Pamokslų sąrašas

Bendrystė per sutaikinimą Krauju

1 Ačiū jums labai ir labo jums vakaro, draugai. Iš tiesų būti čia, šią popietę, yra privilegija, šioje mieloje auditorijoje, kuri yra pilna žmonių, Viešpaties Jėzaus Kristaus garbintojų.

Yra karštoka, bet manau mes galime tai pakęsti, kažkiek laiko, kol bendrausime apie Jo Žodį ir būsime kryžiaus kentėjimų dalininkais, Dievo šlovės ir prisikėlimo, kuris seka po kryžiaus.

O dabar mes esame labai dėkingi už galėjusius susirinkti au... stadione. Tai iš tiesų buvo privilegija – patarnauti ten, šių praėjusių dviejų vakarų laiku, žmonės buvo labai pagarbūs ir dėmesingi, jie sutelkė visą savo dėmesį. Mes esame labai už tai dėkingi. Ir viskas klojasi tiesiog puikiai.

2 O dabar mes tikimės, jog ateinančią savaitę, Viešpačiui leidus, pravesime ten puikius tarnavimus su Viešpaties palaiminimais ant mūsų, jums besimeldžiant už mus. Nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo mes galime tai turėti, tai yra per jūsų maldą. Užtektų nors vieno iš mūsų, tačiau, kai mes visi meldžiamės kartu, štai tada Dievas pradeda veikti, kai mes visi pradedame melstis. Toks yra Jo pažadas. O mes žinome, kad Jo pažadai yra teisingi.

Mes tikimės, kad taip pat ir šią savaitę Dievas išgydys daugelį, išgydys žmonių ligas.

3 Taigi, toks yra mano tarnavimas – melstis už ligonius. Įprastai tarnavimo vadovas užsiima kalbėjimu, o aš tiesiog apriboju savo tarnavimą meldimųsi už ligonius. Taip yra geriau. Žinoma tai... tai... Aš galėčiau tam skirti daugiau laiko ir nagrinėjimui. Užlipti ant pakylos ir iš karto pradėti melstis už ligonius ganėtinai skirtųsi nuo to, kaip tai yra daroma dabar, kai tu ateini čia ir stengiesi šiek tiek pamokslauti ir, turbūt, pakviesti prie altoriaus, ir tik tuomet melstis už ligonius, ir paprašyti, kad žmonės išsirykiuotų, ir padarytų kitus susijusius dalykus.

Įprastai sekmadienio popietese skiriu šiek tiek laiko bendravimui su žmonėmis, kad kaip ir truputį galėčiau pailsėti ir pasidžiaugti su jais. Labai ilgai žmonės galvojo, kad aš buvau grynas atsiskyrėlis, dėl to, kad aš niekur nebūdavau žmonių tarpe. Bet tai... tai yra netiesa, mano mano mylimieji draugai. Man patinka žmonės ir bendravimas, spėju, kad nei kiek ne mažiau nei bet kuriam kitam žmogui.

Bet aš atrandu, kad jeigu aš būnu žmonių tarpe, tuomet aš esu labiau nutolęs nuo Dievo. Aš turiu būti arba Dievo tarnas, arba žmonių tarnas. Nes taip aš... aš žinau, jog visi, kurie Juo tiki ir priima Jį, aš turėsiu visą amžinybę bendravimui su visais iš jų iki vieno.

4 Bet dabartinis laikas yra skirtas darbui. Mano tėvas anksčiau sakydavo... Sekmadieniais mes, visi mes berniukai norėdavome eiti maudytis. Per savaitę dirbdavome derliaus surinkime ir panašiai. Po to mes taip pat turėdavome... krauti šieną iki visiškos nakties tamsumos, po to dar tekdavo pamelžti karves ir pašerti, ir panašiai. Aš pasakydavau tėčiui: „Mums neliks laiko nueiti išsimaudyti“. Jis atsakydavo: „Galėsite eiti maudytis, kai baigsis derliaus laikas“. Na, tai tiesa.

Aš esu toks laimingas, kad vieną dieną pjūtis bus pasibaigusi. Tuomet tai baigsis. Aš noriu skirti laiką susitikimui su kiekvienu iš jūsų. Jūs žinote, kad aš norėčiau atvykti į jūsų namus ir aplankyti jus ir pasimėgauti geru, senamadiškai pagamintu, pietietišku maistu. Man... man jis patinka. Aš norėčiau tai padaryti. Dabar to padaryti negaliu.

Bet aš paskirsiu jums susitikimo laiką. Po to, kai šis gyvenimas baigsis, aš norėsiu praleisti nors po tūkstantį metų su kiekvienu iš jūsų. Tam, kad mes galėtume tiesiog gerai kartu prisėsti. Kai tai ateis, laikas daugiau negalės išsekti. Tiesiog prisėsime ten ir sėdėsime prie Jokūbo šulinio, kaip tai buvo anuomet, ir kartu galėsime pasidžiaugti, ir skirti daug laiko bendravimui. Ar tai nebūtų nuostabu?

5 Norėčiau tiesiog prieiti prie Danieliaus ir paklausti: „Broli Danieliau, ką tu išgyvenai vos tiems liūtams pradėjus riaumoti?“. Ir aš norėčiau paklausti Stepono apie tai, kai jį užmėtė akmenimis: „Ką tu išgyvenai, kai meldei atleidimo savo persekiotojams, kai pakėlei akis ir išvydai Jėzų stovintį Dievo dešinėje? Kaip tu jauteisi, Steponai?“. Su daugeliu iš jų mes norėtume pabendrauti, ar ne? Mes tai padarysime. Tiesiog taip užtikrintai kaip kad ten yra Dangaus Dievas, mes tai padarysime.

6 Dabar, šią popietę, aš pasistengsiu labai ilgai neužlaikyti, todėl, kad yra karšta ir žinau, kad šįvakar jūsų laukia tarnavimas bažnyčioje. O popietė jau yra vėlyva.

Dabar aš noriu jums šiek tiek pakalbėti... apie Žodį, šiek tiek pabendrauti apie Dievo Žodį, kad tai suteiktų palaiminimą. Ir prieš mums tai padarant, aš noriu perskaityti dalį iš Rašto, kurią galima surasti pirmoje Jono Knygoje ir pradedant 1 skyriumi, ir 5 eilute.

Tad ši yra žinia, kurią iš jo išgirdome ir jums skelbiame, kad Dievas yra šviesa, ir jame visiškai nėra tamsos.
Jei sakome, kad turime bendrystę su juo, o vaikštome tamsoje, meluojame ir nevykdome tiesos;
bet jei vaikštome šviesoje, kaip jis yra šviesoje, turime bendrystę vienas su kitu, ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visos nuodėmės.

Kaip nuostabu. Palenkime dabar galvas, kai kalbėsime su šio Žodžio Autoriumi.

7 Mūsų Dangiškasis Tėve, šiandien mes esame Tau dėkingi, mūsų tikėjimo Autoriau ir Užbaigėjau, Kuris atėjai į žemę ir apsivilkai... buvai žeminamas kūne, kuris yra toks kaip nuodėmingo žmogaus kūnas. Jame Tu nešei mūsų ligas, mūsų negalias, mūsų nuodėmes, Savo kūne ir ten sumokėjai visą atpirkimo kainą, kad žmogus per tikėjimą Tavo didžia mirtimi, aukščiausia Auka, galėtų vėl būti sutaikintas į bendrystę su Dievu.

Ir vieną šlovingą dieną artimoje ateityje, šie mūsų niekingi kūnai bus pakeisti ir padaryti pagal Jo Paties šlovingą kūną. Nes mes regėsime Jį tokį, Koks Jis yra. Ir dar neapsireiškė, kokie mes būsime pačioje pabaigoje, bet mes žinome, kad mes turėsime tokį kūną kaip Jo. Nes mes regėsime Jį tokį, Koks Jis yra.

O, kaip mes ilgimės tos dienos, matydami ligas, kurios surakina žmonių rankas, matydami nuodėmę, bėdas... Tai „senas ligonių izoliatorius“, mes esame išsiilgę savosios tėvynės, norime iš viso to išsilaisvinti. Bet mums esant kelionėje, čia yra mūsų mylimieji, daugelis iš jų yra atsiskyrę nuo Tavęs be vilties, be Dievo, be malonės. O mums patinka kalbėti jiems apie mylintį gerumą.

Ar tu galėtum šiandien ateiti, Tėve, ir prisijungti prie mūsų, ir apipjaustyti lūpas, kurios kalbės ir ausį, kad ji girdėtų. Ir tegul mes turėsime bendrystę Žodyje. Nes mes prašome to Jo Vardu. Amen.

8 Kalbėsiu labai trumpai. Aš manau, kad stoviu šiek tiek per arti šio daikto. Nes garsas skamba siaubingai.

Mes sugrįžtame į Žodį... Aš myliu Žodį. Juk galiausiai, kaip mes ir pasakėme praėjusį vakarą, kad ten tikėjimas užima savo atsakingą vietą, jo pagrindas yra Žodis.

Taigi, kas nors galėtų ateiti ir pasakyti: „Na, aš mačiau kaip įvyko vienas arba kitas dalykas“. Bet vis tik, jeigu tai neturi Raštiško pamato, mes beveik negalėtume patikėti, jog tai yra tiesa. Bet kai mes atrandame TAIP SAKO VIEŠPATS, tai man viską išsprendžia. Kai Dievas yra tai pasakęs, štai kur tai yra amžinai teisinga. Ir mes mylime Žodį.

9 Dabar čia... Didingiausias dalykas, kurį mes mirtingieji galime turėti, tai yra bendrystė. Ir šią popietę aš noriu kalbėti tema: „Bendrystė per sutaikinimą Krauju“, Dievui leidus labai trumpai.

Mano berniukas ir kai kurie iš mano kolegų vis kalbėjo man apie tarnavimą. Žinoma, po to, kai patepimas nužengia, visa tai mane įveda į pasąmoninę būseną. Aš žinau, kad galbūt kai kuriems iš jūsų broliams metodistams ir presbiterijonams, tai gali pasirodyti kaip: „O, aš manau, kad broli Branhamai, kad tai yra šiek tiek fanatiška“. Na, taip ir man atrodytų, jeigu nežinočiau, kad yra priešingai. Tai.. Bet, kai tai tampa realybe, kai... Jeigu jūs atsistotumėte į tas pačias vėžias, jūs sužinotumėte, jog tai yra realu, ateina iš Dievo.

10 Praėjusios dvi savaitės... prieš tris savaites Čikagoje mes turėjome didelį susirinkimą auditorijoje, maždaug tokioje kaip ši. Galbūt ji buvo šiek tiek ilgesnė nei ši, tai buvo... aš neprisimenu datos, kada tai buvo. Bet kuriuo atveju, ten buvo katalikų kunigo sūnus, ne Romos, bet ortodoksų kataliko sūnus. Susirinkime jo sūnus atsivertė. O jis buvo...

Tą vakarą vedantysis užbaigė tarnavimą, o mes buvome išėję šiek tiek pabendrauti. O jis buvo tik ką atidavęs savo gyvenimą Viešpačiui Jėzui. Jis pasakė: „O, jeigu tik galėčiau turėti kelias akimirkas pabendrauti“. Jis norėjo man papasakoti istoriją. O jis buvo kilęs iš Graikijos. Jo tėvas buvo kunigas graikiškoje katalikų bažnyčioje...

Su juo buvo kitas vyras, kuris buvo atvežęs jį iš paties Mineapolio, Minesotos, kur jam priklauso restoranų tinklas. O šis žmogus pats gyveno Ilinojuje. Ir jis papasakojo istoriją kaip jis priėjo prie išgelbėjimo. Šis žmogus buvo architektas, statė didelius dangoraižius visoje šalyje.

11 Ir jis pasakė, kad jo draugas esantis kažkur iš Molino, Ilinojuje, pakvietė jį ir tarė: „Jonai, aš noriu, kad tu atvyktum su manimi susitikti į stotį. Aš atvykstu. Aš noriu nuvykti ten, kur vyksta brolio Branhamo kampanija. Aš noriu paprašyti jo, ar jis galėtų pasimelsti už mano mergytę, kuri yra prie mirties dėl sąnarių reumato, kuris yra susijęs su širdimi. Daktarai atsisakė ją gydyti“. Na, jis pasakė...

Jis man pasakė, tarė: „Aš mačiau straipsnį laikraštyje, bet pagalvojau, kad tai buvo viso labo grupė fanatikų“. Pasakė, aš pasakiau: „Na, man įdomu, ką jis manė darąs ketindamas nueiti į tokį susirinkimą“.

Ir taip jis pasakė, kad jis susitiko su juo ir jis tarė: „Na, jis juk niekada nėra mūsų matęs, bet jis yra perskaitęs knygą. Ir jis buvo ten pasikvietęs kaimynus ir vienas iš jų buvo gimęs kurčias, o kitas nebylys. Jie buvo atvesti į susirinkimą ir pradėjo kalbėti ir girdėti, iš nebylių mokyklos“. Ir pasakė: „Aš pamaniau, galbūt, jeigu aš nueisiu pakalbėti su šiuo žmogumi, galbūt jis pasimels už mano mažą mergaitę“.

12 Todėl jis... Po to, kai jis susitiko su savo draugu, na jie, tas vyras, jo draugas buvo tas, kuris statė dangoraižius. Jie atvyko į miestą ir tarė: „Na, tai yra kažkokios mokyklos pastatas“. Pasakė: „Galime neskubėti“. Pasakė: „Tai mokyklos salė“. Pasakė: „Ji yra didelė, joje gali susėsti keli tūkstančiai žmonių“. Todėl spėju, kad vietos mums tikrai nereikės ieškoti. Todėl mes tiesiog neskubėsime“. Pasakė: „Greičiausiai čia susirinks nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimties žmonių, tik tiek iš viso bus“. Pasakė: „Dauguma žmonių, kurie čia renkasi yra sekmininkai ir šventieji, kurie ritinėjasi ant grindų, ir panašiai“.

Bet jis pasakė, kad kai jie atėjo prie teritorijos, jis net negalėjo įeiti į mokyklos teritoriją, jau net nekalbant apie pastatą. Žmonės buvo lauke, gatvėse. Bet pasakė, kad jie brovėsi tol, kol įėjo pro duris. Ten stovėjo knygų pardavėjas, jis pasakė: „Mes norime pakalbėti su broliu Branhamu“.

Jis atsakė: „Na, jis yra ant pakylos, meldžiasi dabar už ligonius“.

Pasakė: „Na, aš norėčiau pakalbėti su juo apie mano mergaitę“.

Jis pasakė: „Jums nepavyks to padaryti“. Pasakė: „Nes jis jau meldžiasi“. Jis pasakė: „Nėra jokio būdo su juo susitikti“. Pasakė: „Jums reikėtų tai suderinti su vedančiuoju ir panašiai. O susirinkimo metu, jie to daryti neleidžia“. Pasakė: „Tiesiog užrašykite savo poreikį ir paduokite jį vienam iš tvarkos prižiūrėtojų, o jie greičiausiai perduos jį vedančiajam, o vedantysis perduos jį jam“.

Pasakė: „Tai bent, toks yra vienintelis kelias ar ne?“. Todėl jis buvo labai nusivylęs. Jis pasakė savo draugui, tarė: „Na, bent nusileiskime šiuo praėjimu tarp eilių, kiek pajėgsime“.

13 Gaisro saugos viršininkas neleido, kad daugiau žmonių stovėtų praėjimuose tarp eilių. Todėl jis pasakė: „Paėjėkime štai čia šiek tiek“. Maždaug už 75 jardų nuo tos vietos, kur aš stovėjau.

Ir taip vienas iš tvarkos prižiūrėtojų, jis padavė jam raštelį, pasakė: „Perduok jį taip, kad jis jį pasiektų“.

Jis pasakė: „Na, man nepavyks su juo pasimatyti iki kol nepasibaigs šis susirinkimas, pasimatyti su vedančiuoju“. Ir taip jis paėmė tą trumpą raštelį. O tvarkos prižiūrėtojas paklausė: „Kodėl gi tau pačiam nepasimeldus?“. Pasakė: „Stovėk ten ir melskis“.

Atsakė: „Na, aš jau meldžiausi apie dvi savaites, bet mano kūdikis yra prie mirties“.

Pasakė: „Na, vis tiek nesustok melstis“.

14 Todėl tas vyras ten atsistojo ir jis pradėjo pastebėti kaip Šventoji Dvasia pasirodo auditorijoje ir pasako tam tikrus dalykus tam tikriems žmonėms. Jam girdint kaip aš dariau tam tikras pastabas, jis pasakė: „Viešpatie Jėzau, jeigu tai esi Tu, tuomet leisk, kad šis vyras man prakalbėtų“. Pasakė, kad vos tik jis ištarė, aš atsigręžiau ir tariau: „Ten stovi du džentelmenai praėjime tarp eilių, vienas jų yra iš Molino, Ilinojaus. Jo vardas yra toks ir toks“. Pasakė: „Jis atvyko čia dėl savo vaiko“. Pasakė: „Jis turi mergaitę, kuri yra prie mirties dėl sąnarių reumato susijusio su širdimi. Ji yra ligoninėje. Bet: 'TAIP SAKO VIEŠPATS,' – sugrįžk, Dievas išgydė tavo vaiką“. Pasakė, kad jis atsigręžė į savo draugą, o jo draugas pažiūrėjo į jį. Pasakė, kad jie ten stovėjo kelias minutes.

Pasakė, kad jo draugas pasakė jam, tarė: „Ką tu apie tai manai?“.

Atsakė: „Manau, kad rasiu savo dukrą pasveikusią“.

Na, pasakė jis: „Na, jeigu taip ir bus, tuomet pranešk man apie tai, ar praneši?“. Jis atsakė: „Šis vyras tik skaito mintis. Tik tiek tame yra“.

Jis pasakė: „Aš... aš tuo netikiu“. Pasakė: „Kaip jis galėjo perskaityti mano mintis iš taip toli, kai aš net negalvojau apie šiuos dalykus. Girdėjau kaip jis įvardina žmonių nuodėmes ir dalykus, kai jie net ne... Jie net negalvojo apie dalykus, kuriuos buvo padarę prieš trisdešimt metų ir panašiai“.

Jis pasakė: „Na...“. Pasakė, kad jis tą vakarą, dešimtą valandą įsodino jį į traukinį ir kitą rytą apie šeštą valandą jis parvažiavo. Bet negalėjo patekti į ligoninę tokią ryto valandą. Todėl grįžęs namo užlipo laiptais ir atsigulė į lovą, pasakė jis. Atsikėlė apie 9:30 ir išėjo į ligoninę. Jis sutiko daktarą, gydytoją buvusį kabinete. Paklausė: „Na, daktare, kaip laikosi vaikas?“.

Atsakė: „Tau derėtų ją pasiimti. Neturiu ką su ja veikti“. Pasakė, kad kai jis užkilo laiptais, ji žaidė pagalvių mūšį su kitais vaikais visame aukšte.

Pasakė: „Ir nuo tol ji yra sveika“.

O jis pasakė: „Aš atėjau atiduoti savo širdies Viešpačiui Jėzui Kristui“. Pasakė: „Aš anksčiau tai kritikavau“. Štai taip. Gelbėti sielas – tai yra svarbiausias dalykas.

Šis vyras norėjo nors trupučio laiko pabendrauti tam, kad galėtų pasakyti ačiū už maldą. Aš pasakiau: „Aš net nesimeldžiau, broli. Tai buvo tavo tikėjimas, kuris tai padarė“.

15 Taigi, bendrystė. Žmogus nori... Didžiausia bendrystė, kurią žmogus apskritai gali turėti, yra bendrystė su Kristumi. Man patinka susitikti su žmonėmis. Žmonėms, mums visiems patinka bendrauti vieniems su kitais, kartais kurs nors nueiti ir kartu užkąsti. Kaimynės moterys, kurios kalbasi per tvorą, susitinka kartu pavakaroti, pabendrauti.

Tačiau didžiausia bendrystė, kurią kiekvienas mirtingasis gali pažinti yra tada, kai jis atsiduria palaimintoje, Visagalio Dievo Akivaizdoje. Jokia bendrystė negalėtų užimti jos vietos.

Kadaise žmogus buvo tobuloje bendrystėje su Dievu. Toks buvo Dievo tikslas. Dėl šios priežasties savo širdyje jaučiate trauką, kažko troškimą, kontakto.

16 Aš esu nemažai tarnavęs pagoniškose šalyse, kuriose žmonės net negali atskirti dešinės rankos nuo kairės. Bet man niekada gyvenime neteko sutikti, nesvarbu kokia tolima šalis tai būtų, koks primityvus tas žmogus būtų, kad jis nenorėtų ko nors garbinti. Jis garbins saulę. Jis garbins vėją. Jis garbins žvaigždes. Jis pasidarys kažkieno atvaizdą. Nes tai tiesiog jame yra. Tai yra garbinimo instinktas, turėti bendrystę. Tuomet, tai yra mūsų pareiga – priimti gyvojo Dievo žinią.

Pradžioje, kai Dievas sutvėrė žmogų pagal Savo atvaizdą, atvedė jį į Edeno sodą. Jis turėjo tobulą bendrystę. Vėlyvą popietę, vakaro laiku, kai pasirodydavo prieblanda, aš galiu matyti kaip didis Jehova nusileidžia žemyn nuo palmių viršūnių ir su griaustinių griausmais, kai Adomas ir Ieva susirinko ten didžioje bažnyčioje po atviru dangumi pagarbinti Dievo, turėti bendrystę, pabendrauti su Juo.

Liūtas, tigrai visi kartu prieidavo prie jų tobuloje darnoje. Ar tai nebūtų nuostabi vieta, kurioje būtų galima gyventi, ten, kur nėra ligos, jokio liūdesio, net būtų neįmanoma kuo nors nusivilti? Viskas tobuloje darnoje, Dievas darnoje su Savo kūriniu ir kūrinys darnoje su savo Kūrėju. Koks tobulas laikas, pilnavertė bendrystė. Būtent taip Dievas ir numatė.

17 Bet, kai žmogus pradėjo nuodėmiauti, jis atskyrė save nuo bendrystės su savo Kūrėju. Nuodėmė yra tai, kas atskiria jį. O tai... tai ir yra tiesa, kuria mes tikime, kad taip yra. Biblija kalba tik tiesą. O jeigu tai yra tiesa, tuomet jeigu yra kažkas, kas buvo paruošta nuodėmės atžvilgiu, tuomet žmogus per tą paruošimą gali vėl sugrįžti į tą tobulą bendrystę ir darną su savo Kūrėju. Ar jūs tikite tuo? Tikrai taip.

Mes galime tik surasti kelią. Tai yra... Mes norime surasti tą priemonę.

18 Aš neseniai pabuvojau Graikijoje, Atėnuose, Graikijoje. Aš žiūrėjau į... į patalpą, kuri praktiškai buvo tokio dydžio kaip ši. Graikų menininkas pamėgino nutapyti sukūrimo paveikslą. Jis buvo toks siaubingas, kaip nedoros širdys nuodėmingų žmonių gali iškreipti mūsų... tą paveikslą, kurį nutapė šis žmogus, mūsų tėvo ir motinos, Adomo ir Ievos. Ieva stovinti ten atrodė gyvuliškai. Tai bent, ji atrodė kaip siaubingai atrodantis padaras. Ten stovėjo Adomas, atrodė kaip koks nors priešistorinis gyvulys, plaukai buvo išlindę jam iš nosies, štai taip, o jo žandikauliai atsikišę į šalis, ir jo didžiuliai iltiniai dantys kyšojo išlindę žemyn kaip kokio gyvulio.

Štai kokias mintis turi žmogus be Kristaus apie Dievo kūriniją. Bet žmogus, kuris yra atgimęs iš naujo žino, kad Dievas nieko nedaro netobulai. Jis viską daro gerai.

19 Aš manau, kad Adomas ir Ieva buvo pati tobuliausia pora, kuri tik yra vaikščiojusi žemės paviršiumi. Aš galiu matyti Adomą, ne su tokiais plačiais pečiais kaip svirno durys, bet tobulo sudėjimo vyrą, Ieva – graži. Aš galiu ją dabar matyti kai... Ji pabudo po Adomo operacijos ir jis pažvelgė į ją. Jos gražūs plaukai lietė jos nugarą, jos akys žibėjo kaip dangaus žvaigždės. Adomas palietė jos kūną ir tarė: „Ji yra kūnas mano kūno ir kaulas mano kaulo“. Jos grožis turėjo niekada neišblėsti. Toms lūpoms nebuvo reikalingas manikiūras, ar kaip ten vadinasi tas dalykas, kurį moterys dabar deda ant veido, kad gražiai atrodytų. Nuodėmė privertė jus tai daryti. Dievas ją sukūrė tobulai.

Aš matau kaip ji atsirėmė į jo ranką ir jie vaikščiojo po didingus Dievo sodus: tobuli, tobuli meilėje. Joks blogis ar pavojus negalėjo net prie jų prisiartinti. Bet po to matome kaip priešas iškreipė tai į įprastą sumaištį, kurioje mes esame šiandien. Po keliolikos metų pasirodo žili plaukai, raukšlės ant veido, laidojimo procesijos, aimanos ligoninėse. Velnias yra tas, kuris tai padarė.

20 Taigi, kai Dievas laikė juos Savo tobuloje valdžioje, jie vaikščiojo su Juo ir kalbėjo su Juo būdami sode. Bet vos tik žmogus prarado savo bendrystę su Dievu, jis tapo klajūnu, visur klajojantis, neturintis savo vietos, blaškomas į šalis. Štai tokiu šiandien tampa žmogus.

Štai taip, dabar pasiklausykite. Kai žmogus išeina iš bendrystės su Dievu, jis tampa klajūnu, prisijungiančiu prie vienos bažnyčios ir paliekančiu kitą, ir vėl prisijungiančiu prie dar kitos. Jos ten jam nesuteikia pasitenkinimo; jis ateina pas metodistus; iš metodistų jis eina pas baptistus, ir pas sekmininkus, pas šventumo piligrimus, iš vienos vietos į kitą, visur klajojantis, nes jis prarado bendrystę, bendrystę su Dievu.

Jūs atmetate tai vieną bažnyčią, tai kitą, galbūt jūs taip darote. Tol kol turite bendrystę su Viešpačiu, tiesiog suraskite bendruomenę ten, kur yra jūsų mieli namai. Amen. Tai yra ganėtinai sunku, bet tai yra gerai. Tai... tai išpainios jus, suteiks jums... Tame yra daugiau vitaminų nei visose miesto vaistinėse. Amen.

Tai suteiks jums džiaugsmą, ramybę, supratimą, užtikrintumą, kai turėsite bendrystę su Viešpačiu.

21 Aš galiu matyti juos po to, kai jie nusidėjo. Žmogų jo pirmykštėje padėtyje ten po puolimo. Jis nori surasti sau išsigelbėjimo kelią. Jis nori tai pats padaryti.

Tiesiog taip kaip jie tai daro iki šių dienų. Būtent tai, kaip jie stengiasi tai padaryti, parodo, kad tai vis dar yra žmoguje. Jis pasiuvo sau figmedžio lapų prijuostę. Apvilko viena Ievą ir galvojo, kad kai Dievas nužengs ir pašauks jį, kad jis sugebės išstovėti Dievo Akivaizdoje su savo darbu pasiūta prijuoste. Bet tai nesuveikė. Kai jis suvokė, kad turės atsistoti priešais Dievą, jis suprato, kad prijuostė nepadės. Nes jis tai pats pasidarė, o bet kuri savadarbė religija niekada negalės išstovėti Dievo Akivaizdoje.

Mes jau esame bandę bendrystę pakeisti išsilavinimu. Jie surenka grupę išsilavinusių žmonių, galvodami, kad išsilavinimas suteiks bendrystę. Išsilavinimas, pasakysiu štai ką: išsilavinimas buvo vienu iš apskritai didžiausių trikdžių Jėzaus Kristaus Evangelijai. Tai skamba keistai, bet tai yra tiesa.

22 Neseniai vadovas Alas Fararis, vienas iš FTB viršininkų, mano tarnavime atsivertė, po to kai du metus juose dalyvavo, jis atsivedė mane į požemines patalpas ir panašiai, ir parodė man tas jaunas damas ir panašiai, kurios buvo pataisos namuose.

Jis pasakė: „Gerbiamasis Branhamas neseniai pasakė pastabą apie išsilavinimą“. Pasakė: „Tai yra tiesa, kad devyniasdešimt procentų iš jų yra gerai išsilavinę žmonės“. Jie tampa tokie protingi, jog galvoja, kad gali pergudrauti įstatymą. Bet eilinis jaunuolis, jis bijo įstatymo, nes jis išugdo jame discipliną.

Žmonės pasiekia tokį tašką, manydami, kad jie gali viską išsiaiškinti ir Dievo tam visai nereikia. Jie galvoja, kad nėra to, nuo ko išsisukti jiems nepavyktų. Bet tas, kuris bijo Viešpaties išmoks teisumo.

Todėl anuomet jie pabandė bendrystę pakeisti išsilavinimu. Jie pabandė tai pakeisti denominacijomis, kaip tai gerai beatrodytų. Su išsilavinimu yra viskas gerai, kai jis yra savo vietoje. Su denominacijomis yra viskas gerai, kai jos yra savo vietoje.

Narystė, jie pabandė tai pakeisti naryste. Su naryste yra viskas gerai, kai ji yra savo vietoje, tačiau ji niekada neužims Dievo sūnaus bendrystės vietos.

23 Dabar atkreipkite dėmesį. Tuomet, kai jie suvokė, kad buvo nusidėję ir atitolę nuo Dievo, Dievas turėjo nužudyti kažkiek gyvūnų, greičiausiai avį. Nes Kristus buvo Avinėlis, nužudytas prieš pasaulio sutvėrimą. Ir kai jis nužudė avinėlius ir... ar avį, ir pametėjo odas Adomui ir Ievai, jie uždengė save tomis odomis ir stojo į Dievo Akivaizdą tam, kad išgirstų teismo nuosprendį ir galutinę paskyrimo vietą.

Jokiu kitu būdu jie nebūtų galėję ten išstovėti; Dievas negalėjo žiūrėti į juos be to dangalo. Ir Dievas negali žiūrėti į jus, esančius be dangalo. Tą dieną dangalas buvo kraujas. Ir tai yra tas pats dangalas šiandien.

Bet man yra labai gaila, kad mes, Pilnos Evangelijos žmonės, dabar šiek tiek per toli nukrypstame iš kelio, kai mes to atsisakome. Sugrįžkite.

24 Prieš daug metų aš ateidavau į Pilnos Evangelijos susirinkimus ir žmonės elgėsi kitaip, tada tai buvo visiškai kitaip. Dabar manęs jų tarpe nėra... Jūs turite pamokslininkus, kurie jums pamokslauja. Aš atvykau išgydymo tarnavimui. Bet aš anksčiau pastebėdavau, kai atvykdavau... ne daugiau nei prieš kelis metus. Aš anksčiau pastebėdavau, kad damos į Pilnos Evangelijos susirinkimus ateidavo su ilgais plaukais, kukliai apsirengusios. Bet šiandien jų plaukai apkirpti. Anuomet tai buvo nuodėmė; jos turi įvairiausias tyres ir kosmetiką, ir įvairiausius dalykus. Kas nutiko? Kristus nepasikeitė. Kažkas yra negerai; kažkas atsitiko. Jeigu tai buvo klaidinga anuomet, tai yra klaidinga ir dabar.

Ko mums reikia šiandien, tai yra senamadiškas Šv. Pauliaus laikų prabudimas ir Biblija, bažnyčioje vėl pamokslaujama Šventoji Dvasia su įsitikinimu, vyrai ir moterys turi ateiti pas Viešpatį per pralietą Kraują, sutaikinimą, laikydami save mirusiais. Tai nebus taip, kokia yra apsimestinė mada.

25 Anksčiau apsilankydavau vienoje vietoje pas metodistų pamokslininką; jis anksčiau giedojo trumpą giesmelę. Senasis brolis Kelis, namuose jis sakydavo: „Mes nuleidome kartelę. Mes nuleidome kartelę. Mes padarėme kompromisą su nuodėme. Mes nuleidome kartelę. Avys ištrūko. Bet kaip čia pateko ožiai?“. Jūs nuleidote kartelę. Tai akivaizdu.

Taip! Ko mums reikia šiandien, tai yra gero, griežto Biblinio pamokslavimo, mokymo, atgal prie senųjų standartų, pralieto kraujo. Dievas pasauliui pateikė žemėlapį, kad žmogiškoji šeima galėtų sugrįžti namo ir tai buvo padaryta per sutaikinimą Krauju. Jis niekad nepasikeitė nuo tos dienos iki šios.

Kai kurie sako: „Aš priklausau metodistams. Aš priklausau sekmininkams. Aš priklausau kitiems“. Dievui tai ne kažin ką ir reiškia. Jūs turite būti atgimęs iš naujo. Jūs turite ateiti ir atpažinti Jėzaus Kristaus Kraują, kuris buvo dėl jūsų pralietas ir jūs esate miręs sau, ir pasaulio dalykams, ir gimęs iš naujo Kristuje Jėzuje, per nuplovimą ir atnaujinimą... krauju.

Amen. Ganėtinai akivaizdu, bet, broli, tai yra tiesa. Tai bažnyčiai nėra... senamadišku būdu... Mes turime per daug Holivudinio evangelizmo. Jūs žinote, kad tai yra tiesa.

26 Visoje šalyje šiandien, jeigu nuvyktumėte ten kur renkasi Pilnos Evangelijos žmonės... Aš neseniai buvau ten susirinkime, žmogus išleido... tris kartus... Damos ant pakylos atrodė šventai, kaip jie teigė. Vyras pristatė mane savo žmonai ir, o, aš ne... aš nesu čia tam, kad kritikuočiau; esu čia, kad pasakyčiau tiesą. O ta moteris grojo pianinu, bet atrodė kaip Holivudo žvaigždė su visais tai manikiūrais ir kosmetika, ir dalykais. Aš paklausiau jo: „Ar ji šventoji?“.

Atsakė: „Taip“.

Aš pasakiau: „Ji man neatrodė kaip šventoji“. Aš pasakiau: „Neatrodo...“.

27 Paklausyk broli, mūsų vertė yra labai menka ir yra tikrai blogai, jog šie dalykai pasirodė bažnyčioje. Ko mums reikia, tai yra apsivalymo, išėjimo. Amen. Praeiti per apiplovimą Krauju. Ji buvo tik ką paimta... Ateikite per Kraują ir jūs įgysite bendrystę. Brangus Dievo Sūnus, pažvelkite, ką... Sutaikė vėl su Dievu ir tada, jūs galite elgtis taip, kaip jums pridera.

Taigi, jums nepavyksta to padaryti pirma neatėjus pas Kristų. Jūs negalite pasakyti paršui, kad jis yra neteisus ėsdamas pamazgas tol, kol neperkeisite jo prigimties. Nesvarbu kaip jūs jį bandysite nuplauti. Suprantate? Jūs turite sutvarkyti jo prigimtį. Ir jūsų prigimtis turi būti perkeista iš nuodėmės. Amen.

Ten Adomas teisinosi, Ieva stovėjo Dievo Akivaizdoje. Jis paskelbė teismo nuosprendį. Jis pasakė: „Todėl, kad tu paklausei savo žmonos vietoj Dievo. Aš paėmiau tave iš dulkių ir į dulkes tu sugrįši“. Pasakė žmonai: „Dėl to, kad tu paklausei gyvatės vietoj savo vyro, tu atėmei iš pasaulio gyvybę ir dabar turėsi ją atvesti, ir padauginsiu tavo sielvartus ir panašiai. Gyvate, ant savo pilvo tu šliaužiosi ir dulkės bus tavo maistas, erškėčiai ir usnys ir panašiai“.

28 Po to aš galiu matyti kitą dramatišką dalyką. Aš galiu matyti kaip jis pasišalina iš Dievo Akivaizdos. Jam pradėjus iš ten eiti – kokia gi tai padėtis... Jeigu ten nebūtų buvę pralieto kraujo, mes visi būtume pražuvę. Bet Dievas susitvarkė su Adomo nuodėme praliedamas nekaltą pakaitalą.

Jūs metodistai, pabandykite nors šiek tiek to pritaikyti savo bažnyčioje. Ir jūs baptistai, ir jūs šventumo piligrimai, ir visi kiti. Kristų, paimkite Kristų, tuomet jūs atrasite, kad šie ypatingai paslaptingi dalykai, kurie pradeda pasireikšti, nebebus tokie jums ir paslaptingi.

Kaip jūs galite pažinti Dievą, jeigu Dievo nėra širdyje? Žmogus gali Jį pažinti tik tada, kai jis kažko pradeda šauktis. Dovydas pasakė: „Kai gelmė šaukia gelmę...“. Jeigu čia yra gelmė, kuri šaukiasi, ten turi būti gelmė, kuri į tai atsakys. Prieš pelekui atsirandant ant žuvies nugaros, ten pirma turėjo būti vanduo, kuriame ji galės plaukioti naudodama tą peleką arba ji visai nebūtų turėjusi jokio peleko. Prieš atsirandant medžiui, kuris augs žemėje, ten pirma turėjo būti žemė.

29 Čia neseniai aš perskaičiau apie kūdikėlį berniuką, kuris valgė trintukus nuo pieštukų galų, suvalgė gumą nuo dviračio pedalo. Jie atsivedė jį į laboratoriją, kad išsiaiškintų, kas su juo buvo negerai, ar į kliniką, tiksliau. Jie atrado, kad jo kūneliui trūko sieros. O siera buvo gumoje.

Taigi, prieš galint atsirasti tos sieros troškimui, ten kažkur turėjo būti siera, kad į tą troškimą galėtų būti atsakyta. Ir prieš galint būti... Jei žmogaus širdyje yra troškimas pažinti daugiau Dievo, kažkur turi būti daugiau Dievo, kur Jį galima surasti. Jeigu žmogus tiki Dieviškuoju išgydymu ir žino, kad Dievas yra Gydytojas, kažkur turi trykšti šaltinis. Nes turi būti gelmė, kad galėtų atsakyti į kiekvieną troškimą. Amen.

Ko mums šiandien reikia, tai senamadiško sudužimo, išvalykite visus šaldytuvus su alumi ir visus kvailiojimus, išmeskite kortas nuo stalo, grąžinkite senamadiškus maldos susirinkimus ir pradėkite... sugrįžkite į gyvojo Dievo rankas. Štai ko mums šiandien reikia.

To reikia Amerikai, tai vienintelė priemonė. Dievas per išsilavinimą niekada nesuteikė kitos priemonės. Visi šie kiti dalykai niekada, niekada nebus pripažinti tol, kol jūs neateisite per kraują. Tam yra reikalingas kraujas, kad tai būtų padaryta.

30 Tobula bendrystė, Jobas ją turėjo, teisus vyras. Pažvelkite, kokią bendrystę jis turėjo. Kai jis atėjo į Dievo Akivaizdą, mūsų Dievo... šėtonas tiksliau atsistojo priešais Dievą su Dievo sūnumis. Pasakė: „Kur buvai?“.

Atsakė: „Vaikščiojau pirmyn ir atgal po žemę“.

Pasakė: „Ar atsižvelgei į mano tarną Jobą, teisų žmogų, tobulą žmogų? Žemėje daugiau nėra tokio kaip jis“. Jobas, Jo tarnas, buvo tobulas. Mes visi esame skaitę apie Jobo išbandymus. Kaip jam teko išgyventi nelaimes. O, man tiesiog patinka apie jį skaityti.

Vienais metais aš buvau apsistojęs... Aš pamokslavau Jobo knygą. Ją išnagrinėti man užtruko vienus su puse metų. Kol priėjau iki jo sėdinčio ant pelenų krūvos. Aš laikiau jį ten apie šešias ar aštuonias savaites. Viena iš mano susirinkimo narių, ji nenorėjo įžeisti mano jausmų, bet ji parašė man laišką.

Pasakė: „Broli Branhamai, ar jūs apskritai kada nors nustosite pamokslauti apie Jobą ant pelenų krūvos ir ar tęsite toliau?“.

31 Aš laikiau jį ant jos. Ten įvyko lemiamas momentas Jobo gyvenime. Jis žvalgėsi ir pamatė kaip gėlės sugrįžta vėl į žemės dulkes, Jobo 14. Gėlė žuvo. Po to sekė įprasti vyksmai. Šaltis ją ištinka ir pražudo, ji nulenkia savo galvelę, žiedlapiai nubyra, sėklos iškrenta.

Po to, iš debesų prasideda laidojimo procesas. Rudenį pasirodo debesys, ašaromis pradeda lyti lietus, kuris palaidoja mažą sėklytę. Ji guli po žeme. Šaltis prasiskverbia į žemę kelių colių gyliuje. Bėgant žiemai sėklytė išsipučia, sušąla, pratrūksta; minkštimas išbėga.

Kai prasideda pavasaris, žiedlapių nėra, lapų nėra, kotelio nėra, sėklos nėra, minkštimo nėra. Visko, kas slypi toje sėklytėje daugiau nesimato. Su gėle viskas baigta, kaip pagalvotų žmogus. Bet tik palūkėkite, kol šilta saulės šviesa patekės rytų horizonte, pradės „maudyti“ žemę. Kažkur paslėptas tose dulkėse yra gyvybės pradmuo. Ta gėlytė ir vėl atgims. Ir jeigu Dievas parūpino būdą gėlei vėl atgimti, kaip gi tuomet yra su žmogumi, kuris yra sukurtas pagal Jo atvaizdą?

32 Neseniai čia senas metodistų pamokslininkas ir aš šiek tiek bendravome valgydami ledus. Luisvilio radijuje prasidėjo „Žemės ūkio“ valanda, mums sėdint mažoje konditerijos parduotuvėje. Mes sėdėjome ant taburečių kalbėdamiesi apie Viešpatį, labai geras, senyvo amžiaus, iš naujo atgimęs brolis.

Ir per radiją pasakė, kad klubas pavadinimu „4-H“ taip ištobulino vieną aparatą, kad jis gali pagaminti javų grūdus, tiesiog tokius tobulus kaip kad tie, kurie yra išauginti laukuose. Pasakė, kad gali paimti saują iš maišo, kurį aparatas pagamino ir paimti saują iš maišo išaugintų laukuose – tarp jų visiškai nėra jokio skirtumo. Iš vienų galėtum iškepti niekuo neblogesnę duoną nei iš kitų. Lygiai tokius pačius dribsnius, bet kurį kitą gaminį. Galėtum perpjauti grūdą laboratorijoje, kartu sumaišyti. Prapjauti juos pusiau laboratorijoje. Abeji savyje turėtų tiek pat drėgmės, kalcio, visko, iš ko susideda abu grūdai.

Pasakė, kad vienintelis būdas juos atskirti buvo pasėti juos į žemę. Tas, kurį pagamino aparatas taip ir niekada neišaugs. Bet tas, kurį Dievas išaugino savyje turėjo gyvybės pradmenį ir jis vėl išaugs. Aš pasakiau: „Broli Keli, paimk mane už rankos, nes dabar ketinu tave sutrikdyti“.

Nes aš žinau šį vieną dalyką, žmogus gali lankyti bažnyčią ir pamėgdžioti krikščionybę, elgtis kaip krikščionybėje, mokėti dešimtines ir panašiai, ir gyventi gerą gyvenimą visuomenėje. Bet, jeigu šis žmogus nėra atgimęs iš naujo, prisikėlime jis niekada neprisikels; jis yra prarastas. Amen. Dievas paruošė išsigelbėjimo kelią tiems, kurie trokšta jį priimti.

33 Dabar aš noriu, kad jūs būtumėte dėmesingi. Tuomet Jobas ten sėdėjo visame savo sielvarte. Bažnyčios nariai atėjo, septynias dienas buvo atsukę jam nugaras. Šiek tiek vėliau, beveik kiekvienas pas jį atėjęs žmogus sakė: „Jobai, tu esi slaptas nusidėjėlis. Tu esi padaręs kažką negerai. Tu slapta nuodėmiavai“.

Jobas žinojo, kad jis nebuvo nusidėjęs, nes jis ėjo Dievo Žodžio pagrindu. Jis atėjo remdamasis pralieto kraujo pagrindu, žinodamas, jog Dievas reikalavo kraujo aukos. O kraujas ir buvo tai, ką Jobas aukojo, žinodamas, kad Dievas negalės to nepriimti. Šis visas paveikslas yra tobulas apreiškimas.

34 Edeno sode... Šiandien daugelis žmonių... Taigi, tai gali sukelti šiek tiek skausmo. Bet šiandien daugelis žmonių galvoja, kad jeigu jie lanko bažnyčią ir šlovina Viešpatį, ir duoda pinigų bažnyčiai, jog tai yra pakankamai neblogai. Broli, Dievas būtų neteisus, jeigu priimtų tokį asmenį.

Edeno sode, po to, kai jie buvo nubausti, išmesti. Pirmas gimęs vaikas buvo Kainas. Antrasis buvo Abelis. Ir kai jie abu suvokė, kad jie buvo mirtingieji, jie bandė surasti Dievo palankumą. Jie abu atėjo prie rytinės Edeno pusės, prie vartų, kur buvo Cherubas su ugnies kalaviju. Ir abu jaunuoliai pastatė po aukurą Viešpačiui. Tai buvo bažnyčia.

Jeigu viskas, ko Dievas reikalauja iš nusidėjėlio yra priklausymas bažnyčiai, kad nuodėmės būtų atpirktos, tik priklausyti bažnyčiai, tuomet Dievas būtų neteisus, jeigu priimtų Abelį, bet Kainą atmestų. Jie abu turėjo bažnyčias.

35 Ir ne vien tik tai, bet Kainas atėjo ir paaukojo auką. Jeigu auka būtų viskas, ko Dievas reikalauja, Jis būtų neteisus pasmerkdamas Kainą. Ne vien tik tai, bet Kainas nebuvo bedievis. Kainas buvo tikintysis. Jis bandė surasti sutaikinimą. Ir Kainas nuolankiai atsiklaupė, iškėlė savo rankas ir pagarbino Dievą. Jis nebuvo komunistas; taip pat jis nebuvo bedievis. Jis buvo tikintis. Bet jis neturėjo dvasinio apreiškimo.

O kai atėjo Abelis... Aš galiu įsivaizduoti, kaip Kainas dekoravo aukurą gražiomis lelijomis ir padarė jį gražų, labai išdabino, kaip mes tai pavadintume. Šiandien žmonės galvoja taip pat. Jeigu jie gali pastatyti didelę bažnyčią, kuri viršys visas likusias, paminkštins kėdes, pastatys dešimties tūkstančių dolerių vertės vamzdinius vargonus ir iš visų pusių pakabins Nukryžiuotąjį, jie mano, kad Dievas bus tuo patenkintas. Dievas nėra patenkinamas žmogaus rankų darbais. Jie tėra lakus smėlis.

36 Atkreipkite dėmesį, ten Kainas išpuošė savo aukurą, padarė, kad jis atrodytų gražiai, manydamas, kad taip suras Dievo palankumą. Ir jis atsiklaupė ir pagarbino Dievą. Ar ši dvasia negyvena šiandien, kodėl gi? Tik pažiūrėkite į ją visame pasaulyje.

Taigi, atkreipkite dėmesį, bet kai atėjo Abelis, jo aukoje nebuvo jokio grožio. Jis paėmė vynmedžio vijoklį, spėju, nes turbūt tomis dienomis jie neturėjo kanapinio pluošto, kiek man žinoma. Todėl jis pasidarė virvę iš vynmedžio vijoklio ir apsuko jį avinėliui aplink kaklą, ir pradėjo tempti jį link aukuro, paguldė jį ant akmens, atlošė jo galvą, pasiėmė į rankas aštrų akmenį; spėju, kad jie dar neturėjo iečių, pradėjo pjauti per jo gležną kaklą.

37 Ir jeigu, kas nors esate girdėję... arba kaip tie mažyliai bliauna, kai yra skerdžiami... Ar esate kada girdėję jauną avį, mirštantį avinėlį? Pats gailiausias bliovimas, kurį galite išgirsti. Ir Abelio rankos išmaudytos kraujyje, nes jis kapojo jam per gerklę. O šis mažylis bliauna, bliauna.

Jis angliškai kalbėti negalėjo, todėl greičiausiai jis privalėjo kalbėti kitomis kalbomis. Bet tai, apie ką jis kalbėjo buvo tai, kas įvyko po apie keturių tūkstančių metų, kai Dievo Avinėlis kabėjo ant kryžiaus, su savo „vilna“, savo garbanotais plaukais išmirkusiais kraujyje, mirė žemėje neturėdamas draugo. Dievas pažvelgė į Abelį ir tarė: „Tai yra išteisinimas“. Ir Dievo akyse jis buvo teisus. Kodėl? Nes tai buvo dvasinis apreiškimas. Jis neturėjo nieko kito, kuo galėtų vadovautis, tik dvasiniu apreiškimu.

38 Jėzus davė pažadą mokiniams, kai jie nusileido nuo kalno. Pasakė: „Kuo žmonės žmogaus sūnų sako esant?“.

„Vieni iš jų sako, kad Tu esi Mozė, o kiti, kad Tu esi Elijas. O kiti sako, kad Tu esi Jeremijas“.

Jis pasakė: „Kuo jūs sakote Mane esant?“.

Petras tiesiai atsistojo ir pasakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo sūnus“.

Jis pasakė, pasiklausykite: „Palaimintas esi tu, Simonai Bar-Jona, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė... Tu neišmokai to seminarijoje. Tu neišmokai to iš kažkokio žmogaus. Ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje, tau tai apreiškė“.

Taigi, katalikų bažnyčia pasakė: „Išpažinimas buvo pastatytas ant Petro“. Protestantų bažnyčia pasakė, kad tai buvo Kristus, Uola, kad Jis pastatė Savo bažnyčią. Bet, jeigu jūs įdėmiai į tai atkreipsite dėmesį – tai nebuvo nei tas, nei kitas. Tai buvo dvasiškai apreikšta Dievo tiesa Petrui, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus.

Ir Biblija sako: „Joks žmogus negali pavadinti Jėzaus Kristumi, tik Šventąja Dvasia“. Amen. „Ant šios uolos, – pasakė Jis, – Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Aš pastatysiu Savo Bažnyčią ant dvasiškai apreikštos tiesos“. Amen. Savo suverenia malone Dievas pašaukia Savo žmones ir apreiškia Save. Amen.

39 Štai ko Makono miestui šiandien reikia. Ne tik Makonui, bet kiekvienam miestui Jungtinėse Amerikos Valstijose ir visame pasaulyje – yra reikalingas dvasinis apreiškimas apie prikeltą Viešpaties Jėzaus Kristaus jėgą. Tai sustabdys nepilnamečių nusikalstamumą, suvienys tuos susiskaldžiusius namus. Tai padarys, kad šioje šalyje būtų įvestas toks sausasis įstatymas, kad kontrabandinių alkoholinių gėrimų pardavėjams išdžiūs gerklės.

Sakau jums, ko mums šiandien reikia, tai ne socialinių dalykų, bet Evangelijos, kuri yra pamokslaujama Šventosios Dvasios jėgoje ir išreiškime. Sugrįžti atgal į bendrystę su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Amen.

Na, dabar aš jaučiuosi religingai. Amen. O, kai pagalvoji, kad mes turime šį didį išgelbėjimo planą.

Jobas, jis juk buvo pranašas, žinojo, kad jo siela buvo tyra Dievo akyse... Nesvarbu kaip jie jį kaltino; jis žinojo, kad buvo nekaltas. Ir Jobas paaukojo auką, deginamąją auką. Tai buvo vienintelis kelias jam turėti bendrystę su Dievu. Bet matomai, Dievas buvo atsukęs jam Savo nugarą. Bet jis žinojo, kad jis nebuvo nusidėjęs ir jis vis tiek išstovėjo.

40 O, viliuosi, kad jūs tai suprasite. Kiekvienas žmogus, kuris ateina pas Dievą, visų pirma privalo būti išmėgintas. Išbandymai, vargai yra priskiriami krikščionio kategorijai. Dievas nepažadėjo, kad kelias bus rožėmis klotas. Kiekvienas iš jūsų, kurie priimate savo išgydymą, budėkite, nes velnias tykos, kad pradėtų kankinti jus, kuo tik sugebės. Nes kiekvienas, kuris ateina pirma privalo būti išbandytas.

Jobas žinojo, kad auka ten buvo atnešta. Jis paaukojo ją per pralietą kraują, vienintelį Dievo numatytą būdą nusidėjėlių sutaikinimui. Jis paaukojo ją Dievui ir žinojo, jog tai padarydamas buvo teisus. Nesvarbu iš kurios pusės kilo bangos, Jobas išstovėjo vietoje.

Štai taip. Štai kaip jūs turite tai daryti. Nesvarbu, ką pasakė ponia Džouns ir ponia Jobė, bet kuri. Tai jo nejaudino. Jis žinojo, kad jis buvo... jis buvo sutaikinimo kelyje. Jis paaukojo Dievo parūpintą auką, avinėlį.

41 Netgi jo žmona sukilo prieš jį, sėdintį ant pelenų krūvos, gramdantį savo furunkulus. Jo visi vaikai buvo nužudyti ir jo avių neliko. Atrodė, kad viskas, kas tik galėjo jam atsitikti, atsitiko, bet vis tiek Jobas išliko vietoje. O jo žmona pasirodė, pasakė: „Jobai, kodėl tau neprakeikti Dievą ir nenumirti?“.

Jis pasakė: „Tu kalbi kaip kvaila moteris“.

Taigi, jis nepasakė, kad ji buvo kvailė; jis pasakė, kad ji kalbėjo kaip tokia. Pasakė: „Tu kalbi kaip kvaila moteris. Viešpats davė, Viešpats pasiėmė. Tebus palaimintas Viešpaties Vardas“. Štai taip.

42 Po to iš pačių rytų atėjo mažasis kunigaikštis Elihuvas, Kristaus atstovas. Norėčiau, kad turėtume laiko įsigilinti į Vardą „Elah“ ir panašiai. Parodyti jums, kad tai simbolizavo Viešpatį Jėzų. Jis atėjo pas Jobą ir Jis pataisė jį.

Jis tarė: „Taigi, Jobai, tu žvelgdamas į gėles galvoji apie tai, kaip jos pereina į dulkes ir po to vėl pasirodo, medis nuvirsta, jis atauga“. Bet, pasakė jis: „Žmogus čia atsigula, atiduoda dvasią. Jis suyra. Kur jis yra? Jo sūnūs ateina apraudoti, atiduoda jam garbę, bet jis negali to suprasti“. Pasakė: „Tu žvelgi į visus šiuos dalykus, Jobai“. Bet, pasakė: “Vis tik tu esi teisus, nes tu paaukojai teisingai, parūpintu būdu. Tu atėjai pas Dievą per bendrystę. Tu paaukojai užmuštą gyvūlį. Ir tu esi teisus, Jobai“. Ir jis pasakė: „Taigi, šios gėlės niekada nenusidėjo, taip pat ir medis nenusidėjo. Bet žmogus nusidėjo ir jis atskyrė save; dėl šios priežasties pavasario laiku jis neprisikelia“. Bet, jis pasakė: „Jobai, paklausyk, ateis Vienas, toks Vienas, Kuris gali stovėti spragoje tarp nuodėmingo žmogaus ir švento Dievo ir uždėti Savo ranką ant abiejų ir atlikti sutaikinimą“.

43 Jobas buvo pranašas, jis įėjo į Dvasią. Tai yra vienintelis būdas, kuriuo jūs apskritai galite ką nors gauti, tai yra, kai jūs įeinate į Dvasią. Įėjo į Dvasią. Dievo jėga ant jo nužengė. Jis išvydo Viešpaties atėjimą. Jis atsistojo ant kojų; jis pasipurtė. Griaustiniai „suriaumojo“, žaibai blykstelėjo.

Jobas tarė: „Aš žinau mano Atpirkėjas gyvas. Ir paskutiniosiomis dienomis Jis atsistos ant žemės. Nors odos kirminai sunaikins šį kūną. Vis tiek savo kūne aš pamatysiu Dievą, Kurį aš pats regėsiu, manosios akys regės, ne kito“.

44 Į šį pasaulį mes nieko neatsinešėme ir užtikrinai mes nieko neišsinešime. Ką jis pamatė? Jis išvydo, kad avinėlis, kurį jis papjovė, simbolizavo atėjimą to Teisiojo. Jeigu Jobas tą dieną galėjo turėti tokį tikėjimą matydamas Dievo Sūnaus šešėlį... Ką gi tuomet mes turėtume padaryti, kurie įeiname į Jo Akivaizdą per Jo mirties ir kraujo sutaikinimą. Amen.

Ten jis įgijo tobulą bendrystę ir už tai, kiek jis buvo praradęs, Dievas jam atlygino dvigubai. Vienintelė vieta, kurią Izraelis turėjo, tik vienintelė vieta, kurioje susitikti su nusidėjėliais Dievas buvo pažadėjęs, tai yra po Krauju, ne bažnyčioje, taigi, ne denominacijoje. Su jomis viskas yra gerai, bet po krauju.

Apie ką aš dabar bandau galvoti, draugai, ką aš noriu jums perteikti – nepasakyti, kad jums nereikia priklausyti bažnyčiai; jums reikia to. Bet vien tik priklausymo bažnyčiai nepakanka. Tai turi būti gili, pasišventusi, Dievo duota Gyvybės Dvasia esanti jumyse. Jūs negalite to pasiekti tiesiog per paprastą bendrystę su žmonėmis. Jūs turite turėti bendrystę su Kristumi. Jūs turite būti atgimęs iš naujo. Jūs turite ateiti po Krauju.

45 Tik vienintelėje kraujo ląstelėje slypi gyvybė. Pirmiausiai Kristus suformavo mažutėlę gyvybę. Jis apsigyveno kraujo ląstelėje. Bet, kai Kalvarijoje žiauraus romėno ietis pervėrė tą kraujo ląstelę, tuomet Kristus buvo išlaisvintas, Šventoji Dvasia. O dabar vienintelis kelias, kuriuo jūs galite įeiti į Kristų yra per tą išlaisvintą kraujo ląstelę, per Dievo jėgą, kad jūsų siela būtų apvalyta nuo nuodėmės ir kad jūs būtumėte atvesti į bendrystę. Vienintelis būdas, kuriuo galite tai padaryti...

Tuomet jūs turite Amžiną Gyvenimą ir negalite ateiti į pasmerkimą, nes esate perėjęs iš mirties į Gyvenimą.

46 Atkreipkite dėmesį, kur tik buvo Izraelis, bendrystės vietą jie turėjo tik vieną. Ji buvo po krauju. Kai žmogus ateidavo, kad būtų sutaikintas su Dievu. Pirmiausiai jis turėjo įeiti į padangtę. Tai buvo vieta, kurioje buvo užmuštų gyvūnų kūnai. Tai yra kur kraujas buvo ant aukuro ir tai vienintelė susitikimo vieta, kurioje Jehova pažadėjo susitikti su žmonėms, po pralietu krauju: vienintelė vieta, kurioje Jis apskritai susitikdavo su žmonėmis ir tai yra vienintelė vieta, kurioje Jis susitiks su žmonėmis.

Kažkas tūkstančius kartų yra sakęs: „Broli Branhamai, ką tai reiškia, kai pradedi jausti, kai tavo paties gyvybė nuo tavęs pradeda tolti ir kažkas įeina, užima jos vietą?“. Na, tai yra bendrystė. Tai nuostabu. Jūs žinote, kad tai daugiau nebesate jūs pats. Jūs esate visiškai save atidavęs Dievui. Ir kalbate daugiau nebe jūs patys. Tai Jis, kuris kalba. Tai daugiau nebe jūs, galintys kažką padaryti, bet jūs esate tokie laimingi žinodami, kad Jis tai gali padaryti. Ir tai spinduliuoja tokią meilę, kad jūs beveik net negalite savyje sutalpinti to džiaugsmo. Žinant, kad Dievas daro kažką dėl žmonių.

47 O kaip jūs galite turėti bendrystę su Dievu, kai negalite turėti bendrystės vienas su kitu? Kai bažnyčios nėra vieningos, kai pykstasi, vaidijasi, ir ginčijasi su bažnyčiomis, kaip mes galime tikėtis, kad mylime Dievą, kai negalime mylėti vienas kito? Aš manau, kad atėjo laikas visiems barjerams būti nugriautiems ir mes visi turėtume būti viena, viena didelė grupė.

Atkreipkite dėmesį, Izraelis įėjo po pralietu krauju. Gyvulys būdavo atvedamas prie aukuro, būdavo nuprausiamas prie praustuvo. Nusidėjėlis uždėdavo rankas ant avinėlio, gyvūno gerklė būdavo perpjaunama. Ten, kur avinėlis... Krauju būdavo apšlakstoma ir žmogus išeidavo lauk, būdamas sutaikintas per kraujo praliejimą. Bet kaskart jam nusidėjus, jis turėjo ateiti paaukoti naujo avinėlio. Ir ten būdavo atnaša už nuodėmę kartą į metus. Tas, kuris tai praleisdavo, mirdavo be pasigailėjimo.

48 Taigi, jeigu jis būtų... jeigu nuodėmė metuose būtų dukart padaryta, nesvarbu ar žmogus būtų miesto meras, ar jis būtų karalius, kas jis bebūtų, jis būtų užmėtytas akmenimis be pasigailėjimo.

Dabar su Kristumi, Avinėliu... Jeigu mes vieną kartą uždedame rankas ant Jo galvos ir išpažįstame savo klaidas, kad jos yra neteisios, ir Jis priima mus, kokia turėtų būti skaudesnė bausmė už malonės darbo nepaisymą, ir palaikymą nešventa Kraujo Sandorą, kuria mes buvome pašventinti.

Bet tą dieną, tas žmogus išeidavo su tokiu pačiu jausmu, kurį turėjo, kai įėjo. Taigi, šitai gali šiek tiek „įgnybti“, kai kuriems broliams. Pasiklausykite. Priežastis dėl kurios tas žmogus išeidavo po avinėlio kraujo paaukojimo... Galbūt jis išeidavo ir įvykdydavo žmogžudystę. Jis išeidavo su tokia pačia žmogžudystės dvasia savo širdyje, nors ir buvo sutaikintas, nes už jį paaukojo kraują.

Bet jis išeidavo su tokia pačia dvasia savo širdyje. Galbūt jis svetimavo; jis išeidavo su tokia pačia dvasia savo širdyje, nes šio gyvulio kraujas... Gyvybė buvo kraujyje. Bet gyvulio gyvybė negalėjo atsakyti už žmogaus gyvybę, jai niekada tai nepavyktų.

49 Bet kai žmogus tinkamai, vieną kartą ateina ir uždeda savo rankas ant galvos, per Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą, ir išpažįsta savo nuodėmes, tuomet Jėzaus Kristaus Kraujas... Gyvybė, kuri buvo tame, buvo Paties Dievo. Ir toks žmogus, gyvybė, kuri sugrįžta tam žmogui, po to, kai jis išpažino savo nuodėmes ir priėmė Kristų, jis yra atvestas į santykius su Kristumi per Šventosios Dvasios krikštą, ir jo širdyje daugiau nėra troškimo nuodėmiauti. Amen.

Dėl šios priežasties Hebrajams 10 yra sakoma: „Garbintojas vieną kartą apvalytas, sąžinėje daugiau neturi nuodėmės“. Štai kaip jūs atsiduriate bendrystėje. Pasaulio dalykai yra mirę. Jūs daugiau jų neatpažįstate. Jūs laikote save mirusiu ir jūsų gyvenimas yra paslėptas Dieve per Kristų, užantspauduotas Šventają Dvasia. Ir tuomet jūs žvelgiate į dangiškus dalykus.

Anksčiau būdavo taip, kad bažnyčioje negalėdavote išsėdėti dešimties minučių. Bet, kai jūs iš tiesų turite Šventąją Dvasią – bažnyčioje jūs galite sėdėti dieną naktį, nes jumyse yra kažkas, kas maitinasi. Šiandien problema yra tame, kad žmonės turi pasaulietiškas dvasias. Jie ateina į bažnyčią.

50 Čia, prieš kažkiek laiko, aš dirbau komunalinių paslaugų kompanijoje. Aš atėjau pas vieną ponią pranešti, kad ji dar neapmokėjo sąskaitos už elektrą ir kad jie ketino atvykti išjungti elektrą, jeigu ji nesumokės. Aš atėjau prie durų ir pasibeldžiau į duris, ir duris atidarė mergaitė, jauna moteris apie aštuoniolikos, dvidešimties metų amžiaus, dėvėjo tiek nedaug drabužių, kad juos būtų galima lengvai įsprausti į muškietos vamzdį. Ji atėjo prie durų ir ji pasakė: „O, jūs esate iš elektros kompanijos“. Pasakė: „Mama liepė man apmokėti sąskaitą prieš kelias dienas“.

O aš atsakiau: „Taip, panele“.

Ji pasakė: „Na, palūkėkite, aš atnešiu jums pinigus“.

Aš pasakiau: „Ačiū jums“.

Ji paklausė: „Ar galėsite juos perduoti už mane?“.

Aš pasakiau: „Taip, panele“.

Ji pradėjo eiti kambariu, o ten pasigirdo kažkokia pasaulietiška, beprotiška muzika, kažkokia nesąmonė. Žinote, garsai tokie lyg kažką pjaustytų, tokio tipo muzika, kažkokio tokio tipo pasaulietiška muzika. O ji ėjo... muzika pradėjo groti labai greitai taip, kaip velnias. Ir ji pradėjo šokti po visą kambarį, ir ta mergina visiškai pamiršo, kad aš stoviu prie durų.

Ji pradėjo šokti po visą kambarį šūkaudama: „Tūdlej, tūdlej, tūdlej“. Po visą kambarį, lyg eidama iš proto ir šoko greitu tempu, ir visaip kratėsi. Ir darė visus įmanomus bedieviškus dalykus apie kuriuos esate girdėję. Ir štai ji buvo ten... ant grindų tai darydama. Paskui ji apsidairė aplinkui.

Aš stovėdamas pamaniau: „Na, vargšas vaikas“. Pamaniau: „Tai bent, ji tikrai yra visiškai tam atsidavusi“. Todėl aš pažvelgiau į ją. Aš pagalvojau: „Na, ji dar tėra tik vaikas. Kokia gėda“.

Po kurio laiko ji tarė: „O... aš ne... aš pamiršau, kad jūs stovite prie durų“. Ji paėmė pinigus, atėjo prie durų. Ji pasakė: „Man tiesiog labai patinka gerai pašokti“.

Aš pasakiau: „Taip, panele. Tą aš pastebėjau“.

Ji net pritūpė, kai žmogus per radiją pasakė, kad jie ketina surengti senuosius šokius, kažkur gerai žinomoje vietoje Grynbraeryje ar panašiai. Ji pritūpė ir pasiuntė jam oro bučinį per radiją. Ji pasakė: „Viso gero, brangusis“. Pasakė: „Aš ateisiu ten su tavimi pasimatyti“.

Aš pamaniau: „Tai jau tikrai, kad ateisi. Nėra to, kas pajėgtų tave nuo to sulaikyti“. Ne, pone.

51 Aš atėjau į gerą mūsų miesto bažnyčią, puiki bažnyčia, daktaras Braunas – pastorius, geras mano draugas. Aš leidausi žemyn elektros stulpu; keičiau kai kurias antrines apvijas. Ir aš leidausi žemyn stulpu. Daktaras Braunas prie manęs atėjo. Jis pasakė: „Kaip laikaisi, Bili?“.

Aš pasakiau: „Tiesiog puikiai“.

Jis pasakė: „Ar maldykloje vis dar susirenka didelės minios?“.

Aš pasakiau: „Didelės minios“.

Jis pasakė: „Bili, žinai, nuo to laiko, kai esu šiame mieste...“. Jis pasakė: „Kažkurią savaitę, – pasakė, – aš išsiuntinėjau kvietimus“. Pasakė: „Čia yra šešiolika, turiu omenyje bent šeši tūkstančiai, – pasakė, – šioje vietovėje turiu apie šešis tūkstančius šios bažnyčios narių“. Ir pridūrė: „Aš išsiunčiau korteles, kad žmonės pažymėtų, jog jie ateis į maldos tarnavimus bent šešis mėnesius metuose“. Ir paklausė: „Ar žinai, kiek gavau atsakymų iš tų šešių tūkstančių kortelių?“.

Aš atsakiau: „Ne“.

Jis pasakė: „Du“.

52 Todėl vieną kartą aš buvau ten susirinkime, kur buvo tarnautojų asociacijos susirinkimas. Aš buvau jos narys. Ir jis atsistojo ten ant pakylos. Jis tarė: „Dabar mes turime patį geriausią šalyje smuikininką. Ne... ne vieną iš geriausių, bet patį geriausią“. Tai nuskambės šokiruojančiai, bet ar žinote, kokią dainą jie sugrojo prie sakyklos? „Kalakutas šieno kupetoje“. Taip.

Jie pasakė: „Mes turime patį geriausią kvartetą, koks tik gali būti visoje šalyje, kuris mums giedos“. Selersburge, virš mūsų yra didelė bažnyčia. Ar žinote, ką sudainavo? “Namai akiratyje“. Na, aš pamaniau, kad jų planai yra beviltiški. Na, aš atsistojau ir išėjau. Už tai, kad taip padariau, buvau atskirtas nuo bažnyčios.

Bet pažvelkite, aš pasakiau: „Daktare Braunai...“. Aš papasakojau jam istoriją apie tą pusnuogę merginą. Aš pasakiau: „Ar galvojate, jog ponui Mak Mičumui reikės paprašyti tos moters pasirašyti ant kortelės pažadant, kad tą vakarą ji ateis į šokius?“.

Atsakė: „Ne“.

Aš pasakiau: „Kodėl? Todėl, kad tai yra jos širdyje. Jos siela maitinasi tokio tipo dalykais“. Leiskite man išgirsti, kokios muzikos jūs klausotės. Leiskite man pamatyti, kokią literatūrą jūs skaitote. Aš galėsiu jums pasakyti iš kokio molio esate drėbtas. Tikrai taip.

53 Ten, aš pasakiau: „Ne, ji ten nueitų, net jeigu jai tektų lombarde įkeisti savo batus“. Aš pasakiau: „Jeigu jūs suorganizuotumėte senamadišką kvietimą prie altoriaus, ten bažnyčioje, ir padarytumėte taip, kad tie žmonės būtų pripildyti Šventąja Dvasia. Kai tos bažnyčios varpas nuskambės, jums nereikės, kad kas nors pasirašytų ant jokių kortelių. Jie bet kuriuo atveju ateis“. Tikrai taip.

Kodėl? Jūs negalite prisijungti prie tokių dalykų ir bendravimo. Tai turi būti Jėzaus Kristaus Kraujas, kuris atveda jus į bendrystę su Kristumi, vienintelis kelias. Tai bent, apie šiuos dalykus mes galėtume prakalbėti visą vakarą, bet draugai, pasiklausykite? Štai ko. Jūs niekada nesužinosite, ką reiškia tobulas pasitenkinimas.

Jūs galite būti mėtomas į šalis, prisijungdamas prie bažnyčių, lakstant bandyti surasti vieną, antrą ar trečią dalyką. Kaskart kokiai naujai smulkmenai čia įvykus, jūs pereinate prie naujos šviesos, kažko naujo.

Kodėl gi jums tiesiog neatėjus pas Kristų ir visko neišsprendus? Kai kartą atgimstate iš naujo – tai viską išsprendžia per amžius. Kai kartą atgimstate iš Dievo Dvasios, jūs turite Amžiną Gyvenimą ir negalėsite ateiti į pasmerkimą, bet esate perėjęs iš mirties į Gyvenimą. Tuomet galite mėgautis. Tuomet melstis yra malonumas. Jums nereikia rūpintis ar Dievas pasirodys. Kai atsiklaupiate melstis, jūs iš karto atsiduriate Jo Akivaizdoje. Kai vaikštote gatvėmis, jūs iš karto esate Jo Akivaizdoje. Kur bebūtumėte, jūs visada esate Jo Akivaizdoje, nes jūs turite tobulą bendrystę su Dievo Sūnumi.

54 Koks nuostabus, pergalingas gyvenimas. Kompromisinis gyvenimas yra labiausiai apgailėtinas dalykas iš visų. Tiesa, nėra tokio dalyko kaip dalinis krikščionis. Jūs niekada nesate tokio matęs. Jūs niekada ir nepamatysite.

Ar esate kada matę paukštį, kuris vienu metu buvo visiškai ir juodas, ir baltas? Ar esate kada matę girtą blaivą žmogų? Jūs niekada nesate matęs švento nusidėjėlio. Jūs esate arba nusidėjėlis, arba šventasis. Vienu metu galite būti tik vienoje tvoros pusėje. Jeigu jūs esate atgimęs iš naujo, jūs esate išgelbėtas. Jeigu nesate atgimęs iš naujo, jūs nesate Kristuje, esate be vilties, pasaulyje be Dievo. Dievas atliko paruošimą tam, kad jūs būtumėte išgelbėtas.

55 Jis viską paruošė nurodydamas į šį didį laiką. Pabaigos laike, kuriame mes dabar gyvename, pasirodant šešėliams... Tik pagalvokite, prieš kelias savaites... Bažnyčia metų metus pamokslavo, kad Viešpats ateina; pabaigos laikas buvo regimas. Viskas... viskas, ką žinau kaip Evangelijos tarnautojas, nukreipia į pabaigos laiką. Dabar pat mes esame pabaigoje.

Didžioji piramidė, jūs, kurie tai nagrinėjate, nurodo pabaigos laiką, ta, kurią pastatė Henochas. Zodiakas, jis prasidėjo mergele, pirmuoju Kristaus atėjimu. Jis pasibaigia Liūtu, antruoju atėjimu. Tai yra čia pat.

Maždaug prieš penkias savaites mokslininkai garsiai paskelbė visoje šalyje, praėjusį sekmadienį, ir pasakė, kad pabaigos laikas yra čia pat... bet kuriuo laiku, mes galime būti išnaikinti nuo žemės paviršiaus. Mes gyvename pabaigos laike.

56 Kaip tai buvo Nojaus dienomis, taip yra Žmogaus Sūnaus atėjime. O, nežaiskite, draugai. Na dabar jūs nesuprantate, jūs, kurie esate... pasiliekate čia Amerikoje ir nežinote, kas vyksta kitose šalyse.

Ten, prieš kažkiek laiko, kai nuskraidino mane į... į Suomiją, kai kirtau ten tą... tą didžiąją liniją, kurią jie vadina „uždanga“. Jie pravežė mus per šimto penkiasdešimties mylių ilgio, vientisą tunelį, kuris buvo pastatytas jų rankomis, vokiečių pareigūnas pasitiko mus su automatu rankose. Langų užuolaidėlės buvo nuleistos tame mažame automobilyje, kuriuo važiavome. Aš paklausiau: „Ką tai reiškia?“. O ten buvo suomių pareigūnas, sėdėjo šalia manęs (ten, kur mažas berniukas buvo prikeltas iš numirusių, toje vietovėje) ir pareigūnas mane vežė (spėju, kad jūs apie tai jau skaitėte ir panašiai).

Ir jis pasakė: „Ten, anapus uždangos, broli Branhamai, pasakė, kad jie turi įvairiausius slaptus įrenginius. Jie turi tokius lėktuvus, kuriuos paleidžia nuo raketų, jie galėtų susprogdinti jūsų šalį ir tam padaryti prireiktų vos vienos valandos. Niekam yra neleidžiama ten eiti“.

57 Vandenilio bombos ir deguonies bombos, ir visi kiti dalykai ten sukabinti. O žmogus nesiliauja braidyti po nuodėmę. Ir žmonės vakaro metu susilaikys nuo maldos tarnavimo, įsijungs savo televizorius ir klausys programos pavadinimu „Liusi“ ir visų kitų programų, ir dalykų, ir vadins save krikščionimis.

Taigi, aš esu ne kas kitas, kaip senamadiškas sasafro [emerikinis lauras – Vert.] pamokslininkas. Aš tikiu senųjų laikų, miško tankmės, dangaus giedrumo, nuodėmę žudančia religija, kuri jus „išplauna“ ir padaro „baltu“. Broli, tai yra vienintelis dalykas, kuris mane išgelbėjo. Tai atneš jums naudą, jeigu jūs tik tai priimsite. Tai yra per atėjimą per Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują, vienintelis esantis būdas, vienintelis paruošimas.

58 Dabar aš noriu pasakyti štai ką, kaip Viešpaties tarnas, aš tikiu, kad tai gali įvykti bet kuriuo laiku. Visiškas sunaikinimas, jis gali prasidėti bet kuriuo laiku. Pažvelkite į Nojaus dienas... Štai kaip Nojaus dienomis jie išjudino pasaulį iš jo ribų. Kai jie statė piramides, sfinksą ir panašiai. Mes negalėtume jų pastatyti netgi, jeigu mums ir prireiktų. Benzino jėga, elektros jėga to nepastatytsite. Tik atomine jėga pastatysite.

Todėl jie galėjo ją aktyvuoti ir sprogimu išjudino žemę iš jos orbitos. Ir kadangi ten yra karštis, jis išsiveržė ir sukėlė drėgmę, kuri padengė visą žemę. Šįkart Jis susprogdins tai iki pat saulės. Tiksliai taip, pagal mokslą, skersai centro, taip kaip Dievas pasakė, kad tai įvyks. Štai tai dabar yra čia. Mes esame pabaigos laike. O žmonės vis dar yra nepasiruošę.

Dievas siunčia prabudimus visoje šalyje, didelius ženklus ir stebuklus, ir ženklai visur pasirodo. Ir ligonių išgydymas, mirusių prikėlimas ir visa kita. O žmonės klaidžioja sau toliau kirsdami visas raudonas šviesas ir eidami per visas užkardas, atmesdami...

O, pasakysite jūs: „Aš buvau nuėjęs į bažnyčią. Aš esu ne ką blogesnis už tave“. Ne tame yra klausimas. Ar jūs priėmėte Viešpatį Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją? Ar jūs buvo sutaikintas?

Jūs pasakysite: „Na, aš priklausau gražiausiai miesto bažnyčiai“. Ne tame yra esmė. Ar jūs atgimėte iš naujo iš Dievo Dvasios? Ar jūs turite bendrystę, tobulą bendrystę? Pasaulio dalykai yra mirę. O, pasakysite jūs: „Tai manęs nesmerkia“. Na, mano... mano broli, kai kurie... kai kurie žmonės daugiau nebeturi sąžinės. Jie tiesiog daro...

Vieną kartą tamsiaodis žmogus, po to kai baigiau pamokslauti ant gatvės kampo, pasakė: „Pamokslininke, ar tu žinai, kas yra tavo sąžinė?“.

Aš pasakiau: „Aš turiu tam tikrą supratimą, pone. O kaip... kaip jūs manote, kas ji yra?“.

Atsakė: „Tai toks mažas dalykėlis, štai toks, ir jis turi keturis aštrius „kempus,“ – jis turėjo omenyje kampus. Pasakė: „Kaskart, kai padarai kažką blogo, ji įduria tau“. Ir pasakė: „Jeigu nuolatos leisi jai įdurti, galiausiai ji perdurs skylę. Ir po kurio laiko, tu jos visai negalėsi jausti“. Ir tai yra tiesa. Jeigu jūs tiesiog liksite drungnas, plūduriuosite nevaldomai, plūduriuosite ir po kurio laiko, jūs prapulsite.

59 Pakeiskime dabar mūsų veiksmo sceną prieš pabaigą, minutėlei. Pažvelkime į Adomą ir Ievą ten, Edeno sode. Nuodėmė atskyrė nuo Dievo, be bendrystės, mėtomi į šalis kiekvieno mokymo vėjo, nežinojo, ką daryti. Dievas atsistojo ten tarp jų teisme ir paskelbė jiems teismą. Dabar sekite, ką jie padarė.

Ten išeina Adomas ir Ieva rankomis vienas kitą apsikabinę. Aš galiu matyti kaip mažoji Ieva dabar gali verkti. Tos didelės mėlynos, žibančios akys, kurios atrodė kaip dangaus žvaigždės, ašaros ritasi jos skruostais. Po kurio laiko, juose atsiras raukšlės. Tie gražūs šviesūs plaukai už jos nugaros turės pražilti. Tie stori, gauruoti, juodi Adomo plaukai vieną dieną turės pražilti. Tie stambūs, dideli raumenys susitrauks ir sugrįš į dulkes, ir odos kirminai šliaužios po juos. Jie turi išeiti.

Ligos ir liūdesys laukia jo kelyje. Ir ten jis išeina pro tą vietą, dabar neturėdamas vilties, nusigręžė nuo Dievo Akivaizdos. Aš galiu matyti jį su jo ranka uždėta ant jo mylimosios, ašaros rieda jo skruostais, kapsi jai ant galvos ir teka žemyn jos kūnu, kartu susimaišo ašaros ir kraujas nuo tų kruvinų avikailių. Ir ten jie pradeda išeiti iš Edeno sodo, pasmerkti.

Pasiklausykite. Aš galiu girdėti kažką panašaus į tai [Brolis Branhamas suploja rankomis – Red.] Kas tai? Tai kruvini avikailiai, kurie daužosi Adomui į kojas jam išeinant iš tos vietos, pasmerktam mirčiai, Paties Dievo vaikas, išeina iš ten, atskirtas, atskirtas nuo Dievo, išeina į velnio pragarą be pasigailėjimo. Kuomet Dievas, Kuris dengia visą erdvę ir amžinybę...

60 Čia, aš neseniai buvau ant Palomaro kalno, žvelgiau pro teleskopą. Aš galėjau matyti 120 milijonų šviesmečių... Jeigu paverstumėte tai į mylias... Eilė skaitmenų būtų labai ilga... kaip iki pat Džefersonvilio, Indianos, bet vis tiek myliomis, tai neatitiktų... Ir ten, saulės sistemos erdvėje aš mačiau yra pasaulis ir mėnulis, ir taip toliau, ir žvaigždės, šimtu dvidešimt milijonų šviesmečių...

Dievas, Jis užpildė visą erdvę ir visą laiką, galiausiai viską suvedė iki penkių mažų raidžių – m-e-i-l-ė, meilė. Jis negalėjo žiūrėti kaip Jo vaikas palieka Jį. Aš galiu girdėti Jį sakant: „Adomai, palūkėk minutėlę. Aš padėsiu priešiškumą tarp moters sėklos bei gyvatės sėklos. Jos kulnis sutrins jos galvą. O jos galva sutrinsi jos kulnį,“ – davė Gelbėtojo pažadą. Koks juodas ten buvo reginys.

Dabar pasukime savo vaizdo kamerą keturis tūkstančius metų į ateitį. Vienas rytas Jeruzalėje, ten visoje šalyje tris su puse metų buvo daug triukšmo dėl Žmogaus, Kuris gydė ligonius, darė stebuklus, matė regėjimus. Jis tvirtino esąs Dievo Sūnus. Jis tvirtino, kad Dievas buvo Jame, kad Jis nieko iš Savęs nedarė, bet už tai teikė Dievui šlovę ir gyrių.

Tos dienos bažnyčia pasmerkė Jį ir atmetė Jį, ir pasakė: „Prie mūsų bažnyčios Jis neprisijungs, todėl mes nenorime su Juo turėti nieko bendro,“ – ir uždraudė savo nariams Jį priimti. „Jis atėjo pas Savuosius; Savieji nepriėmė Jo“. Jis buvo niekinamas ir atmestas, ir atstumtas, būtent pats Dangaus Dievas, pasireiškęs kūne.

Jeruzalėje yra ryto laikas, o mes esame toje patalpoje. Atitraukime užuolaidas, aš girdžiu triukšmą iš lauko. Pažvelkime akimirkai per duris. Ten žemyn gatve leidžiasi Žmogus su kryžiumi ant nugaros, kruvini pėdsakai seka jam iš paskos, o senas kryžius yra velkamas Nešančiojo pėdsakais, daužosi į grindinio akmenis Jam žengiant gatve, pradeda kopti aukštyn link mirties bausmės vietos, kad numirtų.

Minia seka iš paskos, kai kurie iš jų šaukia: „O, Jis išgydė mano kūdikį“.

Vieni sakė: „Ką Jis padarė?“.

Kitas pasakė: „Šalin tokį žmogų. Nereikia, kad toks... toks net gyventų. Jis nesutinka su mūsų bažnyčia. Jis nenori sutikti su mūsų teologija. Pribaikite tokį žmogų“.

Jo pečius išilgai dengė baltas rūbas. Aš pastebiu ant to balto rūbo, ten yra mažas baltas taškelis... baltas rūbas su mažais raudonais taškais dengia visą rūbą. Man įdomu, kas yra tie taškai. Jam vis kopiant link Kalvarijos, aš matau kaip tie taškeliai vis didėja ir didėja, raudoni taškeliai, Jam kopiant link Kalvarijos. Jie darosi vis didesni ir didesni. Po kurio laiko, jie visi susilieja į vieną didelę dėmę.

Aš kažką girdžiu, vėl, einant... [Brolis Branhamas suploja rankomis – Red.] Kas tai? Tai antrasis Adomas. Tai Jėzaus Kristaus Kraujas, Dievo Sūnaus, kraujuoja palikdamas kruviną taką kiekvienam nusidėjėliui, kuris nori pasirinkti šį kelią. Jis kopia į kalvą, apleistas, ašaros ritasi Jo skruostais. „Jis atėjo pas Savuosius, Savieji nepriėmė Jo“. Štai ten eina Tas, Kuris yra moters Sėkla, kuri turėjo sutrypti gyvatės galvą.

61 Mirtis turi geluonį. Aš galiu matyti mirties „bitę“ skraidančią su geluonimi aplink Jį. Už kelių minučių ji tikisi Jį pribaigti. Ji zvimbia. Ir po kurio laiko, kai Jis jau pakabintas ant kryžiaus, kad numirtų tarp dangų ir žemės, mirties „bitė“ Jam įgels. Visi žino, kad kai bitė ar vabzdys, turintis geluonį, jei jis kartą įgelia, jo geluonis išlenda lauk. Jis kito geluonies daugiau neturi. Kristus, Dievo Sūnus, būdamas Dievu tapusiu kūnu, atėjo į pasaulį ir buvo sutvertas pagal nuodėmingą kūną tam, kad Jis galėtų atimti iš mirties geluonį.

Taigi, kai tikintysis ateina į Dievo Akivaizdą ir mirtis jį užpuola, mirtis gali dūgzti kaip bitė, bet ji negali jums įgelti. Mirtis tikinčiajam daugiau neturi jokio geluonies. Jis buvo suleistas į Kristų Jėzų, ten ant kryžiaus, kur Dievo Avinėlis buvo nužudytas prieš pasaulio sutvėrimą tam, kad prisiimtų ant Savęs kiekvieno nusidėjėlio nuodėmę. Ir ten, Jis kabo ten.

Akivaizdu, kodėl Paulius galėjo pasakyti, kai jie statė ten kaladę galvos nukirtimui... Aš neseniai buvau ten senoje galerijoje, Romoje, kur jie nukirto jam galvą, nusviedė jo galvą į seną kanalizacijos ravą, o jo šventas kūnas buvo išmestas į šlapią gatvę. Ką jis pasakė? Jis pasakė: „O mirtie, kur yra tavo geluonis? Kape, kur yra tavo pergalė? Bet ačiū tebūna Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“.

Tenai, priešais kiekvieną vyrą ir moterį, berniuką ir mergaitę esančius šiandien čia, yra didelės juodos durys ir jos yra vadinamos mirtimi. Kaskart jūsų širdžiai suplakus, jūs vienu žingsniu priartėjate prie tų durų. O vieną dieną, jūs turėsite per jas įeiti, nes kiekvienas mirtingasis turi su jomis susidurti.

Kai įvyks paskutinis mano širdies dūžis, aš nenoriu prieiti prie tų durų kaip bailys. Aš nenoriu prieiti prie tų durų kaip kas nors iš šio pasaulio. Aš noriu prieiti prie jų žinodamas štai ką, kad kai įvyks šis paskutinis dūžis, aš noriu įsisupti į Jo teisumo rūbą ir praeiti per jas su Juo, žinant štai ką: kad aš pažįstu Jį Jo prisikėlimo jėgoje, kad kai Jis pašauks iš numirusių, aš prisikelsiu su tais, kurie yra išlikę gyvi.

O, žmogau nusidėjėli, jeigu šiandien savyje neturi šios vilties:

Mano viltis yra pagrįsta niekuo kitu kaip
Jėzaus Krauju su teisumu;
Kai mano bus siela visiškai atiduota
Tuomet Jis bus mano visa viltis ir atrama.
Nes ant Kristaus, tvirtos Uolos, aš stoviu;
Visi kiti pagrindai yra grimztantis smėlis,
Visi kiti pagrindai yra grimztantis smėlis.

Tebūnie tai bažnytinė denominacija, šio pasaulio bendrystės, kas tai bebūtų, visa tai tėra grimztantis smėlis už Viešpaties Jėzaus Kristau ribų.

Ar galime palenkti galvas akimirkai? Visi tyliai sėdėkite maldoje.

62 Mūsų Dangiškasis Tėve, mes esame Tau labai dėkingi. Galiu įsivaizduoti, prieš kelias akimirkas tas senas, grubus kryžius buvo ant Tavo pečių, Kraujas sruvo žemyn Tavo nugara, ten Tu žengei į Kalvariją užimti mano vietos. Galbūt dar prieš išauštant rytui Tu mane pasišauksi.

Galbūt čia yra tokių, Viešpatie, kurie bus pašaukti prieš saulei nusileidžiant šią popietę. Šiandien čia sėdi praktiškai, kiek man žinoma, sveiki žmonės, bet jų širdis gali sustoti prieš saulei nusileidžiant.

Šiandien šioje auditorijoje gali būti žmonių, kurie galimai atsidurs kankinimuose, jeigu jie mirs tokioje būklėje, kokioje yra, dar prieš saulei šįvakar nusileidžiant. Šįvakar jie gali atsigulti sveiki, džiugūs, gali juoktis, bet prieš jai ryte patekant, jie atsidurs kitame pasaulyje, nes šios gijos, kuriomis mes vaikštome, vadinamomis gyvenimo gijomis, yra trapios. Mes nežinome, kada jos nutrūks.

Turėk pasigailėjimo šiandien, Dieve, ir palaimink neišgelbėtuosius, ir atvesk juos į bendrystę Tavo bra... brangaus, mylimo Sūnaus. Padaryk tai, Tėve. Leisk jiems pažinti, jog sutaikinimas gali įvykti tik per Viešpaties Jėzaus Kraują, kad jie šiandien galėtų Jį priimti. Tu išgydai ligonius, atveri akliesiems akis, kurtiesiems ausis, prikeli numirusius, po to, kai jie jau būna išėję iš šio gyvenimo: daktarai atsitraukia ir nugabena į morgą, bet Tu ten pasirodai ir vėl juos prikeli.

Mes esame kelio pabaigoje, Tėve. Aš meldžiu šiandien, kad, Jėzaus Vardu, kad Tu pas Save atvestum nusidėjėlius, nes mes prašome to Jo šlovei.

Ir visoms galvoms esant palenktoms, šiandien man yra įdomu, mums stovint Dievo Akivaizdoje, ir šioje didelėje grupėje, ar čia būtų vyras, ar moteris, kurie nėra Kristuje? Ten žemai, apatiniame aukšte, pakelkite savo ranką ir padarykite tai pasakydami šitai Jėzui, ne man, jūsų broliui, bet Kristui, pasakykite: „Viešpatie, aš esu nusidėjėlis ir aš... aš noriu, kad Tu mane išgelbėtum. Ir aš... aš ne... Aš noriu ateiti. Aš buvau mėtomas į šalis. Aš visą laiką abejojau ar buvau teisus, ar ne. Aš noriu sužinoti ar esu teisus. Aš noriu, kad šiandien Tu man apreikštum Save. Aš pakelsiu savo ranką į Tave, Viešpatie“.

Ar pakelsite savo ranką? Kas nors apatiniame aukšte? Telaimina jus Dievas, jus. Tai yra gerai. Telaimina tave Dievas, broli. Dar kas nors? Telaimina jus Dievas. Dar kas nors? Telaimina jus Dievas, sese. Telaimina tave Dievas, broli. Tai nuostabu. Telaimina jus Dievas, pone. Aš matau jūsų ranką ten. Dabar visi melskitės. Pasakykite: „Viešpatie, būk man maloningas“. Telaimina jus Dievas, ponia. Aš matau jus ten toli, man iš kairės. Tiesiog iškelkite savo ranką.

Jūs pasakysite: „Ar tai suteiks mums kokią naudą, broli Branhamai?“.

Tikrai taip. Nepamirškite, čia yra Jo Akivaizda.

Ar kas nors ten balkonuose iš dešinės pusės, štai čia, ar pakelsite savo ranką ir pasakysite: „Broli Branhamai, aš... aš... aš nesu Krikščionis. Aš noriu, kad jūs už mane pasimelstumėte“. Telaimina jus Dievas, pone. Telaimina jus Dievas. Ir jus tegul Dievas palaimina.

Gerai, čia mūsų priekyje, ar yra kas nors toje balkono dalyje, ar pakelsite savo ranką? Telaimina jus Dievas. Iš štai čia, kairėje, ar yra kas nors čia, kas pakels savo ranką? Telaimina jus Dievas ten gale, pone. Telaimina jus Dievas, ponia. Telaimina jus Dievas ir jus, ir jus, jus. Tai... Telaimina jus Dievas. Tai... Telaimina jus Dievas, pone. Aš matau jūsų ranką.

Nepamirškite, Viešpats Jėzus jus mato. Palaiminti...

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF