Pamokslų sąrašas

Ant sniego baltumo Balandžio sparnų

1 Palenkime galvas.

Brangus Viešpatie, šį vakarą mes dėkojame Tau už Viešpaties Jėzaus sugrįžimo pažadą, kuriame mes susitiksime dideliame susirinkime, kuris niekada nesibaigs, džiaugsme ir giesmėse, mums šlovinant Tave ištisai nesibaigiančių amžių laiku, kurie turi ateiti. Mes prašome Tavo palaiminimų šio vakaro tarnavimui. Mes prašome Tavo palaiminimų šiai maldyklai, jos personalui, jos pastoriams, jos bendradarbiams, bendra-pastoriams ir visiems.

2 Mes prašome, kad Tu palaimintum tuos, Viešpatie, kurie įveikė daug mylių, kad patektų į šį susirinkimą, uždėk ant jų Savo malonės ranką, kai jie keliaus atgal į savo namus. Suteik tai, Viešpatie. Tegul mes dar daugiau kartų galėsime susitikti šioje vietoje vadinamoje Dievo namais, kad pagarbintume. Palaimink tuos, kurie klausosi per radiją, Viešpatie, per telefoną. Tegul kiekvienas neišgelbėtas žmogus atras Jėzų Kristų, savo Gelbėtoją, šįvakar; išgydyk visus ligonius ir kenčiančius, Tėve, tavo tarnas yra pasiruošęs tarnauti, Jėzaus Vardu. Amen!

3 Tegul Viešpats palaimins kiekvieną iš jūsų. Esu labai laimingas būdamas čia šį vakarą. Aš atėjau kaip tik tada, kai brolis Ernis giedojo paskutinę dalį savo giesmės: „Ant Balandžio sparnų“. Iš tiesų graži poema, tikrai graži. Ir aš... aš žinau, kad tai kaip tik yra tinkamu laiku. Todėl dabar mes esame labai dėkingi.

4 O visi jūs, žmonės, kurie klausotės mūsų per radiją visoje šalyje, aš norėčiau, kad jūs galėtumėte būti čia ir pamatyti kaip visi laukia, lūkestį žmonių veiduose, šį vakarą jiems esant susispaudus šiame pastate; leidžiant nuostabiai laiką.

5 Mes norime padėkoti broliui Džekui Morui ir sesei Mor, ir broliui Noeliui, broliui Boutlieriui, broliui Braunui, visiems šiems bendradarbiams, visai maldyklai, visam personalui, kad vėl mus pakvietė.

6 Tai buvo... iš tiesų... kaip ir... negalėčiau pasakyti, kad tai buvo atsitiktinumas, tai tiesiog buvo Dievo ranka, kuri taip sudėliojo dalykus. Čia yra brolis, kuris prieš kažkiek laiko susapnavo sapną, apie šį įvykį, pasakė: „Aš stovėjau vilkėdamas porą baltų kelnių, avėjau indėniškus mokasinus“. O būtent taip aš ir atrodžiau, kai pakviečiau brolį Džeką į čia vykstantį susirinkimą, tiksliai taip, Karsone, Kolorade, su indėniškais mokasinais ir pora baltų „Levi“ kelnių; broli Leo, jeigu tu dabar mus girdi, aš turėjau su tavimi susitikti už kelių minučių... Todėl nuo to ir prasidėjo šis susirinkimas, ten pat.

7 Dabar yra sekmadienio vakaras; aš žinau, kad daugelis iš jūsų turės važiuoti automobiliu visą naktį, kad sugrįžtumėte namo, kai kurie išvažiuosite ryte. Manęs pačio laukia dviejų dienų kelionė automobiliu. Ir todėl mes... mes labai ilgai jūsų neužlaikysime. Aš stengiausi padaryti taip, kad šis vakaras būtų kaip senų laikų vakaras, kaip tie vakarai, kai brolis Braunas ir brolis Džekas, ir visi mes anksčiau melsdavomės už ligonius prieš daug metų, kad pasimelstume už ligonius tokiu pačiu būdu kaip tai darydavome anuomet.

8 Taigi, ar jūs girdite mane ten gale? Aš vis keičiu šių mikrofonų aukštį, nes esu užkimęs.

9 Ir taip aš norėčiau... Šis tas įvyko, nedidelis atsitikimas... Na, jie man pasakojo, kad neseniai čia buvo brolis, galbūt jis šį vakarą yra šiame susirinkime, kuris išėjo iš denominacionalizmo; atvyko į Šrivportą norėdamas išgirsti apie Žinią. Ir jis pasiklydo nežinodamas, kur yra, todėl pradėjo eiti link miesto centro. Jis pamatė susirinkusius žmones, jis paklausė: „Ar tai yra vieta, kurioje pamokslaus Bilis Branhamas?“.

10 Jis atsakė: „Ne, tai vieta, kurioje pamokslauja Bilis Grehamas per... per kino juostą...“.

11 Jis pasakė: „Na, atsiprašau, aš... aš supainiojau vietą“.

12 Pasakė, kad jis paėjo toliau, jis tarė: „Viešpatie, kur aš dabar galiu eiti?“. Pasakė, kad jis pradėjo eiti toliau pagrindine gatve. Aš nežinau, kuri ten buvo, ten yra didelė bažnyčia, pačiame gale. Teksaso gatvėje. O ant tos bažnyčios buvo didelis baltas kryžius. Pasakė, kad Viešpats pasakė jam, tarė: „Eik toliau“. Pasakė... kai jis iki ten atėjo, ten buvo... Pasakė: „Na, tai turi būti ši vieta, ten buvo sustatyta daug automobilių“. Ir pasakė: „Nuotaka ir jaunikis pasirodė išeidami iš bažnyčios“. Tai buvo praėjusį vakarą, ten buvo vestuvės, aš mačiau juos išeinant. Viešpats prakalbo: „Dabar štai, ką tai reiškia. Tu išeini iš denominacionalizmo tam, kad įeitum į Nuotaką, kad eitum su Jaunikiu“. Suprantate? Suprantate?

13 Aš dalinausi pastebėjimais su žmona, mums leidžiantis gatve, apie tai, kaip mėnulis ir žvaigždės kabėjo taip žemai, visai virš to kryžiaus, mums link jo einant. Spėju, kad tiesiog toks yra mano požiūris į dalykus, galbūt tiesiogiai susijęs su mano tikėjimu Dievu ir mano tarnavimu.

14 Šįvakar aš galvojau, Tusone, įvyko taip, kad Viktoras Ledu, jis buvo tas prancūzas... jis yra grynas prancūzas. Aš manau, kad kažkurią dieną aš jums pasakojau, kad kai baigiau kalbėti, bandydamas atskirti denominacionalizmą nuo tikros Krikščionybės... O vyras išsakė man... tokią trumpą kalbą apie tai, iš garsios denominacinės, sekmininkų bažnyčios.

15 Ir taip Danis Henris, aš manau, kad jis yra kažkokios kino žvaigždės pusbrolis ar panašiai, o jis buvo baptistas; ir jis bėgte užlipo ant pakylos, ir tiesiog rankomis mane apsikabino, ir tarė: „Broli Branhamai, aš viliuosi, kad tai nenuskambės šventvagiškai, bet tai galėtų būti 23-iu Apreiškimo skyriumi“. Ir kai jis pradėjo sakyti kažką kito, jis pradėjo kalbėti kalbomis.

16 Ir šis, trys prancūzai... Prancūzė (didelė, stambi moteris, tamsiaodė, iš Luizianos, galbūt ji sėdi čia šį vakarą) užrašė tai ant popieriaus lapo, tai, ką jis pasakė. Po to Viktoras Ledu, tarnautojas, užrašė tą patį dalyką; ir jie sulygino užrašus ar ketino. Šviesiaplaukis vyras, panašus į blondiną, stovėjo pačiame gale, stovėjo labai ankštai pačiame gale, pradėjo eiti link priekio norėdamas pamatyti tuos užrašus. Jis buvo prancūzų kalbos vertėjas iš J.T.O. Ir visi trys užrašai sakė tą patį.

17 Juose buvo sakoma štai kas:

Kadangi tu pasirinkai sunkesnį kelią... Tu jį pasirinkai, tu pasirinkai... pats padarei pasirinkimą (žinoma, mes tai suprantame, Mozė pats turėjo padaryti pasirinkimą).

(Pasakė) Tai yra tikslus ir teisingas kelias, nes tai yra MANO KELIAS.

Ir kokį... kokį šlovingą sprendimą tu priėmei! (pasakė) ...Dėl to tavęs laukia didelė Dangaus dalis.

Ir šitas dalykas pats iš savęs yra tai, kas padarys, ir išpildys didžiulę pergalę Dieviškoje Meilėje.

18 Visi trys sakė tą patį. Aš maniau, kad šį vakarą turėjau tai įsidėjęs į savo Bibliją (pažiūrėjau čia, bet neturiu), to originalą.

19 Danis Henris nemoka... kaip ir aš pats, jis vos temoka gerai kalbėti angliškai, jau nėra ką ir kalbėti apie prancūzų. Jeigu jūs tai pastebėjote ten, tai yra kaip prancūzų kalboje, jie rašo veiksmažodį prieš prieveiksmį. Bet visų trijų vertimas buvo visiškai vienodas.

20 Danis Henris, prieš kažkiek laiko... Danis galbūt šį vakarą mūsų klausosi. Viktoras Ledu taip pat, nes kiek suprantu, jis yra Tusone. Ir jūs žmonės, Tusone, bažnyčioje, maldykloje, Tusono maldykla, kurios pastorius yra brolis Grynas; brolis Viktoras Ledu kaip suprantu yra tarnavime palapinėje, visai prie pat „Park Aveniu“, kuri įsilieja tiesiai į 80 greitkelį, iš tos pusės. Ir jeigu jūs būsite ten rytoj vakare ir dar kitą vakarą, kiek jis ten dar bus, nueikite jo pasiklausyti; ir Danis galbūt bus su juo. Gali būti taip, kad jie klausosi mūsų šį vakarą būdami maldykloje, aš nežinau.

21 Iš karto po to Danis nuvyko į Jeruzalę ir jis pasakė, kad tai gulėjo ant plokštės... uolinės plokštės ant kurios buvo paguldytas Jėzus, negyvas kūnas, prieš Jam prisikeliant. Ir pasakė, kad visiškai netikėtai jis pagalvojo apie mane; ir pasakė, kad jis išbėgo lauk, pradėjo verkti, ir jis išėjo į lauką. Ir jis gavo vedimą... Jis yra žmogus, kuris iš akmenų gali pagaminti daiktus; susmulkina akmenis, turėjau omenyje. Pasakė, kad jis buvo nuėjęs ten, kur kaip jie jam sakė, buvo giliai į žemę įstatytas kryžius ir jis tiesiog numetė... atskėlė tos uolos gabaliuką maždaug... na, kvadratinį colį ar panašiai; įsidėjo į kišenę ir jautė norą parsivežti jį namo.

22 O kai sugrįžo, kažkas jam pasakė: „Pagamink broliui Branhamui porą rankogalių sąsagų“. Todėl jis įmerkė jį į rūgštį ir pakeitė spalvą iš įprastos, atrodančios kaip kalkakmenio į heliotropo [arba kraujo akmuo – Vert.] akmens spalvą. Ir jis pagamino rankogalių sąsagas.

23 Kai jis padavė jas man, jis to nepastebėjo, bet lygiai per abiejų sąsagų vidurį driekiasi ta tiesi, siaura juostelė. Aš dėviu jas šįvakar, maldai už ligonius. Suprantate, heliotropo akmens spalvos, tokios kaip varvantis kraujas; su tiesia, siaura linija, kuri tęsiasi išilgai. Tiesiog tiksliai taip, kaip buvo pasakyta jo pranašystėje: „Tiesus ir siauras kelias“. Suprantate, pranašystėje. Aš jam tai parodžiau.

24 Dani, jeigu tu klausaisi, tu ar brolis Ledu, kuris nors, šįvakar bus senamadiškas vakaras, kurio metu mes melsimės už ligonius. Esu laimingas eidamas šiuo tiesiu, siauru keliu, Evangelijos keliu, Žodžio keliu, su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

25 Telaimina jus visus Dievas. Taigi, jums kalbėti yra labai gera, bet jei aš ilgai kalbėsiu, tai per ilgai jus čia užlaikysiu. Bilis pasakė, kad čia yra tarp trijų ir keturių šimtų žmonių už kuriuos reikia pasimelsti, todėl kaip tik galėsiu turėsiu paskubėti su mūsų pamokslu, o po jo melstis už ligonius.

26 Taigi, Arizonos žmonėms, kitą šeštadienio vakarą mes būsime, niekaip negaliu prisiminti to miesto pavadinimo, Jumoje, Arizonoje, bankete. O po to į Kaliforniją atvyksime iš karto sekmadienio rytui, į Los Andželą ir kitas vietas, kuriose paskelbėme, kad būsime.

27 Šįvakar aš norėčiau paimti temą iš Rašto.

28 Beje, šiandien sėdėjau užkandinėje pavadinimu „Morisono užkandinė“; brolis Džekas, jo žmona, aš ir mano žmona. Mes nuėjome į Morisono užkandinę kartu praleisti šiek tiek laiko, seniai nebuvome niekur išėję, moterys kartu nėra buvusios. Prie manęs priėjo jaunatviškas vyriškis, jo pavardė Grynas, jis yra brolio Perio Gryno tėvas. Ir jis pasakė: „Žinai, broli Branhamai, kažkurį vakarą tu kalbėjai apie segtuką“. Kuris iš tiesų... Kaip jis vadinasi? Segtukas. Jis pasakė: „Tu kalbėjai apie segtuką, – pasakė, – aš nupirkau tau segtuką“. Jis padavė jį man.

29 Taigi, damos, tai yra toks segtukas, kuris plaukams netinka. „Segtukas,“ – jis pasakė... pasakė, kad jis metų metus tokį naudoja, kad kartu susegtų savo Biblijos lapus. Todėl jis pasakė: „Aš dovanoju tau tikrąjį segtuką“. Taigi, broli Grynai, jei tu esi kur nors čia arba klausaisi, tas segtukas yra labai geras, tvirtai laikosi.

30 Dabar mes norime iškart pereiti prie Rašto vietų. Ir aš noriu, kad jūs su manimi dabar atsiverstumėte Psalmių 55, o po to taip pat Mato 3. O mano šio vakaro tema buvo ir brolio Ernio tema: „Ant sniego baltumo Balandžio sparnų“. Taigi, man nepavyks paliesti visų užrašų ir Rašto vietų, kurias čia turiu, nes aš tik greitai pro jas prabėgsiu, nes buvau pažadėjęs, kad pamokslausiu.

31 Viešpačiui leidus, kito šeštadienio vakarą Jumoje aš noriu pamokslauti apie: „Paėmimo sąlygas“, jeigu Viešpats leis.

32 Psalmių 53... Atsiprašau, Psalmių 55.

Palenk ausį… (Atleiskite? 55, taip, pone.)

Palenk ausį, o Dieve, į mano maldą; ir nesislėpk nuo mano prašymo.
Kreipk dėmesį į mane ir išgirsk mane; aš raudu savo nusiskundime ir leidžiu garsą;
Dėl priešo balso, dėl nedorėlių engimo; nes jie meta ant manęs neteisybę ir užsirūstinę neapkenčia manęs.
Mano širdžiai labai skauda manyje; ir mirties siaubai nupuolė ant manęs.
Baimė ir drebėjimas mane ištiko, ir siaubas apėmė mane.
Ir aš sakiau: „O, kad turėčiau sparnus kaip balandis! Tada aš nuskrisčiau ir būčiau ramybėje.

Štai tada aš nuklajočiau toli ir pasilikčiau dykumoje. Sela. („Sela“ reiškia „Amen“.)

33 Dovydas, dykumos mėgėjas, kai jį apimdavo sielvartas ir tauta nustodavo juo tikėti, ir priešai jį prispausdavo, jis tardavo: „O, jei turėčiau sparnus kaip balandis, aš nuskrisčiau į dykumą ir joje pasilikčiau“. Kiek kartų aš galvojau apie tą patį! Jei galėčiau nuo sienos nusikabinti savo šautuvą, stovyklavimo krepšį, išeiti į dykumą ir niekada daugiau nesugrįžti. Aš klausiau Viešpaties ar aš galėsiu nugyventi iki dienos... Aš nenoriu jokių laidotuvių, aš pasakiau: „Jei tik galėčiau išvykti kur nors į miškus, atremti savo senąją 'blondinę' į medį...“.

34 Aš taip vadinu savo šautuvą, atleiskite man, aš... aš... aš sakau tai mano žmonai, kuri ten sėdi. Jūs žinote, tai tas šautuvas, kurį brolis čia man padovanojo prieš daug metų, aš juo sumedžiojau penkiasdešimt penkias galvas žvėrienos, neprašaudamas nei karto, kai kurie šūviai siekė nuo septynių iki aštuonių šimtų jardų [640-731m. – Vert.] atstumą. Aš vadinu jį „blondine“, nes mano žmona yra brunetė, ji yra pasakiusi, kad aš galvoju daugiau apie šautuvą nei apie ją. Bet...

35 Taigi, aš... aš norėčiau atremti jį į medį ir pasakyti: „Viešpatie, leisk Juozapui kada nors jį surasti“. Aš norėčiau turėti balandžio sparnus ir nuskristi.

36 Bet tiesiog kaip vieną kartą būnant aukštai kalnuose, stebėjau erelį ir mačiau kaip jis nuskrido (jūs girdėjote mano pasakojimą apie tai), aš pasakiau: „Gera čia būti, Viešpatie; kaip Petras pasakė: 'Mes galime pastatyti tris palapines'. Bet kalno apačioje laukia sergantys ir kenčiantys, prarastieji ir mirštantieji laukia“. Todėl, kol dar yra diena darykime, ką galime ir vieną dieną ten bus... balto Erelio sparnai nusileis, Jis nuneš mus ant jų.

37 Dabar Mato 3:16, noriu perskaityti 16 ir 17.

Ir kai Jėzus buvo pakrikštytas, tuoj išėjo iš vandens; ir štai jam atsivėrė dangūs, ir jis pamatė Dievo Dvasią nusileidžiančią kaip balandį ir nutupiančią ant jo;

ir štai balsas iš dangaus sakantis: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš labai patenkintas“. (Kitais žodžiais tariant: „Kuriame man patinka gyventi“.)

38 Dabar mes norime kelias minutes pakalbėti apie šį paukštį. Balandis visada buvo vienas iš mano mėgstamiausių paukščių. Ir galvojant apie balandį, balandis iš tiesų yra... karvelis yra tas pats paukštis. Karvelis yra prijaukintas balandis. Jie abu priklauso tai pačiai šeimai. Aš patikrinau tai ir jie yra iš tos pačios šeimos. Karvelis ir balandis, jie abu yra iš tos pačios šeimos. Šių paukščių įpročiai yra labai išskirtiniai.

39 Aš čia pamokslavau prieš gerus kelis metus, palapinės susirinkime čia su broliu Moru tema: „Avinėlis ir Balandis“. Spėju, kad jūs tai prisimenate; ir kaip šis paukštis yra vienas švariausių paukščių, kuriuos turime, o avinėlis yra romiausias gyvūnas, kurį turime. Jie abu yra aukos paukštis ir gyvulys.

40 Koks tai yra gražus provaizdis šioje vietoje – Jėzus yra Avinėlis, o Dievas – Balandis. O balandis nebūtų nusileidęs ant vilko, jo prigimtis yra netinkama. Jis negalėtų nusileisti ant šuns, jo prigimtis yra netinkama. Jis turėjo nusileisti ant avinėlio; abi prigimtys turėjo būti tokios pačios. Ir mes tokie turime būti, mūsų prigimtis turi pasikeisti iš „riaumojančio“ nusidėjėlio į romų avinėlį.

41 O ar jūs pastebėjote, kad Balandis vedė Avinėlį? Pastebėkite, Avinėlis atidavė viską, ką turėjo Balandžiui. Ir pažiūrėkite, kur Balandis Jį vedė: į nukryžiavimą už mūsų visų nuodėmes.

42 Taigi, Balandis... Dievas norėjo išreikšti Savo Sūnų, Jį simbolizavo pats tyriausias ir romiausias gyvūnas žemėje, žemiška būtybė; bet kai Dievas pademonstravo Save danguose, tai buvo per romiausią ir tyriausią paukštį, koks tik yra danguose – balandis.

43 Taigi, balandžių yra įvairių, yra daug jų rūšių. Įprastai mūsų paprastasis purplelis yra pilkšvai atrodantis paukštis. Toliau yra gedulingas balandis, po to yra vakarinis balandis. Taip pat mūsų krašte yra balandis, kuris yra vadinamas „Sonoros balandžiu“, jis yra mažas, pilkšvas paukštis; nedidelis, mažutėlis su raudonomis juostelėmis ant sparnų. Yra daug įvairių balandžių rūšių ir jų spalvos yra skirtingos. Taip pat yra ir su karveliais.

44 Taigi, balandis yra labai neįprastai sudarytas paukštis, dėl to, kad jo įprotis yra toks, jog jis negali valgyti nieko, kas yra netyra; jam tiesiog nepavyktų to padaryti, nes jis nėra tam sutvertas.

45 Taigi, aš visada sakiau, kad balandis yra Dievo simbolis, o varna yra veidmainio simbolis. Varna gali nutūpti ant seniai negyvo lavono ir ėsti jį visą dieną, o po to nuskristi į lauką ir lesti kviečius kartu su balandžiu. Balandis gali lesti kviečius, bet jis negali ėsti negyvo lavono. Suprantate? Jis tiesiog negali to padaryti, jis negalėtų to suvirškinti. Ir man buvo įdomu, kodėl jam to nepavyktų padaryti; jie abu yra prijaukinami paukščiai, abu paukščiai. Bet kodėl? Skirtumas yra jų sandaroje.

46 Ir taip pat yra su tikru Krikščioniu. Tik... tik denominacinis krikščionis gali valgyti viską, bet tikras, iš naujo atgimęs Krikščionis negali maitintis pasaulio dalykais. Jis yra kitaip sudarytas.

47 Aš sužinojau, kad balandis visiškai neturi tulžies pūslės. Balandyje nėra tulžies pūslės dėl to, kad jam jos visiškai nereikia.

48 Todėl taip yra ir su Krikščioniu, kartėlis jam yra visiškai nereikalingas, suprantate, nes jis gali valgyti tik Dievo maistą. Ir kad tai išskaidyti kartėlis yra nereikalingas; meilė yra reikalinga, tam kad jis... kad išskaidytų maistą. Kartėlis: „O, – sako jie, – na...“. Jie nuo to skiriasi. Bet meilė visada tai priima, Dievo Žodį.

49 Taigi, jis visiškai neturi tulžies pūslės, todėl jis negalėtų... tai būtų tiesiog prieš jį patį – misti kažkuo, kas yra bloga. O jei jis tai padarytų, tai jį pražudytų. Tačiau pavojaus jam nėra, jis tuo vis tiek nemis (o-o...), nes jis tam neturi apetito.

50 Ir taip yra su tikru Krikščioniu. Ar jūs žinote, kad tikram Krikščioniui visiškai nėra priskiriama jokia nuodėme? Dovydas pasakė: „Palaimintas yra žmogus, kuriam Dievas neįskaitys nuodėmės“. Kai esate nuplautas Avinėlio Kraujyje (ne apsimestiniu tikėjimu, bet iš tiesų Avinėlio Krauju), Dievas neįskaito jums nieko, kas buvo padaryta, nes jūs esate po Krauju ir Jis to nemato. Ten yra Kraujo auka; vienintelis būdas kaip Jis gali jus matyti, tai yra taip, kaip Jis matė jus prieš pasaulio sutvėrimą, kai Jis įrašė jūsų vardą į Avinėlio Gyvenimo Knygą. Tik į tai Jis gali žiūrėti, nes jūs esate atpirktas iš visko, kas kada nors buvo padaryta, jūs esate nuplauti Avinėlio Kraujuje. Dėl to jumyse visiškai nėra tulžies, jumyse nebėra netyrų įpročių, dėl to, ką padarė šis Avinėlio Kraujas; ir Dievas negali įskaityti jums nuodėmės po to, kai jūs atėjote prie aukos už nuodėmę, kuri ten gulėdama jūsų laukė.

51 „Na, – pasakysite jūs, – tuomet tai suteikia man laisvę, broli Branhamai, galiu daryti tai, ką noriu“. Aš visada tai ir darau; visada. Bet kai žmogus gali iš tiesų pamatyti, ką Jėzus dėl jo padarė, o po to nusigręžti ir padaryti kažką, kas yra prieš Jėzų, tai parodo, kad jis taip ir niekada nebuvo priėmęs Kristaus.

52 Mano žmonelė sėdi ten gale. Ji yra dešimt metų už mane jaunesnė, bet jau žila ne mažiau nei aš. To priežastis yra ta, kad ji stovi tarp manęs ir... ir išorinio pasaulio. Jei turėčiau išvykti į užsienį ir aš... Ar tai nebūtų keista šeimyna, jei aplink save sukviesčiau visą šeimą ir pasakyčiau: „Pažiūrėk į mane, ponia Branham, tu nepamiršk, jog esi Viljamo Branhamo ponia. Kol manęs nebus, tau negalima būti su kitais vyrais. Nesiuntinėk žvilgsnių jokiam kitam vyrui,“ – ir nedaryk visų kitų panašių dalykų. „Visiškai neflirtuok. O jeigu flirtuosi, kai sugrįšiu aš su tavimi išsiskirsiu“.

53 O ji atsisuktų ir pasakytų: „Dabar tau, gerasis vyre, aš taip pat noriu tau šį tą pasakyti. Tu niekur nesivesi jokios kitos moters, kol būsi išvykęs. Tu nedarysi to ir ano. Jeigu darysi, gali iškart laikyti save su manimi išsiskyrusiu, kai sugrįši namo“.

54 Taigi, na ir „meili“ šeimynėlė tai turėtų būti? Suprantate? Ne! Jeigu aš iš tiesų ją myliu... Aš tikiu, kad nors aš ir padaryčiau klaidą ir paslysčiau, ir padaryčiau kažką netinkamo, aš tikiu, kad ji man atleistų už tai, nes ji mane myli. O jeigu jai taip atsitiktų, aš tikiu, kad aš jai už tai atleisčiau; neabejotinai, nes aš myliu ją. Bet, jeigu aš ją taip myliu, tol, kol aš ją taip myliu, jai nėra dėl ko jaudintis. Nors ji ir galėtų man atleisti, aš jokiu būdu nenorėčiau jos įžeisti. Aš... aš... aš jausčiausi kalčiausiu vyru visame pasaulyje, aš negalėčiau sulaukti tos minutės, kad papasakočiau jai, ką padariau, nes aš myliu ją. Na tai... Jeigu aš taip myliu ją „fileo“ meile, kiek stipresnė turėtų būti mano „agapė“ meilė Jėzui Kristui?

55 Jei aš surūkyčiau cigaretę, niekada gyvenime nesu to daręs; bet jei tai padaryčiau, Jis galėtų man atleisti už tai, aš tikiu, kad Jis atleistų. Jei išgerčiau, niekada gyvenime nesu to daręs, bet aš tikiu, kad Jis atleistų man už tai. Ir aš per daug Jį myliu (Dieve, padėk man), aš nieko tokio daryti net nenoriu, suprantate, nes aš myliu Jį. Šie dalykai mane paliko, nes kai Jis pakeitė mane iš varno į balandį, tai suteikė permainą, mano apetitas ir kiti dalykai apleido mane; tuomet nuodėmė yra man neįskaitoma, nes aš nesiekiu jos daryti, manyje nėra noro tai daryti.

56 Dabar kitas svarbus dalykas apie šį balandį... Jis yra neįprastas paukštis. Ar jūs esate matę daugelį paukščių...

57 Vienas mano mėgstamiausių paukščių yra liepsnelė. Taigi, jūs jaunuoliai, nustokite šaudyti man liepsneles, suprantate, nes aš nenoriu, kad jūs tai darytumėte. Mano liepsnelė, ar žinote kaip jos krūtinė nusidažė raudonai? Jūs žinote, vieną dieną ten buvo Žmogus mirštantis ant kryžiaus, niekas nesiryžo Jam padėti, Dievas apleido šį Žmogų, ir Jis buvo prie mirties. Jo rankose buvo vinys, jo kojos ir šonas kraujavo, karūna ant Jo galvos ir erškėčių dygliai, kraujas teka Jo visu veidu. Ir ten praskrido paukštelis, mažas, rusvas paukštis. Ir jis pažiūrėjo į tai, buvo... pagalvojo, jog tai buvo pats gailiausias reginys, kurį jam apskritai buvo tekę išvysti. Jis žinojo, kad jis tebuvo mažas paukštelis, tačiau jis vistiek pažvelgė į tas dideles vinis, kurias į Jo rankas įkalė žiaurūs romėnai ir jis atskrido, ir su savo snapeliu pabandė ištraukti juos. Jo visa krūtinė permirko kraujyje, nuo tol ji visada buvo raudona. Aš noriu, kad mano krūtinę saugotų Jo Kraujas, taip pat, saugotų ją, kai ateisiu susitikti su Juo. Man patinka mažoji liepsnelė.

58 Bet, žinote, mažoji liepsnelė turi nusiprausti; bet, žinote, balandžiui to daryti nereikia; ne. Jis turi tam tikros rūšies aliejų savo viduje, kuris sutepa jį ir išlaiko švarų iš vidaus ir iš išorės. Ar žinote tai? Balandis tai turi! Balandis pats sutepa save aliejumi. Ar esate kada paėmę į rankas vieną ir užuodę tą nuo jo sklindantį kvapą, karvelį ar panašiai? Tai aliejaus kvapas, kuris yra pagaminamas jo viduje. Jo kūnas pagamina aliejų ir per riebalinę liauką išlaiko plunksnas visada švarias iš išorės, nes jis yra švarus tiek iš vidaus ir išorės. Tikrai taip. Jis yra nuostabus paukštis.

59 Taigi, aš žinau, kad jūs galite juos medžioti čia, aš manau, Luizianoje. Nedarykite to! O, aš negalėčiau to padaryti. Spėju, nebent, jei būčiau alkanas, tai nebūtų blogai, bet aš... aš tiesiog negalėčiau nuspausti gaiduko, kad nušauti vieną, jei man reikėtų.

60 Yra... Mūsų šeimoje balandis turi svarbią, neįprastą reikšmę. Vieną dieną, kai mano močiutė... Ji yra kilusi iš Kentukio, Čerokio draustinio. Ji buvo prie mirties, nedidelio ūgio moteris ir ji buvo... Jie... Aš manau, kad jos liga vadinosi skrofuliozė ar panašiai, ji buvo prie mirties. Senelis atsiklaupė šalia vienos lovos pusės; o mama, teta Bertė, teta Houli, visi kiti atsiklaupė aplink lovą; Dedė Čarlis, mažytis, keturių metų amžiaus berniukas – kūdikis; mama, pati vyriausia, apie dvidešimties metų amžiaus. Ir ji sušukavo savo juodus plaukus taip, kad jie gulėjo ant lovos ir pradėjo giedoti: „Amžių Uola, perskelta dėl manęs, leisk man Tavyje pasislėpti,“ – būdama prie mirties. Senelis, tuo metu dar nebuvo Krikščionis. Aš pakrikštyjau jį aštuoniasdešimt septynerių metų amžiaus, Jėzaus Kristaus Vardu, žemutinėje upės dalyje ten, kur pasirodė Viešpaties Angelas.

61 Bet jai giedant šią giesmę, jos paliegusioms rankoms būnant iškeltoms, į kambarį įskrido balandis; apskriejo aplink, nutūpė ant lovos galo viršaus, pradėjo burkuoti. Dievas pasiėmė jos sielą.

62 Aš buvau nuvykęs į Londoną, Anglijoje su broliu Džeku ir broliu Gordonu Lindsėjumu ir ten buvo moteris vardu Florencija Naitingeil (tvirtinusi, manau, kad buvo proanūkė ar panašiai kilusi iš vėlyvosios Florencijos Naitingeil), ji buvo parašiusi man nemažai laiškų. Ji buvo Pietų Afrikoje, prie mirties nuo vėžio. Ir ji turėjo nuotrauką; jūs esate ją matę knygoje. Aš niekada savo gyvenime nebuvau matęs tokio mirtingojo. Brolis Džekas, manau, tądien buvo su manimi. Mes atėjome į tarnautojo namus, parapijoje visai šalia bažnyčios, kur jie buvo ją atvežę.

63 Mums dar būnant lauke... kur nusileido lėktuvas, jie iškvietė mus, o ji ten buvo greitojoje; buvo parskraidinta iš... iš pačios Pietų Afrikos, nes žinojo, kad tuo laiku aš būsiu Anglijoje. Tarnautojas nuvežė ją į parapiją, todėl ir mes ten nuvažiavome už ją pasimelsti.

64 Man yra tekę pamatyti daugybę ligonių, bet jos plonos rankos neatrodė, kad būtų nei vieno colio apimties, jos... jos kaukolės gijos, jūs galėjote jas matyti akimis. Ir ji... jos galūnės štai čia, aplink jos šlaunis nebuvo net šitiek, maždaug dviejų colių apimties, vien kaulas. Ir ji negalėjo net pakelti savo rankų, ji buvo per silpna, kad galėtų pakelti savo rankas. Ir ji stengėsi kažką pasakyti, bet aš negalėjau jos suprasti. O kai aš galiausiai ją išgirdau, manau per seselę, ji pasakė: „Broli Branhamai, pasimelskite, kad Dievas leistų man numirti“. Ji negalėjo... nenorėjo gyventi. Ir aš pastebėjau kaip ašaros riedėjo jos veido skruostikauliu. Iš kur joje atsirado užtektinai drėgmės ašaroms, aš nežinau; nes jos venos buvo susitraukusios ir ji buvo siaubingoje būklėje. Kadangi buvau atvykęs melstis už ligonius, negalėjau pasimelsti už tai, kad ji numirtų. Bet ji atrodė taip lyg negalėtų numirti, ji tiesiog vos laikėsi.

65 Aš atsiklaupiau kartu su jūsų pastoriumi kambaryje, kad pasimelstume. O kai atsiklaupiau maldai, mažas balandis atskrido prie lango; pradėjo burkuoti. Kai baigiau melstis, pamaniau, jog tai buvo naminis iš kažkur atskridęs balandis. Lauke buvo ūkanota, kaip įprasta Anglijoje, tose Britanijos salose. Ir šis mažas balandis liovėsi burkuoti ir nuskrido sau. Aš priėjau ir uždėjau ant jos rankas, ir šaukiausi Viešpaties Vardo. Ir šiandien ši moteris yra apvalių formų, stipri, sveika moteris – ant Balandžio sparnų.

66 Jis išlaiko save švarų iš vidaus. Krikščionis daro tą patį, jis apsivalo iš vidaus. Tai sulaiko pagiežą... Tulžis jam yra visiškai nereikalinga, kad kažką suvirškintų, nes jis to net nevalgo. Suprantate? Jis yra švarus tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

67 Taigi, mes pastebime, jog šis paukštis... Čia turiu užsirašęs daug dalykų, bet laikrodis skuba nesustodamas. Šis paukštis taip pat buvo naudojamas aukai Senajame Testamente, atpirkimui ir apsivalymui. Pažiūrėkime į vieną vietą čia, Pradžios 15:9. Pagalvokime apie šią eilutę tik akimirkai. Taigi, Abraomas buvo... paklausė čia Dievo, kaip Jis tai padarys. Dievas siunčia Savo Žodį vėl Abraomui ir Jis tai daro neįprastu būdu. Pradėkime nuo... Pradėkime nuo 1 eilutės, man nepatinka skubėti su tokiais dalykais.

Po šių dalykų Viešpaties žodis atėjo Abramui regėjime… (Suprantate, Abraomas buvo pranašas, todėl jis matė regėjimus.)… „Nebijok, Abramai; aš esu tavo skydas ir tavo be galo didelis atlygis“. (Jehova-nisi, matote.)

Ir Abramas tare: „Vie…“. Tarė: „Viešpatie DIEVE“… (Atkreipkite dėmesį į didžiąją V raidę, „Viešpatie DIEVE“. Elohimas! Suprantate?)… Viešpatie DIEVE… (regėjime)…  mąn duosi, kadangi aš einu bevaikis ir mano namų prievaizdas yra šis Eliezeras iš Damasko?“

Ir Abramas tarė: „Štai tu man nedavei sėklos; o štai gimęs mano namuose yra mano paveldėtojas“.
Ir štai jam atėjo Viešpaties žodis, sakydamas: „Šis nebus tavo paveldėtojas“.

Davė jam pažadą, žinote. Ne... Suprantate, būtent tada Abraomas būtų suklupęs, tačiau pažadas yra besąlyginis; sandora, besąlyginė.

„… bet tas, kuris išeis iš tavo paties vidurių, bus tavo paveldėtojas“. (O jam tuo metu buvo šimtas metų.)

Ir išvedęs jį laukan tarė: „Nagi pažvelk į dangų ir skaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti“; ir jis jam tarė: „Tokia bus tavo sėkla“. (Vyras neturintis vaiko ir jam dabar yra šimtas metų.)

Ir jis patikėjo Viešpačiu; ir jis jam tai užskaitė teisumu.
Ir jis jam tarė: „Aš – Viešpats, kuris tave išvedžiau iš chaldėjų Ūro, kad tau duočiau paveldėti šitą šalį“.
Ir jis tarė: „Viešpatie Dieve, iš ko aš žinosiu, kad ją paveldėsiu?“

68 Dabar pasiklausykite šito.

Ir jis jam tarė: „Paimk man trejų metų karvę, trejų metų ožką… (sekite dabar trejetus: „trejų metų...“.) ...trejų metų aviną, purplelį ir jauną karvelį“. (Tie patys žmonės, tas pats dalykas. Suprantate, tai buvo naudojama aukoje, kuri simbolizavo Jėzų.)

69 Sandora buvo sudaroma... Jūs žinote, kaip jis perskyrė juos ir kaip tai...

70 Arba senuose laikuose, kai jie imdavo... sudarydavo sandorą, jie paimdavo ir užrašydavo su... susitarimą. Ir užmušdavo gyvulį, atsistodavo tarpe; perplėšdavo susitarimą į dvi dalis, vienas žmogus paimdavo vieną dalį...

71 Kaip anksčiau darydavo kiniečių skalbyklose. Čia esantys kinai, jie nemokėjo rašyti angliškai, todėl jis užrašydavo štai ten ir nuplėšdavo nuo lapo dalį ir paduodavo tą dalį jums. Jūs... jūs prisimenate tas kiniečių skalbyklas, kuriose jie anksčiau taip darydavo. O jūsų... jų... jų abu galai turėjo vienas kitą atitikti, tam kad galėtumėte atsiimti savo drabužius. Suprantate, jums nebūtų pavykę jų apgauti, nes jie turėjo kitą popieriaus dalį. Jūs galėtumėte nukopijuoti savo vardo užrašą, bet jūs negalėtumėte padirbti to lapelio nuplėšimo. Suprantate? Todėl, jie turėjo... tai turėjo būti ta pati lapelio dalis.

72 Tokiu būdu jie tai darė rytų kraštuose, seniai... arba labai seniai rytų kraštų dienomis. Jie užmušdavo gyvulį, atsistodavo į tarpą, perplėšdavo ožkeną pusiau, vienas paimdavo vieną... Ir kai susitarimas būdavo patvirtintas, jie kartu sudėdavo tas dalis ir jos turėjo tiksliai viena kitą atitikti.

73 Taigi, tai, ką Dievas jam čia parodė yra štai kas – šios aukos kalba apie Kristų; kaip Dievas atvedė Jėzų į Kalvariją ir padalino Jį, ir pakėlė kūną į Dangų ir žemyn siuntė Šventąją Dvasią ant mūsų, kad ta pati Dvasia buvusi ant Jo, dabar turi būti ant jūsų, kad tiksliai atitiktų Kūną, kad paskutiniuoju laiku būtų Nuotaka. Suprantate? Suprantate? Tikrai taip. Suprantate? Dabar tai nebus denominacija. Tai bus Žodis, tai, kas Jis buvo. Suprantate?

74 Taip kaip tas Žodis turi ateiti pas Žodį, kaip ląstelė žmoguje. Žinote, kai jūsų... jūsų kūnas auga, nėra taip kad viena ląstelė yra žmogaus, o kita šuns, o dar kita kiaulės. O ne, ne. Jos visos yra žmogaus ląstelės. Toks yra Kristaus Kūnas, visas iš Dievo Žodžio. Ne tik Jo dalis, su kažkokiomis prie Jo pridėtomis tradicijomis; ne, Jis visas yra Kristaus Kūnas.

75 Taigi, čia mes atrandame, kad jis panaudojo ir purplelį ir jauną karvelį, nes jie abu priklauso tai pačiai šeimai. Taigi, jūs visada...

76 Todėl atkreipkite dėmesį (Aš remsiuosi tik keliomis Rašto vietomis), Kunigų 12 ir 6 eilutė. Čia mes atrandame tvarką moters apsivalymui; jeigu moteris pagimdė kūdikį, ji turėjo palaukti. Jei tai buvo berniukas, ji turėjo laukti trisdešimt tris dienas prieš galėdama sugrįžti į susirinkimą su balandžiais, apsivalymui. Jei ji pagimdė mergaitę, ji turėjo laukti devyniasdešimt šešias dienas prieš galėdama sugrįžti į susirinkimą.

77 Mes dabar atsivertėme tai, 6-oji eilutė.

Ir jos apsivalymo dienoms išsipildžius, dėl sūnaus ar dėl dukters, ji atgabens pirmų metų avinėlį deginamajai aukai ir jauną karvelį ar purplelį nuodėmės aukai prie susirinkimo padangtės durų pas kunigą;

78 Matote, jis dar negali įeiti, nes jos dienos dar nėra išsipildžiusios, bet ji gali tai paduoti ku... kunigui prie durų, aukai. Suprantate, purplelį arba jauną karvelį. Jie abu priklauso tai pačiai šeimai.

79 Taigi tai... taigi tai buvo naudojama atpirkimams, ir atpirkimui už nuodėmę, vienas balandis. Arba dėl raupsų, kurie yra nuodėmės provaizdis, jums reikėjo atnešti du balandžius: vienam buvo nukertama galva, būdavo apverčiamas žemyn galva ir jo kraujas turėjo lietis ant antrojo; o po to antrasis buvo paleidžiamas į laisvę. Ir kai tas balandis skrisdavo, jis laistydavo žemę savo porininko krauju, ir kraujas sušukdavo Dievui: „Šventas! Šventas! Šventas yra Viešpats Dievas!“.

80 Nejau negalite įžvelgti mirštančio draugo Jėzaus Kristaus? Buvo nužudytas ir mes Juo buvome apšlakstyti, tam kad mes galėtume išeiti laisvi, šaukdami: „Šventas! Šventas! Šventas! Viešpats“. Kokie gražūs provaizdžiai. Norėčiau turėti geresnį balsą.

81 Dabar simbolizuoja didžią Šventąją Dvasią kaip mes neseniai skaitėme Apreiškimo 3:16; Dievo naudojama ženklams, taip buvo su šiuo balandžiu.

82 Nojui buvo duotas ženklas, kaip brolis neseniai apie jį giedojo. Dievas buvo supykdytas ir nebuvo nieko, kas galėtų sustabdyti Jo rūstybę, nes Jis pasakė: „Tą dieną, kai nuo jo valgysi, tą dieną tu mirsi“. O Nojus rado malonę su Dievu ir pastatė arką pagal konstrukciją... instrukciją, tiksliau, kurią Jis jam buvo davęs. Ir jį vanduo pakėlė aukštyn.

83 Aš galiu įsivaizduoti jo... kas nutiko tomis dienomis, kai jie sakė: „Tas senolis ant kalvos, senas fanatikas, stato arką sakydamas: 'turės lyti lietus', o dar niekada nebuvo liję“. Bet tai...

84 Nojus pasakė: „Vis tiek turės lyti“.

85 O vėliau, aš žinau, kad tą dieną, kai jis įėjo į ją, aš manau, kad... negaliu prisiminti, kuri tai buvo diena, aš manau, kad tai buvo gegužės 17 diena. Nojus įėjo į arką ir Dievas užvėrė duris.

86 Debesys pradėjo rinktis, lietūs pradėjo lyti, kanalizacijos vamzdžiai pradėjo kimštis, gelmių versmės išsiveržė, visų šaltinių vandenys patvino. Galiausiai žmonės suėjo į namus, pasilypėjo kuo aukščiau. Senoji arka stovėjo savo vietoje taip, kaip ir anksčiau.

87 Po kurio laiko, kai aplink ją susirinko užtektinai, ji pradėjo kilti vis aukščiau ir aukščiau. Žmonės beldė į duris ir rėkė, bet tai jiems nie... niekuo nepadėjo, Nojus negalėjo atidaryti durų. Dievas jas uždarė, Dievas yra vienintelis galintis jas atidaryti.

88 Taip yra ir su mūsų Arka, Jėzumi Kristumi; Dievas atvėrė mums duris ant Kalvarijos, Jis užvers jas taip užtikrintai kaip ir atvėrė jas.

89 Ir ji plūduriavo, vis tolyn ir tolyn, galbūt vienos mylios gylyje virš žemės paviršiaus, kai ši žemė pradėjo svyruoti išeidama iš... iš... iš savo įprastos orbitos. Ratų ratais ji plaukiojo ir gabalai, ir medžiai, plūduriavo virš kalnų ir panašiai, nuožulniai plaukdama keturiasdešimt dienų ir naktų.

90 O kai vėjai pradėjo trauktis...

91 Dievo rūstybė yra siaubinga. Jo meilė yra tyra ir Dieviška; o Jo rūstybė yra tiek pat Dieviška... tiek pat Dieviška, kokia yra ir Jo meilė, nes Jis privalo išreikšti teismą, nes Jis yra teisėjas. Jis yra įstatymo leidėjas, o įstatymas be bausmės nėra įstatymas. Todėl su įstatymu turi būti ir bausmė. Ir kai jūs nusižengiate Dievo įstatymams, kaip tik tada jūs turite sumokėti bausmę.

92 Dabar mes pastebime, kad po to, kai Nojus ten pradėjo plūduriuoti, be abejonės susirgo jūrlige dėl viso to žaibavimo ir trenksmų, ir trinančios ir griaunančios Dievo rūstybės, ir riksmų ir panašiai. Po to viskas pradėjo rimti, nieko daugiau nevyko. Dienos bėgo, niekas nesikeitė. Galbūt maisto atsargos gyvūnams ir kitiems seko, niekas nesikeitė. Todėl jis pagalvojo: „Įdomu... aš negaliu matyti, kas vyksta išorėje“.

93 Arkos konstrukcija buvo tokia (kai jūs būdavote jos viduje), joje buvo tik vienas langas ir jis buvo pačiame viršuje. Iš šonų pažiūrėti jūs nebūtumėte galėjęs, vienintelis būdas pažiūrėti buvo tik iš viršaus. Ir tokia yra Arka, Jėzus Kristus. Jūs negalite žiūrėti į šalia esantį žmogų, jūs galite žiūrėti į nieką kitą kaip tik Kristų, kai esate Arkoje, nes joje yra tik vienos durys ir Jis yra tos Durys apie kurias mes kalbėjome šį rytą. Jūs turite visada žvelgti į viršų: „Nes tas, kuris uždės ranką ant plūgo ir žvalgysis atgal, yra nevertas arti“.

94 Taigi, kaip ir šioje arkoje... Ir jis galėjo matyti šviesą, ir, turbūt, saulės šviesą, bet jam nebuvo aišku, kokioje vietoje jis buvo. Arka vis dar plūduriavo, jis galėjo girdėti kaip bangos mušė į šonus, bet jis žinojo, kad praėjo daug dienų, neabejotinai vandens lygis tuo laiku jau turėjo pradėti mažėti. Todėl jis nuėjo ir paėmė nepatikimą paukštį, klastingą ir jis išmėgino jį, ir jis išleido jį. Jis buvo varnas ir šis varnas taip ir niekada negrįžo, nes ten išorėje jis surado malonumą, už Dievo arkos ribų. Jis skraidė nuo vieno lavono prie kito, ėdė lavonus ir dvėselieną, kuri plūduriavo vandenyje; ir jis buvo tuo visiškai patenkintas.

95 Todėl po kelių dienų jis ir vėl pabandė, nes žinojo... Jis nenorėjo įžengti į Dievo rūstybę. Todėl jis išleido balandį. O šio balandžio prigimtis buvo kitokia nei... Jis nebuvo grobuonis, nei maitėda, jis gali ėsti tik švarų, tyrą maistą. Ir jis buvo toks užtikrintas, nes nerado vietos, kur galėtų nutūpti, jis sugrįžo atgal į arką. Nojus pasakė: „Na, tvanas dar nesibaigė“.

96 Po to jis palaukė dar kažkiek dienų ir vėl išsiuntė; jo malda buvo: „O Dieve, ar Tavo rūstybė nurimo? Ar... ar... ar Tavo rūstybė baigėsi, Viešpatie? Ar tai jau viskas?“. Ir jis tarė: „Dabar, jei aš išsiųsiu jį šiuo laiku, galbūt jis pasiliks ten, jei vanduo jau nuseko, galbūt jis pasiliks“. Bet jis išsiuntė jį su malda ir tuomet, kai jis išskrido ten vedamas Dievo, jis nuskynė alyvmedžio lapą nuo medžio ir parskrido, ir vėl bakstelėjo snapu į langą.

97 Dievas panaudojo balandį kaip ženklą. Jis sugrįžo sakydamas, kad: „tvanas baigėsi,“ – ir tuomet Dievas atidarė duris, ir jie išėjo lauk. Tai Pradžios 8:8.

98 Taip pat buvo panaudotas Mato 3:16, ir vėl, kai Dievo rūstybė buvo žemėje. Ir anuomet nebuvo jokios išeities, buvo pati tamsiausia naktis, vidurnaktis, bažnyčios taip viską iškraipė, kad nebuvo jokios išeities. Ir ten buvo melagingi mokytojai, iškilo įvairūs dalykai, įvairūs išpažinimai, bet Dievas ir vėl panaudojo balandį. Tai patiko Jam, Jo Sūnus Jėzus taip gerai Jam įtiko, kad Jis susitapatino su Juo.

99 Taigi, jie negalėjo patikėti, jog šis kūdikis buvo gimęs kažkur ten tame tvarte, šieno ėdžiose... tariamai dar prieš jo tėvui ir motinai būnant susituokusiais. Jie net negalėjo įsivaizduoti, kad Dievas galėtų juos taip panaudoti. Todėl Jo tapatybė turėjo būti paskelbta pasauliui; ir tą dieną upėje, kai Jis įbrido tam, kad būtų įrodyta, jog Jis Pats yra Dievo Šedevras (apie kurį kalbėjau šį rytą)... Būdamas paklusnus Jis įbrido į vandenį...

100 Taigi, jeigu pastebėjote, čia slypi svarbi pamoka. Jonas buvo didingiausias žmogus žemėje, tuo laiku. Jėzus pasakė: „Dar niekada nėra buvę iš moters gimusio žmogaus, didingesnio už jį,“ – tuo laiku. O jis buvo pranašas. Ar jūs tikite tuo? Taigi, nepamirškite, jeigu ir bus kam ateis Dievo Žodis visoje šalyje, tai bus pranašui. Toks visada yra Dievo kelias. Ar jūs tikite, kad Jėzus buvo Žodis pasireiškęs kūne? Todėl yra tik vienintelis kelias, kuriuo Jis gali ateiti, kad būtų pristatytas; ne per kunigus.

101 Jis neatėjo ir nepasakė: „Kajafai, ar tu gali Mane pristatyti?“. Jeigu Jis būtų taip pasielgęs, Jis būtų padaręs tą pačią klaidą kaip ir Dovydas mūsų pamokoje kažkurią dieną; suprantate, jei Jis būtų atėjęs į bažnyčią ir pasakęs: „Ar tu gali Mane pristatyti?“.

102 Tiesiog atkreipkite dėmesį net į laiką, kuriuo Jis gimė. Kai Jis gimė, Jis buvo gimęs bažnyčios šešėlyje. O anie greičiausiai skambino varpais ir ko tik nedarė, bet tie, kurie Jį atpažino buvo ganytojai ir išminčiai. Suprantate?

103 Ir štai Jis dabar yra ten... pasiruošęs Savo tarnystei. O, jeigu Jis yra Žodis...

104 Pagal didį Dievo planą Žodis gali... „Viešpats nedaro nieko, kol pirma neapreiškia to Savo tarnams pranašams“. Toks visada yra Jo veikimo būdas, taip turi būti; kai Antspaudai buvo atidengti, visi kiti dalykai. Ir kai žemėje turi įvykti svarbus įvykis, Dievas apreiškia tai Savo pranašams.

105 Jonas irgi buvo pranašas, nes jis pranašavo: „Jis turi ateiti“.

106 Tuomet vieną dieną buvo papėdėje šalia kalvos... kai vyko diskusija, didelė grupė kunigų buvo susirinkusi. Ir jie sakė: „Ar tu nori man pasakyti, kad tu vadini save 'pranašu' ir stovi ten, toje purvynėje?“. Ne bažnyčioje, nes jie jo neįsileido. „Stovi toje purvynėje ir sakai man, kad artėja ta valanda, kai didis Jehova, kuris įvedė šias aukas, kai didis Jehova, kuris pastatė šią šventyklą, kuris nužengė į ją kaip Ugnies Stulpas, sakai, kad ateis toji diena, kai kasdienė auka bus patraukta?“.

107 Jis atsakė: „Ateis Žmogus ir Jis dabar yra tarp jūsų (kažkur čia) ir Jis pašalins nuodėmę“. Kunigas juo pasibjaurėjo.

108 Jonas pažvelgė aukštyn! Taigi, kas jis yra? Pranašas! O čia yra Žodis, ten Žodis atėjo tiesiogiai pas pranašą, į patį vandenį. Jonas pasakė: “Štai Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmes. Štai Jis, tai Jis“. Jėzus neištarė nei žodžio, įbrido tiesiai į vandenį. Ir aš galiu tai regėti, stovėjo tame vandenyje (kokia drama), du didingiausi, kurie apskritai buvo žemėje: Dievas Žodis ir Jo pranašas.

109 Atkreipkite dėmesį, Žodis atėjo pas pranašą šioje malonės epochoje, vandenyje, o... o... Aš maniau, kad jūs tai suprasite, o... o... Vandenyje! Pirmasis Žodžio apreiškimas įvyko vandenyje. Dabar jūs galite matyti, kur prasidėjo Nuotaka, Vakaro-šviesos Žinia? Vandenyje! Žodis, tikras Žodis nesumaišytas su religijomis, bet atėjo pas pranašą vandenyje, per vandenį.

110 Atkreipkite dėmesį! Ar galite įsivaizduoti kaip Žodžio akys ir pranašo akys susitinka vandenyje? O, tai man yra per daug. Ten stovėjo pranašas, ten stovėjo Žodis, žiūrėdamas vienas kitam į akis. Ir pranašas tarė: „Aš turiu būti Tavo pakrikštytas, kodėl Tu ateini pas mane?“.

111 O Žodis atsakė... Taip turi būti.

Dabar leiskite man šią vietą dramatizuoti:

112 „Jonai, tu esi pranašas, tu žinai Žodį“. Suprantate? „Tu atpažįsti Mane, tu žinai, Kas Aš esu“.

113 „Tu turėtum mane pakrikštyti,“ – pasakė Jonas.

114 Jėzus atsakė: „Dabar leisk, kad taip būtų. Tai yra visiškai teisinga, tu turėtum būti Mano pakrikštytas. Bet prisimink, Jonai, būdamas pranašu, taip mums pridera ar dera (kaip Žodžiui ir pranašui), kad mes išpildytume kiekvieną Žodį. O... Nes, Jonai, – štai čia dabar slypi apreiškimas, – Jonai, tu žinai, Kas Aš esu, Aš esu Auka. O pagal Dievo Žodį, auka, prieš būdama atvedama paaukojimui, turėjo būti nuplauta“. Ar tai tiesa? Žodis... „Avinėlis būdavo nuplaunamas ir po to atvedamas paaukojimui, o Aš ir esu tas Avinėlis. Ir Aš privalau būti nuplautas prieš galėdamas būti pristatytas pasauliui kaip auka. Leisk, kad taip būtų, Jonai, nes taip dera mums padaryti kartu kaip Žodžiui ir pranašui“.

115 Na, tame negali būti klaidos. Taigi, kiekvienas iš šių dalykų...

116 Taigi, suprantate, jeigu situacija nebūtų buvusi būtent tokia, Jonas būtų buvęs toks pats kaip bet kuris mūsų; todėl jie sakė: „Taip, aš... aš žinau, kas Tu esi, Viešpatie“.

117 „Na, – pasakė Jis, – palūkėk minutėlę, Aš esu Žodis. O... o... 'Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu...'. Ieva vieno atsisakė, o... o... bet tu turi priimti kiekvieną Žodį. Aš esu toji Auka ir Aš privalau būti nuplautas prieš Man būnant pristatytam. Bet ką tu pasakei, Jonai, yra tiesa“.

118 Jonas būdamas pranašas žinojo, kad Žodis turėjo būti išpildytas, jis leido tai ir pakrikštijo Jį. O kai Jį iškėlė iš vandens, ten atėjo Žinia iš Dangaus ant Balandžio sparnų: „Šitas yra mano mylimas Sūnus...“. Jis siuntė malonės atpirkimo Žinią ant Balandžio sparnų, nužengė leisdamasi žemyn iš dangų. „Taika žemei, gera valia žmonėms“. Būtent tada Auka buvo paruošta; buvo pakelta, pamaitinta, Jo tarnystė buvo paruošta, Žodis, kuris išpirks visą pasaulį: „Tai atlikta!“.

119 Balandis Biblijoje yra naudojamas kaip taikos simbolis ir taip pat tautų naudojamas kaip taikos simbolis. Mes turime tautas... Mūsų tautą simbolizuoja erelis. Ir yra kiti paukščiai simbolizuojantys kitas tautas, Roma turi erelį, Vokietija turi erelį; daugelis jų naudoja didžius dangaus skrajūnus. Bet iš visų jų balandis simbolizuoja taiką visose tautose. Tai yra universalus dalykas.

120 Visai kaip vieną vakarą pasakė brolis Grynas, brolis Peris Grynas pasakė: „Jūsų pakelta ranka simbolizuoja pasidavimą. Bet kurioje tautoje pakelkite savo ranką, tai reiškia pasidavimą“. Jis pasakė: „Kai jūs giedate, pakeliate savo rankas, jūs viskuo pasiduodate“.

121 O balandis kiekvienoje tautoje yra taikos simbolis. O kodėl taip yra? Dėl jo švelnumo ir dėl jo nekaltumo. Dėl šios priežasties jis yra taikos simbolis.

122 Kitas dalykas apie balandį yra tas, kad jis yra namus mylintis paukštis. Jam patinka būti namuose.

123 Dar kitas dalykas yra tas, kad jis visada yra ištikimas savo patelei. Balandis, patinas ar patelė niekada vienas kito nepalieka. Poravimosi laikotarpiu patelė suranda savo patiną. Suprantate, tai atitinka didžią Dievo kūriniją. Dėl šios priežasties Jis padarė Ievą šalutiniu produktu. Suprantate? Jeigu ji būtų sukurta kaip kitos patelės, atėjus poravimosi laikotarpiui, ji būtų suradusi savo patiną; bet poruotis ji galėjo bet kuriuo laiku. Suprantate? Ir tokiu būdu, štai kaip tai yra. Aš tiesiog... Mes nenorime į tai gilintis, nes esu tai įrašęs pamoksle „Santuoka ir skyrybos“. Ir kaip tai... Bet vis tik ji yra garbinga ir išreiškė tą dorybę, ir jūs žinote kaip aš apie tai pamokslavau kažkurį vakarą. Gerai, atkreipkite dėmesį, ji turi didelę atsakomybę.

124 Tačiau balandis yra visada ištikimas savo patelei. Visada! Jis niekada nepalieka.

125 Leiskite man čia minutėlei sustoti tam, kad pasakyčiau štai ką: tikra Nuotaka, patelė yra ištikima savo Patinui, taip pat. Ji neleis, kad būtų „įšvirkšta“ jokia dogma, jokie denominaciniai mokymai, tai, kas iš pasaulio. Ji išliks ištikima savo Patinui, Žodžiui; visada ištikima.

126 Ir dėl to, namus-mylinčio būdo, nes jis elgesiu parodo, kad myli namus, jis buvo sėkmingai naudojamas kaip karvelis laiškanešys. Nes jis myli namus, paleiskite jį kur nors, jis visada sugrįš namo. Jis sugrįš namo.

127 Mes norime tai pabrėžti skirdami tam šiek tiek laiko, kad jūs, Krikščionys, suprastumėte, ką turiu omenyje. Jis visada suranda sau kelią atgal į namus, todėl jis buvo naudojamas kaip karvelis laiškanešys. Jis buvo naudojamas karo laiku, anksčiau; jie vis dar juos naudoja, karvelius laiškanešius, kad perduotų žinią. Todėl jūs galite įžvelgti, kad tai padaro balandį, tiek Dievas, tiek žmogus, pasiuntiniu; balandis yra pasiuntinys. Jis buvo pasiuntinys Nojui, kad pasakytų Nojui, jog „čia ir vėl yra taika“. Jis buvo naudojamas Dievo tam, kad įrodyti, jog tai buvo Jo Sūnus: „Auka, kuri žemėje atnešė ramybę ir gerą valią žmonėms“. Jis buvo naudojamas kaip pasiuntinys.

128 Kaip tik dabar prisiminiau trumpą pasakojimą, kurį kartą perskaičiau knygoje. Taigi, negaliu pasakyti ar tikrai taip, galbūt tai yra iš knygos „Pirmojo pasaulinio karo nuosmukis“. Bet dabar tikrai negaliu pasakyti; jeigu ten to nerasite, tuomet aš klystu. Aš arba perskaičiau tai knygoje... tai buvo prieš daug metų. Bet tai tikrai buvo... ti... tikrai dra... dramatiškas dalykas, kuris įvyko.

129 Amerikiečių kariai buvo priremti vokiečių kulkosvaidžių ugnies ir jie buvo tokioje kaip ir duobėje. Jūs kareiviai, spėju, kad suprantate, kokioje padėtyje jie buvo, kažkur priešo teritorijos žvalgyboje. Ir jie buvo priremti, ir jiems tebuvo likęs truputis amunicijos atsargų. O vokiečiai artėjo dideliais būriais, artėjo iš visų pusių. Ir jie žinojo, kad jeigu jie nesulauks pastiprinimo, kokios nors pagalbos, jie turės greitai žūti; jie būtų žuvę, nes vokiečiai leidosi tiesiai nuo kalno, sekdami jiems iš paskos, eidami tiesiai link jų štai taip.

130 O vienas iš jų prisiminė, kad turėjo nedidelį talismaną, mažą karvelį. Todėl jis žinojo, kad šis karvelis, jeigu jam pavyktų iš ten ištrūkti, jis nuneštų žinią į štabo būstinę, karinę bazę iš kurios jie buvo atėję. Ir taip jie prisėdo ir parašė raštelį: „Mes esame prispausti tam tikroje pozicijoje, tam tikroje vietovėje. Baigėsi amunicija, už kelių valandų turėsime pasiduoti arba būsime išžudyti“. Ir jie prisegė tai ar pririšo tai ant... ant šios mažo balandžio kojelės ir paleido jį laisvai skristi.

131 Taigi, jis yra namus mylintis paukštis, todėl jis... ką jis tokiu atveju daro? Jis pradeda skristi atgal į namus pas savo... susitikti, surasti savo patelę. Ji jaudinosi dėl jo, jam reikėjo sugrįžti namo.

132 O jam pakilus vokiečiai pastebėjo, kas nutiko. Todėl, ką jie padarė, jie pradėjo šaudyti į balandį. Ir vienas iš jų pataikė į jį 0.30 kalibro kulkosvaidžiu ar kulka, ji sulaužė jam kojelę. Kita išplėšė nemažą gabalą iš jo nugaros. Jo krūtinė buvo sužalota per visą apimtį. Vienas jo sparnas buvo suluošintas, jo galas buvo pašautas ir jis skrido pasviręs į šoną. Bet jis vis tiek kilo aukščiau ir galiausiai jam pavyko. Suluošintas, sužalotas, sulaužytas, sužeistas, bet jis leisdamasis nukrito į stovyklą su žinia. Tai buvo ypatingas balandis.

133 Bet, o, broli, Izaijo 53 mums kalba apie Tokį, kuris nužengė iš Namų, kur viskas buvo gerai.

Bet Jis buvo sužeistas už mūsų nusižengimus, sumuštas už mūsų neteisybes; bausmė dėl mūsų ramybės buvo ant jo; ir jo rėžiais mes esame išgydyti...

134 Ligos, prietarai ir velniai prispaudė mus, nebuvo jokios išeities, bažnyčia nuklydo, jie pasinėrė į denominacinius dalykus (ir fariziejai, sadukiejai, ir puodų, ir keptuvių plovimai), o Dievo Žodis tapo beveiksmis. Bet šis mažas Balandis nužengė ir įvykti galėjo tik vienas dalykas: ten turėjo būti atpirkėjas.

135 Buvo sužalotas, palaužtas, sumuštas, sudraskytas, bet Jis žinojo kelią atgal į Namus. Todėl nuo Kalvarijos kryžiaus, kur jie sužalojo Jį, sutrynė Jį, kaip vilkų gauja užsipuolė Jį, Jis išskrido iš Kalvarijos ir nusileido Dangaus duryse sakydamas: „Atlikta! Atlikta! Jie yra laisvi! Ligos dabar gali būti išgydytos! Nusidėjėliai gali būti išgelbėti! Belaisviai gali būti išlaisvinti!“.

136 Nors Jis buvo sumuštas ir sužalotas, ten vyko tas didelis mūšis, kai viskas buvo sukilę prieš Jį... Net poetas sušuko:

Akmenys pradėjo riedėti ir dangūs aptemo,
Mano Gelbėtojas palenkė Savo Galvą ir numirė;
Bet prasivėrusi uždanga atidengė kelią
Į Dangaus džiaugsmą ir nesibaigiančią dieną.

137 Aš visą savo gyvenimą buvau neurotikas. Dar būnant mažu berniuku kažkas mane ištiko, kas išgąsdino mane, maždaug kas kiekvienus septynis metus tai su manimi pasikartodavo. Brolis Džekas prisimena, kai aš iš pradžių pradėjau, turėdavau metams pasitraukti iš tarnavimo lauko; kažkas tiesiog buvo įvykę.

138 Aš prisimenu tą dieną, kai Chuanita Hemfil... manau jos vardas dabar yra Chuanita Keli, ji ištekėjo už brolio Kelio po savo vyro mirties. Ona Džini, aš turiu jos nuotraukas ir panašiai, jie buvo tokie... Ir jos... Ir tos dvi mergaitės ir sesė Mor turėjo... nedidelį trio. Jos giedojo tą giesmę, kurios aš niekada nepamiršiu: „Žvelgiant toliau saulėlydžio“. Broli Džekai, tu prisimeni, spėju, kai tą kartą buvau begrįžtąs iš Floridos. Kokios puikios mergytės.

139 Ir aš prisimenu tą rytą tą nedidelę sekmininkų grupę iš čia, šiaurinėje šalies dalyje, kažkur Mičigane, todėl mergaitės atsistojo ten, kai brolis Huperis... Aš kažkurį vakarą jį čia pastebėjau, aš... galbūt dabar jo čia nėra, brolio Edo Huperio. Ar esi čia, broli Edai? Aš nemanau, kad jis... Jis sėdėjo čia kažkurį vakarą. Nei... Daugelis jūsų jį pažįstate. Jis ir aš, ir brolis Hulis, mes turėjome išvažiuoti. O tos mergaitės stovėjo ten ant kampo tai giedodamos, padavė mums, kiekvienam po geltoną rožę, kurią išsiėmė iš plaukų. Toje vietoje, kur tas maniakas buvo išgydytas, ten pat buvo įvykę reikšmingi dalykai.

140 Po to einant toliau gatve ir būnant nepaprastai laimingam, visiškai netikėtai tai ištiko mane; po vienerių metų prieš man sugrįžtant į tarnavimo laukus, tai beveik atėmė man gyvybę.

141 Dar būdamas mažas berniukas aš visada sakiau, kad nežinojau, ką reiškė regėjimas. Būdamas mažu berniuku aš visada sakydavau: „Jeigu aš... jei tik aš patekčiau į vieną iš tų transo būsenų ir išvysčiau tai, aš pasveikčiau“. Tuo laiku... Aš visada norėjau nuvykti į „Majų“ kliniką, kad išsiaiškinti, kas su manimi buvo negerai. Jų daktarai...

142 Mano skrandžio rūgštingumas padidėja; ir, o, tai bent! Brolis Džekas padėjo man prie namų. Aš vos tik spėjau apeiti aplink namą; ir man iš burnos netikėtai išsiliejo kaip karštas, riebus vanduo. Po to atėjau prie sakyklos ir pasimeldžiau už žmones buvusius dvigubai blogesnėje būsenoje, ir jie buvo išgydyti. Jie dėjo mano rankas ant vyro, kuris turėjo vėžį ant savo veido ir vėžys nukrito nuo jo veido, ten stovint; bet aš pats taip stipriai sirgau, kad negalėjau pats atsistoti.

143 O jūs net nežinote, ką man teko iškentėti; tiesiog dvasinį spaudimą. Kas kiekvienus septynerius metus tai vis pasikartoja, visą mano gyvenimą. Štai kur aš dabar esu, septyni aštuonetai [56 metai – Vert.].

144 Todėl aš buvau... aš buvau toks apimtas sielvarto; Aš verkiau, aš maldavau, aš prašiau.

145 Aš pamenu, kai maniau, kad pagaliau turiu užtektinai pinigų nueiti į „Majų“ kliniką atlikti tyrimus... Jie sakė: „Jie suras tavo problemą“. Žmona ir aš, ir Bekė štai ten... Sara buvo mažytė, mažutėlė. O aš buvau tik neseniai pradėjęs išgydymo tarnavimą. Ir mes nuvykome į „Majų“ kliniką.

146 Klinikoje man atliko tyrimus. O vieną naktį prieš man sužinant... turėjau gauti galutinius rezultatus kitą rytą, aš buvau vos prabudęs ir sėdėjau ten ant lovos žvalgydamasis aplink. Ir aš pažiūrėjau į tai, kas buvo priešakyje ir ten buvo mažas berniukas, atrodė visai kaip aš, maždaug septynerių metų amžiaus; ir ar pažiūrėjau į jį, ir tai buvau aš. O jis stovėjo prie senos medžio kerplėšos. O ant to medžio...

147 Bet kuris iš jūsų voverių medžiotojų žino, kad paėmus pagalį ir pavedžiojus juo aukštyn ir žemyn tokiu medžiu, tai išgąsdins voverę ir išvarys ją lauk, jeigu ji tūno drevės tuštumoje.

148 Ir aš galėjau matyti tą vietą, kurioje ta voverė buvo ir aš pamaniau: „Kokios tai rūšies voverė?,“ – ir aš prisiliečiau prie medžio. O kai tai padariau, įsižiūrėjau ir tuomet tai buvau aš, maždaug trisdešimt aštuonerių metų amžiaus, mažas berniukas buvo dingęs. Ir taip aš pavedžiojau [pagaliu – Vert.] toje išplatėjusioje medžio vietoje ir iš tuščio rąsto išlindo nedidelė voverė, maždaug štai tokio ilgio, tamsi, beveik juoda, ir atrodė lyg nuo jos plaikstėsi [oro – Vert.] srovės; akys buvo mažos ir blizgančios, pikčiausiai atrodantis padaras, kurį man apskritai yra tekę matyti, buvo panašesnė labiau į nedidelę žebenkštį, o ne į voverę.

149 Ir ji pažiūrėjo tiesiai į mane. O aš pravėriau lūpas, kad pasakyčiau: „Na...“. O kai tai padariau, ji... Net nebūtum spėjęs mirktelėti akimis, ji skrisdama įšoko tiesiai man į burną, nusileido žemyn į mano skrandį ir tiesiog draskė mane iš vidaus. Ir kai regėjimas mane apleido, mano rankos buvo pakeltos, dairiausi, pradėjau šaukti: „O, Dieve, pasigailėk! Tai mane žudo!“.

150 Giliai kambaryje išgirdau Balsą, sakantį: „Nepamiršk, ji yra tik šešių colių ilgio“.

151 Kas iš jūsų esate girdėję šią istoriją? Esu ją pasakojęs daug kartų, žmonėms iš maldyklos.

152 Na, tai vis tęsėsi toliau, turėjau lygiai taip pat kentėti.

153 „Majų broliai“ kitą dieną mane ištyrė. Pasakė: „Tavo tėvas buvo airis, jis gėrė. Tavo motina yra pusiau indėnė, dėl to tu pats esi beveik negrynakraujis. Todėl tu būsi... tu esi... tavo nervai yra tokie pakrikę, kad jie niekada nesusitvarkys“. Pasakė: „Kitais atžvilgiais tu esi sveikas. Bet tai, tai yra kažkas sieloje, ko žmogus negali suvaldyti“. Pasakė: „Tu...“. Pasakė: „Kai žmogus numiršta, skrodimas nieko neparodo, nes jo siela yra išėjusi“. Jis pasakė: „Na, tu niekada nuo to nepasveiksi“.

154 Ir tas vyrukas pasakė, mano senasis daktaras, tarė: „Mano tėvas tuo sirgo, jis mirė būdamas apie aštuoniasdešimt penkerių, devyniasdešimties metų amžiaus,“ – kažkur panašiai, pasakė jis. Ir pasakė: „Mėnesį arba du iki jo mirties aš ištyriau jį; jis turėjo tai visą savo gyvenimą, jį ištikdavo tie, – pasakė, – priepuoliai“.

155 „Kai kurie žmonės, – pasakė, – jie juos patiria, jie yra ūmaus būdo, – pasakė, – būtent toks būdas gali tave pražudyti“. Jis pasakė: „Kitokį būdą turi moterys menopauzėje, jos verkia. Taviškis yra toks, kuris tau sukelia pavargimo pojūtį“. Pasakė: „Senoliai tai vadino melancholija, jos nebuvo galima atsikratyti“. Pasakė: „Kai ji tave ištinka, tavo skrandžio rūgštingumas padidėja; tu kankiniesi“.

156 Aš pasakiau: „Bet, pone, aš nieko nedarau“. Pasakė: „Esu laimingas“.

157 Pasakė: „Tai tiesa. Tai tiesiog yra kažkas, ko žmogus negali suvaldyti“. Pasakė: „Tu visada tai turėsi“. O, tai sukėlė tokį nusivylimą!

158 Bet tie žodžiai, pagalvokite: „Nepamiršk, ji tėra šešių colių ilgio,“ – jie neišėjo man iš galvos, kaip mano brangioji žmona, sėdinti ten gali, gali jums paliudyti. Metai po metų aš apie tai vis galvojau.

159 O vėliau, kai paskutinį kartą išvykau į užsienį, aš buvau... prieš tai... Na, aš dar buvau namuose ir buvau voverių medžioklės kelionėje. Aš iššokau iš automobilio su broliu Benksu Vudu, kuris šįvakar mūsų klausosi, ir pradėjau bėgti aukštyn į kalvą, ir, rodės, kad mano širdis iššoks iš krūtinės.

160 Ir aš paklausiau daktaro Semo Adairo, aš pasakiau: „Kas tai sukelia?“.

161 Jis pasakė: „Kai kitą kartą tai pajusi, atlik kardiogramą“.

162 Pasakiau: „Gerai“.

163 Tai ir vėl pasikartojo ki... kitais metais ir aš nuėjau ir atlikau kardiogramą. Jis pasakė: „Su tavo širdimi viskas gerai, – pasakė, – tu tiesiog esi nervingas“. Tuomet tai ir vėl prasidėjo.

164 Na, kitas daktaras man pasakė, mano geras draugas, pasakė: „Tai tavo širdis, vyruti, – pasakė, – tau derėtų būti atsargiam“. Tai buvo būtent tais metais, kai aš paskambinau broliui Morui ir jam teko surasti kažką kitą, kas pamokslaus vietoj manęs, kai aš vykau į tą avinų medžioklę su broliu Fredu. Aš kopiau per kalnus tiesiog taip pat, kaip tai darydavau būdamas šešiolikos, mylią po mylios, bėgdamas; tai man nesukeldavo jokio sunkumo. Suprantate?

165 Ir aš sugrįžau ir papasakojau Semui. Jis pasakė: „Na, kažkas čia yra negerai, tau derėtų būti atsargiam“.

166 Po to aš išvydau regėjimą apie seną stovintį daktarą su tuo... senamadišką daktarą su stetoskopu rankoje. Jis pasakė... Vieną dieną jis stovėjo prieš mane, jis pasakė: „Neleisk jiems tavęs įkalbėti, kad 'tai yra dėl tavo širdies', tai yra dėl tavo skrandžio“.

167 Todėl aš... aš pamaniau: „Na, aš laikysiu šiuos žodžius tiesa, nes jie atėjo regėjime. Nagi...“.

168 Aš ruošiausi kelionei į Afriką ir mane turėjo paskiepyti, ir dar prieš vykstant į Afriką man turėjo padaryti eilę skiepų, toks įstatymas. Todėl, kai man darė tuos skiepus, jis pasakė: „Na, negaliu surasti nei vieno dalyko, kuris su tavimi būtų negerai“. Pasakė: „Tavo kraujas, hemoglobino skaičius yra 96, jis yra 96“. Pasakė: „Jei tau būtų šešiolika metų, jis nebūtų nei... nei kiek geresnis“. Ir pasakė: „Širdis tokia stipri, kad priplaks jums šimtą metų. Plaučiai, viskas, – pasakė, – jūs sveikas; cukraus lygis nepadidėjęs, nei niekas kitas“.

169 Aš pasakiau: „Ačiū jums“. Ir taip aš pasidariau fizinės sveikatos tyrimą ir... ir nunešiau sa... savo sveikatos pažymą tarybai.

170 Todėl jis paklausė: „Ar tau pačiam tai žinoma?“.

171 Aš atsakiau: „Tai yra ne kas kita kaip nuolatinis padidėjęs skrandžio rūgštingumas“.

172 Jis pasakė: „Na, aš jums pasakysiu...“. Jis pasakė...

173 Aš pasakiau: „O, man jau atliko tyrimus. Aš buvau pas „Majų brolius“ ir visur kitur“.

174 Jis pasakė: „Bet palūkėkite minutėlę“. Jis pasakė: „Kartais skrandžio opa yra tokia mažytė, kad bario milteliai jos neaptinka; o kartais ji yra per didelė, kad ją aptiktų, nes rentgeno nuotraukoje matomas tik šešėlinis atvaizdas. Ir tai gali būti labai maža opa, ji net nėra matoma, jos negalima aptikti. Daugybė tokių mažutėlių opų galėtų jums tai sukelti“. Jis pasakė: „Aš pažįstu seną daktarą iš čia, kuris išrado instrumentą, jie dabar jį turi; su šiek tiek natrio pentatalo jie gali jus užmigdyti, per jūsų gerklę nuleisti vamzdelį ir jie gali tiesiogiai pažiūrėti giliai į jūsų skrandį, ir pamatyti, kas yra negerai“. Pasakė: „Jis...“. Pasakė: „Jis yra jūsų tipo žmogus, jis yra Krikščionis“. Pasakė: „Kodėl jums nenuėjus pas jį?“.

175 Aš užsirašiau jo vardą: daktaras Van Ravensvorfas. Todėl, kai aš sugrįžau aš nuėjau pas senąjį daktarą. O, jis yra puikus, senyvas vyras iš Olandijos Rytų Indijos, kilęs iš didelės misionierių giminės. O jis buvo girdėjęs apie mane ir perskaitęs mano knygą ir, o, jis kaip reikiant paspaudė man ranką, jis pasakė: „Broli Branhamai, aš būčiau laimingas, galėdamas jums padėti“. Jis pasakė: „Pasakysiu, ką turite padaryti; kitą savaitę ateikite čia į ligoninę, – ir pasakė, – bet prieš ateidamas man paskambinkite“. Ir pasakė: „Aš turėsiu suleisti jums šiek tiek pentatolio“. Ir pasakė: „Tuomet, kai tai padarysiu, – pasakė, – jis penkioms minutėms jus užmigdys“.

176 Mano mergytei neseniai jo suleido, kad galėtų išrauti dantį, taip pat ir brolio Normano dukrytei. „Penkių minučių miegas, – pamaniau aš, – nesukels man problemų“. Todėl, maniau, kad po to viskas paaiškės.

177 Bet vėliau, kitą rytą būdamas lovoje pasikėliau aukščiau ir apsidairiau, aš pažvelgiau į antrą viengulę lovą; joje buvo mano žmona, ji dar nebuvo atsibudusi. O aš žiūrėjau per langą link didžiojo Katalinos kalnyno ten, kur aš gyvenu, ir aš pakėliau akis link ten, kur Viešpaties Angelas įdėjo tą Kalaviją į mano ranką, kur septyni Angelai, kuriuos matote nuotraukoje, pasirodė, įvyko reikšmingi dalykai.

178 Ir aš žiūrėjau, o man žiūrint, štai aš ir vėl atsiradau prie to paties medžio, būtent ten, kur buvo ta voverė. Aš pažvelgiau viršun, pamaniau: „Čia yra tos voverės guolis“. Ir aš pagalvojau: „Man įdomu ar ji vis dar jame yra?,“ – būdamas regėjime. Aš perbraukiau per to medžio šoną, o ji išlindo lauk. Ir prieš man galint suspėti mirktelėti akimis... Ji buvo keisčiausiai atrodžiusi voverė, kokią man apskritai yra tekę matyti, jūs turite žinoti apie mano tarnavimą, kad suprastumėte šiuos simbolius ir dalykus. Ji šoko tiesiai ant manęs, bet nepataikė; ji nepataikė į mano burną, atsimušė į mano krūtinę ir nukrito.

179 Ir vos tik ji tai padarė, aš išgirdau Kažką sakant: „Vyk į Katalinos Kalnus“.

180 Tuomet aš atsigręžiau, pasakiau: „Meda, ar tu jau pabudai, brangioji?“. Ir aš ją pažadinau.

181 Ji paklausė: „Kas nutiko?“. Buvo maždaug penkta ryto valanda.

182 Aš pasakiau: „Aš žiūrėjau štai ten ir aš vėl pamačiau tą voverę, brangioji“.

183 „Kokią voverę?“.

184 Aš pasakiau: „Tą, kurią buvau matęs būdamas 'Majų' klinikoje“. Aš pasakiau: „Ar žinai ką? Šįkart ji nepataikė į mano burną, ji nepateko į mane, ji atsimušė man į krūtinę“. Aš pasakiau: „Tebūna šlovė Dievui!. Aš norėjau, o, kai dar buvau berniukas, aš troškau pamatyti kaip tai išsipildo. Jei tik būčiau galėjęs išvysti kaip tai įvyksta, net ne... Dar prieš sužinodamas, ką reiškia regėjimas, jei tik būčiau galėjęs tai išvysti, tuomet sakiau: 'Man to pakaktų. Ką tai man bepasakytų, būtent taip ir išsipildytų'. Ir keturiasdešimt metų aš to laukiau, ir būtent toje vietoje tai išsipildė“.

185 Prieš tai, kai buvau „Majų“ klinikoje, tuo pačiu laiku, kai buvau ten, jie man pranešė žinią ir aš išvydau tą regėjimą...

186 Mano senoji motina dabar yra iškeliavusi į Šlovę, labai neįprasta moteris. Per visą savo gyvenimą ji tėra sapnavusi tris ar keturis sapnus ir jie visi išsipildė. Ji papasakodavo man ir... Ji pradėdavo man pasakoti, o aš pasakydavau... Aš sakydavau: „Sustok, mama, aš tau papasakosiu likusią jo dalį“. Suprantate?

187 Nes visada, kai jūs man pasakojate sapną išaiškinimui, jūs ne visada tiksliai jį man papasakojate. Tuomet, kai aš iš naujo jį pamatau, aš matau tiksliai tai, ką jūs sapnavote, po to Jis man pasako, ką tai reiškia. Suprantate? Jums nereikia man pasakoti sapno, Jis Pats parodo man tą sapną. Suprantate? O kai aš pamatau, pasakau: „Na, jūs nepapasakojate man šio ir ano dalyko“. Suprantate? Ir taip Dievas, kuris gali išaiškinti sapną, gali parodyti sapną; Jis gali jį parodyti, Jis gali jį išaiškinti. Ir taip tuomet...

188 Na, ar kažko panašaus nebuvo ir Biblijoje, pasakė: „Jei gali...“?. Aš... aš... Tiesiog prisiminiau tai. Danielius, ar ne? Ne, Juozapas... Juozapas. Na, tai yra kažkur Biblijoje. Aš dabar tai prisiminiau, pasakė: „Jeigu tu man parodysi... Jeigu tu galėsi man pasakyti, kokį...“. O, tai karalius Nebukadnecaras, teisingai. Pasakė: „Jei gali... Jei negali...“.

189 Burtininkai pasakė: „Papasakok mums sapną“.

190 Jis atsakė: „Negaliu jo aiškiai prisiminti“. Teisingai, tai, aš prisiminiau tai; kaip tik tada apie tai pagalvojau.

191 Dabar būkite pastabūs. O mama, ji pasakė: „Bili, – kai sugrįžau ji pasakė, – ateik čia, sūnau, ir prisėsk“. Ji pasakė: „Sapnavau keistą sapną. Sapnavau, kad mačiau tave gulintį sergantį, visiškai prie mirties, su tavo skrandžio problema kaip įprastai“. Kiek daug dietinio maisto jį man prigamino! Ir ji pasakė: „Tu statei namą ant kalvos“. Ir pasakė: “Aš išvydau šešis baltus balandžius nusileidžiančius iš dangaus, burkuojančius, skrisdami jie sudarė raidės 'S' formą ir jie nusileido tau ant krūtinės. O tu stebėjai ir vienas buvęs priekyje bandė tau kažką pasakyti“. Pasakė: „Jie buvo labai žvilgantys, balti balandžiai. Ir jie priglaudė savo galveles tau prie skruosto ir pradėjo burkuoti“. Ir pasakė: „Aš negalėjau to suprasti“. Pasakė: „Jie vis burkavo, burkavo, burkavo“.

192 Aš pasakiau: „O, aš suprantu tai, šlovė Viešpačiui!“. Ir pasakė: „Jie ir vėl suformavo raidę 'S' ir pakilo atgal į dangų vis burkuodami sugrįžo namo“.

193 Na, tas mažas gyvūnas, kurį išvydau buvo šešių colių ilgio. Balandžių grandis, kurią mama išvydo buvo iš šešių, šeši reiškia neužbaigtumą. Aš žinojau, kad vieną dieną išvysiu septintąjį. Tai reiškė žmogų, kentėjimą; tai ir toliau taip tęsėsi.

194 Tą rytą, po to, kai išvydau šį regėjimą, aš atsikėliau; aš paklusau Viešpačiui. Aš nuvežiau savo berniuką Juozapą į mokyklą. Jis dabar Tusone klausosi manęs. Aš nuvežiau jį į mokyklą ir pasakiau Medai, kad nežinau, kada sugrįšiu.

195 O pats pakilau ant Katalinos kalno, iki pat... nuo prieškalnės ir... ir pakilau iki tos vietos, kurioje Viešpaties Angelas įdėjo Kalaviją į mano ranką. Buvo labai anksti; pradėjau kopti į tą kalną.

196 Na, vietoj to, kad kilčiau iki viršūnių štai šioje pusėje (o ten yra daug gyvačių, skorpionų, jūs žinote, kokia yra Arizona), aš pasukau į dešinę; Kažkas prakalbo: „Pasuk į dešinę“. Aš užkopiau iki viršūnių; apėjau aplink ir aš vaikščiojau aplink tas dideles, milžiniškas uolas, daug kartų didesnes už šią maldyklą, kurios buvo ten viršuje, kur labai retai apskritai žmogaus koja galėtų patekti.

197 Buvo maždaug vienuolikta valanda, kai aš įėjau į nedidelę olą, kurioje buvo... nedidelė vietelė, kurios įėjimas buvo iš štai šios pusės, priešais elnių taką. Aš buvau nusivilkęs marškinius, skrybėlę laikiau rankoje, nes aš tiesiog žliaugiau prakaitu. Ir taip aš atsisukau link jos, o man atsisukus link šios nedidelės uolos, aš pajaučiau Viešpaties akivaizdą. Aš nusviedžiau savo skrybėlę ir apsidairiau. Aš pamaniau: „Jis yra kažkur čia. Aš žinau, Jis yra čia“. Aš pamaniau: „Kas tai?“. Padariau dar kelis žingsnius. Aš pasakiau: „Viešpatie, Tu esi kažkur čia“.

198 Ir aš pažvelgiau ir pamačiau kažką gulintį ant tako, ir ten gulėjo ta maža voverė; šoko ant kažko ir nepataikė, ir ji atsimušė į lazduvinį kaktusą (tai tokia „šokinėjančių“ kaktusų rūšis). Jis perdūrė jai galvą, krūtinę, pilvą ir ji buvo negyva. Ta neįprastai atrodžiusi voverė, ji nepataikė man į burną ir atsimušė į tą lazduvinį kaktusą. Ir Viešpaties Balsas prabilo: „Tavo priešas yra negyvas“. Aš stovėjau ten ir drebėjau. Aš uždėjau savo koją ir...

199 Įprastai varnos būtų ją suėdusios. Po kelių dienų aš užmušiau gyvatę, ji gulėjo ant kelio maždaug pusę valandos. Ten visada pasirodo ereliai ir varnos, skraidydami aplink, ir jie iš karto ją paima. Aš užmušiau koralinę gyvatę, kuri yra pati pavojingiausia gyvatė, kurią turime; po kelių dienų nuo šito gulėjo visai šalia manęs. Aš pradėjau eiti atgal tam, kad paimčiau ir parodyčiau ją, bet varnos jau buvo ją suėdusios, ir praskrendantys varnėnai.

200 O ši voverė gulėjo ten nuo pat to laiko, kai aš išvydau tą regėjimą, prieš dvi dienas; manau, kad tai buvo šeštadienį, o ten aš užkopiau pirmadienį. Todėl štai ji buvo ten, gulėjo ten negyva. Aš paspaudžiau ją savo pėda.

201 Aš išėjau lauk ir vėl atsisėdau; sėdėjau ten ir verkiau kurį laiką, ir meldžiausi; žiūrėdamas iš viršaus į Tusoną, kuris buvo myliomis žemiau manęs.

202 Apsisukau ir sugrįžau, ji vis dar ten gulėjo. Kai įėjau į tą olą ant manęs vėl nužengė Dievo Dvasia.

203 Aš dar pavaikščiojau ir nusileidau nuo kalno. Sugrįžau ir papasakojau savo žmonai, aš pasakiau: „Brangioji, aš nežinau kaip, bet aš pasveiksiu“.

204 Daktaras Ravensvorfas, kai jis mane ištyrė, pasakė: „Tau pasveikti yra visiškai neįmanoma“. Jis suleido man pentotalio, kuris turėjo užmigdyti mane penkioms minutėms, bet aš miegojau dešimt valandų. Todėl šis dalykas, net aspirinas tiesiog „iškerta“ mane. Todėl jie... Jis suleido man jį, nuleido tą vamzdelį per mano gerklę. Kai aš pabudau ir jis pasakė man kitą rytą, jis pasakė: „Pamokslininke, nenoriu jums to sakyti, – pasakė, – bet jūsų skrandžio sienelės yra labai sukietėjusios, jos perdžiūvusios“. Aš niekada nebuvau to matęs; jis pavartojo pavadinimą „gastritas“, o aš nuėjau ir pažiūrėjau žodyne ir ten buvo sakoma: „kažkas, kas yra nudžiūvęs, sunykęs“. Ir pasakė: „Jūs negalite nuo jo pasveikti“. Jis pasakė: „Jūs visada jį turėsite“. O aš taip ir būčiau likęs kaip nusivylęs berniukas, jeigu Viešpats nebūtų parodęs to regėjimo.

205 Kitą dieną Kažkas prakalbo: „Sugrįžk ant kalno“.

206 Ir tą dieną, vietoj to, kad eiti vienu keliu, aš buvau vedamas eiti kitu keliu. Aš stovėjau ten; ir žiūrėjau, tupėjo prieš mane, ir ten tupėjo tas mažas septintasis, baltas balandis, žiūrėjo tiesiai į mane. Aš pasitryniau akis, pasakiau: „Neabejotinai, tai regėjimas; žinoma, kad tai regėjimas“. Aš pažvelgiau ir tariau: „Mažasis balandi, iš kur tu čia?“. Buvo labai gražus ir baltas, galėjo būti ir karvelis; kas jis bebuvo, jis buvo toje tyrlaukių vietovėje.

207 Visagalis Dievas, Kuris prikėlė Jėzų Kristų iš numirusių, Kurio tarnas aš esu, ir Jo Žodis čia guli, atvertas prieš mane, žino, kad aš sakau tiesą ir nemeluoju.

208 Ten tupėjo balandis, tupėjo ir žiūrėjo į mane. Aš apėjau aplink, pamaniau: „Tikrai, tai turi būti regėjimas“. Aš pakreipiau atgal galvą, pažiūrėjau atgal ir jis ten tupėjo; tie maži, balti sparnai buvo sniego vaiskumo; jo kojytės buvo gelsvos; ir snapelis gelsvas; tupėjo ten ir žiūrėjo į mane. Jis žiūrėjo tiesiai vakarų krypties link. Aš apėjau aplink jį štai taip, nei už ką nebūčiau jo lietęs. Pradėjau kilti toliau taku; atsisukau atgal, o jis vis tupėjo ir žiūrėjo į mane.

209 Broli, kaip Abraomo sūnus, aš neatsižvelgiau į tai, ką man pasakė daktaras, aš vis tiek pasveiksiu!

210 Trečią dieną aš ir vėl sugrįžau, aš užkopiau į didelį aukštį. Daugelis iš jūsų žinote tą regėjimą apie Indėnų vadą jojantį ta siena link vakarų. Kažkas patraukė mano dėmesį prie tos didelės uolos, maždaug vidurdienį, tarė: „Sudėk savo rankas prie jos ir pasimelsk“. Dievas Danguje žino, jog tai tiesa.

211 Aš rankomis prisiliečiau prie uolos ir pažvelgiau aukštyn link Dangaus ir pradėjau melstis, ir išgirdau Balsą sklindantį iš ten buvusių uolų viršaus, pasakė: „Į ką esi atsirėmęs savo širdyje?“. Ir aš štai taip atsistojau, pečiai buvo pliki; nuogas nuo juosmens iki viršaus, buvo karšta. Aš pažiūrėjau dar kartą. Ir ten buvo užrašyta kvarcu, akmenyje: „Baltas Erelis“; tiesiog tiksliai tai, kas buvo pasakyta regėjime, kad per tai ateis kita Žinia.

212 Aš buvau toks susijaudinęs, kad parbėgau namo; pasiėmiau fotoaparatą ir kitą dieną sugrįžau, ir tai nufotografavau. Tai vis dar buvo ten, uoloje įrašyta: „Baltas Erelis“ (Balandis vedantis erelį).

213 Kažkokiu būdu, aš... aš žinau. Aš pasakysiu jums prieš tam įvykstant. Daktaras yra geras daktaras... geras daktaras, be abejo, aš... aš manau, jis yra puikus žmogus. Bet aš... aš žinau, kad aš nuo to pasveiksiu. Tai atlikta! Tai užbaigta ir aš pasveiksiu!

214 Ir aš kaip tik galvojau, kai neseniai Ernis giedojo tą giesmę – „Ant Balandžio sparnų“. Kokia yra jos melodija? Pradėk ją groti, Erni.

...sparnų... sniego baltumo balandžio, (giedokite kartu su manimi)

Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Tai buvo ženklas iš aukštybių
Ant balandžio sparnų

215 Kaip suprantu Ernis sugiedojo du jos posmelius. Aš ketinu pridėti jums trečią.

Nojus per tvaną plaukė arkoj ilgai
Žemę surasti norėjo labai
Gelbėjo Dievas iš visų vargų
Ir siuntė jam ženklą ant balandžio sparnų


Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Tai buvo ženklas iš aukštybių
Ant balandžio sparnų



Žemėn atėjo Išganytojas mūs
Priglaudė Jėzų tvartelis skurdus
Dievas žinojo – Atstumtas žmonių
Tad siuntė mums ženklą ant balandžio sparnų



Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
O, ženklas iš aukštybių
Ant balandžio sparnų



Daug iškentėjau, nevilty aš buvau
Dieną ir naktį išgydyt prašiau
Tikėjimas nebuvo pamirštas
Tėvo esančio aukštybėse
Jis davė man Savo ženklą ant balandžio sparnų


Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
O, ženklas iš aukštybių ant balandžio sparnų
Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

216 Brangus Dieve, aš dėkoju Tau už šiuos dalykus, Tėve. Tu Nojui davei ženklą, Tu pasauliui davei ženklą ir Tu man davei ženklą. O kitą dieną pamačiau tą skrendantį erelį, o Dieve, dabar yra Žinia, kuri artėja ir aš meldžiu, Dieve, kad Tu leistum Balandžiui vesti. Suteik tai, Viešpatie. Jis atvedė mane į tokį tikėjimą, kurio niekada anksčiau neturėjau. Aš žinau, Dieve, aš žinau, kad viskas bus gerai; todėl aš dėkoju Tau už tai, Tėve.

217 Ir šįvakar ir vėl pasiųsk Savo Žinią, Viešpatie, ant Žodžio Balandžio sparnų. Suteik tai, brangus Dangiškasis Tėve. Ir kiekvienam, kuris eis per šią pakylą, šįvakar, ir visur kitur susirinkimuose visoje šalyje, tegul Tavo didis tikėjimo Balandis įskris į jų širdis ir suteiks jiems tikėjimą, Viešpatie, jų išgydymui. Nepamirškite, kad Dievas nėra šališkas. Jis galėjo atsiųsti Žinią Nojui, galėjo atsiųsti Ją Jonui Krikštytojui, galėjo atsiųsti Ją man, gali atsiųsti Ją kitiems.

218 Aš meldžiu, kad tas Balandis įskristų į kiekvieną širdį dabar pat, Viešpatie, kad Savo mažu, auksiniu snapeliu sušnabždėtų: „Jo rėžiais... Mano žaizdomis ir rėžiais jūs esate išgydyti“. Dieve, padaryk, kad mūsų nusižengimai būtų ištrinti, mūsų neteisybės būtų mums atleistos ir, kad mūsų ligos būtų išgydytos. Tai yra Tavo rankose, Tėve. Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

Likite palenkę galvas dar vieną minutę.

219 Kas iš jūsų čia norėtų pasakyti, jei galite ir norite tai pasakyti: „Broli Branhamai, visą savo gyvenimą aš buvau neteisus. Aš norėjau tarnauti Dievui, bet šįvakar esu pasiruošęs pasiduoti. Meldžiu, Dieve, kad tas Balandis įskristų šį vakarą į mano širdį. Aš galiu jausti kaip Jis plasnoja Savo sparnais priartėdamas“? Pakelkite rankas, ar galite? Čia, matomoje auditorijoje, tai bent, visame pastate.

220 Visose auditorijose visoje šalyje, iki pat brolio Hanto ir brolio Kolmano, iki pat brolio Leo ir kitų, iki pat Tusono, „Branhamo maldyklos“, iki Vakarinės Pakrantės, pakelkite savo rankas kur bebūtumėte: „Aš noriu, kad Balandis šį vakarą įskristų į mano širdį. Atneštų man švelnią Dievo meilę ant sniego baltumo Balandžio sparnų, Šventosios Dvasios. Atnešk man Tai šįvakar, Viešpatie, ir nuleisk į mano širdį tikėjimą, kurio man reikia“.

221 Jėzaus Kristaus Vardu aš meldžiu, Dieve, atleisk mūsų nuodėmes. Sužalotas Balandis parnešė Žinią, o Dieve: „Tai atlikta!“. Mes tuo tikime. Tiesiog suteik mums tikėjimą Tuo patikėti, mes meldžiame. Jėzaus Vardu. Amen.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Tai buvo ženklas iš aukštybių
Ant balandžio sparnų

222 Iš kur atsirado tas balandis? Aš nežinau. Ten toje dykumoje jis pats sau taip nebūtų buvęs. Ne, ne! Ne, jis nebūtų ten buvęs. O kodėl jis buvo baltas? Dangiškasis Tėvas žino, kad jis buvo toks baltas kaip mano marškiniai. Ten, jis tupėjo ten.

Bet tai buvo ant sniego baltumo balandžio sparnų.
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
O, ženklas iš aukštybių ant balandžio sparnų
Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
O, ženklas iš aukštybių ant balandžio sparnų

223 O, argi jūs nesijaučiate labai nuolankiai? Tiesiog paspauskime vieni kitiems rankas ir sugiedokime tai.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

224 Pakelkime į  savo rankas ir sugiedokime tai.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų



Nojus per tvaną plaukė arkoj ilgai
Žemę surasti norėjo labai
Gelbėjo Dievas iš visų vargų
Dievas siuntė Savo ženklą ant balandžio sparnų


Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
O, ženklas iš aukštybių ant balandžio sparnų



Žemėn atėjo Išganytojas mūs
Priglaudė Jėzų tvartelis skurdus
Dievas žinojo – Atstumtas žmonių
Tad siuntė mums ženklą ant balandžio sparnų



Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

225 Kodėl mane, seną vyrą, kuris kentėjo visą savo gyvenimą, kodėl Jis dabar mane išgydė? Aš tikiu, kad aš dar kartą prajosiu šiuo taku, aš turiu atnešti Žinią! Šįvakar aš sakau savo Tėvui, (kaip Džiunjoras išvydo kažkurią naktį sapne pamatė šio Balandžio sparnus, skrendantį per šiuos langus čia), Viešpatie, Tavo tarnas yra pasiruošęs tarnavimui. Amen. Aš pasiruošęs!

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia man Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

226 Tikėkime dabar, kad Jis yra virš auditorijos.

Ant sniego baltumo balandžio sparnų… (Mes laukiame, Viešpatie).

Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

227 Jūs, kurie turite maldos korteles, štai šioje eilėje čia, padarykite žingsnį į priekį štai čia; atsistokite, ženkite į priekį šioje eilėje, štai link šios pusės.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

228 Turintieji maldos korteles, į šią eilę, atsistokite kairėje.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

229 Tie... [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.]

O, ant sniego baltumo balandžio sparnų
Dievas siuntė Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

230 Iš kur atsirado šis balandis ten pačioje dykumoje? Pasakysiu štai ką: Dievas matė, kad Abraomui reikėjo avino kaip ženklo; Jis yra Jehova-Ire – „Viešpats gali pats Sau parūpinti auką“. Pagalvokite apie tai! Tas pats Dievas, tuo pačiu įkvėpimu, per tokius pačius žmones, siuntė balandį. Jis vis dar yra Dievas, Jehova-Ire gali parūpinti viską, ko Jam reikia.

231 Ar jūs, kol dar rikiuojatės šioje maldos eilėje, paprašykite Dievo, kad Jis atneštų jums aprūpinimą ant Balandžio sparnų. Balandis, Šventosios Dvasios Dvasia, kad širdyje suteiktų jums tikėjimą patikėti, kad jūs būsite išgydyti.

232 Aš stengiuosi, kad jie visi atsistotų, suprantate. Aš dabar to prašau. Brolis Braunas yra savo vietoje. Broli Džekai... Ką sakai? [Kažkas kalbasi su broliu Branhamu – Red.] Viskas puiku, gerai. Ši dalis čia, pirmiausia ateis per šią pusę, kurie jau išsirikiavę. O dalys iš galo štai ten ateis iš karto po šių. Šie kaip tik eis po šio flango. O jūs eisite po štai šių čia, apeisite aplink, kad už jus pasimelstų.

233 Taigi, esu tikras, jog tai tikrai nebus greita [maldos – Vert.] eilė, mes skirsime truputį laiko tam, kad galėtume tikrai pasimelsti už kiekvieną, kiek pajėgsime.

234 Taigi, aš šiek tiek sutrumpinau savo pamokslą (ir jūs visi tai supratote, matote), tam kad aš galėčiau sukviesti į šią maldos eilę. Tai yra memorialinė eilė skirta pagerbti tas dienas, kai brolis Džekas Moras, brolis Jongas Braunas, kai jūsų žmonos jus išleisdavo ir jūs atvykdavote, ir mes vykdavome į Kaliforniją, ir po visą Arizoną (visi kartu, per dykumą), ir melsdavomės už ligonius.

235 Ar žinote ką? Šiandien ten vis dar yra gyvų žmonių, kurie anuomet buvo prie mirties ir jie vis dar yra gyvi dėl tų pastangų. Ką tai padarė? Tai įžiebė Dieviškuosius išgydymus kiekvienoje bažnyčioje, kokia tik yra šalyje, dabar netgi pas presbiterijonus ir panašiai. Jie... Tai nutildė jų burnas, nes tam prireikė Dievo, kad Jis kažką pateptų užmušti Galijotą, kad parodytų, jog tai buvo galima padaryti, po to visi likusieji įgijo drąsos (tai tiesa) ir nuėjo toliau. Tai ir vėl gali būti padaryta, nes Jis vis dar siunčia Savo meilę ant Balandžio sparnų.

236 Krikščionys, aš noriu, kad jūs pasiklausytumėte. Jei turėčiau čia atsistoti ir pabandyti jums atpasakoti antgamtinius dalykus, kuriuos aš pats mačiau įvykstant vien tik paskutinių trijų metų laiku, turėčiau čia prastovėti iki kito šeštadienio vakaro, sakau jums. Aš apie juos tiek daug net ir nekalbu, nes tai skamba, kaip kažkas beveik neįmanomo, bet aš sakau jums Tiesą. Tai tikrai yra Tiesa. Mes gyvename vadovaujant dideliam, galingam Jehovai, Tam Pačiam, Kuris buvo su pranašu Senajame Testamente, su Bažnyčia Naujajame Testamente, Jis yra čia šiandien, išveda Nuotaką iš pagonių dėl Savo Vardo. Patikėkite Tuo! Ar padarysite tai, žmonės? Jei kada nors Tuo tikėjote... patikėkite Tuo dabar pat. Tai yra tas... Aš noriu, kad jūs tai padarytumėte. Mes dar nežinome, kas šįvakar įvyks. Mes nežinome, kas bus. Mes tiesiog laukiame turėdami lūkestį.

237 Prašau, Viešpaties Jėzaus Vardu, aš prašau jūsų kaip Jo tarnas. Aš žinau, kad kai jūs turite reikalų susirinkimuose, ten viskas susimaišo. Bet, jeigu jūs tikite manimi kaip Jo tarnu, jei yra nors viena kruopelytė abejonės (arba nuodėmė yra... yra „abejonė, netikėjimas“), jei jūsų širdyje yra nors viena to kruopelytė, paprašykite Tėvo, kad dabar pat Jis ją pašalintų. Suprantate? „Viešpatie...“. O po to, kai ateisite su tikru tikėjimu... Taigi, mano uždėtos rankos nereikš nieko tol, kol Tai pirma jūsų neištiks; tuomet, kai tai ateis, tai suteiks palengvėjimą, jūs būsite išgydyti. Gerai, jūs žinosite, kad būsite išgydyti. Suprantate, jūs patikėsite tuo.

238 Taigi, aš dabar melsiuosi už kiekvieną iš jūsų. O dabar... Kai jūs tai darysite, jūs taip pat uždėkite rankas vieni ant kitų tam, kad mes... Ir jūs melsitės už tą žmogų ant kurio jūsų rankos bus uždėtos, tuomet aš kviesiu jus ateiti iš eilės. Uždėkite rankas ant kažkieno, kas stovi su jumis eilėje.

239 Brangus Dieve, aš... aš nežinau kaip kitaip pasakyti šiuos dalykus, Viešpatie. Aš tiesiog žinau, kad turiu pasakyti tai, kas žinau, yra Tiesa ir šįvakar Tu esi liudininkas to, kad sakau Tiesą. Mano tikėjimas, Viešpatie, ir manęs paties išgydymas laukia ateityje; aš nežinau kada, aš nežinau kaip, aš nesuprantu to; bet aš tikiu tuo, Viešpatie, kad aš priėmiau ženklą iš aukštybių. Tas septintasis balandis galiausiai pasirodė čia, septintasis colis tam gyvūnui greitai pasibaigė. Tai baigta!

240 Dieve, aš noriu tarnauti Tavo žmonėms. Todėl meldžiu, Dieve, kad Tu taip šį vakarą mus pateptum, kad ant ko tik mes uždėsime rankas, tegul jie bus išgydyti; ne dėl to, kad tai mes, bet todėl, kad mes sekame tavo nurodymus. Tu pasakei: „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Viešpatie, padėk man tikėti ir padėk jų širdims būti sėjamąja dirva tikėjimui. Ir tegul, kartu, Dievo šlovei, kiekvienas ligonis ir kenčiantis asmuo šiame pastate (ar pastatuose visoje šalyje), kuris dabar paklūsta šiems įsakymams, bus išgydytas. Jėzaus Kristaus Vardu aš to prašau. Amen.

241 Turėkite tikėjimą; jūs visi melskitės su mumis. Taigi, tai nėra atskyrimo eilė.

242 [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] Depresija, baimė, aš žinau, kas tai... Vargšelė, ji pasakė, kad gyvenime niekada nėra turėjusi ramybės. Tas pats dalykas, kurį aš... Negaliu miegoti, esu nervingas, įsitempęs.

243 Brangus Dieve, paliudyk, Viešpatie, kad aš pasakiau Tiesą. Kaip aš užjaučiu šią moterėlę! Aš meldžiu, Dieve, kad Tu siųstum jai, šįvakar, tą tikėjimo blyksnį iš aukštybių, kuris žino, kad tu esi įsipareigojęs Savo Žodžiui, ir Tu laikysiesi kiekvieno Žodžio. Tegul Dangaus Dievas patrauks šią baimę nuo mano sesės. O aš paklūstu Tau uždėdamas rankas ant jos ir pasmerkdamas tą dalyką. Jėzaus Kristaus Vardu, tegul tai išeis iš jos. Amen.

244 Dabar žiūrėk, sese, tu dabar tiki manimi, jei gali pradėk nuo štai čia, per kryžių. Nuo šio vakaro, pradėk neigti, kad tai turi. Supranti, eik toliau sakydama: „Aš daugiau neturiu šio dalyko“. Tuomet tai paliks tave.

245 Sesuo Palmer, mūsų sesuo, sesuo Palmer; jos vyras yra labai brangus mano draugas, tarnautojas iš Džordžijos ar Alabamos, Džordžijos... Džordžijos. O ji lankėsi maldykloje... Jie atvažiuoja automobiliu, kai aš pamokslauju maldykloje, nuvažiuoja pusantro tūkstančių mylių tam, kad išgirstų vieną tarnavimą. Brolis Palmeris nesuvaldė savo automobilio, ar sūnus, kažkuris, kai suko į posūkį, ir jie pateko į avariją. Tai padarė jai neigiamą poveikį. Pasimelskime.

246 Brangus Dieve, išlaisvink šį Savo tarną, jo žmonelę, ištikimą, tikrą tarnaitę Kristuje, aš meldžiu, Dieve, uždėdamas rankas ant jos su mano broliu Džeku Moru čia, tam, kad Tu išgydytum ją ir padarytum sveika. Jėzaus Vardu. Amen.

247 Dešine koja, o ar tu stovi čia dėl jo? Jo sūnelis yra luošas, jis jaučia skausmą skrandyje ir nugaroje. Pasimelskime:

248 Brangus Dieve, leisk tam sniego baltumo Balandžiui panirti giliai į jo širdį, tiesiog dabar: „Sužeistas dėl mūsų nusižengimų, sumuštas dėl mūsų neteisybės, Jo Žaizdomis mes esame išgydyti“. Aš prašau, kad tai išsipildytų mūsų broliui ir jo sūneliui Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

249 Sunkūs galvos skausmai ir kojos negalia vargina jį darbo metu.

250 Brangus Dieve, suteik Savo išgydymo palaiminimą šiam jaunam vyrui tuo metu, kai mes kaip Dievo tarnai uždedame rankas ant jo. Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

251 Ji turi moterišką problemą, moterišką, o taip pat ji nori Šventosios Dvasios Krikšto.

252 Brangus Dieve, man sakant šią tikėjimo maldą už šią ponią, tegul moteriška problema dings, tegul Šventosios Dvasios Krikštas nužengs ant balandžio Sparnų, Jėzaus Kristaus Vardu. Amen. Telaimina jus Dievas, sese.

253 Ant jo akies yra auglys ir taip pat dėl jo mylimosios kompanionės.

254 Brangus Dieve, Tu pažįsti žmonių širdis. Aš meldžiu Tavęs Tėve, Jėzaus Vardu, kad Tu atsakytum į šį poreikį, kurį turi šis brolis; ir į mūsų paklusnumą Tavo Žodžiui – uždėjimą rankų ant jo. Jėzaus Kristaus Vardu. Amen. Telaimina jus Dievas, broli.

255 Jos kairiame šone yra auglys, o taip ji turi bėdą su balsu.

256 Brangus Jėzau, aš meldžiu, kad Tu išgydytum šią sesę; uždedame rankas ant jos Jėzaus Kristaus Vardu, kad įvyktų jos išgydymas. Amen. Telaimina jus Dievas, mano sese.

257 Vargšė sesė, aš matau jūsų bėdą, ištinusi galūnė. Inkstas, pūslė ir išnarinta kulkšnis.

258 O Tėve, Dieve, išgydyk šią brangią moterį, Viešpatie, aš meldžiu uždėdamas ant jos rankas Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

259 Telaimina jus Dievas, sese; tokiu būdu tai ir išsipildys.

260 Ar jūs girdite tai, ar ne, per mikrofoną? Kas bebūtų prie... inžinierius, gal galite šiek pagarsinti, kad auditorijoje girdėtųsi jų liudi... ar tai, ką jie sako, kai ateina čia. Kai tai girdėsite, būkite maldoje už juos; kai aš pradėsiu melstis, jūs melskitės su manimi.

261 Brangus Dieve, aš meldžiu už šią mūsų sesę, kad Tu išgydytum ją, brangus Dieve. Mes tai darome todėl, kad tai yra Tavo paliepimas. Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

262 Brangus Dieve, tu girdi šį liudijimą, Tu girdi, ką priešas su ja padarė. Mes bandome paimti Jėzaus Vardą ir nugalėti šį priešą; jis jau yra nugalėtas, nes sumuštas, sužalotas Balandis nukrito į Dievo Namus su Žinia: „Tai atlikta!“. Suteik tai, tegul ji tuo patikės, Tėve, Jėzaus Vardu.

263 Brangus Dieve, aš meldžiu, kad Tu išgydytum šią mūsų sesę. Tegul Dievo Balandis paliudys jai šįvakar apie tai, ką Jis dėl jos padarė, kad ji galėtų pasveikti. Jėzaus Vardu. Amen.

264 Brangus Dieve, aš uždedu rankas ant mano brolio, kuris čia stovi. Jis turėjo užtektinai tikėjimo, kad iki čia ateitų, Viešpatie, tegul jis dabar priims savo išgydymą ir sugrįš į savo vietą sveikas. Jėzaus Vardu.

265 Brangus Dieve, aš meldžiu už mūsų brolį, uždėdamas ant jo rankas. Padėk, brangus Dieve, kad Dievo tikėjimas giliai užlietų šiuo laiku; kad jis būtų kaip Abraomas, vadintų tuos dalykus, kurie yra taip lyg... lyg jų nėra, nes Dievas davė pažadą. Jėzaus Vardu. Amen.

266 Brangus Dieve, Tu esi Vienintelis, Kuris gali priimti teisingą sprendimą. Aš meldžiu, brangus Dieve, kad kaip ši jauna ponia paprašė, tegul ji tai ir gaus Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

267 Brangus Dieve, aš dedu savo rankas ant mūsų sesės paklusdamas tam, ką Tu pasakei. Tai primena mums praeitį prieš daug metų, Viešpatie, kai sukviesdavome į tokias maldos eiles kaip ši; bet mes žinome, kas įvykdavo anuomet, mes žinome, kad Tu esi tas pats Dievas šiandien, jei žmonės šiandien galės turėti tokį patį tikėjimą. Aš meldžiu Jėzaus Vardu dėl mūsų sesės išgydymo. Amen.

268 Brangus Dieve, aš dedu rankas ant mano brolio čia ir prašau jo išgydymo, Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

269 Tėve, šį vakarą aš atvedu Tau šią mūsų sesę ir dedu rankas ant jos, kad paliudyčiau, jog stoviu kaip Tavo stiprybės liudininkas, stoviu kaip Tavo regėjimų liudininkas, Tavo Žodžio, ir aš esu liudininkas, kad Tu esi Dievas. Ir aš dedu rankas ant jos paklusnume mano Dievo Žodžiui, ir prašau jos išgydymo. Amen.

270 Brangus Dieve, aš tokiu būdu dedu rankas ant mano brolio kaip Tavo stiprybės liudininkas prašau jo išgydymo Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

271 [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] „Kas?“.

272 Ji pasakė: „Gydytojas“. Pasakė, kad: „Vyras kažkur iš Arkanzaso tą rytą buvo išgydytas, aklas batsiuvys“. Jūs žinote tą istoriją. Ji buvo paskelbta per radiją.

273 O aš pasakiau... Aš pamaniau... Aš suvaidinau veidmainio rolę. Aš pasakiau: „Ar jūs netikite, kad tai yra Tiesa?“.

274 Ji pasakė: „Taip, pone, aš tikiu“.

275 Ir aš pasakiau: „Ar jūs patikėtumėte, jei šią dieną Dievas padarytų kažką panašaus į tai, kuomet...“.

276 Ji pasakė: „Pone, aš klausiausi religinės programos“. Ji pasakė: „Aš Krikščionė“. Ji pasakė: „Aš klausiausi programų, aš išgirdau kaip ten tas vyras šįryt buvo išgydytas, tas aklas batsiuvys. Jie išmetė jį lauk iš bažnyčios, jis kėlė per daug triukšmo, ėjo iš vienos bažnyčios į kitą. Jo skrybėlė buvo užmauta ant lazdos, sukiojo ją, lakstė pirmyn ir atgal po visas miesto bažnyčias, šūkaudamas: 'Aš išgydytas! Aš išgydytas!'. Aklasis batsiuvys“.

277 Aš pasakiau: „Ar jūs tuo tikite?“.

278 O ji šiek tiek tylėdama pastovėjo, tuo metu dulksnojo lietus, ji tarė: „Pone, jeigu jūs nuvesite mane ten, kur jis yra, tuomet aš surasiu savo tėvą“. Tuomet aš pasijaučiau lyg būčiau štai toks.

279 Aš pasakiau: „Galbūt aš ir esu tas, kurio ieškote“.

280 Ji pasakė... stvėrėsi į mano palto atlapus, ji tarė: „Ar jūs esate tas Gydytojas?“.

281 Aš pasakiau: „Ne, sese, bet aš esu brolis Branhamas“.

282 Ji pasakė: „Pasigailėkite manęs!“.

Aš pagalvojau apie vargšę, senąją Fani Krosbi: „Kai kitus mielai kvieti Tu Ir mane lankyk“. Suprantate, Jis išgydė vieną, Jis galėjo išgydyti ir ją.

283 Aš uždėjau rankas jai ant akių, tariau: „Brangus Jėzau, vieną dieną senas, grubus kryžius su trenksmais buvo velkamas gatve, nuo pečių liejosi kraujas, gležnas, netvirtas kūnas, kuris jį nešė slegiamas svorio, parkrito po juo. Tamsiaodis vyras vardu Simonas iš Kirenės, priėjo ir pakėlė kryžių, padėjo Jam jį nešti. Esu tikras, kad Tu tai prisimeni, Tėve. Vienas iš Tavo vaikų kniūbčioja čia tamsoje, esu tikras, kad Tu tai supranti“.

284 Ji pasakė: „Šlovė Dievui! Aš galiu matyti!“. O...

285 Aš paklausiau: „Gali matyti?“.

286 Ji pasakė: „Taip, pone“.

287 Aš pasakiau: „Suskaičiuokite žiburius“. Ir ji juos suskaičiavo. Aš pasakiau: „Kokios spalvos kostiumą vilkiu?“.

288 Pasakė: „Jūs vilkite pilką kostiumą ir geltoną kaklaraištį“. Taip ir buvo, ji galėjo matyti.

289 O, Dievas gerbia nusižeminimą. O...

Būtent tai ir yra tai, kas padarys ir išpildys tą milžinišką pergalę Dieviškoje Meilėje.

290 Brangus Dieve, būk gailestingas ir išgydyk mano sesę, Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

291 Brangus Dieve, man paimant šią silpną, raukšlėtą ranką, tik Tu vienas žinai, kas čia įvyko. Aš meldžiu, brangus Dieve, kad ta pati ranka, kurią laikau šįvakar galėtų apglėbti kaip tos išvargusios Simeono rankos tą dieną: „Viešpatie, leisk Tavo tarnui išeiti ramybėje, nes dabar aš matau Tavo išgelbėjimą“. Tegul Tai nužengs ant jos, Viešpatie, Tavo išgelbėjimas ir išgydys ją Jėzaus Vardu. Amen.

292 [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] Pamoksle „Teismas“, ponas netikėjimas apkaltino Jėzų Kristų. Ar prisimenate pamokslą „Teismas“? Kaip... Jie turėjo... advokatą ir kitus, ir kas ką atstovavo. Ir mes turėjome... kaltinantį prokurorą, šėtoną, kuris ketino apkaltinti; kaip buvo pradėtas teismas.

293 Ir jis pasakė, vienas, ponas Abejotojas, jis priėjo, tarė: „Aš girdėjau kaip pamokslininkas pasakė: 'Patepkite sergančius aliejumi, taip yra sakoma Biblijoje'. Aš buvau pateptas aliejumi, bet neišgijau. Kitur pasakyta: 'Uždėkite rankas ant ligonių, jie pasveiks'“. Jis bandė apkaltinti.

294 Bet kai į priekį žengė liudininkas, jis pasakė: „Dievas jiems pasakė, tarė: 'Jūs buvote...'“. Jis pasakė: „Jau praėjo šeši mėnesiai kaip ant manęs buvo uždėtos rankos, o Tavo Žodis sako: 'Dėsite rankas ant ligonių ir jie pasveiks'. Rankos buvo ant manęs uždėtos vieno iš Tavo tarnų, bet aš taip ir nepasveikau. Todėl Tu esi melagingas apsimetėlis, nes Tavo Žodis nereiškia to, kas jame sakoma“.

295 Bet kai atėjo liudininkas, tiesa buvo tokia, kad: „Jo Žodis yra tiesa. Jis niekada nepasakė kada Jis tai išpildys, Jis pasakė: 'Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki; jeigu jie dės rankas ant ligonių, jie pasveiks' Suprantate? Suprantate, štai ką Jis pasakė: 'Jie pasveiks'. Todėl ar tai bus momentinis stebuklas, kuris įvyks tuojau pat, ar tai bus tiesiog paklusimas Dievui, tai priklausys nuo Jo, esančio individe. Suprantate? Bet jei individas Tuo patikės, man nerūpi, kiek ilgai tai truks. Jis pasakė Abraomui: 'Tau gims kūdikis nuo Saros'. Kūdikis taip ir negimė dvidešimt penkerius metus. Jis pasakė Nojui, kad 'pradės lyti lietus'. Nojaus laiku prasidėjo tvanas... ar... arka buvo pastatyta tvanui prieš daug, daug metų iki prasidedant tvanui, bet jis žinojo, kad turės prasidėti lietus. Biblijoje pasakyta: 'Tikėjimo malda išgelbės sergančius ir Dievas juos pakels'. Kada? Jis to nepasakė. Dievas yra teisus, Jis ištikimas, tiesiog skaitykite tai, ką sako Jo Žodis“.

296 Būtent tai aš šįvakar ir padariau, dėjau rankas ant ligonių. Dabar aš tikiu, kad kiekvienas iš jų bus išgydytas. Aš tikiu, kiekvienas iš jų. Ar jūs taip pat tikite? Dabar tikėkite dėl šių sergančių žmonių.

297 Čia yra jauna panelė, atrodo, kad turėčiau ją prisiminti, meldžiausi už ją praėjusį vakarą, maldos eilėje. Kokia jos pavardė? Čeimbers.... Čeimbles. Jeigu ši jauna panelė... būtų galėjusi gyventi įprastai, nebūtų sirgusi, ji tikrai suaugusi būtų graži moteris. O dabar ji sėdi čia, dreba. Mergaitėje yra miela, puiki dvasia. Bet ji sėdi čia štai taip drebėdama. O, tai tiesiog daužo mano širdį. Kaip aš norėčiau, kad... kaip norėčiau...

298 Čia yra kūdikėlis, sėdi ponia, kuri jį laiko. Jo liežuvėlis iškištas lauk, jo kūnelis kenčia. O kas, jei tai būtų mano mažasis Juozapas? O kas, jei tai būtų mano mažasis anūkas Paulius? O kas, jei tai būtų Rebeka sėdinti ten gale ar Sara? O kas, jei vietoj ponios Simpson čia būtų mano žmona Meda? Šis jaunas vyras sėdintis čia būtų Bilis Polis? Ši vyresnio amžiaus, sėdinti moteris būtų mano motina? Nepamirškite, tai juk yra kažkieno kūdikis, kažkieno sesė, kažkieno dukra ir kažkieno sūnus. Suprantate? Aš esu jų brolis, Jis yra mūsų Gelbėtojas. Viskas, ką galiu padaryti tai... Visą tikėjimą, kurį turiu, aukoju jų vardu. Tik tiek težinau.

299 Taigi, Viešpats gali man parodyti regėjimą, Jis galėtų man pasakyti, kas yra negerai su kiekvienu iš jų. Aš galiu jums tai įrodyti, suprantate, jūs tai žinote. Bet tai jų neišgydo. Tai jų neišgydo. Ne, tai turi būti kažkas, kas įeis į juos, suprantate. O aš viliuosi...

300 Aš galėčiau ateiti čia ir pakrikštyti kiekvieną iš jūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu, tai neatleis jūsų nuodėmių. Ne, ne! Ne, aš netikiu, kad krikštas Jėzaus Kristaus Vardu suteikia dvasinį atgimimą; aš tikiu, kad Kraujas reiškia dvasinį atgimimą, suprantate, o ne... ne vandenys. Bet, suprantate, aš galėčiau krikštyti ir perkrikštyti, bet jūs tiesiog įbristumėte kaip sausas nusidėjėlis, o išbristumėte kaip šlapias nusidėjėlis; suprantate, kol iš pagrindų nebūsite atgailavęs. Atgailaukite ir po to būkite pakrikštyti Jėzaus Kristaus Vardu. Suprantate? Ir būtent šiuo klausimu aš skiriuosi nuo vienybininkų judėjimo. Krikštas ne dėl dvasinio atgimimo, ne; aš tikiu, kad apvalo būtent Kraujas, o ne vanduo. Suprantate? Atgaila, o po to būkite pakrikštyti Jėzaus Kristaus Vardu.

301 Dabar aš ketinu nusileisti, kad pasimelsčiau. O šie žmonės yra lygiai tiek pat, kiek jums, tiek man, galbūt dar net labiau, turi giminystės ryšį.

302 Dabar visi susivienykime, jūsų rankos tikėjime ir mano ranka tikėjime, tegul nusileis Viešpaties Jėzaus rankos, kad uždėtų jas ant šių vargšų, luošų žmonių. Ar jūs pasimelsite su manimi?

303 [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] Tie, kurie turite skepetaites skirtas ligoniams ir kenčiantiems, jūs galėsite jas pasiimti iš karto po tarnavimo. Dabar padėkite man pasimelsti už šiuos, ar padėsite?

304 Dieve, mes dėkojame Tau Viešpatie už tai, ką Tu šįvakar padarei. Mes iš anksto Tau dėkojame už kiekvieno žmogaus, kuris atėjo iš maldos eilės, išgydymą. Brangus Dieve, aš meldžiuosi už šias skepetaites, galbūt už kažką, kas net negalėjo ateiti į susirinkimą ir jų mylimieji atnešė šias skepetaites. Biblijoje mes esame mokomi, kad jie ėmė prie Pauliaus kūno pridėtas skepetaites ar prijuostes. Taigi, tie žmonės iš anų laikų gyveno Tavo akivaizdoje, jie matė Tave gatvėje, jie matė Tave savo susirinkimuose ir jie matė Tavo tą pačią Dvasią ant Pauliaus. Ir jie žinojo, kad tai nebuvo tas žmogus, tai buvo Tavo Dvasia, kuri dominavo jo gyvenime, nes mes matome Paulių darantį tuos pačius dalykus, kuriuos Tu darei.

305 O dabar, Viešpatie, šios dienos žmonės mato tą patį Dievą gyvenantį Savo Bažnyčioje su Jo žmonėmis. Ir jie atnešė šias skepetaites tam, kad jos galėtų būti nuneštos iš čia pas jų mylimuosius. Suteik tai, Dieve, kad kiekvienas iš jų būtų išgydytas Tavo numatytu būdu. Mes neprašome nurodydami, kad tam tikri dalykai būtų padaryti tam tikru būdu, ar tam tikru pobūdžiu; mes tiesiog prašome: „Tavo būdu, Tėve, išgydyk juos“. Dievo šlovei aš išsakau šią tikėjimo maldą virš jų. Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

306 Aš turėjau nuostabų bendravimo laiką jūsų tikėjime, jūsų buvime Jėzuje Kristuje. Šį susirinkimą aš ilgai prisiminsiu, tai kas įvyko: meilę, bendradarbiavimą, bendravimą.

307 O dabar, iki kol vėl susitiksime, tegul Dangaus Dievas jus ves. Tas, Kuris naktį priverčia žvaigždes ryškiai šviesti, kad apšviestų taką, kai pradeda temti, tegul Jis apšvies jūsų taką Betliejaus Žvaigžde, kad vestų jus į, visiško atsidavimo Jo Žodžiui, gyvenimą, tokia mano malda.

Kol susitiksime, kol susitiksime
Kol susitiksime prie Jėzaus kojų
Kol susitiksime, kol susitiksime
Tegul Dievas bus su jumis, kol vėl susitiksime.

308 Dabar atsistokime. Mano tikėjimas žvelgia į Tave! …?… Aš… na, aš ją pakeisiu... Manau, kad ji yra tinkama.

Mano tikėjimas žvelgia į Tave,
Tu, Kalvarijos Avinėli,
Dangiškasis Gelbėtojau
Dabar išgirsk mane, kol meldžiuosi,
Patrauk visas mano nuodėmes
O, leisk man nuo šios dienos
Būti pilnai Tavo!

309 Dabar paspauskime vieni kitiems rankas, kol jie giedos.

Kol žengiu tamsiu gyvenimo labirintu
Ir aplink mane sklinda liūdesys
O, Tu būk mano Vedlys
Liepk tamsai virsti diena
Nušluostyk liūdesio ašaras
Ir niekada neleisk man nuklysti
Nuo Tavęs į šalį

310 Ar dabar geriau jaučiatės, ar ne?

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų
Dabar – ant sniego baltumo balandžio sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

311 Tai buvo šios kampanijos mūsų užbaigiamasis pamokslas.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

312 Palenkime galvas. Kai grįžtant namo ratai pradės niūniuoti giesmę, aš viliuosi, kad tai... jūs išgirsite ratų niūniavimą, variklio gausmą.

Ant balandžio sniego baltumo sparnų
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

[Brolis Branhamas pradeda niūniuoti priedainį – Red.]

...balandžio
Dievas siunčia Savo tyrą, švelnią meilę
Ženklą iš aukštybių ant balandžio sparnų

313 Laikykite galvas palenktas, aš kviečiu ateiti jūsų... brolį Noelį.

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF