtų geriau, kad jis tai darytų, ar tau būtų geriau, kad jis stvertų kortų kaladę ar... ar blondinę ir išlėktų iš namų? Aš norėčiau sužinoti tavo nuomonę“.

Ir kai tądien sugrįžau namo, ji tarė: „Tėveli, aš atsiprašau už tai. Aš ištekėsiu už tokio vyro kaip tu, kuriam patinka medžioti ir tada aš medžiosiu kartu su juo“. Ji pasakė: „Aš vyksiu kartu su juo“.

Aš pasakiau: „Na, toks variantas taip pat yra geras. Norėčiau, kad galėtum apie tai šiek tiek pakalbėti su savo motina“.

82 Bet miškuose yra kažkas tokio. Kai aš pirmą kartą sužinojau apie Dievą, aš norėjau atgailauti. Aš nežinojau kaip atgailauti. Aš nežinojau kaip su Juo kalbėti. Todėl aš prisėdau ir parašiau Jam laišką, ir paprašiau, kad Jis man atleistų. Ir aš nežinojau kaip tai padaryti, bet aš žinojau, kad miške buvau kažką išgyvenęs. Ir aš prisegiau laišką prie medžio tam, kad kai Jis nužengs į mišką toje vietoje, kur Jį mačiau, kad Jis galėtų jį perskaityti ir suprasti, ką turiu omenyje; kad man buvo gaila, jog anksčiau Jam netarnavau ir aš noriu, kad Jis atleistų mano nuodėmes. Vėliau aš susigėdau ir nukabinau jį. Aš pasakiau: „Jeigu Jis yra žmogus, Jis supras kaip žmogus; Jis yra mano Kūrėjas“.

Ir aš nusileidau į pašiūrę ir pradėjau kalbėti su Juo kaip žmogus ir Jis atsakė man kaip žmogus.

84 Tuomet tai buvo... aš turiu čia pasižymėjęs datas. Spalio dvyliktą... Penkioliktą dieną, Vajominge vyko elnių medžioklės sezono atidarymas. Dvy... dvylikta diena buvo paskutinė iki kurios galėjau medžioti. Ir mes ketinome išvykti dvyliktą dieną. Turiu omenyje – dešimtą dieną. Mes buvome miškuose, o tai buvo šeštadienis. Sekmadienį aš pamokslavau, o tai buvo vienuolikta diena. Pirmadienį brolis Sotmanas ir brolis Robersonas buvo ten, ir mes visi išvykome į... į tarnavimą... ar į elnių medžioklę Vajominge.

Dešimtos dienos rytą, kuris buvo... Tuomet aštuonioliktą dieną sezonas Indianoje būtų pasibaigęs. Mes daugiau nebūtume galėję medžioti voverių. Todėl aš pasakiau: „Tai bus paskutinė medžioklė į kurią galėsiu leistis“. Ir mūsų susirinko gera grupė, o aš vedžiojau juos po mišką. Ir aš sugrįžau į vietą, kurioje man patinka būti Seileme. Sezonas buvo vėlyvas. Voverių buvo mažai. Aš kelis kartus buvau išvykęs medžioti, sykiu sumedžiojau po vieną voverę.

86 Todėl tą rytą aš išėjau į tą patį mišką. Ir pakilo vėjas, ir pradėjo pūsti. Ir visi, kurie medžioja žino, jog toks rytas yra prastas. Aš medžiojau visame miške nesutikdamas nei vienos voverės ar neišgirdau nei vienos. Aš nusileidau prie upelio apačios ir pradėjau kopti viršun, kad patekčiau į kitą nedidelę miško dalį. Ir man artėjant prie to miškelio, ten buvo dau... daug riešutmedžių ir baltažiedžių robinijų. Nuo jų buvo nukritę visi lapai, jų buvo visa tankmė.

Šalia dviejų platanalapių klevų. Taigi, voverių, šalia platanalapių klevų, nepamatysi. Bet jo viršuje, aš pažvelgiau ir atrodė, kad prabėgomis pamačiau... Aš prabėgomis pamačiau voverę, lakstančią medžių viršūnėmis, bet ji lakstė labai greitai. „Na, – pasakiau aš, – net ir medžioti nepavyks. Juk čia yra žmonių“. Ūkininkai rinko savo kukurūzus visai šalia, už šio miškelio. Voverių čia negalėtų būti.

87 Todėl aš prisėdau tarp dviejų medžių ir viena koja įsirėmiau į vieną medį, o į kitą atsirėmiau nugara, šiltoje saulės atokaitoje. Aš pamaniau: „Aš tiesiog šiek tiek pasnausiu. Po to aš surasiu brolį Benksą ir brolį Sotmaną, ir jaunuolius, grįždamas ir leisdamasis žemyn“. Ir man ten sėdint... [Brolis Branhamas atsikosėja – Red.] Atleiskite man. Man sėdint ten po medžiu, patogiai įsitaisius, ir šilta saulė į mane švietė, Kažkas prabilo: „Jei tu pasakysi šitam kalnui: 'Pasikelk ir meskis į jūrą' ir neabejosi savo širdyje, bet tikėsi, kad įvyks tai, ką pasakei, tu galėsi turėti tai, ką pasakei“.

Aš pasakiau: „Na dabar ir vėl ši Rašto vieta yra mano mintyse“. Aš pasakiau: „Čia dar turiu šiek tiek laiko, maždaug vieną valandą iki kol turėsiu surasti kitus jaunuolius, todėl aš tiesiog panagrinėsiu šią Rašto vietą“. Ir aš pasakiau: „Na, kaip gi būtų galima tai pritaikyti“. Aš pasakiau: „Štai vienintelis būdas, kuriuo tai galėjo būti. Tie mokiniai gyveno kitoje atpirkimo pusėje. Atpirkimas įvyko vėliau. maždaug... o, po kelerių savaičių, prieš atliekant atpirkimą. Jėzus davė jiems jėgą kitoje atpirkimo pusėje, kaip Jis tai padarė su pranašais“.

O kai aš ištariau žodį „pranašais“, Kažkas vėl mane ištiko. „Kas buvo pranašai?“.

91 Tada aš pradėjau apie tai galvoti, apie tai, ką Jis padarė su pranašais. Ir tai pasidarė... Po to ten būdamas aš kurį laiką kalbėjausi savo viduje, tiesiog galvojau, kol aiškiai Kažką pajutau arti, iki tiek, kad aš pradėjau su Kažkuo kalbėti.

Ir Kažkas man tarė: „Tai yra atpirkime, nes jei vyras ar moteris yra toks pasišventęs ir atsidavęs Dievui, kad Dievas tiesiog įeina ir naudoja jų balsą, tai jau nebe žmogus kalba, tai Dievas, Kuris kalba jame...“.

Aš pamaniau: „Tai tiesa“.

Kažkas man pasakė: „Kaip tu manai, Kas... Kaip tu gali matyti tuos regėjimus būdamas ant pakylos? Kaip tu matai tuos regėjimus ten būdamas? Kas tai? Ar manai, kad tai yra dėl tavo išminties, kad tu gali išpranašauti kažką, kas kiekvieną kartą išsipildys iki raidės? Ar manai, kad tai tu kalbi? Ar manai, kad kartais, kai Šventoji Dvasia įeina į pamokslą, o tu pats nežinai, ką sakyti, Kas gi tuomet kalba? Kas tai yra, kai žmogus prabyla kalba apie kurią nieko nenutuokia? Kas tai yra, Kas išaiškins tą pačią kalbą, kurios nei vienas iš jų visiškai nežino? Ar tai yra tas individas, ar tai yra gyvojo Dievo Dvasia?“.

Aš pasakiau: „Tai yra tiesa. Aš suprantu tai. Tai yra Dievas, kuris kalba ir viskas, ko reikia Bažnyčiai, tai žengti arčiau Jo, gyventi labiau pašventintą gyvenimą su Juo“.

94 Ir man ten sėdint vos akimirką ar dvi, galvojant apie tai, aš pastebėjau, kad aš su Kažkuo kalbu. Ir aš išgirdau Kažką sakantį: „Paprašyk... Pasakyk ką panorėsi ir tai išsipildys“.

O aš pasakiau: „Ką Tu...“. Aš paklausiau: „Su Kuo aš kalbu? Kas Tu esi? Kas stovi čia, šiuose krūmuose, iš kurių galiu girdėti šį Balsą kalbantį su manimi? Kas Tu esi? Kalbėk su manimi“. Aš labai susijaudinau ir pašokau iš tos vietos tarp medžių; aš pasakiau: „Kalbėk su manimi. Kas Tu esi? Aš nematau Tavęs“. Aš ieškojau tos Šviesos ten; nieko negalėjau matyti. Aš sušukau: „Kas Tu esi? Kur Tu esi? Ko iš manęs nori? Viešpatie, kur Tu esi?“.

Kažkas atsitraukė atgal ir tarė: „Pasakyk, ką panorėsi ir tai bus tau duota“.

Aš pasakiau: „Viešpatie, ar Tu dabar keiti mano tarnavimą? Ar tai yra ta permaina apie kurią Tu kalbėjai? Ar tai yra tai, prie ko tai veda? Ar tai yra tai, kas tai bus, kažkas tame nedideliame namelyje, kurį mačiau regėjime? Ar tai yra tai?“.

Kaip tik tada labai gilus, mielas Šventosios Dvasios patepimas pakėlė mane lyg nuo kojų ir prabilo: „Pasakyk, ką panorėsi ir tai bus tau duota“.

99 Aš stovėjau ten apstulbęs. Tai apleido mane, aš nieko neturėjau. Aš pamaniau: „Na, ką aš galėčiau pasakyti? Čia nėra sergančių žmonių. Čia nieko nėra. Aš miške. Ką aš galėčiau pasakyti? Ką... ką... ką aš galiu padaryti?“. Ir aš pamaniau: „Ką... ką... Ar aš išeinu iš proto? Nejau aš taip stipriai nagrinėjau, kad aš... mano protiniai sugebėjimai pradeda išsekti?“.

Ir kaip tik tada aš išgirdau Tai taip pat, kaip jūs mane girdite, tarė: „Ar tu dabar nesi medžioklėje? Ir neturi laimikio?“ Pasakė: „Pasakyk, ką tik panorėsi“.

Na, aš pagalvojau štai ką: „Dievas pasakė: 'Įrodykite visus dalykus'“. Aš pasakiau: „Viešpatie Dieve, jei tai esi Tu ir tai yra ženklas, kad Tu ketini pakeisti mano tarnavimą iš tų regėjimų į kažką didesnio, ko aš taip ilgai laukiau...“. Aš pasakiau: „Tegul išsipildys tai, kad Tu atsakysi į mano maldą“.

Ir aš trumpai ten pastovėjau. Ir aš pamaniau: „Ką Jis pasakė? Jis nepasakė: 'Melskis', Jis pasakė: 'Pasakyk, ką panorėsi'. Tiesiog pasakyk tai ir tavo žodžiai materializuosis. Pasakyk šitam kalnui ir jis padarys tiesiog tai, ką tu pasakysi“.

102 Aš pečiu atsirėmiau į medį. O aš esu įpratęs... Sureguliavau savo šautuvą šaudymui į vinių galvutes iš penkiasdešimties jardų atstumo. Todėl aš... aš apsidairiau, kad surasčiau medį už penkiasdešimties jardų atstumo. Ir tas, kuris buvo už penkiasdešimties jardų, buvo be lapų, aš tariau: „Tai yra beveik visiškai neįmanoma, kad voverė įkoptų į tą medį. Visai šalia tie ūkininkai renka savo kukurūzus“. Aš pasakiau: „Bet ten atsiras rausvoji voverė, ant tos šakos galo ir ten tupės, ir aš ją iš čia nušausiu“.

Ir vos tik man tai pasakius, ten atsirado voverė. Aš šiek tiek suvirpėjau ir sureguliavau lygį, ir nušoviau tą voverę, nuėjau ten ir ją paėmiau. Aš visas drebėjau. Aš pasakiau: „Galbūt tai atsitiktinumas“. Jūs žinote, kaip žmonės gali abejoti. Bet tu nori būti įsitikinęs. Nedarykite nieko, jei nesate tuo įsitikinę, nes tik tik tuomet žinote, ką darote.

104 Aš šiek tiek pasitryniau veidą ir pažvelgiau, pataikiau jai tiesiai į akį. Ir taip aš nuėjau ten ir atsisėdau kalvos pašonėje, ir tariau: „Viešpatie, Tavo Žodyje yra parašyta, kad: 'dviejų ar trijų liudininkų burnoje bus įtvirtintas kiekvienas žodis'“. Aš pasakiau: „Jei tai buvai Tu, atleisk man dėl mano kvailumo. Bet aš meldžiu, kad duotum man dar vieną tokią voverę“. Ir aš pasakiau: „Tuomet aš patikėsiu Tavimi, kad Tai buvai Tu. Ir velnias neturės jokios galimybės pasakyti, kad tai viso labo buvo atsitiktinumas“.

Ir taip aš atsisėdau. Už akimirkos ten atėjo tas (aš Jį taip vadinu) super-patepimas, vėl viską apėmė ir beveik išmušė mane iš kojų, ir tarė: „Pasakyk ką panorėsi ir tai bus tau duota“.

Aš apžvelgiau mišką ir suradau kitą medį už apie penkiasdešimties jardų, aplink jį buvo daug brūzgynų ir vynuogienojų ir kitų persipynusių augalų – tokiame medyje voverės labai retai pasirodo. Aš pasakiau: „Ir ten atsiras dar viena jauna juodoji voverė, kuri tupės štai ten“.

Ir aš palenkiau žemyn savo pirštą ir apsidairiau po mišką, ir atsigręžiau, ir ten tupėjo juodoji voverė, žiūrėjo tiesiai į mane. Aš ją nušoviau, paėmiau ją. Ir aš pamaniau... O, aš drebėjau. Aš pamaniau: „Tik pagalvok, didis, galingas dangaus Dievas yra čia miške, ir Jis patvirtina man mano paties būdu, čia medžiojant, kad Jis ketina padaryti būtent tai, ką Jis man pasakė prieš penkiolika metų“.

Aš kurį laiką stebėjau. Aš pasakiau: „Viešpatie, tai įvyks dar kartą“.

Jis pasakė: „Ištark, kurioje vietoje tai įvyks“.

Aš pasakiau: „Aš pasunkinsiu tai“. Aš pasakiau: „Ant tos senos kerplėšos ten stūksančios lauko pakrašty, plikos, lygios ir pabalusios“. Aš pasakiau: „Ten pasirodys dar viena raudonoji voverė ir ji užlips iki pat tos kerplėšos galo ir pažvelgs anapus lauko į ūkininkus. Tai įvyks štai taip“. Aš atsigręžiau pažiūrėti, bet ten nebuvo jokios voverės. Aš laukiau apie penkias minutes, ten vis dar nebuvo jokios voverės. Aš... aš tariau: „Na...“. Pasakiau: „Dvi... dvi voverės taip yra gerai“. Aš pasakiau: „Du reiškia paliudijimą. Aš tuo taip tikiu“.

Ir Kažkas prabilo: „Bet tu pasakei, kad ten pasirodys dar viena“.

111 Aš palaukiau dar penkias minutes, nieko. O mano širdyje vis skambėjo: „Tu pasakei, kad ten atsiras dar viena“. Aš laukiau ir laukiau.

Kažkas paklausė: „Ar tu abejoji?“.

Aš pasakiau: „Nei trupučio“.

Ir vos tik man tai pasakius, ant tos kerplėšos pasirodė raudonoji voverė, išsitiesė ir pažvelgė į tuos ūkininkus. Dievas yra mano teisėjas man čia stovint. Aš nušoviau tą voverę. Nuėjau ten ir paėmiau ją ir leidausi per mišką ženkliai vėluodamas valandomis pasiimti jaunuolius, kad pamatyčiau ar jie sumedžiojo nors dar vieną kur nors. Bet nebuvo daugiau nei vienos. Po to aš sugrįžau namo ir jums apie tai papasakojau.

113 O po to lapkričio septintą aš buvau Kentukyje. Aš buvau su brolio Vudso svainiu, stovinčiu štai ten, Čarliu Koksu (stovi ten prie piliastro) ir su broliu Toniu Zeibelu, vienu iš diakonų čia bažnyčioje (Ar tu esi čia, Toni? O, jis yra kažkur čia.), broliu Toniu Zeibelu ir taip pat broliu Benksu Vudu. Ir mes buvome aukštai kalnuose, medžiojome.

Ir aš įėjau į mišką, o voverės buvo labai retai pasitaikančios, nebuvo... lapai jau buvo nukritę ant žemės. Ir aš pradėjau eiti mišku. Ir Kažkas man tarė: „Kiek voverių tu norėsi šį rytą?“.

Aš pasakiau: „Na, šiais metais sumedžiojau šimtą keturiolika, šimtą septyniolika“. Aš pasakiau: „Jei sumedžiočiau dar tris, tuomet būtų šimtas dvidešimt. Tai būtų lyginis skaičius ties kuriuo būtų galima sustoti“. Ir aš pasakiau: „Kitas dalykas, tai būtų... leistų man šešias parsivežti namo“. Jų mėsą man patinka valgyti labiau nei bet kurią kitą. Ir aš pasakiau: „Jei galėčiau gauti dar tris...“.

116 Aš kilau toliau eidamas per mišką šiek tiek giliau ir, o, ten nebuvo nei vienos. Geri medžiotojai kaip Čarlis ir kiti sumedžiojo vieną. O aš pasakiau: „Na aš...“.

Kažkas pasakė: „Ištark tai. Ištark tris voveres ir tu jas turėsi“.

Aš pasakiau: „Tai jau kartą išsipildė“.

Todėl aš atsistojau nedidelio medžio pašonėje, vėlyvos popietės laiku, keteros pašonėje. Ir tas Patepimas taip stipriai atėjo, kad aš vos begalėjau išstovėti ant žemės, ir prabilo: „Ištark! Ką pasakysi, neabejok ir tu gali turėti tai, ką pasakysi“.

Aš pasakiau: „Aš turėsiu tris voveres“.

Jis pasakė: „Iš kur jos ateis?“.

Aš pasakiau: „Viena ateis iš tos pusės, kita iš štai tos pusės, o dar kita iš galo“. Pasunkinau tau. Dievui nerūpi, kaip sunkiai tai atrodo. Jis yra aplinkybių Dievas.

120 Ir man ten stovint apie kelias minutes, aš negirdėjau kitų jaunuolių šūvių, niekur aplink. Aš atsigręžiau pažiūrėti už nugaros. Aukštai miške, už apie devyniasdešimties jardų, pamaniau, kad kažkas buvo ant kelmo. Aš stebėjau tai. Po kurio laiko, ji pašoko; ir tai buvo pilkoji voverė. Taip toli. Anapus daubos ant keteros viršūnės. Kai ji bėgo palei medžių pašonę, aš nušoviau ją. Atstumas buvo apie devyniasdešimt jardų, ir ji buvo užmušta. Aš pasakiau: „Štai pirmoji. Man derėtų pasisukti ir pažvelgti į štai šią kitą pusę link kitų, nes jos turi pasirodyti“.

Matote, Dievas turi būdą, kuriuo jis atveda jums dalykus, leidžia jums įsitikinti tuo, apie ką jus kalbate. Tas patepimas... tuomet nuo manęs pasitraukė. Na, aš laukiau ir stebėjau tą pusę apie valandą. Nieko neįvyko. Man darėsi šalta. Aš pamaniau: „Žinoma, jei tai yra Šventoji Dvasia sakanti šiuos dalykus, tai išsipildys kuo tiksliausiai; nes, kai patepimas buvo ant manęs, aš ištariau tą žodį ir tai turės išsipildyti tokiu būdu“.

122 Dabar pasiklausykite šito labai įdėmiai. Ir tai bus įrašyta garsajuostėje, kuri apkeliaus visą pasaulį.

Taigi, ir tuomet man iš kairės, aš vis stebėjau. Po kurio laiko aš pažvelgiau į medį. Bėgdama bukmedžiu, ten pasirodė pilkoji voverė. Aš pasakiau: „Būtent tiksliai taip. Teisingai, Viešpatie“.

Aš pritūpiau, pakilau, kad ją nušaučiau ir ten pasirodė dar viena voverė. Aš pasakiau: „Štai dvi. Tiesiog tiksliai. Turėsiu savo tris“. Ir aš pritūpiau, nušoviau pirmąją voverę.

Kita pabėgo po rąstu. Aš mačiau ją ant karijos riešutmedžio ar kažko, po rąstu. Rąstas buvo maždaug štai tokio ilgio ties galu, iškilęs maždaug per pėdą. Aš galėjau matyti tą voverę. Pirmąją buvau nušovęs. Aš pasakiau: „Dabar aš nušausiu ir kitą“.

Ir aš nusitaikiau, taikiklį nutaikiau tiesiai į jos ausį, ji buvo ne daugiau nei už keturiasdešimt, penkiasdešimt jardų, ir iššoviau ir pataikiau į rastą. O voverė net neišsigando. Ir aš įsidėjau dar vieną kulką. O ji apsisuko ir pradėjo leistis tuo rąstu ir nulėkė prie kito galo. Na, aš nusitaikiau geriausiai kaip tik galėjau. O per visus metus buvau prašovęs tik penkis kartus. Todėl tuomet aš nusitaikiau tikrai tobulam šūviui ir vėl nuspaudžiau gaiduką, ir pataikiau apie keturis colius virš jos. Aš pasakiau: „Greičiausiai aš išjudinau optinį taikiklį iš savo vietos“.

125 O po to aš pradėjau vėl stebėti. Ta voverė pradėjo bėgti ir nulėkė į miško pakraštį, šonu nuo manęs. „Na, – pasakiau aš, – aš išjudinau savo optinį taikiklį iš vietos. Aš tiesiog šausiu į ją šonu taikydamasis į krūtinės ertmę“. Ir aš pakilau ir nutaikiau taikiklį... Ir aš pamaniau: „Galbūt aš sušalau ir pradėjau drebėti“. Aš pamaniau: „Man nebuvo šalta ir aš nedrebėjau, kai nušoviau tą kitą“. Todėl tada... viskas buvo taip pat, tik minutės ar dviejų skirtumas...

126 Aš aptikau gilzę ir paėmiau ją į ranką, ir ginklą laikiau labai tvirtai, ir nusitaikiau į ertmę, voverės krūtinės ertmę, ir nuspaudžiau gaiduką. Ir aš pataikiau pėdos atstumu žemiau jos. Ir aš patraukiau, kad užtaisyčiau kitą šovinį ir aš... Ginklas buvo tuščias. Kol dėjau šovinius aš pasakiau: „Aš pataikysiu į ją, jeigu ji ten tebestovės“. O kai baigiau, voverė nulėkė toliau miško viršūnėmis.

O aš likau ten stovėti. Pamaniau: „Ką? Prašoviau ištisus tris šūvius. Kai buvau prašovęs tik penkis iš šimto keturiolikos“. Aš pasakiau: „Kaip tai gali būti, kad aš... mano ginklas nepataikė“.

128 Ir kaip tik tada aš suvokiau. „Tu negali nušauti tos voverės iš šios pusės. Ji privalo pasirodyti iš štai šios pusės“. Dievo Žodis yra tobulas. Negalėjau nušauti jos iš pietų; ji turėjo pasirodyti iš šiaurės. „Na, – pasakiau aš, – tuomet aš tiesiog atsisuksiu į šią pusę ir žiūrėsiu į šiaurę, kol ji pasirodys“.

Aš įstačiau daugiau šovinių į ginklą ir stebėjau. Mažoji... Aš pasakiau: „Jei ji pasirodys, ji turės būti labai arti“. Man nepatinka šauti iš arti, tai jau nebe sportas. Nedera to daryti. Todėl viena buvo... Tankumynas ten... Aš pasakiau: „Na, aš turėsiu nušauti šią iš šiaurės, nes aš tai taip pasakiau“. Todėl aš stovėjau pasisukęs į šią pusę, stebėjau.

Ir aš... aš pasakiau, kad aš... darėsi vėlu. Aš pasakiau: „Be penkiolikos keturios. Taigi, ketvirtą valandą aš turėsiu iš čia išeiti, nes... tie du, nes vyručiai manęs laukia“. Ir taip aš kurį laiką palūkėjau. Išmušė ketvirta valanda, trys minutės po ketvirtos. Aš pasakiau: „Na, eisiu pasiimti savo voverių“. Nuėjau ir pasiėmiau voveres, sugrįžau. Buvo labai tamsu, dauboje vos galėjau matyti.

132 Pradėjau leistis žemyn dauba. Ir man leidžiantis dauba buvo tamsu. Ir aš praėjau tą vietą, kurioje prieš tai stovėjau, Kažkas man tarė: „Nejaugi tu neketini ten užkopti ir nušauti tą voverę?“.

Aš pasakiau: „Kaip aš ją dabar pamatysiu?“. Per tą ribotą optinio taikiklio regą, per mažutėlį taikiklį. Buvo tiek mažai šviesos, kad priešais save galėjau matyti vos kelių pėdų atstumu. Aš pasakiau: „Kaip aš ją pamatysiu?“.

Jis pasakė: „Bet tu pasakei, kad ten atsiras dar viena“.

O, norėčiau, kad galėčiau tai padaryti... kaip nors galėčiau... kad pamatytumėte, ką tai... išgirsti tai... ką tai iš tiesų reiškia, draugai. Suprantate, po tuo Patepimu, tai nebuvau aš, kuris tai pasakė, Tai buvo Dievas, Kuris tai pasakė.

Ir aš padariau keletą žingsnių. Pasakė: „Pasisuk ir sugrįžk link šiaurės. Tavo voverė yra ten“.

Aš nuėjau... pasisukau. Ir aš pasakiau: „Viešpatie Dieve, aš nei truputį neabejosiu“. Aš pradėjau eiti atgal link šiaurės. Čia yra sėdinčių, kurie žino tai, pradėjau eiti atgal link šiaurės. Ir ant keteros, penkiasdešimties ar šešiasdešimties jardų atstumu, voverė įlipo į medį. Buvo kaip tik pakankamai šviesos, kad galėčiau ją matyti. Savo optiniu taikikliu išieškojau po visą medį aukštyn ir žemyn, negalėjau rasti jokios voverės. Po kurio laiko, man pasirodė, kad tame medyje pamačiau Islandinį bėgiką [paukštį – Vert.], ten aukštai. Buvo labai tamsu. Aš pasakiau: „Na, aš vis tiek pabandysiu“. Ir aš iššoviau. O kai tai padariau, voverė bėgdama aplink medį nusileido žemėn. Aš išgirdau kaip ji atsitrenkė į žemę. Pamaniau, kad ji nušoko. Tuo pačiu metu, kai tai įvyko, maždaug dvidešimties jardų atstumu nuo tos vietos, kita įlipo į baltąjį ąžuolą. O aš pasakiau: „Ji nusileido nuo vieno ir įlipo į kitą. Dabar, neabejotinai, Viešpatie, Tu neleisi man jos praleisti po to, kai aš po tuo patepimu pasakiau, kad taip turės būti ir Tu patvirtini mano tarnavimą. Tai bus šeštas kartas, kai Tu būsi patvirtinęs tai man“. Žmogaus skaičius, šeši kartai. Aš pasakiau: „Tu neleisi man į ją nepataikyti“.

137 Aš apžiūrėjau medį nuo viršaus iki apačios. Ir ten aukštai jame aš pamaniau, kad pamačiau kažkiek lapų. Pamačiau kažką juose judant. Ir aš pakilau ir iššoviau. Ir ta voverė nukrito ant žemės negyvai suakmenėjusi. Pradėjau kopti kalva džiaugdamasis ir laimingas. Aš nuėjau prie pirmo medžio man iš kairės ir ten gulėjo voverė. „Na, – pasakiau aš, – aš žinau, kad į ją pataikiau, bet nesu tikras ar tai yra ji“. Aš pasakiau: „Tuomet, Viešpatie, tu man duodi dar vieną papildomai“.

Aš nuėjau surasti tos kitos voverės; jos ten nebuvo. Ir aš ieškojau ir ieškojau, ir žiūrėjau po lapais, ir pakėliau mažus rąstgalius... ir pralaužiau seną rastą. Ir trisdešimties jardų spinduliu ten gulėjo tik vienas rąstas. Ir aš ji visą sulaužiau į dalis, pažiūrėjau po šonais, ir rankomis čiupinėjau lapus. Voverės ten niekur nebuvo.

Aukščiau ant kalvos viršaus ten buvo didelė, sena kerplėša. Aš užkopiau prie tos kerplėšos ir joje buvo nedidelė skylė. Aš ten pačiupinėjau ir pamaniau, kad apčiuopiau savo voverę, kuri dar spurdėjo. Kai aš buvau... Aš pasakiau: „Na, aš negaliu prie jos prieiti. Todėl ryte aš atsivesiu jaunuolius ir ją ištrauksiu“. Aš turiu nueiti jiems papasakoti. Ir aš nuėjau pas brolį Čarlį. Užkimšau tą skylę, nuėjau pas brolį Čarlį ir kitus, ir papasakojau jiems.

140 Mes tą vakarą nuvykome į jų namą vakarienei. Mes džiūgavome Viešpaties Akivaizdoje. O kai... Prieš gulant į lovą brolis Čarlis ten paklausė brolio Tonio Zeibelo (ten būnant), kad jis pravestų maldą.

Taigi, aš nepasakoju to tam, kad sukelčiau nesutarimą ar kad įžeisčiau brolį Tonį. Jis yra vienas puikiausių Krikščionių džentelmenų, kuriuos pažįstu. Bet tik tam, kad parodyčiau jums kaip Viešpats veikia. Tonis savo maldoje tą vakarą pasakė: „Viešpatie Dieve, tegul mums bus apreikšta, kad mūsų brolis sako mums tiesą per tai, kad rytoj jis suras tą voverę toje kerplėšoje“.

Tai buvo... Būdamas po patepimu aš nebuvau pasakęs, kad voverę surasiu kerplėšoje. Aš pasakiau: „Aš nušoviau tą voverę“. Žinoma, man nepavyko jos pasiimti. Nes jei tai būčiau padaręs, jų būtų buvę daugiau nei pasakiau. Tiesiog tiksliai tai, ką buvau pasakęs po tuo patepimu, tai Dievas ir išreiškė. Todėl aš nieko daugiau apie tai nesakiau.

Suprantate, štai kaip dažnai žmonės sako: „Brolis Branhamas pasakė taip ir taip“. Kai brolis Branhamas ką nors pasako, tai su tuo neturi nieko bendro. Bet kai Dievas tai pasako, tai amžinai yra tiesa.

Tačiau brolis Tonis to nesuprato. Jis pasakė: „Jei ta voverė ten bus, tuomet mes žinosime, jog mūsų brolis pasakė mums tiesą“.

145 Brolis Vudsas, brolis Čarlis, visi kiti tai suprato. Mes nieko nekomentavome. Tą naktį miegojau pas brolį Tonį. Kitą rytą prie stalo mes kalbėjome apie... O, tai buvo siaubinga diena. Ir brolis Tonis pasakė: „Na, yra vienas reikalas. Brolis Branhamas šįryt greičiausiai ištrauks savąją iš kerplėšos, iš medžio“.

Aš pasakiau: „Broli Toni, aš nepasakiau, kad voverė ten buvo. Aš pasakiau, kad galėjau ją pajausti. Ji spurdėdama tai pakildavo, tai nusileisdavo“.

Jis pasakė: „Ji ten bus. Ji bus būtent toje kerplėšoje“.

Mes užvažiavome ant kalvos. O kai nuėjau nuo automobilio, aš pradėjau gręždamasis atgal sakyti, kad ten kažkas yra negerai. Man reikėjo pasakyti Toniui dabar, nes jei tos voverės toje skylėje nebus, toje kerplėšoje, aš sugrįšiu visai be jokios voverės, tuomet pagal jo maldą praėjusį vakarą, jis vis tiek manys, kad aš pasakiau melą. Ir aš tariau: „Dieve, Tu žinai su mano Biblija, kad aš buvau pasakęs nuoširdžią tiesą“. Ir Dievas žino, jog tai yra tiesa, pasakiau tik tiesą.

149 Ir aš nuėjau toliau. Kažkas tiesiog mane vedė. Ir aš ėjau toliau per mišką, medžiodamas. Aš vis galvojau: „O kas, jei tos voverės ten nebus“. Jis davė man savo medžioklinį peilį, kad galėčiau prapjauti... didesnę skylę, tam, kad galėčiau įkišti vidun ranką ir ją ištraukti.

Ir Kažkas man pasakė: „Jeigu jos ten nėra, ar jeigu ji ten yra, koks skirtumas?“.

Aš pasakiau: „Jis ne... Jis manimi nepatikės. Jis meldėsi ir pasakė, kad: „Jei mes surasime tą voverę, jis iš to supras, kad mūsų brolis pasakė mums tiesą“.

Ir tas didis Patepimas atėjo, prabilo: „Tik ištark, kad ta voverė bus ten ir tu ją surasi“.

Aš pamaniau: „Žinoma, Viešpatie, žinoma. Tai bus septintas kartas iš eilės, kai šis patepimas yra ant manęs“. Aš paklausiau: „Ar tai Tu?“.

Jis atsakė: „Pasakyk, ko nori!“.

Aš tariau: „Aš surasiu tą voverę“. Patepimas pasitraukė nuo manęs.

154 Aš medžiojau iki devynių trisdešimt. O grįždami, leisdamiesi mes turėjome atsivesti kažkiek šunų. Tada jie galvojo, kad taip ir padarė. Bet aš užkilau ant tos kalvos devintą trisdešimt, pažiūrėjau į tą skylę, apčiupinėjau, prapjoviau. Toje skylėje visiškai nebuvo jokios voverės. Aš viską apčiupinėjau. Taigi, ką aš anksčiau kilstelėjau tebuvo žolinės šaknys ar medžių šaknys. Aš kilstelėdavau jas ir pajausdavau jas, ir jos nuslysdavo nuo lazdos, kai aš lazda besdavau ir kilstelėdavau viršun štai taip. Aš maniau, kad aš kilstelėdavau voverę, o ji vis nuslysdavo nuo lazdos, bet tai buvo smulkios šaknys ar kažkas: ten nebuvo jokios voverės.

Aš pamaniau: „Ką gi aš dabar darysiu?“. Aš pasakiau: „Jau yra devynios trisdešimt, turiu sugrįžti“. Aš pakėliau savo šautuvą ir pradėjau leistis kalva.

Ir Kažkas tarė: „Ar tu nepasakei, kad surasi tą voverę?“.

Aš paklausiau: „Kur gi aš ją surasiu?“.

157 Dievas yra mano atsakingas Teisėjas su Jo Žodžiu čia, ir aš esu penkiasdešimties metų amžiaus vyras, Evangelijos pamokslininkas, stovintis prie šios sakyklos, Kažkas prabilo: „Pažiūrėk po tuo nedideliu žievės gabalu“.

Aš pasakiau: „Viešpatie, aš Tavimi dėl nieko neabejočiau“. Aš nuėjau ten ir pakėliau tą žievę, bet ten nebuvo jokios voverės. Aš pamaniau: „Aš buvau...“.

Bet prieš man tai padarant, Kažkas pasakė: „O kas, jei jos ten nėra?“.

Aš pasakiau: „O, ji bus ten“. Ir aš ją pakėliau ir ten nebuvo jokios voverės. Aš nuleidau akis iš nuostabos. Aš pastebėjau mažą pilkšvą dalelę kyšančią iš už po lapo. Aš pakėliau tą lapą ir ten gulėjo ta voverė, padariau tai tiksliai taip, kaip Jis pasakė tai padaryti.

160 Tekinas kalva aš nusileidau ir papasakojau jiems apie tai. Ir mes džiūgavome. O kai aš atėjau prie automobilio, Čarlis ten pat stovėjo, Benksas, jie bendravo. „Ar tai nekeista, kad Tonis pasakė tokį dalyką savo maldoje, žinant, kad jis taip myli brolį Branhamą? Ir kodėl gi jis suabejojo jo žodžiu ir pasakė tokį dalyką?“. Suprantate, jis tiesiog turėjo tai pasakyti tokiu būdu, nes Dievas žinojo, jog šįryt aš stovėsiu prie sakyklos ir tai patvirtinsiu.

Jūs turite stebėti, ką sako žmogus, bet po to, ką sako Dievas. Tai, ką sako Dievas yra tiesa.

Tada aš pamaniau: „Na, tebūna šlovė Dievui“. Ir aš nusileidau. Mes nuostabiai praleidome laiką, sugrįžome namo.

162 Brolis Džordžas Raitas, metų metus gamino Komunijos vyną (Ir aš einu prie pabaigos.), gamino Komunijos vyną bažnyčiai. Brolis Rojus Robersonas (ten gale) mane pakvietė ir tarė: „Broli Branhamai, nuvykime ir paimkime Komunijos vyną iš brolio Raito (kuris sėdi čia, jis ir jo šeima)“.

Taigi, įdėmiai to pasiklausykite mums tai užbaigiant. O, Dieve. Mes nuvykome pas brolį Raitą anksti ryte ir kaip įprastai mus labai maloniai sutiko. Ir mes... kalbėjome apie vyną. O tuomet mažoji Edita, ten sėdinti luoša mergaitė, kurią aš mylėjau, mes visi šioje Maldykloje (ne vien tik aš, bet ši Maldykla), ji buvo kaip mūsų pačių sesė. Raitų šeima buvo seniausia šeima. Viena iš jų čia buvo Sloteriai, Rojus Sloteris ir šeima. O Raitai ar ponia Spencer, jie buvo tarpe pačių seniausių, kurie buvo šioje Maldykloje. Aš manau, kad Raitai lankosi čia apie dvidešimt penkis ar dvidešimt šešis metus.

164 Aš vis meldžiausi ir meldžiausi už tą mergytę. Aš meldžiausi, kad išvysčiau Dievą ją išgydant. Ir esu matęs didesnių negalavimų nei jos, kurie buvo išgydyti. Ir aš pasninkavau, ir aš meldžiausi, ir aš troškau, ir aš ieškojau Viešpaties su ašaromis dėl tos mergytės išgydymo. Vargšė mažutėlė susirgo dar būdama kūdikiu, greičiausiai vaikišku paralyžiumi, kuris iškreipė jo rankutes ir kojas.

Ji kentėjo daug metų. Ir kai mes pirmą kartą už ją pasimeldėme, ji nustojo kentėti. Tai buvo prieš metų metus... prieš dvidešimt šešerius metus. Kai jai suskausta pilvas ar dantis, vos tik aš už ją pradedu melstis, aš žinau, kad Viešpats tuo pasirūpins.

Bet ne tuo negalavimu. Ir aš esu matęs ją čia sėdinčią pastate, kai kiti luošiai atsistodavo ir nueidavo, ir su įvairiais negalavimais ir panašiai, ir stebėjausi: „Kodėl ši mergytė nepradeda vaikščioti? Viešpatie, pasirodyk virš jos. Leisk Šviesos Angelui nužengti ant šio vaiko, kad aš galėčiau ištarti TAIP SAKO VIEŠPATS“. Jei tai priklausytų nuo manęs, aš tai ištarčiau. Bet tai ne nuo manęs priklauso. Tai priklauso nuo Jo.

166 Ir aš stebėjau tai. Ir kai mes sugrįžome, ji norėjo triušio. Brolis Vudas ir aš išvykome ir nušovėme du triušius, parvežėme jai juos. Ji paruošė pietus, ponia Rait ir jos.

Ir tuo laiku sesė Heti Mouzer... Ji buvo neseniai netekusi savo vyro. Aš sutuokiau šią porą prieš kažkiek metų. Jie turėjo du puikius vaikus. O brolis Vatas buvo nužudytas. Jo berniukas surado jį po jo traktoriumi suvažinėtą iki mirties. Ir mažasis berniukas buvo palaužtas ir kažkas jam nutiko. Brolis Vudas ir aš nuvykome ten vieną vakarą ir pasilikome iki nakties, ten kur jo motina ir dėdė buvo kartu su juo. Ir Viešpats leido jam pasveikti. Ir jis sėdi čia šį rytą.

Jo motinai jis rūpėjo, tas paauglys, buvo vos tik pradėjęs veltis į pasaulio reikalus, penkiolikos metų amžiaus ar panašiai, o jo jaunesniam broliui buvo beveik dvylika, trylika metų.

168 Sesuo Heti Rait... Jūs visi žinote... Mes ją vadiname Rait. Jos vardas yra Mouzer. Bet ji buvo ištikimas žmogus, pagyvenusi namų šeimininkė, gyveno dviejuose kambariuose toli ant kalvų, ten su kastuvu ir kauptuku, stengėsi kauptuku iškasti dagišius lauk iš kukurūzų sklypelio, kad išmaitintų savo šeimynėlę. Ji ištikimai darbavosi.

Kai aš sėdėjau prie stalo valgydamas pietus, aš aiškinau apie tai, kas yra tikėjimas. Aš pasakiau: „Jei tikėjimas yra kaip šitas, jei aš pamatyčiau regėjimą apie brolį Šelbį sėdintį su tuo-ir-tuo, ir kiekvieną, tokį, koks buvo...“.

O sesuo Heti sėdėjo kito kambario gale. Ji neturėjo, ką pasakyti... niekada neturi.

170 Ir tuomet, kai mes kalbėjome, aš tariau: „Jei Viešpats parodo man regėjimą apie tai, kad kažkas turės įvykti, tuomet aš galėčiau apie tai pasakyti. Būtent tai pakelia mano tikėjimą“. Aš pasakiau: „Kai Viešpats parodo man tai, kas įvyks, tuomet aš turiu užtikrintumą, kad tai tokiu būdu ir įvyks, kai Jis man parodo“.

Aš pasakiau: „Aš ateičiau štai čia, jei ta liguista mergaitė sėdinti ten, ir Viešpats parodytų man, kad ji turės būti išgydyta, aš ateičiau štai čia ir atsistočiau ant tako, matote, jei viskas būtų tiksliai taip, kaip Jis tai pasakė, ir tada pasakyčiau: 'TAIP SAKO VIEŠPATS, Edita, kelkis ir vaikščiok'“. Aš pasakiau: „Jūs pamatytumėte kaip tos kojytės išsitiesia ir tos rankytės išsitiesia, ir ji pakiltų iš ten ir žengtų į Dievo šlovę“. Aš pasakiau: „Jei tai ateitų tokiu būdu...“.

172 Aš pasakočiau jiems apie šį išgyvenimą. Ir aš pasakiau: „Ar jūs žinote... Aš noriu jums užduoti klausimą“. Brolis Benksas Vudas sėdėjo šalia manęs prie stalo. O šalia sėdėjo... Tuomet sesuo Heti sėdėjo toliau gale, o berniukai sėdėjo čia, ir ponia Rait, ir ponas Raitas, ir Šelbis sėdėjo man iš kairės.

Dabar pasiklausykite. Nepraleiskite to. Parodysiu jums Dievo suverenumą. Ir mums kalbant, aš tariau: „Aš noriu jūsų kai ko paklausti. Kas ten padėjo tas voveres? Tame miške voverių nebuvo. Aš medžiojau ir medžiojau. Ir aš... aš nesu geriausias medžiotojas, bet aš medžioju nuo vaikystės. Ir aš medžiojau netoliese o... o jie buvo pačiose neįprasčiausiose vietose, ir po to juk aš galėjau jas įvardinti taip pat neįprastu būdu“. Aš pasakiau: „Kas jas ten pastatė?“. Aš pasakiau: „Man įdomu ar tai yra todėl, kad mano tarnavimas turi pasikeisti, nes Abraomo Dievas patvirtina Savo pažadą taip, kaip Jis tai padarė Abraomui“.

174 Kai Jis buvo ant kalno viršūnės ir jam tam buvo reikalinga auka, vietoj jo sūnaus, Jehova-Irė padarė stebuklą ir pastatė už šimto mylių. Jis įveikė trijų dienų kelionę. O įprastas žmogus per dieną gali nueiti dvidešimt penkias mylias. Ir tada jis pakėlė savo akis ir išvydo iš toli kalną, ir tada leidosi link kalno, ir užkilo ant to kalno viršaus. Ten buvo laukinis avinas, avį laukiniai gyvūnai būtų užmušę. Ir tuomet ant kalno viršaus, kur nėra jokio vandens, kaip tas avinas ten atsidūrė? Kas įvyko? Dievui buvo reikalinga auka, kad įrodytų Abraomui, kad Jis buvo Jehova-Irė. Būtent pats kūrinijos Dievas ištarė aviną būčiai. Taigi, tai nebuvo regėjimas. Jis papjovė tą aviną ir iš to gyvūno ištekėjo kraujas. Tai nebuvo regėjimas; tai buvo avinas.

Aš pasakiau: „Tas pats Dievas...“. Aleliuja! Tas Jehova-Irė, šiandien Jis yra toks pats Jehova-Irė, koks Jis buvo ant to kalno su Abraomu. Jis vis dar gali sukurti gyvūną Savo šlovei. Šios voverės nebuvo regėjimu. Aš jas nušoviau; iš jų išsiliejo kraujas. Aš nudyriau jas ir suvalgiau jas. Jos nebuvo regėjimais; jos buvo voverės.

176 Aš pasakiau: „Tas pats Jehova-Irė, stengėsi perduoti man Savo pažadą, mano apsiblaususiam ir bukam protui. Jis galėjo ištarti mano poreikį būčiai taip pat, kaip Jis galėjo ištarti Abraomo poreikį būčiai“.

Man pasakius nei žodžiu ne daugiau to, sesuo Heti (ji dabar ten sėdi verkdama)... neištarė nė žodžio. Ir Ji tarė: „Tai yra niekas kitas kaip Tiesa“.

Ji pasakė tinkamą dalyką. Ji pasakė tiesiog taip, kaip Benksas anuomet. Aš išgirdau jos balsą lyg jis sklistų man iš ausų, kaip skriejantį aukštai į mišką. Ponia Rait sėdėjusi ten gale su savo mergyte bandė paaiškinti, ką pasakė Edita, aš negirdėjau ponios Rait.

Ir tas super-patepimas apėmė mane, tarė: „Pasakyk Heti, jog ji surado malonę Dievo akyse“. Kas būtų pagalvojęs...? Pasakė: „Pasakyk, kad ji paprašytų, ko tik panorės, tuomet tu ištark tai būčiai per šią dovaną. Ko tik ji paprašys, ištark tai būčiai“.

Aš pažvelgiau į sesę Heti. Pirmasis kartas, kai tai buvo atlikta žmogui. Aš pasakiau: „Sese Heti, prašyk, ko panorėsi. Dievas tau tai duos“.

181 Ką jūs apie tai manote? Ar jūs tai suprantate? Septynis kartus Jis tai patvirtino per gyvūną. Septyni yra Dievo tobulas skaičius. O čia yra pirmasis kartas su žmogumi. Ir Jis... Ką Jis pasirinko? Kokį nors garsų aristokratą? Plačiai pagarsėjusį tarnautoją? Vargšę, paprastą našlę moterį, kuri vargiai mokėjo užrašyti savo vardą. Dievas žino, ką Jis daro. Pasakė: „Prašyk, ko panorėsi“.

Heti manęs paklausė: „Broli Branhamai, ką tu turi omenyje?“.

Aš pasakiau: „Prašyk ko tik tavo širdis trokšta ir tai bus sukurta čia pat, kad tu žinotum, jog dangaus Viešpats Dievas atsako, ir Jo Raštai yra teisingi“. Mano pirmasis kartas su nauja dovana, mano pirmasis patepimas... Aš vos galėjau girdėti.

Ir ji apsidairė. Mes prieš tai kalbėjome apie jos mažą, luošą seserį. Aš pasakiau: „O, neabejok, – savo širdyje, – už kelių minučių mažoji Edita šokinės Dievo šlovei“.

Heti dairėsi aplink, vis dairėsi. Ir ji tarė: „Broli Bili, mano didžiausias troškimas yra mano dviejų berniukų išgelbėjimas“.

184 Koks... Na, ten negalėjo būti didesnio dalyko. Ji būtų galėjusi paprašyti dešimties tūkstančių dolerių; ji būtų juos gavusi. O kas, jei tai būtų koks nors milijonierius, būtų paprašęs dar vieno milijono. Dievas žinojo, ko ji ketino paprašyti.

Sese Heti, bent septyni ar aštuoni liudininkai ten stovi... Visi jūs žmonės, kurie buvote tą... kai tai įvyko, pakelkite savo ranką, visi esantys pastate, kurie buvote ten, kai tai įvyko. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni. Septyni, aštuoni, aštuoni iš jų buvo ten, kai tai įvyko.

Aš pasakiau: „Prašyk, ko tik nori, nes Dievas leido man duoti tau, ko tik tu panorėsi“.

Ji pasakė, kad jos berniukams buvo prasidėjęs paaugliško nepaklusnumo laikotarpis. Ir ji tarė: „Mano berniukų išgelbėjimo...“.

Aš pasakiau: „Dievo valia, Dievo jėga aš duodu tau, Jėzaus Kristaus Vardu, tavo troškimą“. Ir jos du berniukai buvo supurtyti Dievo jėga ir tas visas pastatas drebėjo. Benksas įpuolė į savo lėkštę. Šelbis pastvėrė... O Heti taip šaukė, kad būtumėte galėję ją išgirsti už dviejų kvartalų. O tie du berniukai su ašaromis tekančiomis jų skruostais gavo tiksliai tai, ko paprašė kaip tik tada.

O, pirmasis kartas, kai tai apskritai buvo panaudota žmogui. „Paprašyk, ko panorėsi ir tai bus tau suteikta“. Jos berniukai sėdi čia su ja šįryt.

190 Ko ji galėjo paprašyti? O kas, jei ji būtų paprašiusi savo mažosios sesės išgydymo? O kas, jei ji būtų to paprašiusi? Mergytė būtų buvusi išgydyta, bet jos du berniukai prarasti. O kas, jei ta vargšė našlė, kuri buvo neseniai man pasakiusi, jog ji stengėsi atiduoti šiai bažnyčiai penkiasdešimt dolerių su pažadu padėti pastatyti naują bažnyčią, o brolis Robersonas nenorėjo jų imti, leido jai duoti tik dvidešimt iš jų...

Ir aš pasakiau pats sau, kai ji kalbėjo: „Aš sugrąžinsiu jai ir tą dvidešimt“.

Bet Dievas man pasakė, mano širdyje, ne per regėjimą, mano širdyje: „Kai Jėzus stovėjo, stebėjo našlę įdedančią tris skatikus, kai ten gulėjo tūkstančiai 'dolerių', ką tu būtum padaręs“.

Aš pasakiau: „Na, jei aš būčiau stovėjęs šalia, pasakyčiau: 'Sese, mums jų nereikia. Pinigų mes turime užtektinai'“.

Bet Jėzus to nepasakė. Jis leido jai eiti ir tai padaryti, nes Jis žinojo, kas laukė toliau kelyje. Todėl padėk man, Dieve, kaip mano atsakingas Teisėjas, Dievas žinojo, kas laukė jos toliau kelyje.

194 Ir aš įkišau ranką į savo kišenę, kad surasčiau savo piniginę tam, kad atiduočiau jai jos dvidešimt dolerių ir pasakyčiau: „Sese Heti...“.

Bet Jis tarė: „Nedaryk to“.

Tuomet už kelių minučių, kai kalba ėjo apie Jehovą-Irę, ji tarė: „Tai yra niekas kitas kaip Tiesa“. Ir tai kilo iš vargšės, našlės moters širdies, Dievas žinojo, kad ji paprašys didžiausio dalyko, kurį buvo galima padaryti.

Tol, kol ten yra dangus, kai žvaigždžių nebeliks, kai mėnulio nebebus, nebebus žemės, nebebus jūros, tie berniukai gyvens toliau amžinybėje su Tuo Pačiu Jehova-Irė, Kuris davė nemirtingą pažadą. Jo pažadai negali apvilti.

Aš laukiu, to susirinkimo pačiame San Chose, pradžios. O, jeigu tai tik pasireikš...

Taigi, kai patepimas ištinka: „Prašyk, ko panorėsi“. Aš turiu tobulą užtikrintumą, kad kai tai ištiks, ir ką tik tai Dievas įdės, kad būtų paprašyta, tai išsipildys tiesiog tiksliai taip. Taip turi būti. „Nes jei pasakysi šitam kalnui...“. Matote, tai ne jūs, kuris kalbate. Tai nesate jūs; Tai yra Dievas. Tai jūs, kuris esate toks... toks atsidavęs Dievui.

198 Dabar, atkreipkite dėmesį į pranašus iš senų laikų, mums einant link pabaigos. Pranašai iš senų laikų, kai jie buvo... regėjo Viešpaties Jėzaus atėjimą, jie iki tiek giliai buvo Dvasioje, kad jie kalbėjo pirmuoju asmeniu.

Pažvelkite į Dovydą Psalmėse, 22-oji Psalmė, verkė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Ne Dovydą, Tai buvo Kristus po aštuonių šimtų metų. „Visi mano kaulai spokso į mane. Jie tariasi prieš mane. Jie kraipo savo galvas sakydami: 'Jis gelbėjo kitus, bet savęs Jis negali išgelbėti',“ – Dovydas kalbėjo tai lyg tai jis būtų pats, bet Tai buvo Dievo Dvasia jame, Kristus, kalbantis.

O, Dieve, būk pašlovintas. Įeinantis į Savo Bažnyčią Savo jėgos pilnatvėje, veikiantis Savo žmonių tarpe, išskleidžiantis Savo didelius gailestingumo sparnus, tebus Jis pašlovintas.

200 Aš neturiu laiko savo pamokslui. Palenkime savo galvas tik trumpam. Ar šįryt čia yra nors vienas ar kiek bebūtų tokių čia, kurie žino, jog nėra pasiruošę šiuo laiku susitikti su Dievu, ar pakeltumėte savo rankas ir pasakytumėte: „Pasimelsk už mane, broli Branhamai“. Mes negalime pakviesti jūsų prie altoriaus, nes prie jo nėra vietos. Telaimina jus Dievas, broli, jus, sese, jus, broli, jus ir jus ten gale, visur aplink, jus, jauna dama, jus, mano broli. Toli pačiame gale, visur aplink, Dievas mato jūsų rankas.

Jeigu Jis gali sukurti būčiai aviną, kai ten nėra avino, jei Jis gali būčiai sukurti gyvūnus, jei Jam rūpi mažas figmedis anapus kalvos ar maža negyva žuvelė, plūduriuojanti ant vandens, tuo labiau Jis žino jūsų troškimą jūsų... Žinoma, kad žino. Jis žino, kad jums reikia Jo. „Prašykite ir jums bus duota. Kai meldžiatės, tikėkite, kad gaunate tai, ko prašote“. Ar tai buvo Šventoji Dvasia, Kuri pakėlė jūsų ranką? Jei taip buvo, tuomet tas Patepimas yra ant jūsų. Tuomet melskitės ir tikėkite Dievu ir jūs turėsite tai, ką pasakėte.

203 Dangiškasis Tėve, šiai dienai artėjant prie vidurdienio, ir man šį rytą pasiekus galą šios istorijos apie Tavo Dievišką malonę pagal Tavo Žodį... Raštuose yra parašyta, kad Jėzus, mūsų Viešpats pasakė: „Tas, kuris tiki Manimi, darbus, kuriuos Aš darau, jis taip pat darys“. Ir mes žinome, jog tie darbai yra teisingi. Tu galėjai atskirti žmonių mintis. Tu Petrui pasakei, kas jis buvo, koks buvo jo vardas, kas buvo jo tėvas. Tu Pilypui pasakei, kai jis atvedė Natanaelį... ar pasakei Natanaeliui, tiksliau, kad Tu matei jį po medžiu prieš jam ateinant. Tu pasakei moteriai prie šulinio, kiek vyrų ji buvo turėjusi. O, nuo Tavęs nėra nieko paslėpta. Tu žinojai viską. Ir tokie buvo Tavo darbai. Tuomet mes matome Tave pasakantį tam figmedžiui...

O Viešpatie, aš tikiu, kad greitai artėja ta valanda, kai kepalai ir žuvys bus padauginti. Greitai ateis žvėries ženklas. Prasidės bažnyčių konfederacija ir jie iškels ženklą, kuris... susivienijusios bažnyčios, kad niekas negalės pirkti ar parduoti. O Tavo Bažnyčia, jų tai nevargins; nes Tavo Šventoji Dvasia ves juos ir maitins juos kaip Tu padarei su Izraeliu dykumoje. Tu esi Dievas. Neleisk mums to praleisti, Viešpatie. Leisk mums išlikti ištikimais. Leisk mums būti teisiais.

205 Taigi, aš nežinau, kada vėl šitai išsipildys, Viešpatie, galbūt vėl šį rytą. Galbūt tai įvyks dar kartą šiandien Maldykloje, viliuosi, kad įvyks, Viešpatie, viliuosi, kad Tu įdėsi tikėjimą žmonių širdyse ir žinai, kad aš nesuklaidinau ar nepasakiau nei vieno dalyko klaidingai. Aš pasakiau tai tiesiog taip, kaip tai atėjo, geriausiai kaip žinau savo širdyje, Viešpatie, sekdamas savo žodžius ir pasverdamas juos, žinodamas, kad Tu tai man patvirtinai, kaip ir esu sakęs, septynis kartus, ir žinodamas iš karto po to, su pirmu žmogumi su kuriuo apskritai kalbėjau, troškimas atsirado jos širdyje tą akimirką, kai ji prakalbo.

Dabar, Viešpatie, šįryt čia yra daug troškimų. Tu turėsi patepti Savo tarną, Viešpatie. Jei tik tu atsiųsi tą patepimą ir leisi man Jį turėti šį rytą. Jeigu kam nors reikės, Tu tiesiog prakalbėk man, Viešpatie, kai jie kalbės ar kada tik... kas... kas tik panorės pagal Tavo norą ir leisk, kad tai išsipildytų. Ir aš žinau, kad kas tada bus pasakyta, tai nebūsiu aš, tai būsi Tu, Viešpatie, kalbantis.

207 Aš atsiduodu Tau. Ir prieš man paliekant šį tarnavimą, senąjį tipą su regėjimais ir panašiai, prie šio altoriaus, kur aš pašvenčiau savo gyvenimą iš naujo, nuo Evangelijos pamokslavimo iki ženklų ir stebuklų. Šįryt aš vėl pašvenčiu save Tau, Viešpatie, tarnavimui. Tai yra pirmasis kartas, kai tai buvo papasakota, pirmas kartas, Viešpatie, kai tai pasireiškė, čia sėdi liudininkai. O Viešpatie Dieve, jei tik yra kažkas, kam Tu gali panaudoti šį mano seną kevalą, nes aš esu Tavo, Viešpatie. Paimk mane ir suformuok mane, suteik man formą ir padaryk kažką, Viešpatie, kas pagerbs ir pašlovins Tave.

Paskleisk tai tarnautojų tarpe. Siųsk tai į keturis pasaulio kraštus. Valandos darosi vėlyvos, Jėzus ateina. Palaimink Tavo žmones kartu. Išgelbėk prarastus. Kiekvieną pakėlusį savo rankas čia šįryt, išgelbėk juos, Viešpatie. Suteik jiems Šventąją Dvasią. Tegul jų gyvenimai bus pašvęsti Tau.

Šios bažnytėlės, Viešpatie, pastoriaus ir kiekvieno čia esančio pastoriaus, kiekvieno evangelisto, mokytojo, kiekvieno bet kurios kitos bažnyčios nario; O Dieve, kaip žmonių kūnas mes atsiduodame Tau. Paimk mus ir panaudok mus, Viešpatie. Mes esame Tavo ir tikimės ateiti pas Tave vieną dieną taikoje.

O dabar, jei čia yra sergančių ar kenčiančių, tegul jie bus šį rytą išgydyti. Tegul tavo malonė ir amžini palaiminimai ilsėsis ant jų, mums meldžiantis už juos uždedant ant jų rankas, ir meldžiantis, ir tegul Šventoji Dvasia ateis ir atliks darbą, kurį Jis paskyrė, kad būtų padarytas. Suteik tai, Tėve. Per Jėzų Kristų mes prašome šio palaiminimo. Amen.

212 Aš pasakiau jums nuoširdžią tiesą. Tiesiog taip, kaip Dievas tai apreiškė ir padarė tai, aš nuoširdžiai pasakiau jums tiesą. O dabar aš nuoširdžiai laukiu ir noriu jūsų maldų. Aš suvokiu, kad vyras mano amžiaus, penkiasdešimties metų amžiaus...

Vieną rytą aš pasakiau savo žmonai: „Man jau penkiasdešimt, brangioji. Jei noriu kažką padaryti dėl Viešpaties, turiu paskubėti“.

Ji pasakė: „Bili, Dievas lavino Mozę aštuoniasdešimt metų“. Ir tarė: „Jis gali lavinti tave dar penkiasdešimt metų tam, kad Tu jam patarnautum vieną dieną. Jis turi tau tikslą, todėl tiesiog išlik ramus“.

Aš pagalvojau, kad tame yra daug išminties. Stovėk ramus. Dievas pakelia kiekvieną ranką pagal Savo didį planą. Tiesiog stovėkite ramūs. Nemėginkite per daug... bandyti spausti. Tuomet užbėgsite Jam už akių. Yra daug geriau stengtis sekti nei vesti, nes Jis yra Vedlys.

216 Dabar, mano bažnytėlei čia, mano kaimenėlei, kuri buvo tokia ištikima ir meldėsi už mane man keliaujant po visą pasaulį; Aš tikiu, kad artėja dar vienas pasaulinio masto supurtymas. Šie dalykai, kuriuos jums pasakiau yra tiesa. Ir teismo dieną aš susitiksiu su jumis tenai su ta pačia istorija, tiesiog taip pat ištikimai kaip kad aš stoviu čia.

Dabar esu tikras, kad jūs visi galite suprasti, kas tai yra. Tai yra atėjimas didesnio, gilesnio Šventosios Dvasios patepimo. Kaip į tai įeiti, aš nežinau. Viena ką žinau, tam yra reikalingas Dievas, kad įvestų jus į tai. Todėl jūs tiesiog gyvenkite mielai ir nuolankiai ir arti Dievo kaip tik galite. Neabejokite Juo. Tik tikėkite, kad viskas išeina į gerą jums, ir viskas teisingai išsispręs. Suprantate?

218 Tik nepamirškite, jūs esate avis; Jis yra balandis. O balandis veda avį. Kai... O avinėlis ir balandis turi tą pačią prigimtį. Balandis yra romiausias iš visų dangaus paukščių; avinėlis yra romiausias iš visų žemės gyvulių. Todėl matote, jų dvasios yra lygios viena kitai. Taigi, balandis negalėtų nutūpti ant vilko (Suprantate?); jis nepasiliktų ten. Vilkas yra žudikas. Avinėlis yra romus. Todėl suprantate, tai yra avinėlis ir balandis, ir vienas veda kitą.

O ar jūs matote, kur Balandis atvedė Avinėlį? Į pačią Kalvariją nukryžiavimui ir Jis nepravėrė Savo burnos. Kai jie Jį apspjovė, Jis nespjovė atgal. Kai jie sudavė Jam, Jis atgal nesudavė; Jis tiesiog ėjo toliau žinodamas, jog Jis buvo... Dievo šlovei, Jis pildė Dievo valią.

220 Sese Heti, mes esame panašaus amžiaus. Ir brolis Džordžas Raitas ten, jos tėtis, ir jos berniukai, ir motina, Šelbis; Noriu pasakyti štai ką: spėju, kad jums kilo klausimas, kodėl aš atsistojau ir išėjau iš namo taip greitai. Aš niekada... Esu buvęs ten, kur trisdešimt tūkstančių pagonių buvo išgelbėti vienu sykiu (Pietų Afrikoje), atėjo pas Kristų. Aš maniau, kad tai buvo galingiausias patepimas, kurį man teko pajausti. Tai niekada, jokiu būdu neprilygs tam, kuris tądien buvo Džordžo Raito namuose. Aš niekada nesu išgyvenęs nieko panašaus. Visas kambarys tiesiog atrodė esantis... Dievo Šlovės Šviesoje.

Taigi, sesė Heti yra labai tyli ir dievobaiminga moterėlė; niekada nepakelia savo balso dėl nieko. Bet jūs būtumėte galėję išgirsti jos šauksmą už miesto kvartalo, kai Šventoji Dvasia ištiko tą pastatą. Visi... visi ten buvę Tai pajautė. Tai buvo nuostabu. Galbūt mes dar ilgai gyvensime. Bet sesę Heti, kol mūsų protuose bus atmintis, mes prisiminsime tai, sese Rait.

223 Dabar, kad žmonės galėtų žinoti, jog aš tai papasakojau visiškai teisingai, ar galėtum pakelti savo ranką, sese Heti, tam, kad... Sese Rait ir visi jūs ten buvę, tiesiog... kurie buvote ten, tam kad jūs galėtume pamatyti. Matote, štai kur jie. Čia... Atsistok, sese Heti. Štai nedidelio ūgio našlė moteris, kuriai įvyko stebuklas, pirmai, apeinant visus pasaulio žmones, nes tas dalykas įvyko pirmiausiai dėl šios vargšės, paprastos, nuolankios našlės moters gyvenančios ten ant kalnelio, kuri stengiasi išauginti kukurūzų derlių vėžingoje dirvoje [dirva kalvos šlaite kurioje gyvena vėžiai – Vert.], kad išmaitintų savo vaikus. Tai yra ji, kurią Dievas pagerbė pirmą kartą nuo dienų... Jėzaus Kristaus ir tarė: „Prašyk, ko panorėsi“.

Aš pasakiau: „Aš metu iššūkį kiekvienam, Viešpaties Vardu, kai ta Dvasia nužengs ir tai pasakys, man nesvarbu, ko jūs paprašysite, tai bus suteikta“.

226 Ar žinote, kodėl tai neatiteko plutokratams ar tokiems garsiems žmonėms? Todėl, kad Dievas žinojo, jog jie paprašys dalykų nesuteiksiančių jiems naudos. Jis suteikia tai žmonėms, kurie, Jis žino, paprašys teisingo dalyko. O ko dar daugiau ši moteris... Ko daugiau... Pamėginkite man pasakyti, ką nors didingesnio, ko ji galėjo paprašyti nei tai. Jos motina ir tėvas yra išgelbėti; jos sesutė yra išgelbėta. Visa šeima išgelbėta išskyrus tuos du berniukus tuo metu. Jie nebuvo išgelbėti.

Jie yra vargšai žmonės. Šelbis man pasakė, kad jo pastovios pajamos už gerą derlių, jo grynosios pajamos yra šeši šimtai dolerių į metus, dirba iki tol, kol berniukai... Maždaug mano amžiaus, ir jis yra palūžęs ir panašiai, ir jis dirba tam, kad pasirūpintu savo tėveliu ir motina, o jie yra seni, ir... ir stengiasi pasirūpinti savo maža, negaluojančia seserimi, bet jis yra išgelbėtas. Brolis Raitas, jie visi yra išgelbėti. Bet tie du nebuvo išgelbėti. O Heti paprašė savo vaikų išgelbėjimo. Tol, kol yra amžinybė, ji būtų galėjusi paprašyti dešimties tūkstančių dolerių ir būtų juos gavusi. Ji būtų galėjusi paprašyti, ko tik panorėtų. Bet Dievas žino, ko jūs paprašysite prieš Jam suteikiant patepimą. Tai tiesa.

230 Sesuo Heti, ar tai tiesa, kad aš pasakiau: „Prašyk ko tik panorėsi. Bet ko, ko trokšta tavo širdis, prašyk to, Heti“. Ar tai tiesa, sese Heti? Suprantate? Suprantate? „Prašyk bet ko, ko nori; nėra jokio skirtumo, kas tai yra, prašyk to. Dievas man pasakė: 'Tiesiog ištark tai, ko ji paprašė ir ji tai gaus'“.

Jis pasakė: „Prašyk to dabar, tiesiog ko tik tai trokšti“. Ir ji tai padarė.

O, broli, sese, ar jūs suvokiate dieną, kurioje mes gyvename? Šlovingiausias laikas, kai dangaus Dievas žmonių tarpe lieps prašyti, ko panorėsite ir Jis tai suteiks jums... Na, tai... tai yra per gilu mano protui, aš tai žinau. Bet aš viliuosi, kad mano širdis gali sutalpinti to tiek pat, kiek aš. Tai... tai tiesiog... Aš tuo gyvenau. Aš tuo klestėjau. Aš tuo vykstu į vakarus. Aš tuo atvykstu į tarnavimus. Aš tuo gyvenu. Ir Dievo Žodis yra teisus.

232 Taigi, kiek man yra žinoma, tai yra paskutinis dalykas, kuris turėjo įvykti. Aš daugiau nieko kito nežinau, kas tai galėtų būti, tiesiog liepti žmonėms: „Prašykite ko tik trokštate. Nesvarbu, kas tai yra, tiesiog paprašykite to, ir tai bus jums duota“.

Ir ar jūs įžvelgiate išmintį? Kas iš jūsų mano, kad ši... ši moteris paprašė didžiausio dalyko, kurio buvo galima prašyti? Pažiūrėkime į jūsų... Ar galite įsivaizduoti, mo... moteris turinti negaluojančią sesę, galėjo paprašyti jos išgydymo, moteris, kuri yra vargšė, ir jos motina ir tėvelis vargšai, ir jie visi vargšai, galėjo paprašyti pinigų, ir gauti juos. Ji galėjo paprašyti papildomų metų savo gyvenimui ir gautų juos. Bet ji paprašė didžiausio dalyko, kurio galima prašyti, išgelbėjimo jos neišgelbėtos šeimos, ir gavo tai. Amen. Tai svarbiausia: Gavo tai iš to paties Dievo, Kuris davė pažadą. Dievą, o kaip aš myliu Jį.

234 Dabar mes ketiname... Ar čia yra ligonių, už kuriuos reikia pasimelsti? Pakelkite savo rankas.

Moteris paskambino prieš kelis vakarus (Jų yra trys, manau, iš Kalifornijos ar panašiai, jie man pasakė), kuri pasakė: „Mes buvome atvykę du ar tris kartus. Ir jūs išdalinote maldos korteles, bet mūsų numeriai nebuvo pakviesti“. Aš daviau jai pažadą, kad jeigu ji pasiliks, aš tiesiog melsiuosi už ligonius šį rytą.

Kas iš jūsų buvote čia, kai mes turėjimo atskyrimus ir panašiai? O, visi jūs, manau, visi esantys čia. Suprantate? Mes žinome, jog tai yra tiesa. Mes judame dabar toliau to. O, tebūna šlovė Dievui, mes dabar judame toliau to.

Galbūt tai išsipildys. Aš nežinau, ką Dievas padarys šį rytą. Bet jūs žmonės, kurie sergate ir negaluojate, aš ketinu jūsų paprašyti ateiti sykiu po kelis. Leiskite šiems šioje pusėje čia ateiti, kad mes galėtume pirma pasimelsti už juos šioje pusėje. Galbūt man pavyks ją taip atrasti. Ateikite štai čia, sese. Tiesiog išsirikiuokite štai čia, nes mes neturime... Mes turėsime juos nukreipti atgal ta pačia eile, jeigu jie norės grįžti į savo vietą. [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.]

237 Pagal tai kaip šis jis jaunuolis kalbėjo šį rytą, aš galiu pasakyti, kad jis tiki Dieviškuoju išgydymu. Aš žinau, kad jis tiki Dievo jėga. Ar čia šįryt yra dar kitas tarnautojas, kuris yra... tarnautojas tikintis, jog Dievas išgydo ligonius? Jeigu yra, leiskite jam ateiti čia, jei jis nori ir ateiti čia ir pastovėti su mumis, kol mes melsimės už šiuos... šiuos sergančius ir negaluojančius. Bet kurie iš jūsų broliai, kurie tikite, kad Dievas gydo ligonius. Telaimina jus Dievas, pone, ateikite čionai (matote?), mes norime, kad jūs atsistotumėte čia kartu su mumis.

Taigi, mes nežinome, ką Šventoji Dvasia gali padaryti. Šventoji Dvasia gali šiuo laiku atlikti tą patį, ką Ji padarė pas sesę Rait kažkurią dieną. Aš viliuosi, kad Ji tai padarys. Aš nežinau. Suprantate... Kas iš jūsų žino... Na, čia ne tiek daug jūsų liko nuo to laiko, kai regėjimai prasidėjo pradžioje? Aš nežinau, kokiu laiku jie prasideda, ką jie padarys. Viskas yra Dievo valioje ir turi būti valdoma Dievo. Kas iš jūsų tai žino? Dievas negalėjo duoti žmogui dalykų, kad jie patys save valdytų. Jei jie taip darytų, tuomet (matote?) tai nebūtų Dievas. Tai nebūtų Dievas; tai būtų... Aš noriu, kad jūs apie tai pagalvotumėte, draugai, šioje kuklioje vietoje, tačiau kaip Viešpats absoliučiai, broli Maikai, be jokio abejonės šešėlio, palaimino mus, ir atliko, ir padarė tiesiog tiksliai tai, ką Jis pažadėjo padarysiąs.

239 Kas iš jūsų esate kada nors girdėję apie antjutinimį suvokimą? Daugelis girdėjote. Tai... tai yra viso labo mitas, spiritizmas. Tačiau jūs žinote, kad jie negali... Tokie dalykai nėra ilgalaikiai. Jie neišsilaiko. Jie negali tapti materialiais. Jie susės ten ir praves... Jie pasakys: „Ten yra dvasia; ten yra dvasia“. Ir jie pabandys tai nufotografuoti ar panašiai. Jiems tai nepavyks. Matote, tai tiesiog... To ten nėra. Tai dvasiška, protiška. Suprantate?

Bet ką Dievas daro yra tobula. Kai Mozė žemyn metė savo lazdą, magas taip pat metė savo lazdą, jos abi pavirto į gyvates. Ar tai tiesa? Bet kas nutiko su Jano ir Jambro lazda? Mozės lazda ją prarijo. O kai Mozė pakėlė savo lazdą, ji vis dar buvo lazda. Bet kur buvo jų lazda? Mozės lazdos viduje. Suprantate, jums nebūtų pavykę jos pamatyti.

Kai Dievas kažką daro, Jis padaro tai realiai. Taigi, jie sako man, kad Šventoji Dvasia... Jūs žinote, jie sako: „Tai tiesiog įsijautę žmonės. Tai protinis dalykas. Tie regėjimai ir dalykai, tai tiesiog protinė telepatija“.

242 Na, kai Džordžas J. Leisis ištyrė tą nuotrauką ten, kai tas Viešpaties Angelas... Daugelis jūsų čia stovinčių esate matę ją prie upės, ir daug kartų. Jis pasakė: „Broli Branhamai, mechaninė fotoaparato akis psichologinių dalykų neužfiksuos“. Pasakė: „Ten buvo Šviesa“. Štai taip. Tai yra amžina. Tai tiesa.

Todėl matote, tai yra tas pats Dievo Angelas. Dabar, sekite Tai. To prigimtis tai įrodo. Kai Jis buvo čia žemėje, Tai gyveno... Viešpatyje Jėzuje Kristuje, Kuris buvo išreikštas Dievas. O dabar Jėzus pasakė: „Dar truputis ir pasaulis daugiau Manęs nematys. Bet jūs Mane matysite; kadangi Aš būsiu su jumis, netgi jumyse iki pasaulio pabaigos. Ir dalykus, kuriuos Aš darau... jūs taip pat darysite“.

Taigi, sekite, kai yra prieinama... Žmogus gali pasakyti bet ką. Bet kai Dievas tai pagrindžia, tai padaro tai tiesa. Taigi, atkreipkite dėmesį į to Angelo prigimtį. Kai Jis suranda žmogų, kuris yra Jam taip atsidavęs, Jis padaro tą patį, ką Jėzus padarė būdamas čia žemėje, nes mes esame Dievo sūnūs ir dukterys, jei esame gimę iš Jo Dvasios. Suprantate? Ir tai nėra koks nors mistinis dalykas. Yra įrodymas galintis tai įrodyti. Tai parodo, jog tai yra tiesa. Todėl mūsų išgelbėjimas yra visiškai tobulas.

245 Dangaus Dievas, Kuris padarė, kad visi pranašai kalbėtų apie Viešpaties Jėzaus atėjimą... O Jėzus, kai Jis atėjo, Jis išpildė kiekvieną pranašystę. Daugelis jų išsipildė prie Kryžiaus: „Sužalotas už mūsų nusižengimus,“ – ir ką Dovydas pasakė: „Mano Dieve, Tu mane apleidai“. Tačiau, kai Dievas siunčia pranašą, pranašas kalba, Dievas padaro tai tiesa, jei tai yra Dievas. Štai kaip Jis pasakė juos galima atpažinti. Jeigu jie pasakė: „...ir tai, ką jie pasakė išsipildo, tuomet tikėkite jais, nes Aš esu su jais“. Jei ne, tuomet tai... jie nėra... jie nėra... Jie yra melagingi pranašai. Jis pasakė: „Bet pasižymėkite juos, pažiūrėkite ar tai išsipildys“.

Dabar pažvelkite. Jei Dievas, Kuris kalbėjo šventuose pranašuose, kalbėjo apie Mesijo atėjimą į Dievo šlovę ir garbę... Jei žinočiau, kas kitą rudenį taps prezidentu ir pasakyčiau tai, tai būtų pranašystė. Tai tiesa. Bet Dievas taip nepranašauja, tik tam kad... O, tik tam, kad pažaistų. Dievas padaro kažką tam, kad Save pašlovintų. Suprantate?

248 Bet, kai Mesijas atėjo ir kai Mesijas išėjo... Aš noriu paklausti visų jūsų metodistų, baptistų, presbiterijonų, katalikų, liuteronų, sekmininkų, nazarėnų, šventumo piligrimų, visų jūsų; aš noriu šio to jūsų paklausti: Ar manote, kad pranašų Karalius, Jėzus, neturėjo žinoti, kaip pastatyti Savo Bažnyčią? Jei visi pranašai kalbėjo apie Jį ir nurodė į Jį...

Kokią Bažnyčią Jis įkurs? Kai Jis išėjo, Jis pasakė... Kai Jis buvo čia žemėje, Jis pasakė Petrui: „Ant Dievo Žodžio apreiškimo, – pasakė Jis, – ant šios uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią ir pragaro vartai negalės Jos nugalėti“. Ar tai ne tiesa? Gerai. Kai Jis buvo.... Prieš išeidamas, Morkaus 16, Jis pasakė: „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Ar Jis tai pasakė? Mano Vardu jie išvarinės velnius; jie kalbės naujomis kalbomis, ims gyvates, gers nuodingus dalykus“. Jis taip pat pasakė: „Darbus, kuriuos Aš darau, jūs taip pat darysite“. Ar tai tiesa? Tai yra ženklai, kurie turi lydėti Jo Bažnyčią. Tai nėra denominacija. Tokia yra nustatyta santvarka, Dievo išrinkta, pripildyta Šventąją Dvasia, iš dangaus gimusi Bažnyčia, kuri išeina iš visų denominacijų, tikrai tikinčių žmonių grupė.

250 Šie tarnautojai stovintys čia yra kartu su manimi. Mes esame žmonės. Jis yra Dievas. Bet mes esame čia, kad atstovautume Jį. Mes esame čia tam, kad pasakytume jums, kad mes... Dievas siuntė mus atlikti šį darbą, dėti rankas ant ligonių. „Šie ženklai lydės juos“. Tie ženklai, visi ženklai apie kuriuos Jis kalbėjo lydės tikintįjį. Čia jie lydi. Jie lydi.

Ir Dievas nėra šališkas. Tai, ką Jis padarė dėl Heti, Jis padarys dėl jūsų. Tai, ką Jis padarė dėl aklojo, Jis padarys dėl jūsų, kurie esate akli. Tai, ką Jis padarė dėl kurčiojo, Jis padarys dėl jūsų. Viską, ką Jis padarė dėl ko nors kito, Jis padarys dėl jūsų, jei tik jūs patikėsite. Ar tai tiesa?

Dabar broli Tedi, aš noriu, kad tu sugrotum: „Tik tikėk“. Ir šiems žmonėms praėjus eile, po to mes prieisime prie kitos pusės. Mes ketiname prieiti, visi uždėsime ant jūsų rankas, pasimelsime už jus, kad jūsų ligos būtų išgydytos. Ir tai gali... Tai bus... Ir aš nežinau, ką Dievas ketina padaryti. Aš tiesiog stoviu čia dabar pat, nežinodamas, ką daryti. Aš tiesiog melsiuosi už ligonius taip, kaip kažkam pažadėjau, tiesiog pasimelsiu už...

Praėjusį sekmadienį... Jūs prisimenate, aš pasakiau jums, kad praėjusį sekmadienį buvo... buvo apreiškimai ir panašiai. Šį sekmadienį aš melsiuosi už ligonius.

254 Pasimelskime dabar. Viešpatie, mes stovime čia kaip Tavo tarnai. Mes stovime Tavo žmonių akivaizdoje. Mes esame čia. Mes nežinome, ką Tu padarysi. Tu gali prakalbėti kalbomis. Tu gali išaiškinti. Tu gali parodyti regėjimą. Tu gali padaryti, kad paimčiau kažką už rankos dėl apreiškimo. Tu gali prakalbėti ir suteikti valdžią pasakyti ką tik Tu panorėsi. Aš nežinau, ką Tu ketini padaryti, Viešpatie. Ir galbūt Tu nori, kad mes dėtume rankas ant ligonių. Mes nežinome, kas tai yra; mes tiesiog norime įtikti Tau, Viešpatie. Mes stovime čia kaip Tavo tarnai, o jie yra Tavo žmonės. Ir mes bandome jiems padėti pagal tai, ką Tavo Žodis sako daryti. Mes stengiamės sekti Tavo nurodymus. Ir aš meldžiu Tavęs, Viešpatie, kad Tu suteiktum mums tai, ko mums reikia, kad patarnautume žmonėms, per Jėzaus Kristaus Vardą. Amen.

Aš noriu, kad visi jūs likusieji laikytume savo galvas palenktas ir melstumėtės, kol brolis Vudas, jei tu gali... ir broliai tarnautojai, aš manau, kad mes čia stovime. Kiek čia yra? Jūs keturi. Gerai, po du kiekvienoje pusėje, o aš atsistosiu pačiame eilės priekyje, centre. Suprantate? Palūkėkite akimirką. Taigi, iš karto... iš karto... Ateik čia, broli Gari. Dabar viskas. Stovėk štai čia. Ir jiems praeinant, visas susirinkimas... Taigi, jūs berniukai atsitraukite atgal šiek tiek, kad jie galėtų praeiti. Taigi, jums visiems meldžiantis, sugrįžkite iš karto į savo... savo sėdimas vietas. Po to už kelių minučių aš pakviesiu juos iš kitos pusės.

258 Taigi, kiekvienas iš jūsų, ne vien tik tarnautojai, bet jums visiems derėtų melstis už šiuos žmones. Jūs nežinote, ką Dievas gali padaryti dėl jūsų, kai jūs melsitės už ką nors kitą. O kas, jei jūs ištarsite teisingą dalyką? O kas, jei... Čia yra moteris, stovinti čia, kuri taip serga, kad jie turi ją prilaikyti. O kas, jei jūsų malda ir bus tas teisingas dalykas, tiesiog kaip Benksas pasakė teisingą dalyką, kaip Heti pasakė teisingą dalyką? O kas, jei jūs pasakysite teisingą dalyką, ir jūsų malda paskatins Dievą nužengti ir kažką padaryti? Matote, tai nėra vien tik vienas žmogus; tai yra gyvojo Dievo Bažnyčia. Visi. Suprantate? Dabar visi būkite maldoje.

259 Gerai, broli... Broli Benksai, tu tiesiog pravesk žmones. Kas nors atsistokite čia, jei galite. Kur yra vienas iš tvarkos prižiūrėtojų... Broli Vilardai, tu padėk mums čia. O broli Benksai, tu ateik čia ir tada mes...

Pasimelskime. Viešpatie Jėzau, dabar žmonės atėjo, kad būtų išgydyti. Tegul jie bus išgydyti mums ant jų uždedant rankas.

Ateikite iš karto čia, kiekvienas... Dabar melskitės, broliai... [Šios kitos dvidešimt įrašo sekundžių yra nesuprantamos – Red.]

Šių nosinių krūva, Viešpatie, mažos nosinės, kurios keliaus pas sergančius ir negaluojančius, į įvairias vietas. Ir tegul jos bus palaimintos, Tėve, per pagarbą ir Dievo šlovę, Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

264 (Turiu čia žinutę. Tuomet, tu būk pasiruošęs tuomet.)

Gerai. Jeigu Viešpats tave palaimins, broli. [Brolis kalbasi su broliu Branhamu – Red.] Na, iš... iš Oregono. San Chose... Na nuostabu. Telaimina jus Dievas. Aš viliuosi... Aš viliuosi, kad tai bus vienas nuostabiausių susirinkimų. Ačiū tau, mano broli. Telaimina jus Viešpats.

Ar tai nėra kaip danguje? Kai tu galvoji apie Evangelijos pamokslavimą ir sielas iškeliančias jūsų rankas į Kristų, sergančius ir negaluojančius einančius eilėje, krikšto tarnavimus, bendravimą, brolystę; tai tiesiog... tiesiog truputis dangaus nusileidusio į žemę. Žinote, Jis... aš jaučiuosi taip, kaip apaštalas pasakė tąkart: „Gera yra mums čia būti“. Jei mes galėtume... Mums tereikia vienos padangtės, bet... Mums patinka būti čia Dievo tarnavimui.

266 Dabar kiekvienas iš jūsų, žmonės, kurie šį rytą buvote eilėje, už kuriuos buvo pasimelsta, tik nepamirškite, jog tas pats Dievas, Kuris suteikė visus tuos dalykus, apie kuriuos išgirdote, kad jie buvo padaryti visoje šalyje... Ir jie yra tiesa, gryniausia tiesa. Ir visi šie tarnautojai čia, ir tai, kas buvo atlikta jų tarnavime, kas buvo atlikta tarnystėje, kurią Viešpats man suteikė. Mes stovėjome čia su nuoširdumu, su visomis savo širdimis, ir dėjome ant jūsų rankas, tiesiog tiksliai taip, kaip Jėzus pasakė: „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki: Jeigu jie dės rankas ant sergančių, jie pasveiks“.

Taigi, tai tiesiog... Yra tik vienas dalykas, kuris gali sustabdyti to išsipildymą, tai būtų, jei jūs tuo nepatikėtumėte. Jėzus pasakė: „Ateikite pas Mane visi, kurie triūsiate ir esate sunkiai apkrauti, ir Aš jums duosiu poilsį. Kas nori, tegul ateina“.

Taigi, yra tik vienas būdas, kuriuo galite tai praleisti. Dievo Žodis yra tiesa. Vienas būdas jums tai praleisti tai, yra neateiti. Ar tai ne tiesa? Štai kokiu būdu jūs galite tai praleisti. Dievas pasakė: „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki: Jeigu jie dės rankas ant ligonių, jie pasveiks“. Yra tik vienas būdas jums tai praleisti; tai yra tuo nepatikėti. Jeigu jūs patikėsite Dievo Žodžiu, Dievas išlaikys Savo Žodį. Matote... Tai būtų... Tai yra pirmiausia, pirminis... Taip reikia melstis už ligonius: leisti jiems praeiti, uždėti ant jų rankas ar patepti juos, ar padaryti dar ką nors, ką Dievas pasakė...

269 Bet po viso to, kad Dievas parodytų jums, kad Jis yra Savo žmonių tarpe, Jis parodo ženklus ir stebuklus. Ir matote, tai yra stebuklai gyvojo Dievo, kurie daro dalykus, kuriuos Jis daro. Taigi, Jis yra nuostabus. Ar jūs taip galvojate?

Dabar broliai ruošiasi ten krikšto tarnavimui. Ir jis įvyks greitai. O dabar tie, kurie turės būti pakrikštyti, moterys eikite į tą patalpą... Ar ne taip, moterys į štai ten? Moterys štai čia, o vyrai iš šios pusės.

Kol mes ruošiamės krikšto tarnavimui, kelias sekančias minutes aš noriu paskaityti Raštą. Ir mes būsime... Aš žinau, kad kai kurių iš jūsų galūnės turėtų skaudėti nuo stovėjimo. Ir jei galite pastovėkite dar kelias akimirkas, jūs išvysite gražų reginį, kai pamatysite šių žmonių panardinimą.

273 Aš dabar noriu perskaityti kai kurias Rašto vietas, esančias Apaštalų Darbų Knygoje, antrame skyriuje, kol jie ruošiasi krikštui. Aš manau, kad yra tik apie du ar trys, kurie bus pakrikštyti. Užtruks tik akimirką. O aš noriu, kad dabar įdėmiai paklausytumėte. Aš pradėsiu skaityti iš Apaštalų Darbų 2, 28-os eilutės, pradedu skaityti.

Tu man davei pažinti gyvenimo kelius (daugiskaitoje); tu savo veidu pripildysi mane džiaugsmo’.

Vyrai ir broliai, leiskite man jums laisvai kalbėti apie patriarchą Dovydą, kad jis yra ir miręs, ir palaidotas, ir jo kapas yra su mumis iki šios dienos.

Todėl būdamas pranašas… (Kas iš jūsų žinojo, kad Dovydas buvo pranašas? Žinoma. Jis buvo pslamininkas ir pranašas.) Todėl būdamas pranašas ir žinodamas, kad Dievas prisiekė jam priesaika, jog pagal kūną iš jo strėnų vaisiaus jis prikels Kristų sėdėti jo soste;

Matydamas tai anksčiau, jis kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad jo siela nebuvo palikta pragare, nei jo kūnas nematė gedimo.

Šitą Jėzų Dievas prikėlė, ko mes visi esame liudytojai. (Ar tai neskamba kaip šiandien? Mes esame šių dalykų liudytojai. Aš galėčiau pasakyti šį rytą, Heti, visi likusieji, mes esame šių dalykų liudytojai.)

Todėl būdamas išaukštintas Dievo dešinės ir gavęs iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą, jis išliejo tai, ką jūs dabar matote ir girdite.

Nes Dovydas nėra pakilęs į dangus, bet pats sako: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: ‘Sėskis mano dešinėje, (Jūs prisimenate praėjusį sekmadienį, kaip mes kalbėjome apie pranašus, visus juos, didžius vyrus, kaip jie turėjo mirti. Bet atėjo Vienas, Karališkoji Sėkla.) Sėskis mano dešinėje...

Kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.

Todėl tegul tvirtai žino visi Izraelio namai, kad Dievas tą patį Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, padarė Viešpačiu ir Kristumi“.

Na, o kai jie tai išgirdo… (Kad Jėzus buvo ir Viešpats ir Kristus.) Na, o kai jie tai išgirdo, jiems vėrė širdį, ir jie tarė Petrui ir kitiems apaštalams: „Vyrai ir broliai, ką mums daryti?“

Tada Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas iš jūsų tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu nuodėmių atleidimui, ir gausite Šventosios Dvasios dovaną.

Nes pažadas yra jums ir jūsų vaikams, ir visiems, esantiems toli, būtent visiems, kiek pašauks Viešpats mūsų Dievas“.

Ir daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino, sakydamas: „Gelbėkite save nuo šitos priešgynios kartos“.

Tada tie, kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti; ir tą pačią dieną prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų.

Ir jie tvirtai pasiliko apaštalų moksle ir bendrystėje, ir duonos laužyme, ir maldose.

Ir baimė apėmė kiekvieną sielą; ir daug stebuklų ir ženklų buvo padaryta per apaštalus.

Ir visi, kurie įtikėjo, buvo kartu ir viską turėjo bendra;

...pardavė savo nuosavybes bei turtus ir padalijo juos visiems, kiek kiekvienam reikėjo.

Ir kasdien vieningai pasilikdami šventykloje ir laužydami duoną tai vienuose tai kituose namuose, jie valgė savo maistą su džiaugsmu ir širdies vienumu,

Girdami Dievą ir turėdami palankumą visoje tautoje. Ir Viešpats kasdien pridėdavo prie bažnyčios tuos, kurie turėjo būti išgelbėti.

277 Dabar tik... Kol jie eina į vandenį... Praneškite man, kai jis įeis... įbris į vandenį.

Kad jūs žinotumėte, jog suvereni malonė viešpatauja su Dievu. Aš noriu sugrįžti. Aš tiesiog negaliu įterpti nieko kito. Ar žinojote, kad tie du berniukai, tos moters vaikai, kurie buvo išgelbėti, Dievas žinojo tai prieš pasaulio sutvėrimą ir jų vardai buvo faktiškai įrašyti Avinėlio Gyvenimo Knygoje prieš pasaulio sutvėrimą? Ar Biblija taip sako? Ir tai turėjo pasireikšti iki šios minutės... Ar žinote, kad Dievas žinojo, kad mes čia stovėsime, dešimt milijonų metų prieš pasauliui dar būnant sukurtam? Ar žinojote, kad Jis žinojo, jog mes čia stovėsime šį rytą? Dievo begalybiškumas žinojo kiekvieną muselę, kiekvieną uodą, kiek kartų jie sumirksės savo akimis ir kiek taukų jie išskirs. Dar prieš pasauliui būnant sukurtam, Dievas tai žinojo.

280 Taigi, jūs pasakysite: „Na, jeigu Jis tai žino, kodėl tuomet tu pamokslauji?“. Tai yra Dievas... dalis Dievo programos. Pamokslavimas Jo programos. Kai Jis pažvelgė į apaštalus, Jis pažvelgė į pjūtį. Jis tarė: „Pjūtis subrendo, bet darbininkų maža. Melskite pjūties Viešpatį, kad jis išsiųstų darbininkų į Savo pjūtį“. Kas iš jūsų tai prisimena? Na, kodėl gi jiems reikėjo melsti pjūties Viešpačio išsiųsti darbininkus į Jo pjūtį, jei pjūties Viešpats stovėjo ten žinodamas, kad tai bus padaryta? Kodėl? Dievas tai taip sutvarkė, kad Jo...

Dabar, pasiklausykite šito. Dievas tai taip sutvarkė, kad Jo programa negali pajudėti be tavęs ir manęs. Ir tol, kol mes nedarome to, ką daryti Dievas mus veda, mes paralyžiuojame Jo programą. Bet kai Bažnyčia juda Šventosios Dvasios patepimu, tuomet mes esame Dievo valioje, pildydami Jo programą.

282 O, vos tik aš grįšiu iš Kalifornijos, Viešpačiui leidus, ko reikia Branhamo Maldyklai, tai prabudimo. Jiems reikia prabudimo ir Šventosios Dvasios pripildymo. Ir tai yra didžiausias Maldyklos poreikis, čia renkasi vieni iš puikiausių žmonių pasaulyje. Bet ko mums reikia tai Šventosios Dvasios Krikštas. Aš jaučiu tai, galiu tai įvardinti. Ir vos tik mes sugrįšime, jei Viešpats leis, mes ketiname turėti prabudimą tuo tikslu: kad šios Maldyklos nariai ir kiti žmonės, kurie ieško Šventosios Dvasios, galėtų ateiti, mes duosime nurodymus ir visa kita, pravesime čia maldos tarnavimus, kad gautume Šventąją Dvasią. Ir kad bažnyčia galėtų sugrįžti į Dievo valią ir judėti į priekį su Dievo programa, jai judant į priekį.

Telaimina jus Viešpats. Aš manau, kad jie dabar yra pasiruošę prie baseino.

Tu paimk šitai ir po to aš ten ateisiu ir už juos pasimelsiu...

 

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF