Pamokslų sąrašas

Aš žinau

1 Mes tikrai esame privilegijuoti žmonės šį rytą, kad galime būti gyvi žemėje, kad galime išvysti dar vieną nuostabų Velykų metą. Velykos visada mums suteikia nuostabių dalykų, naują viltį. Ir... ir kaip tai yra nuostabu.

Ir vos tik šį rytą man įėjus į kambarį ten gale, kažkas mane pasitiko ir tarė: „Broli Branhamai, tu žinai tą... tą kūdikėlį ar mažą vaiką už kurį praėjusiais metais buvo pasimelsta Čatakvoje, kurio širdis turėjo būti išoperuota, ir vožtuvai ar kažkas joje, turėjo būti sutvarkyta, – pasakė, – kūdikis buvo išgydytas ir šį rytą yra šiame pastate, tai... ir sėdi čia šį rytą“. Tai yra puiku, mes išgirsime iš jų trumpą paliudijimą, galbūt prieš pradėdami kitą tarnavimą. O, mes esame tiesiog laimingi žmonės.

3 Dabar aš paprašysiu brolio Nevilio, kad jis perskaitytų Rašto vietą iš Mato ar Luko, vieną, apie prisikėlimą, jei dar neperskaitėte. Ar skaitei, broli? [Brolis Nevilis sako: „Ne“ – Red.] Todėl, kol mes ruošimės maldai...

Ir taip po šio tarnavimo bus išgydymo tarnavimas. Po to, kai šis tarnavimas baigsis, tuomet jūs eisite papusryčiauti. O po to mes vėl susirinksime devynios trisdešimt ir pradėsime kitą tarnavimą. O po to bus išgydymo tarnavimai. Ir po to bus krikšto tarnavimai.

5 Ir koks tai yra gražus metas krikštui. O, tai bent. Prisikėlimas, štai dėl ko mes esame pakrikštyti, nes Jis vėl prisikėlė.

Aš prisimenu, prieš mums čia įrengiant krikštyklą, anksčiau aš juos nusivesdavau prie upės štai ten, anksti, vėsiais, apšerkšnijusiais rytais ir krikštijau žmones ten žemai, upėje. Kažkas tame yra tokio, tai tiesiog yra šventas laikas. Velykos – tai nuostabus metas.

Aš pažiūrėjau į brolį Patą Tailerį, sėdintį štai ten. Praėjusį vakarą su kažkuo bendravau. Apie mūsų paskutinį tarnavimą Oklahomoje, aš bandžiau, dabar bandau (ir aš apie tai paskelbsiu) tai atidėti iki kol Dievas pašauks mane tai padaryti, mano seną atskyrimo tarnavimą, nes aš manau, kad prasideda, tai yra... prasideda naujas tarnavimas.

Kažkurį vakarą, niekam apie tai nebuvo žinoma, aš išmėginau tai su vaiku ėjusiu per pakylą, buvo gimęs aklas, kūdikis, ir buvo visiškai aklas, apie šešiolikos metų amžiaus berniukas. Ir tiesiog akimirksniu jis sušuko: „Broli Branhamai, aš galiu matyti“. Ir ten... Ir Patas Taileris stovėjo greta, visai šalia to berniuko, kai jo akys atsivėrė patį pirmą kartą jo gyvenime. Todėl aš viliuosi, kad tu esi čia, su dideliais lūkesčiais, aš taip pat, aš laukiu, kad Dievas kažką dėl mūsų padarytų ir pakeltų mus į kitą lygmenį nei kuriame buvome. Palenkime savo galvas dabar maldai.

9 Mūsų maloningasis dangiškasis Tėve, būdami susirinkę šį rytą čia, bažnytėlėje šalia kelio, esame iš tiesų Tau dėkingi, nes visa tai mums labai daug reiškia, ypatingai šį Velykų rytą. Jeigu ten nebūtų buvę Velykų, mes nebūtume tokioje padėtyje, kokioje esame šiandien. Bet tos Velykos yra tai, kas užantspaudavo visus Dievo pažadus. Jos patvirtino juos mums. Viskas, ką Jis apskritai buvo pažadėjęs, visa tai tapo realybe Velykų metu. Tai yra viena iš didžiausių šventinių dienų, kurias turime metuose. Ir mes norėtume paprašyti, Viešpatie, šiandien, kad Tu paguostum mūsų širdis mums sėdint, laukiant, ir būnant Šventosios Dvasios laukime, Kuri atėjo po Velykų, kad nužengtų ant mūsų širdžių ir kad paguostų mus, ir kad atstatytų mūsų tikėjimą dideliu, galingu saiku, kad mes galėtume nugyventi gyvenimą, kurį Jėzus mums paskyrė nugyventi.

10 Mes norime pasimelsti už kiekvieną individą ir ypatingai už tuos, kurie yra užsidarę ir negali šiandien patekti į jokį tarnavimą. Dieve, būk su jais. Ir tegul šių... šių Velykų metu jie atras tikras jiems skirtas Velykas, atsikėlimą iš lovos, ir naują sveikatą, kokios jie niekada neturėjo. Suteik tai, Viešpatie.

Tegul kiekvienas pamokslininkas, kiekvienas tarnas, kurį Tu turi visame pasaulyje, švenčiantis šį didį istorinį momentą, tegul jie turės patepimą ir stiprybę, ir jėgą atnešti savo susirinkimams (laukiančioms avims) Maistą, kurį Dievas turi paruošęs Savo žmonėms. Suteik tai, Viešpatie. Mes nuolankiai laukiame savo dalies, Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

12 Aš dabar paprašysiu brolio Nevilio perskaityti Rašto vietas apie prisikėlimą.

[Brolis Nevilis sako: „Mato 28,“ – ir perskaito šią Rašto vietą:

Sabato pabaigoje, auštant į pirmąją savaitės dieną, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo apžiūrėti kapo.
Ir štai buvo didžiulis žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas nusileido iš dangaus ir atėjo bei nuritino nuo durų akmenį ir atsisėdo ant jo.
Jo veidas buvo kaip žaibas, o jo apdaras buvo sniego baltumo:
Ir jo bijodami, sargybiniai drebėjo, ir tapo kaip numirėliai.
Ir angelas atsakydamas tarė moterims: „Jūs nebijokite, nes žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nėra, nes jis yra prisikėlęs, kaip jis sakė. Ateikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
Ir skubiai eikite bei pasakykite jo mokiniams, kad jis yra prisikėlęs iš numirusių; ir štai jis eina pirma jūsų į Galilėją; ten jį pamatysite; štai aš jums pasakiau“.
Ir jos skubiai nuėjo nuo kapo su baime ir didžiu džiaugsmu; ir nubėgo pranešti jo mokiniams žodį.
Ir joms beeinant pasakyti jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas, sakydamas: „Sveikos!“. Ir jos atėjo, apkabino jo kojas ir pagarbino jį.
Tada Jėzus joms tarė: „Nebijokite; eikite, pasakykite mano broliams, kad jie eitų į Galilėją, ir ten jie mane pamatys“.
Na, o joms einant, štai keletas iš sargybos atėjo į miestą ir apsakė vyriausiems kunigams visa, kas atsitiko.
Ir jiems susirinkus su vyresniaisiais bei pasitarus, jie davė kareiviams daug pinigų,
tardami: „Sakykite: ‘Naktį atėjo jo mokiniai ir mums bemiegant jį pavogė’.
Ir jeigu tai pasieks valdytojo ausis, mes jį įtikinsime ir jus apsaugosime“.
Taigi jie paėmė pinigus ir padarė, kaip buvo primokyti; ir šis pasakymas paprastai yra pasakojamas tarp žydų iki šios dienos.
Tada vienuolika mokinių nuėjo į Galilėją, į kalną, kur Jėzus jiems buvo nurodęs.
Ir kai jį pamatė, jie pagarbino jį; bet kai kurie abejojo.
Ir Jėzus atėjęs jiems kalbėjo, sakydamas: „Visa valdžia danguje ir žemėje yra man duota“.
Todėl eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami jas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu:
Mokydami jas laikytis visko, ką jums esu įsakęs; ir štai aš su jumis nuolatos, iki pasaulio pabaigos. Amen“.

[Tuščia vieta garsajuostėje – Red.]

...pridės palaiminimus Jo perskaitytam Žodžiui.

14 Taigi, norime pasakyti, dar kartą pranešti, jog tarnavimai, ryte, prasitęs devynios trisdešimt, vos tik mes šį užbaigsime... dabar šio ryto tarnavimą. O po to... Šį mes vadiname saulėtekio tarnavimu. Ir mes esame... turime nuostabių dalykų apie kuriuos norime jums pranešti... apie praėjusius susirinkimus. Ir mes norime, kad jūs, kurie esate sergantys ir negaluojantys, kad visi jūs šįryt ateitumėte su tikėjimu tam, kad patikėtumėte, jog šis prisikėlęs Jėzus yra gyvas šiandien, ir Jis yra tiesiog toks pats, koks Jis visada buvo. Jis nei kiek nepasikeitė.

15 Dabar aš noriu perskaityti trumpą Rašto dalį čia, kurią galima surasti devynioliktame Jobo skyriuje, pradedant penkiolikta eilute.

Mano namuose gyvenantys... mano tarnaitės laiko mane svetimu; esu svetimas jų akyse.
Pašaukiau savo tarną, bet jis neatsakė; savo burna jį maldavau.
Mano kvapas svetimas mano žmonai, nors aš maldavau dėl savo paties kūno vaikų.
Taip, jauni vaikai mane niekino: aš atsikėliau, o jie kalbėjo prieš mane.
Manimi bjaurėjosi visi mano artimiausi draugai; o tie, kuriuos mylėjau, atsigręžė prieš mane.
Prie mano odos ir mano kūno prilipo mano kaulai, ir aš išsigelbėjau tik su savo dantų oda.
O jūs, mano draugai, pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs; nes Dievo ranka palietė mane.
Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?
O kad dabar mano žodžiai būtų užrašyti! O kad jie būtų išspausdinti knygoje!
Kad jie būtų įrėžti geležiniu braižikliu ir švinu amžiams į uolą!
Nes aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas ir kad jis paskutinę dieną atsistos ant žemės;
Ir nors po mano odos kirminai sunaikins šį kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą;
aš pats jį pamatysiu, mano akys žiūrės, o ne kitas; nors mano inkstai nyksta mano viduje.

Aš norėčiau iš čia paimti pavadinimą, randamą šiame Jobo 19: „Aš žinau“.

17 Šis patriarchas tuo laiku buvo kažkuo panašus į mus šiandien. Jis pabuvojo giliose problemose, kurias mes pavadintume „giliais vandenimis,“ – ir jis buvo žūtbūtinėje būsenoje. Daug dienų jis prasėdėjo ant pelenų krūvos ir bandė rasti žodžius, kurie jį paguostų, bandė surasti kažką, kas padrąsintų jį, ir kažką, kas... kas būtų jam paguoda, nes jis matė savyje kaip jo gyvybė blėsta.

Visų pirma jis buvo senas vyras, devyniasdešimt kelerių metų amžiaus ir jis buvo ištiktas Dievo rankos. Taigi, mes žinome, kad Dievas Savo Paties ranka prie jo neprisilietė, bet Dievas leido šėtonui prie jo prisiliesti. Dievas turi tik įgaliotinius, kurie atlieka darbus. Jeigu Dievui reikia, kad negerovė būtų padaryta, Jis tiesiog išleidžia šėtoną, kad ją padarytų. Ir jei Jis nori, kad gėris būtų padarytas, Jis turi Savo tarnus, kuriuos išleidžia jį padaryti.

19 Ir šėtonas buvo prisilietęs prie Jobo su tikslu: kad išmėgintų jį, nes jis ir Dievas turėjo diskusiją. Dievas pasakė šėtonui: „Žemėje Aš turiu tarną; nėra tokio kaip jis. Ką tik jam pasakau, jis tai padaro. Jis yra tobulas žmogus, ir teisus žmogus“.

Šėtonas pasakė: „Jei tik Tu man jį atiduosi, aš priversiu jį Tave iškeikti tiesiai Tau į veidą“.

Jobas nežinojo apie visai tai, tai privedė didį patriarchą prie gilaus sielvarto. Vis tik, kažkokiu būdu, kai jis visko neteko, jis vis tiek išlaikė savo poziciją Kristuje. „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas,“ – pasakė jis.

22 Taigi, mes prieiname prie tokių vietų. Mes visi prieiname. Ir šiandien aš tikiu, jog mes esame susirinkę čia dėl kažko panašaus, dėl to paties tikslo. Mes visi esame ant pelenų krūvų. Mes turime savas bėdas ir savo pakilimus ir nuosmukius, ir savo... savo blogas akimirkas, ir savo ligas, ir savo širdies skausmus, ir savo nusivylimus. Todėl tokie mes šį rytą atėjome, šį Velykų rytą, tam kad atrastume paguodos žodžius, kaip Jobas bandė atrasti iš savo draugų.

Nei vienas jų negalėjo suteikti jam nei kiek paguodos. Dėl jo bėdos jie kaltino jį esant slaptu nuodėmiautoju. Tuomet visos tos bėdos viduryje, Dievas atėjo jam į pagalbą.

24 Jobas abejojo. Nes jis žinojo, ne vien tik dėl savo negalios, ir savo šunvočių, ir bėdos, ir širdies skausmų kilusių dėl jo šeimos netekties ir viso jo turto, buvo pasiruošęs atimti sau gyvybę; bet jis buvo senas vyras, stipriai metų palaužtas ir žinantis, jog jis buvo pakeliui į kapą, ir žinojo, jog jis tikėjo, kad kažkur buvo kažkas, kas atvedė jį į žemę; jis negalėjo tiesiog pats čia ateiti. Ir jis žinojo, kad jis kilo iš tėvo ir motinos, bet vis tik tas tėvas ir motina turėjo turėti kažką, kas juos pagimdys. Ir tai būtų galima atsekti iki paties pirmojo: „Kas pagimdė patį pirmąjį?“.

25 Ir tuomet jis apie tai svarstė. „Keistas tai yra dalykas, kad štai aš esu čia, vaikščioju, esu aukštesnė gyvybės forma nei gyvūnas, ir aukštesnė gyvybės forma už augalų gyvybę“. Tačiau vis tik mes atrandame, kad jis pasakė: „Jeigu medis numiršta, jis vėl atgis. Ir jei gė... gėlė numiršta, ji vėl atgis“. Bet jis pasakė: „Žmogus atsigula; jis atiduoda dvasią, ir kur jis yra? Jo sūnūs ateina jo apraudoti ir atiduoda jam garbę, bet jis negali to suprasti“. Ir jis kėlė klausimą: „Dėl kokios priežasties Dievas leidžia tokiai gyvybei vėl atgyti, tokiai kaip gėlių ir augalų, bet žmogus negali vėl atgyti?“. Visa tai jam kėlė nerimą.

26 Ir jei tik mums pavyks šįryt pasisemti iš šios išvados... O mes čia šiuo tikslu ir esame. Velykų istoriją mes jau esame girdėję daug kartų ir skaitėme ją nuo pradžios iki galo; ir šiandien mūsų radijo programose jūs išgirsite įvairius tarnautojus ją minint. Bet tai, ką šįryt Viešpats davė man mano grupelei, aš norėčiau prieiti prie to su kitokiu požiūriu, jei galėsiu, norėčiau atsakyti į klausimą – kodėl mes prieiname prie šių problemų? Dėl ko ateina tokie dalykai? Kodėl Krikščioniui apskritai tenka būti suglumintu? Kodėl Krikščioniui viskas tiesiog nesikloja tobulai? Bet taip nėra ir mes tai žinome.

27 Ir kartais mes turime daugiau problemų, kai tampame Krikščioniu nei kad kiek jų turėjome būdami nusidėjėliais. Žinoma, yra parašyta: „Daug kančių turi teisusis; bet iš jų visų jį išvaduoja Viešpats“. Dievas pažadėjo daug kančių, neįprastų jausmų ir keistų dalykų, kurie bus kažkuo daugiau nei galime suvokti, bet tai visada yra daroma mūsų labui. Tiesiog mes negalime to suprasti, nes jei galėtume, tuomet tai nebūtų mums iš tikėjimo; mes eitume toliau tik turėdami supratimą. Bet mes tai darome ir mes tai turime, ir mes tikėjimu tikime Jo Žodžiu, jog tai tai išeis mums į gerą. Jei tik mes galėtume tai suvokti šį rytą. Jei tik galėtume suvokti, jog visos mūsų bėdos... Ir nėra nei vieno iš mūsų, kuris būtų nuo jų apsaugotas. Ir jei tik mes galėtume suvokti, jog šie dalykai yra mūsų labui...

28 Vienoje Rašto vietoje yra parašyta, jog: „Išbandymai, kuriuos patiriame, mums yra brangesni už patį auksą, nes tai yra Dievas, Kuris suteikia šiuos išbandymus“. Po to, kai tapome Jo nuosavybe, mūsų išpažinimas ir mūsų krikštas, ir mūsų pažadas gyventi gyvenimą dėl Jo, tuomet kiekvienas išbandymas, kuris mus aplanko yra tam, kad mes būtume ištobulinti Jo šlovei. Tai yra tam, kad mes būtume atvesti į tokią vietą, kurioje Dievas gali padaryti mums Pats Save daug realesnį nei Kokiu Jis buvo prieš tam išbandymui ateinant.

Šįryt aš noriu prisijungti prie Jobo, kad pasakyčiau, jog nugyvenau pakankamai daug, kad žinočiau, jog tai yra tiesa. Aš esu matęs tai savo paties gyvenime, kad kaskart prasidėjus reikšmingai situacijai, kurios negaliu apeiti aplink, pralįsti pro ją ar perlipti jos, Dievas nutiesia kelia ir šlovingai pasirodo. Aš tiesiog keliu klausimą, kaip Jo malonė visada taip padaro, bet Jis tai padaro.

Ir nepamirškite, visuose šiuose dalykuose šėtonas stengiasi padaryti taip, kad mes sunerimtume, ir nuliūdina mus tam, kad mes pradėtume galvoti: „O, kodėl taip atsitiko? Kodėl taip turėjo atsitikti?“.

31 Prieš kelias dienas, kai išėjau iš pačios gražiausios ir nuostabiausios vietos, kurią apskritai gyvenime teko išvysti, tai buvo mūsų brolio Oralo Robertso pastatas. Kai išvydau tą vientisą marmurą, niekur nebuvo nei vieno lango, bet kaip jis buvo pastatytas... Ir man yra tekę būti Holivude ir aš esu pabuvojęs karalių rūmuose, ir man teko pabuvoti visur, kur tik įmanoma, aplink pasaulį, visose prašmatniose, gražiose vietose ir namuose, bet tokio niekada nebuvau matęs, jokios vietos, kuri tam prilygtų, visiškai niekur. Kaip ten tie aliuminiai laidai buvo supinti... iš vidaus kartu, ir, o, aš niekada gyvenime nebuvau matęs nieko tokio gražaus. Kai aš ten vaikščiojau, rankomis pačiupinėjau tuos stulpus... piliastrus ir... ir gražų granitą; viskas buvo vardan trejybės Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, tie raižiniai, visi tie dalykai... Aš buvau tik ką sugrįžęs iš brolio Tomio Ozborno pastato, ir buvau apžiūrėjęs jo didį, galingą darbą ten dėl Viešpaties.

32 Aš stovėjau išorėje, atsigręžęs pažiūrėjau į tą pastatą ir pagalvojau: „Dieve, tikrai aš tapau veidmainys; tikrai aš kažkokiu atžvilgiu tapau paniekintuoju; juk šių vyrų tarnavimai kilo iš manojo“. Ir aš pamaniau: „Kaip gi taip? Galbūt aš esu toks nepatikimas, Viešpatie, kad Tu negalėjai man patikėti nieko į tai panašaus. Netgi tas truputis, tie keli doleriai, kuriais Tu man leidi apmokėti kampanijas ir kitką, dabar jie stengiasi už tai išsiųsti mane į pataisos namus. Ir kodėl gi aš esu toks veidmainys ar kodėl aš esu toks nepatikimas asmuo?“. Aš buvau ant pelenų krūvos kaip Jobas iš senų laikų.

33 Man ten išorėje bestovint, vos begalint atgauti kvapą nuo tokios didybės, tas vargšas berniukas gimęs blindaže, sekmininkas, galėjo padaryti ir pastatyti tokį didelį, milžinišką pastatą. Ir aš pagalvojau: „O Dieve, galbūt aš esu nevertas“.

Kaip tik tada tylus Balsas nužengė tais koridoriais ir tarė: „Bet Aš esu tavo dalis“.

Tada aš pagalvojau: „O Viešpatie Dieve, aš... o... aš... Tegul tai taip ir pasilieka tuomet, Viešpatie. Aš... aš... Nes aš neturėčiau reikalingų sugebėjimų padaryti tokį didelį darbą dėl Tavęs. Ir aš esu... beraštis žmogus. Bet tol, kol Tu esi mano Dalis, aš esu Tavo ir Tu mane vesi. Aš negaliu savęs vesti. Bet, o Viešpatie, vesk mane“.

36 Tai yra tos brangios valandos, kurios atveda mus ant to švento smėlio. Tai buvo Biblijoje. Ir nepamirškite, nesvarbu, koks didelis yra tas sielvartas, šėtonas negali atimti jūsų gyvybės tol, kol Dievas nebus su jumis baigęs. Nėra nieko, kas su jumis galėtų nutikti, ko Dievas neprileistų. Joks velnias negali ateiti, jei Dievas to neleidžia. Ir tai yra jūsų labui – Jis tai atlieka.

Pagalvokime, kai anuomet ten prasidėjo potvyniai pasaulio sunaikinimui, jie negalėjo sunaikinti Nojaus. Nojus negalėjo būti pražudytas, nes Dievas turėjo paskyręs jam darbą.

38 Vieną dieną didingoje tautoje, didelės vergystės laiku ten buvo kažkiek hebrajų vaikų, kuriuos mes žinome kaip Šedrachą ir Mešachą, ir Abednegą. Ir buvo prieita prie tokios vietos, kurioje jie turėjo priimti sprendimą, kažkas turėjo būti padaryta. Jie turėjo savo... jų... jų tikėjimas turėjo būti išmėgintas. O kai jų tikėjimas buvo išmėgintas, jis nepavedė. Išlikite būtent su tuo, kuo tikite.

Ir kai jie su tuo susidūrė, tikėjimas buvo išmėgintas. Ir jie išgyveno tą lemiamą valandą, jie ne vien tik pabuvojo ant pelenų krūvos, bet jie atsidūrė liepsnojančioje krosnyje. Tačiau šėtonas negalėjo jų sunaikinti, nes Dievo tikslas dar nebuvo išpildytas. Jie galėjo į ją įeiti su šia viltimi: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas“. Jie galėjo į ją įeiti su šia viltimi čia: „Mes esame užtikrinti, jog Dievas yra pajėgus mus išlaisvinti iš šios liepsnojančios krosnies, bet nepaisant to, mes nenusilenksime tam atvaizdui“.

41 Šėtonas negalėjo jų paimti. Jis negalėjo Nojaus paskandinti potvynyje, kol Dievo tikslas nebuvo išpildytas. Jis negalėjo sudeginti hebrajų vaikų, kol Dievo tikslas nebuvo išpildytas. Jis negalėjo nužudyti Jobo tomis šunvotėmis ir bėdomis, kol Dievo tikslas nebuvo išpildytas. Taip pat ir liūtai negalėjo suėsti Danieliaus, kol Dievo tikslas nebuvo išpildytas. Taip pat mirtis ir senyvas amžius negalėjo palaužti Abraomo iki kol Dievo tikslas nebuvo išpildytas. Ir taip pat tai negali to padaryti su jumis arba tai negali to padaryti su manimi iki kol Dievo tikslas mūsų gyvenimuose bus išpildytas. Todėl mes darome išvadą iš tos jų paguodos.

43 O kodėl Dievas leidžia, kad sunkumai ateitų? Dievas pakinko sunkumą, įdeda žąslus jam į burną ir priverčią jį paklusti Jam, ir tie sunkumai atveda mus į artimesnį bendravimą su Dievu.

Vaivorykštė ten nepasirodė, kol nebuvo tvano. Bet po to, kai Nojus suspaudimu pateko į tą būklę, kurioje buvo, plūduriavo keturiasdešimt dienų ir naktų audroje, ir menka arka kilnojosi aukštyn ir žemyn vandenyje, būtent po tvano pabaigos jis pirmą kartą išvydo tą vaivorykštę, vilties sandorą, pažado sandorą. Po to, kai jis buvo praėjęs sunkų išmėginimą, tada jis išvydo pažadą.

Tokiu būdu jūs išvystate pažadą, po to, kai esate praėjęs sunkų išmėginimą. Man patiko ta poema ar psalmė:

Ar aš būsiu nuneštas namo į Dangų lengvabūdiškai?
Kol kiti kovojo, kad laimėtų apdovanojimą ir plaukė kruvinomis jūromis?

Mes prašome patogumo ir ramybės; Dievas duoda mums geriausia, ką Jis gali mums duoti: išmėginimus ir sunkius išbandymus. Tai yra geriau už patogumą ir ramybę. Patogumai laukia mūsų anapus upės.

47 Tai neįvyko tol, kol hebrajų vaikai nebuvo įmesti į tą liepsnojančią krosnį, viename iš įžymiausių išbandymų, kai jie tarp savęs išvydo stovintį Tą, Kuris buvo kaip Dievo Sūnus. Jų bėdos išreiškė Dievo Sūnų stovintį tarp jų vėjyje, kad nupūstų karščio bangą. Bet tas Guodėjas nepasirodė tol, kol jie neįėjo į ugnį.

Tai buvo Danielius, kuris nusprendė savo širdyje, kad jis nesuterš savęs pasaulio dalykais ir buvo jėga pravestas per išbandymą ar jis melsis Dievui, ar turės keliauti į liūtų urvą. Bet tai įvyko po to, kai karštis pakilo ir jis buvo įmestas į liūtų urvą, po to jis išvydo Viešpaties Angelą stovintį šalia jo, tą didį Ugnies Stulpą stovintį tarp jo ir liūtų. Ir liūtai negalėjo jo pasiekti, nes jis buvo praėjęs per išbandymus ir pagundas, ir bėdas. Jis žinojo, kad jo Dievas buvo pajėgus išlaisvinti jį iš to.

49 Tai buvo Abraomas, po to, kai jis pamatė, kad žemė tapo nederlinga ir atėjo sausra, o Lotas atsiskyrė ir išėjo pasiskanaudamas gyventi į pasaulį; tai buvo po to, kai jis buvo girdėjęs jo kerdžių dejones ir šauksmus, neturėjusių žolės galvijams, bet jis pasiliko toje žemėje, kurią Dievas jam davė ir pasakė laikinai apsigyventi. Ir kaip tą dieną, po to, kai jis buvo išmėgintas tiek, kad jo... jo kantrybė atsidūrė ties pabaigos riba; tai buvo tą dieną, kai išmėginimas buvo pasibaigęs, jis kalbėjo veidas į veidą su Elohimu po ąžuolu, tą dieną. Tai buvo po to, kai jis buvo iškentėjęs savo išbandymus, po to, kai jis buvo praėjęs bėdas, kurias teko patirti, Dievas pasirodė jam Žmogaus pavidalu ir atsisėdo ten, ir pasakė jam, kad jis buvo vedęs, ir jo žmonos vardas buvo Sara, ir pasakė, kad ji juokėsi iš Jo palapinėje už nugaros. Būtent tada Abraomas pavadino Jį Elohimu. Tai įvyko po išmėginimo ir sunkaus išbandymo.

50 O, jei tik Bažnyčia galėtų šiandien save pažadinti, kad atrastų, jog po bėdų ir išmėginimų, ir išjuokimo, ir patyčių, po to, ką bažnyčiai teko patirti, Sekmininkų bažnyčiai, jog mes išvystame Dievą tarp mūsų rodantį didžius ženklus ir stebuklus.

Po sunkaus dienos triūso ir bėdų,
Po to, kai viskas bus praėję,
Tuomet mes galiausiai išvysime Jėzų.
Jis lauks manęs,
Jėzus toks teisus ir ištikimas,
Savo gražiame soste,
Jis pasveikins mus sugrįžusius Namo

Po to, kai ta diena pasibaigs. (Kol dar yra diena, dirbkime).

51 Visi šie didingi vyrai, tai atimtų daug mūsų laiko šiame rytiniame tarnavime – paminėti per kokius išbandymus jie praėjo ir išvydo Dievą. Jie praėjo išbandymus ir išvydo Angelus. Jie praėjo išbandymus ir apreiškimus, ir išvydo ženklus ir stebuklus, ir kitką. Bet, o, nei vienas iš jų neišvydo to, ką išvydo Jobas. Visi tie vyrai, po to, kai pamatė Angelus, ir regėjo Dievą, ir visus tuo dalykus, jiems nepavyko išvysti nieko, kas suteiktų jiems vilčių anapus kapo. Bet Jobas išvydo prisikėlimą. Jis išvydo Velykas. Jis išvydo tą dalyką, kuris paguodžia kiekvieną širdį. Tuomet, kai jis tai padarė: „O, kad mano žodžiai būtų užrašyti knygoje! O, kad jie būtų įrėžti geležiniu braižikliu į uolą“.

53 Suprantate, tai... Viskas atsigręžė prieš jį. Jo... Net jo tarnai nenorėjo su juo kalbėti. Jo žmona tapo jam svetima. Ten jis sėdėjo ant tos pelenų krūvos, tame dideliame išbandyme. Ir bažnyčia atėjo ir septynioms dienoms atgręžė savo nugarą jam. Ir nebuvo nieko, kas jį paguostų.

Tada jis greičiausiai turėjo išvysti Velykų regėjimą, kai jis sušuko: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas ir paskutinėmis dienomis Jis atsistos ant žemės. Aš žinau. O, kad mano žodžiai būtų įrėžti geležiniu braižikliu į uolą, kad mano žodžiai daugiau niekada neišblėstų, nes aš žinau mano Atpirkėjas gyvas. Aš žinau. Aš žinau“.

Ką tu žinai, Jobai? „Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas“. Ar jūs pastebėjote, kad ten ne vien tik buvo Kažkas gyvas, bet Jobui Jis buvo Atpirkėjas?

56 O, tebus palaimintas Viešpaties Vardas. Esu toks laimingas, kad aš esu Velykų dalis, kad esu to prisikėlimo dalis. Ir šįryt mes esame to dalis, nes mumyse gyvena ta prisikėlimo Gyvybė, Kuri kaip dalininkams, suteikė Velykas. „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas...“. Ką tu žinai? Man nereikia dėl to spėlioti. Šiandien turime per daug spėliojimų. „Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas“. Taip, pone.

Taigi, Kas Jis buvo? Jeigu Jis gyveno, Jobui Jis buvo Atpirkėjas. „Mano, – asmeninis, – mano Atpirkėjas gyvas“.

O ką dar tu žinai, Jobai? Ką tu pamatei tame regėjime? „Ir paskutiniosiomis dienomis Jis atsistos ant žemės. Ir nors odos kirminai sunaikins mano kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą, Kurį aš pats pamatysiu. Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis paskutinę dieną atsistos ant žemės; Nors mano inkstai nyksta mano viduje, nors odos kirminai sunaikins mano kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą“. Per tai kilo pats didingiausias regėjimas.

59 Danielius pamatė Angelą. Hebrajų vaikai pamatė Dievo Sūnų. Nojus pamatė vaivorykštę. Abraomas regėjo Dievą veidas į veidą. Bet Jobas išvydo prisikėlimą; Jobas to laukė. Visi patriarchai ir didieji šventieji iš Biblijos laukė tos dienos su užtikrintumu, per savo regėjimą, per savo apreiškimus, kad ateis prisikėlimo laikas.

Dabar mes matome vykstančius didžius darbus. Mes regime dideles Dievo jėgas. Mes matome didžius dalykus, kuriuos Jis galėjo padaryti. Jums nepavyktų pažiūrėti į saulę ir... ir nesuprasti, kad tai yra Dievo jėga, kuri suka šį pasaulį aplink tą saulę. Jums nepavyktų pamatyti pavasarinio laiko ir nesuprasti, jog jame yra Dievas. Jūs galite pamatyti išgydomas aklas akis, kurčias ausis, jūs žinote, kad tai yra Dievas. Tačiau, o kas, jei tai būtų viskas ir po to, kai numirtume, mūsų nebeliktų? Bet prisikėlimas, Velykos, o, jos užantspaudavo viską, ką Dievas buvo pažadėjęs, tai buvo prisikėlimas.

61 Ir jie turėjo turėti nukryžiavimą prieš jums galint turėti prisikėlimą. Ir prieš bažnyčiai apskritai galint išvysti prikeltą jėgą, prieš man pačiam galint išvysti prasidedantį naują tarnavimą, prieš jums galint įeiti į naują bendravimą su Dievu, privalo įvykti savęs nukryžiavimas tam, kad ten galėtų ateiti prisikėlimas. Mes turime numirti savo mintims, numirti savo keliams, numirti viskam, kas aplink mus, praeiti per išbandymus ir sunkius išmėginimus, kad mes galėtume išvysti naują prisikėlimą, naują Gyvenimą. Prieš nusidėjėliui galint tapti Krikščioniu, turi ateiti mirtis, po jos – prisikėlimas.

62 Prieš Abraomui galint išvysti Elohimą, jis turėjo praeiti dvidešimt penkerius metus išmėginimų. Prieš hebrajų vaikams galint pamatyti Dievo Sūnų, jie turėjo įeiti į liepsnojančią krosnį. Prieš Danieliui galint išvysti Angelą, jis turėjo atsidurti liūtų urve. Prieš Jobui galint išvysti prisikėlimą, jis turėjo ateiti ir prarasti viską, ką turėjo; bet tada jis išvydo regėjimą.

Ir jei Jobas per regėjimą galėjo taip tvirtai remtis pažadu, kaip dar daugiau mums tai derėtų padaryti, po to, kai Kristus prisikėlė iš numirusių ir tapo Pirmavaisiais iš tų, kurie miegojo, ir siuntė Šventąją Dvasią kaip pažado mums antspaudą, kad mes taip pat būtume gyvi. „Kadangi Aš gyvenu, jūs taip pat gyvensite“. Matome Jo didžią Akivaizdą mūsų tarpe, veikiančią, rodančią tuos pačius ženklus ir stebuklus, kuriuos Jis darė žemėje, suteikdamas mums viltis. O mes prieiname prie prisikėlimo ir po to pasiliekame ant savo pelenų krūvų? Nulipkime šiandien nuo pelenų krūvos su nauju regėjimu, su nauja jėga, su nauju ryžtu, jog mes regime Dievą Jo jėgoje. Mes matome būsimų dalykų prisikėlimą.

64 Mes esame mirties laike. Mes sėdime mirties tarpduryje. Šalys yra mirties tarpduryje. Rusija dabar išrado naują ginklą, kaip jūs visi girdėjote per radiją ir kitur. Jiems nereikia čia atvykti ir susprogdinti mus bomba. Jie gali atgabenti čia kažkokį mažutėlį dalyką per savo šnipus ir išlieti šiek tiek tos medžiagos bet kurioje šalyje, ir visi bus paralyžiuoti dvidešimt keturioms valandoms. Atvyks čia, kai būsite prabudęs, čia bus rusai spardantys jums į šoną, stambus rusų kareivis užimantis jūsų namus, prievartaujantis jūsų žmoną, išmetantis jūsų vaikus į gatvę, ir atimantis jūsų namus. Jie gali tai padaryti. Jie neturi ko prarasti. Jie jau tai turi. Niekas nežino, kas tai yra. Suprantate, viskas veikia pagal... Taigi, jie gali tai panaudoti ir nieko nebijoti, nes niekas kitas daugiau to neturi.

66 Mes nežinome kaip tai ateis, kas nutiks. Bet viena mes žinome – mes esame ant pelenų krūvos. Tauta yra ant pelenų krūvos. Pasaulis yra ant pelenų krūvos.

Ir dėl to, kad pasaulis yra ant pelenų krūvos, aš esu toks laimingas, kad Dievo Dvasia gali ateiti, ir mes galime pasakyti: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis paskutinę dieną atsistos ant žemės“. Vieną dieną Jis ateis. Akivaizdu, kodėl poetas parašė:

Gyvendamas Jis mane mylėjo,
Mirdamas Jis mane išgelbėjo
Palaidotas Jis nunešė mano nuodėmes toli
Prisikeldamas Jis išteisino būti laisvu per amžius
Vieną dieną Jis sugrįžta, o, šlovinga diena!

68 Getsemanėje prireikė Kraujo lašų prasisunkiančių pro Jo odą, ten anuomet. Ir prireikė žiaurios Kalvarijos agonijos prieš ten galint pasirodyti amžinojo Dievo įrodymui, Kuris galėjo prikelti numirusįjį. Prireikė... prireikė Getsemanės ir Kalvarijos, kad būtų sukurtos Velykos. Tikrai taip.

Kaip tie apaštalai, tą rytą, kai jie buvo tokie nusivylę, kad net Petras pasakė: „Esu toks nusivylęs, manau aš tiesiog vėl sugrįšiu prie žvejybos. Aš sugrįšiu. Aš... aš Jį pamačiau“.

Jie turėjo dideles viltis ir tikėjo, ko tik nedarė, kol buvo prieita prie tos didžiai tamsios vietos. Ką Dievas darė? Jis vedė tuos apaštalus ant pelenų krūvos. Jis vedė juos į tokią vietą, kurioje jie būtų... jų tikėjimas būtų jiems patvirtintas.

71 Ir Petras tarė: „Aš... aš mačiau Jį darantį didelius stebuklus Galilėjoje. Bet, o, Jis guli ten negyvas ir šaltas tame kape. Aš manau, kad aš tiesiog šį rytą nusileisiu prie jūros ir užmesiu tinklą, ir tiesiog pradėsiu žvejoti. Galbūt aš žvelgsiu anapus jūros į tolį ir pajėgsiu išsiaiškinti. Aš prisimenu kaip mačiau Jį, kai Jis laukė mūsų ant kranto. Aš manau, kad aš tiesiog ten nueisiu“.

Ir apaštalai pasakė: „Žinai, ką? Aš manau, kad ir aš su tavimi eisiu“. O, jie buvo pamėlę. Jie verkė iki tiek, kad jų akys ištino.

73 Mes žinome, kai tenka išgyventi tokius dalykus. Kaip mes žinome, tokie dalykai mums visiems yra pažįstami.

Aš prisimenu, kai paguldžiau brangiąją į kapą ant kalvos viršūnės, kapinių pavadinimas buvo „Rytinės“ ar „Riešutmedžio keteros kapinės“. Aš paguldžiau ten mažą kūdikėlį. Ir aš įropojau į motinos glėbį, verkiau iki tiek, kad išdžiuvo ašaros. Padariau viską, ką žinojau, bet galiausiai ėmiausi ginklo, kad pamėginčiau nusižudyti; aš buvau tokiame laike. Ir būtent tą valandą, tame kambarėlyje būnant ant kelių, dangūs vėl atsivėrė, ir aš išvydau ją stovinčią ten nemirtingumo grožyje. Būtent tą valandą aš pajutau jos rankas ant mano pečių, tarė: „Bili, tu nesupranti. Mums čia yra daug geriau nei tau“.

75 Matote, yra reikalingas nukryžiavimas. Tam, kad iš gėlės būtų išspausti kvepalai yra reikalingas jos suspaudimas. Yra reikalingas gyvenimo suspaudimas tam, kad iš jo būtų išgauta tai, kas jame yra geriausio. Dėl šios priežasties Jėzus turėjo būti suspaustas, kad išreikštų tai, Kas Jis buvo. Prieš nukryžiavimą Jis negalėjo atsistoti ir pasakyti: „Visa jėga danguose ir žemėje yra atiduoda Mano rankoms“. Bet po prisikėlimo Jis galėjo atsistoti ir pasakyti: „Visos jėgos danguose ir žemėje yra atiduotos Mano rankoms“. Bet, kas buvo reikalinga? Pirmiausia buvo reikalingas nukryžiavimas.

Prireikė apaštalų suspaudimo ir nusivylimo. Jie išvydo savo Gelbėtoją, Tą, Kurį jie mylėjo ir jie buvo matę kaip Jis prikelia numirusį iš... iš kapo. Jie matė Jį tai darant. Ir po to, tik pagalvokite: „Štai Jis guli ten, šaltas, vienas, šį rytą“. Prireikė...

77 Tie žmonės, kurie buvo matę Jį atveriant aklojo akis, matė Jį ten stovintį ir pagaunantį būtent mintis, kurios buvo žmonių širdyse: „Iš kur Jis žinojo, – sakė jie, – kad jie ėjo ieškodami Jo? Iš kur Jis žinojo? Kodėl Jis nežinojo, kad Judas... Judas... išduos Jį? Kodėl Jis nežinojo, kad kariai jau buvo pakeliui per kalnus su lazdomis ir kalavijais, ir viskuo, kad Jį suimtų, jei Jis galėjo atpažinti Jų mintis?“.

Matote, velniais su jais dirbo, pasodino juos ant pelenų krūvos, nes jie norėjo paliudyti apie: „Aš žinau“. Ne: „Aš spėju arba galbūt yra taip“. „Aš žinau. Aš žinau“.

Ir nepamirškite, tie išbadymai jums yra paskiriami tokiu pačiu būdu, tam kad jūs nesakytumėte: „Na, galbūt tai yra tiesa, galbūt Raštas yra tiesa, galbūt Dieviškasis išgydymas yra tiesa, galbūt Šventoji Dvasia yra tiesa“. Bet kai jūs patiriate tą išgyvenimą ir nulipate nuo tos pelenų krūvos, ir jūs įgyjate apreiškimą iš Dievo, per Šventosios Dvasios krikštą, jūs galite sušukti: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas, nes Jis gyvena manyje“.

80 Petras pasakė: „Aš eisiu žvejoti“. Apaštalai pasakė: „Aš manau, kad ir aš eisiu su tavimi“. Ir jie ten sėdėjo ant savo pelenų krūvos, ten jūroje, ir bėda taip ir toliau tęsėsi. Ir aš galiu girdėti vieną iš jų tariantį: „O, kaip taip galėjo nutikti, Petrai? Kaip tai galėjo nutikti, kad toks Žmogus galėjo numirti? Kaip Jis galėjo tokiu būdu būti paguldytas į kapą? Kaip Jis galėjo stovėti leisdamas jiems spjauti Jam į veidą ir rauti barzdą, uždėti tą karūną Jam ant galvos? Kaip Jis galėjo tai padaryti, o, ir išlikti Dievu? Aš tiesiog negaliu to suvokti“. O, koks nusivylimas.

81 Ir visiškai netikėtai jie pažvelgė į krantą, ten buvo tiesiog toks pats apreiškimas, kokį Jobas gavo, ten jie išvydo tai, ką Jobas buvo išvydęs prieš keturis tūkstančius metų. Ten stovėjo Atpirkėjas, gyvas ir skaistus, stovėjo ant kranto su užkurta ugnimi ir ant jos štai taip iškepta žuvimi, ir tarė, pakvietė juos.

Jėzus turi paruoštą stalą prie kurio Dievo šventieji yra pasotinami
Jis kviečia Savo išrinktus žmones: „Ateikite ir vaišinkitės“
Savo mana Jis pamaitina ir atsako į kiekvieną mūsų poreikį
O, kaip gera vakarieniauti su Jėzumi visados!

Mes galime taip galvoti, kad prireikė tų didžių dalykų...

82 Kaip kad... apaštalas Paulius, tas didis apaštalas, kuris per savo sunkumų laiką, kai jis buvo Stepono mirties liudininku; ir matė kaip jo smulkus veidas žvelgė link dangaus, o akmenys talžė jam veidą, bet jis pažvelgė aukštyn, ir jis tarė: „Aš matau atsivėrusius dangus. Aš matau Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“. Jis tarė: „Viešpatie, neįskaityk jiems šitos nuodėmės“. O Paulius laikė drabužius, dėl kurių savaičių savaites turėjo sėdėti ant pelenų krūvos, vaikščiodamas pirmyn ir atgal iki tiek, kad jo protas aptemo, iki tiek, kad būdamas kelyje į Damaską, kovos būdu bandė surasti atgalinį kelią, kaip žmogus, kuris imasi viskio butelio, kad pabandytų nuskandinti savo liūdesį.

Jis tame buvo, kai ten pasigirdo Balsas iš dangaus ir didi švytinti Šviesa tarė: „Sauliau, Sauliau, kodėl Mane persekioji?“. Jis išvydo Jį. Jis atpažino Jį, kad Jis buvo prisikėlęs Jėzus, Tas, Kurio mirties liudininku jis buvo, buvo vėl prikeltas.

84 O, aš galiu prisiminti savo paties gyvenimą garmantį į sunaikinimą, kai išgirdau mielą Balsą: „Aš esu Jėzus. Aš kadaise buvau miręs; Aš esu amžinai gyvas. Kadangi Aš gyvenu, tu taip pat gyvensi“. Nuo to laiko laikau savo ranką Jo rankoje, aš pasitikėjau Juo būdamas tamsiose vietose. Kai ateis laikas, kai nebematysiu, kuriuo keliu eiti, aš vis tiek Juo pasitikėsiu.

Kiekvienas Krikščionis tikintysis turi būti pastūmėtas į tokius išbandymus. Kiekvienas Krikščionis tikintysis turi būti pasodintas ant pelenų krūvos, tam kad jis galėtų pasirodyti patyręs išgyvenimą: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas“.

86 Šį rytą mes nesusirinkome čia tam, kad tiesiog pasėdėtume ir pakalbėtume apie kažkokį istorinį įvykį, kuris yra visiškai teisingas, bet mes susirinkome čia turėdami liudijimą šį rytą: „Aš žinau, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Aš žinau tai be jokio abejonės šešėlio. Aš žinau, kad Jis prisikėlė iš numirusių ir Jis šiandien gyvena manyje. Jis yra mano ir aš esu Jo. Aš esu bendrapaveldėtojas su Juo Dievo Karalystėje.

Velykos, Velykos atneša nuostabų dalyką, prisikėlimą, naują viltį. Ar turite tai šį rytą? Ar tai yra jūsų širdyje? Ar jūs žinote, kad jūsų Atpirkėjas gyvas ir Jis padaro, kad viskas išeitų į gera?

88 Jūs pasakysite: „Broli Branhamai, aš sėdžiu čia, laukiu maldos eilės“.

Dievas padarys taip, kad tai išeitų į gera. Kodėl tas brangus berniukas, kažkurią dieną, buvo ištiktas aklumo nuo gimimo? Kad Dievui atitektų šlovė ir miestas būtų apverstas žemyn galva. Žinoma, Dievas žino, ką Jis daro. Dievas žino. Ir Jis pasodina mus ant pelenų krūvos tam, kad parodytų mums Savo šlovę.

Todėl šįryt noriu pasakyti štai ką, draugai. Po trisdešimt vienerių metų tarnavimo, po trisdešimt vienerių metų sunkaus triūso tarnavimo lauke, aš noriu paliudyti štai ką – man teko matyti nusivylimų. Aš išgyvenau laiką, kai prašiau dalykų, ir verkdamas prašiau jų, ir maldavau jų, bet taip ir negavau. Bet jei tik aš kantriai laukiu iš Dievo, tuomet žinau, kad tai išsispręs teisingai, rezultate gausis tiesiog gerai, padarys tiesiog reikiamus dalykus.

91 Kai netekau savo kūdikio ir... savo mažosios Šeron, aš... Tai buvo vienas dalykas, ties kuriuo suklupau. Aš pasakiau: „Kaip tai gali išeiti į gera? Kaip tai gali išeiti į gera?“. Ir po kažkiek mėnesių, kai aš išvydau ją stovinčią ten visame jaunos merginos grožyje, kalbančią su manimi, stovinčią ten šalia to seno sulūžusio vežimo. Aš supratau, kad jeigu ji būtų išgyvenusi, galbūt ji būtų pasukusi klaidingu keliu. Dievas turėjo ją pasiimti dar jai būnant gležnai ir mielai. Aš žinau, kad aš ją vėl pamatysiu. Aš žinau, kad ją pamatysiu; aš žinau tai be jokios abejonės šešėlio.

Aš galvoju apie savo dvidešimt dviejų metų amžiaus žmoną, paimtą, tebuvo mergina, jauna motina. Kai vietinių laikraščių antraštėse parašė: „Neseniai žuvo jauna pastoriaus motina [žmona – Vert.],“ – o, mano širdis „sruvo krauju“. Aš nežinojau, ką daryti. Bet šiandien aš žinau, kad visa tai buvo mano labui. Aš žinau, kad gyvybė turėjo būti sumalta ir išgręžta, ir išspausta tam, kad iš jos būtų paimta tai, kas joje buvo. Ten viduje buvo per daug Branhamo, kuris turėjo būti išspaustas, prieš Dievui galint Save apreikšti.

94 Jumyse buvo per daug jūsų pačių iki tiek, kad Dievui prireikė tai išspausti lauk per išbandymus. O vykstant tam išspaudimui, tai yra sunku. Bet po kurio laiko debesys prasisklaido ir jūs išvystate Dievo tikslą. Tuomet jūs sušunkate: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas ir paskutinę dieną Jis atsistos ant šios žemės. Ir nors odos kirminai sunaikins šį kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą“. Šie nedideli išbandymai ir dalykai trunka tik akimirką, ir jie išblėsta ir praeina. Bet jie yra reikalingi tik jūsų labui; nepamirškime to, kad Dievui atitektų šlovė.

95 Palenkime galvas tik akimirkai. Aš noriu paklausti prieš maldą, ar čia yra tokių, kurie norėtų būti prisiminti maldos žodyje, prieš mums pabaigiant? Telaimina jus Dievas. Kas iš jūsų čia pasakys: „Aš noriu, kad Dievas mano išbandymo valandą suteiktų man naują išgyvenimą, kad aš galėčiau atsinaujinti“? Pakelkite savo ranką, pasakykite: „Aš noriu... Aš noriu, kad man tai būtų prisikėlimu, kad Velykos manyje prikeltų naujas viltis ir naujas jėgas, naują sveikatą, ir naują džiaugsmą“. Telaimina jus Viešpats, mano brangūs žmonės.

96 O, mūsų Dieve ir mūsų Gelbėtojau, mes esame Tau tokie dėkingi už šias Velykas, už tai, ką jos reiškia mūsų širdims. Ir per tikėjimą, štai ten, anapus krašto, mes galime regėti Viešpaties Jėzaus atėjimą, Jam dabar besiruošiant, apsivelkant Jo karališkus drabužius. Ir bažnyčia apsivelka, Jaunikis aprengia Ją vestuvine suknele. Labai greitai turės būti didis susirinkimas.

Ši pelenų krūva amžinai neišstovės. Kai mes girdime žmones, kurie juokiasi, tyčiojasi iš mūsų ir vadina mus tuo... skandalingai pagarsėjusiu, besivoliojančių šventųjų, vardu, ir juokiasi iš mūsų, ir sako, kad mes net nesame protiškai sveiki, o, tai negalės amžinai tęstis, Viešpatie. Tačiau leisk mums būti kaip Jobui, išlaikyti savo liudijimą; leisk mums būti kaip Danieliui liūtų urve ar hebrajų vaikams liepsnojančioje krosnyje ar Abraomui jo kelionėje.

98 Padėk mums, o Viešpatie, stovėti ištikimai iki kol pamatysime vykstantį tą didį dalyką: „Kai trimitas nuskambės ir mirusieji Kristuje prisikels, mes, gyvieji ir išlikusieji, būsime perkeisti akimirksniu“. Ir tada mums išauš tos Velykos, kuriomis Kristus mėgavosi prieš tūkstantį devynis šimtus kažkiek metų nuo šio ryto, ir ištars: „Kadangi Aš gyvenu, jūs taip pat gyvensite“.

„Tas pats Jėzus, kuris buvo paimtas aukštyn iš mūsų tarpo, vėl sugrįš tokiu pačiu būdu, kuriuo išėjo“. Mes pamatysime Jį, netgi kiekvieną randą Jo rankoje ir kiekvieną randą nuo dyglių Jo galvoje. Mes pamatysime Jį.

O, aš pažinsiu Jį, aš pažinsiu Jį
Ir atpirktas šalia Jo aš stovėsiu

100 Taip, Viešpatie, mano vargšė širdis, kai... nuo krūvio šis mano silpnas kūnas pradeda linkti, nuo rūpesčių ir sunkaus triūso misijų laukuose, ir nuo pakilimų ir nuosmukių, ir dėl abejingumo tarp arogantiškų tarnautojų, ir panašiai, visur, ir žmonės niekina, ir piktosios jėgos... Bet, o Viešpatie, vieną dieną mes prieisime kaip Elijas, nusileisime prie upės, pažvelgsime ten, prie kiekvieno krūmo bus pririštas ugnies vežimas, kuris nuneš mus. Leisk mums suprasti, kad šios pelenų krūvos yra tik uždangos, dengiančios mus nuo to didžio dalyko, kuris tiesiog laukia priešakyje, tos didelės šlovės.

Tegul mes išliksime ištikimi kaip Jobas, kol galėsime išvysti Jį veidas į veidą. Tegul mes būsime tokie ištikimi, koks buvo mūsų Viešpats, kaip pavyzdys mums, ėjo į Kalvariją tam... pasiruošęs būti nukryžiuotas, ir kad būtume nukryžiuoti su Juo, kad mūsų gyvenime galėtų įvykti prisikėlimas. Suteik tai, Viešpatie.

Tegul, jei čia yra kiek nors niekintojų, kurie buvo tokie kaip Paulius iš senų laikų, kurie tyčiojosi, tegul šį rytą pakeliui į namus jie sutiks Velykas. Suteik tai, Viešpatie.

Mes meldžiame, Viešpatie, kad tie, kurie yra ant pražūties pelenų krūvos, ligos pelenų krūvos, kad tai būtų ši valanda, kurią jie bus išlaisvinti.

104 Praėjusį vakarą kalbėjau su ta moterėle prie gyvenamosios automobilio priekabos, ir su jos vyru, kaip dar būnant Finikse sunkioje būklėje tie dideli vėžiniai augliai buvo ant jų, bet dabar, šiandien jie yra visiškai sveiki ir normalūs. Ir kūdikėlis, kurio širdis turėjo būti rimtai išoperuota, sėdi čia pastate, šį rytą, normalus, sveikas. Mažas aklas berniukas, kuris kadaise vaikščiojo tamsoje ir niekada nebuvo regėjęs dienos šviesos, šiandien vaikšto ir mato dienos šviesą. Ir, o Dieve, kaip mes Tau už tai dėkojame. Ir visa tai yra tam, kad pažvelgtume už tos uždangos, į tą didžią prisikėlimo dieną. Suteik tai, Tėve. Leisk jiems žinoti, kad šie dalykai turėjo tokie būti, kad šie... mažas aklas berniukas galėtų praregėti, tas vaikelis turėjęs širdies ligą galėtų kitiems paliudyti. Visi šie dalykai išeina į gera tiems, kurie myli Tave.

105 Visa tai tapo mums įmanoma todėl, kad ten buvo Tas, Kuris išbandyme buvo paklusnus, ten buvo Tas, Kuris išlaikė išmėginimą; tai buvo Jėzus. Tas, Kuris buvo toks paklusnus Tėvui, iki tiek, kad Tėvas prikėlė Jį Velykų rytą, nes buvo neįmanoma, kad Jis būtų sulaikytas mirties. „Nes Aš neleisiu Savo Šventajam pamatyti gedimo, taip pat Aš nepaliksiu Jo sielos pragare“. Nes Jis buvo rastas ištikimas, visada darė tai, kas patiko Tėvui.

Dieve, tegul mes visada būsime ištikimi atlikdami pareigą. Nesvarbu, kokie yra mūsų išbandymai ir sunkumai, kas tai bebūtų, tegul mes visada galėsime pasakyti: „Aš žinau, kad viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą“. Suteik tai, Tėve.

Mes laiminame šiuos žmones šį rytą Tavo palaiminimais. Jie iš savo namų atvyko labai anksti; jie susirinko Maldykloje. Jie susirinko gauti paguodos. Tegul jie sugrįš šį rytą namo su Šventosios Dvasios jėga degančia jų širdyse, žengiant keliu kaip tie ėję iš Emauso, sakę: „Ar mumyse nedegė mūsų širdys, kai Jis kelyje su mumis kalbėjo?“. Suteik tai, Tėve. Aš dabar pavedu juos Tau, Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

108 Gerai, broli Nevili. Ir dabar nepamirškite apie tarnavimus. Šį rytą mes neturėsime maldos kortelių, dėl to, kad jei turėtume maldos korteles... Tol, kol žmonės galės sustoti čia, štai taip, aš vis tiek remsiuosi ta dovana. Aš turiu pasiekti tokią vietą, kurioje aš tai atidėsiu, kurioje aš galėsiu čia išeiti ir galėsiu... Aš bijau. Atrodo, kad esu išsigandęs ir aš bijau padaryti klaidą. Pralaimėti mūšį nereiškia pralaimėti karą. Patonas pralaimėjo keletą mūšių, bet jis nei karto nepralaimėjo karo. Tai tiesa. Ir mes taip pat pralaimėsime daug mūšių, bet karo mes nepralaimėsime. Aš padarysiu daug klaidų, bet aš neprarasiu to tikslo, kurį Dievas davė, ir Dievas tuo pasirūpins. Tai... tai yra patepimas. O dabar yra jau laikas, aš manau, kad atėjo ta valanda, o aš pradedu... Kadangi šiandien yra Velykų diena, aš ketinu... pratęsiu kaip anksčiau melsdamasis už ligonius. Ir jei galėsiu... Tai yra patepimas. Kažkas turi įvykti mano viduje. Aš dar nesu prie to gerai įpratęs. Tai ateina tokiu būdu, galbūt aš negalėsiu iš karto to tiksliai pajusti, bet aš turiu tai tęsti iki tol, kol galėsiu tai atpažinti kiekvieną kartą. Todėl tai bus ši diena, kurią aš pamėginsiu iš Dievo malonės.

Telaimina jus dabar Viešpats. Brolis Nevilis. O tarnavimai prasidės devynios trisdešimt. Brolis Nevilis.

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF