Pamokslų sąrašas

Ir nežinai to

1 Ačiū tau, broli Nevili. Telaimina jus Viešpats. Ar aš laiku, ar ne? Noriu padėkoti Viešpačiui, labai stipriai, jog Jis nepaliko brolio Kapso berniuko. Tiesiog taip nutiko, kad šiam trumpam laikui aš sugrįžau į Indianą. Žinau, jog jie dar nėra pradėję įrašo; manau, kad nėra. Todėl, kad toje vietoje aš nieko nematau, todėl jie... Aš sugrįžau voverių medžioklei. Ir todėl, spėju, kad Čarliui teks mane pakentėti, jam ir Nelei, ir kitiems Kentukyje, dieną ar dvi, kol medžiosime voveres. Todėl aš jau geriau praleisiu, ką nors kitą, bet kokį kitą poilsio būdą, nei atvykimą čia... apie rugpjūčio vidurį, ir leidimąsi į voverių medžioklę su Čarliu ir Benksu. Man tai yra kaip tradicija. Ir taip aš kartu su Džo...

2 Kai mes kažkurį kartą čia buvome, visi susirgo, dėl tos permainos iš to labai karšto klimato ten, į šį... į šį vėsų klimatą, kurį čia turite. Žinau, jog manote, jog tai nėra vėsu, bet pamėginkite kartą nuvykti į Arizoną. Vieną rytą, kai išvažiavau šešėlyje temperatūra siekė šimtą devynis laipsnius [Farenheito. 42 laipsniai Celsijaus – Vert.]; o vėliau apie vidurnaktį, naktį, kai nuo kalnų nusileidžia vėsus oras, vis tiek buvo devyniasdešimt šeši laipsniai [Farenheito. 35.5 laipsniai Celsijaus – Vert.]. O... Matote, tiek buvo vidurnaktį, kai vėsus oras leidosi žemyn. Ir taip tai... Su šia vieta viskas yra gerai, žiemos laiku, tačiau vasaros laiku tinkamiausia yra skorpionams ir driežams, o ne žmonėms. Net visi gyvūnai slepiasi kalnuose. Jie tiesiog negali to pakelti.

3 Ir aš jau buvau išėjęs pašaudyti savo mažuoju šautuvu. Aš... Kažkodėl noriu jums papasakoti apie mažąjį Kapsų berniuką. Ir aš pasakiau... Ir, Džo, man tiesiog teks atiduoti jam tą šautuvą, nes jis geriau už mane šaudo. Mes pradėjome juo šaudyti ir aš... aš šaudžiau į vineles su plačia galvute iš penkiasdešimties jardų atstumo. Ir aš pasakiau... Džo... Džo pasakė: „Tėveli, manau, kad man taip pat pavyktų“. Vargšelis mažutėlis, jam skaudėjo galvą. Aš buvau už jį pasimeldęs, jis karščiavo. Jis nuėjo su manimi prie šaudyklos ir aš...

4 Bet kuris 22 kalibro šautuvas su gręžtiniu vamzdžiu (iš vidaus du-iš-dešimties), juo gali pataikyti iš dvidešimt penkių jardų atstumo; toliau iš penkiasdešimties, lygiai taip pat, jeigu tai gręžtinis vamzdis. Todėl tuomet... Ir aš buvau šaudęs juo iš dvidešimt penkių jardų atstumo. Ir taip... man buvo likusios dar dvi vinelės plačiomis galvutėmis ir aš jas įsmeigiau, ir Džo pataikė į abi! Man daugiau neliko vinelių, todėl aš ten padėjau mažutėlę molinio balandžio skeveldrą, kuris buvo sutrupintas šaudančiųjų į judančius daiktus, maždaug ketvirčio colio skersmens, ir jis šovė iš penkiasdešimties jardų atstumo ir peršovė ją į dvi dalis. O taikiklis buvo sureguliuotas mano akims, kurios buvo keliais metais vyresnės už jį. Jis pasakė: „Ar žinai ką? Turiu nueiti ir pasakyti Biliui, kad nuo šiol nesipainiotų man po kojomis“. Suprantate? [Brolis Branhamas ir susirinkusieji juokiasi – Red.]

5 Todėl, todėl aš pasakiau: „Na, pasakysiu tau štai ką, – tariau, – nueikime ir parodykime tai broliui Normanui“.

6 Aš pasakiau: „Džo, varžybose visame pasaulyje, man nesvarbu, kas tai būtų, niekas kitas...“. Taigi, vinelės nebuvo įsmeigtos šonu, jos buvo įsmeigtos tiesiai, kiaurai. O ta šukė, buvo ne didesnė, spėju, nei ketvirtis colio, ir vienos šešioliktosios storio, ir ketvirčio colio ilgio, jis peršovė ją į dvi dalis, iš penkiasdešimties jardų atstumo. Aš pasakiau: „Pasaulyje nėra nieko kito, galėjusio padaryti geresnį šūvį. Jie galėjo, čempionai, būtų galėję padaryti tą patį, bet už tuos tris šūvius geresnių padaryti negalėtum“. Vinelės, ne sulinko, bet tiesiog kiaurai išlindo per popierių palikdamos skyles. Ir aš pasakiau: „Niekam nebūtų pavykę padaryti ge... geresnio šūvio“. Gerai. Manau, kad tuoj pat galvos skausmas jį apleido.

7 Ir aš pasakiau: „Na, nueikime parodyti to broliui Normanui,“ – kuris dirba „Fyld And Strym'e“, brolio Tonio Stromėjaus sporto prekių parduotuvėje.

8 Jis tarė: „Pirmiau užeikime pas Bilį“. Jis tarė: „Aš... aš noriu šį tą pasakyti Bobiui“. Suprantate? Ir, tiesą sakant, jo broliui dar niekada taip gerai nesisekė. Todėl jis tarė: „Mes pirma ten užeisime“.

9 Ir vos tik man įėjus per duris, Bilis vis dar vilkėjo pižamą. Ir jis tarė... Mes atėjome, kai dar buvo anksti, nes darėsi labai karšta. Ir taip jis tarė... Suskambo telefonas. Ir aš pasakiau... Jis į mane štai taip pažvelgė. Aš pasakiau: „Galbūt skambina dėl ligonio“. O tai buvo brolis Kapsas dėl savo berniuko, tada buvusio operacinėje, turėjo pilvaplėvės uždegimą, laukė. Ir būtent dabar jis man pasakė, kad jo berniukas labai gerai taisosi.

10 Todėl, ar matote kaip Dievas tai suklostė, netgi su to berniuko balsu, Džo? Vietoj to, kad nueitume pas brolį Normaną, nebūtume ten atėję. Ir brolis Kapsas ir aš buvome kartu. Nesakau, jog tai buvo mūsų maldos, kurios tai padarė, bet tai jam kažką reiškė, kad su mumis galėtų taip susisiekti. Ir, tiesą sakant, tai yra tai, kas... Kai turi... tu turi turėti tikėjimą tuo, ką darai. Supranti? Ir, tai, jo tikėjimas skambučiui, o Bilis buvo...

11 Jie turėjo sumokėti pinigus. Jis tarė: „Greičiausiai skambina iš toli, – pasakė jis, – jis turėjo sudėti apie penkis dolerius monetomis, trijų... trijų minučių skambučiui“. O aš maniau, jog skambutis buvo iš Niujorko ar iš kurių nors salų. Bet jis skambino tiesioginiu skambučiu konkrečiam žmogui, kad atsilieptų Bilis, o ne Lois, suprantate, ir štai kiek jam kainavo tai padaryti.

12 O dabar jo berniukas taisosi. Brolis Kapsas pasakė, jog daktaras jam suteikė mažai vilties, kad jis apskritai iš to išsikapstys, suprantate, po operacijos. Už tai mes šįryt esame dėkingi Dievui, labai dėl to džiaugiamės

13 Taigi, mes sugrįžome šįryt saulei brėkštant, todėl aš išmiegojau vos tris valandas ir... ir esu ganėtinai pavargęs. Bet, kai bažnyčia... ateina laikas eiti į bažnyčią, na, aš ateinu.

14 Ir Viešpačiui leidus, man teks vykti į Kentukį, kaip jau sakiau. Po to jau pažadėjau pamokslauti vieną sekmadienį, dar būdamas čia, ir man derėtų tai padaryti šį ateinantį sekmadienį, nes dar kitą aš jau būsiu... turėsiu sugrįžti. Nes aš ir vėl turėsiu išvykti į Kanadą. Todėl man... man derėtų tai padaryti ateinantį sekmadienį, ir... kito sekmadienio rytą.

15 O brolis Nevilis pasakė: „Kodėl tau tiesiog neišeiti ir nepasveikinti žmonių, ir pakalbėti su jais kelias minutes?“

16 Aš pasakiau: „Broli Nevili, aš dar net neatsiverčiau savo Biblijos, vos ne vos“. Aš pasakiau: „Aš...“.

17 Jis tarė: „Na, išeik ir kažką jiems pasakyk“. O sese Nevil, aš... aš... aš nesuprantu kaip tau tai pavyksta. Jis tikrai moka įkalbėti. Tačiau kol...

18 Aš neturiu galimybės to pasakyti, kai ši vieta yra perpildyta žmonių, ir nėra vietos, ir panašiai, bet esu labai dėkingas Dievui už tokį pastorių kaip brolis Ormanas Nevilis. Ištikimas, visiškai ištikimas tam Tikslui ir tu niekada neišgirsi jo bambančio. Aš buvau prisėdęs ten gale... Aš turėjau gero pusvalandžio trukmės pokalbį su juo, su malonumu klausydamasis brolio Máno, ir taip... aš jam apie tai plačiau papasakosiu, kai šiais metais nuvyksime į Koloradą. Todėl, kai mes mėgavomės jo pamokslu, ir man dar pavyko gerai pabendrauti su broliu Neviliu. Aš pasakiau: „Aš taip ir neprieinu prie to, kad pasakyčiau žmonėms, ką nors apie mūsų puikų pastorių“. Aš tariau: „Ar žmonės su tavimi gerai elgiasi?“.

Pasakė: „Geriau ir negalėtų“.

O aš pasakiau: „Na, džiaugiuosi tai girdėdamas“.

19 Kuomet pastorius yra patenkintas ir žmonės yra patenkinti, iš to išeina gera bažnyčia, ir tuomet Dievas yra patenkintas. Ir aš manau, kai gali matyti abi puses patenkintas, ypatingai šioje Žinios, kurią mes skelbiame, dienoje, manau, jog tai parodo Žinios su žmonėmis ir su Dievu tolydumą. Suprantate?

20 Ir esu labai dėkingas broliui Ormanui Neviliui, ir jo puikiai žmonai, ir šeimai. Ir meldžiu, jog Dievas išlaikytų juos ištikimus Jam ir Tikslui. Ir jeigu tai Jam bus tinkama, tegul mes stovėsime čia, maldos namuose, kai Viešpats Jėzus mūsų ateis, suprantate, kad pasiimtų mus Paėmime. Mes viliamės, abu būdami tokie seni, brolis Nevilis, jog vienas kitą būsime apsikabinę ranka, ir galėsime stovėti ten atsirėmę į savo lazdas, stengdamiesi išstovėti. Suprantate? „Tada mes būsime perkeisti, per akimirką, per akies mirksnį“.

O ši sena kūno mantija nukris,
Ir pakilsime, ir paimsime amžinąjį apdovanojimą,
Ir šauksime skriedami oru,
Sudie, sudie,“ – miela maldos valanda.

Tuomet būsime pakelti.

21 Girdėjau apie brolio Kūmerso išgydymą, kuris atėjo iš Viešpaties ir esu už tai labai dėkingas. Tiek daug visko yra. Todėl esu dėkingas būdamas čia šį rytą. Ir aš pamaniau, vietoj to...

22 Aš visada ateinu čia turėdamas temą ir kalbu. Pamaniau, jog šį rytą aš tiesiog ateisiu čia. Ir aš pasakiau: „Broli Nevili, aš be vargo stebėsiu laikrodį ir, greičiausiai, paleisiu žmones laiku, ir tiesiog kažkiek minučių kalbėsiu jums iš širdies; tiesiog dalykus, tiesiog... apie tai, kad mes tiesiog turime... Ne, jie dar nepradėjo įrašo ar panašiai, todėl mes tiesiog bendraujame, kol čia yra tik žmonės iš šios bažnyčios, matote, vien tik mes kartu“.

Todėl pasimelskime.

23 Brangus Jėzau, mes esame dėkingi Tau už tai, kad turime privilegiją kartu čia susirinkti. Ir, o, man anksti šį rytą žvelgiant į šiuos maldos namus, po praėjusio vidurnakčio, aš galvojau apie tai, kaip Tu juos išsaugojai.

24 Ir aš prisimenu seną tvenkinį, kuris čia buvo, ir dideles, senas, aukštas žoles, maždaug šioje vietoje, kur dabar stovi ši sakykla. Būdamas dar jaunuoliu aš... aš čia stovėjau. Ponas Ingremas pasakė, kad mes galėsime įsigyti šį sklypą už nedidelę sumą, ir kažkiek įmokėti pradiniam įnašui; ir be visos pinigų sumos, jokio įkeistinio turto, ar neturint net ko pasiūlyti, bet tiesiog pamėginti. Kaip tai... tuomet, pilna vertė siekė šiek tiek daugiau dviejų tūkstančių dolerių; kuriuos išmokėti reikėjo per dvidešimt metų.

25 Bet dabar, Viešpatie, tik pažvelk į ją! Ir jai dar būnant savo ankstyvojoje stadijoje, stovint čia dauboje, vanduo į ją sunkėsi; Tu pažadėjai mums Žodžiu: „Aš, Viešpats, ją pasodinau, Aš dieną ir naktį ją laistysiu, kad kas nors neišplėštų jos iš Mano rankų“.

26 Tuo pačiu laiku žmonės sakė: „Per šešis mėnesius ji pavirs garažu“.

27 Bet, tiesiogine prasme, tūkstančiai sielų atrado Kristų čia, prie šio aukuro. O šie maldos namai, krikštykloje nuolatos... Žmonės buvo krikštijami Viešpaties Jėzaus Vardu; jiems šaukiantis Jo Vardo, nusiplaunant savo nuodėmes. Šimtai luošųjų, kenčiančių, aklųjų, mikčiojančių, vėžio-išėstų, atsistojo ant šios pakylos; atėjo būdami prie mirties, vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės, bet išėjo iš čia gyventi naują gyvenimą, su atnaujintais kūnais, vėl galinčiais vaikščioti; paliko savo neįgaliųjų vežimėlius, ramentus ir panašiai. O Dieve, šie trisdešimt tarnavimo metų!

28 Tėve, aš prisimenu tą rytą, kai mes paguldėme tą kertinį akmenį. Ir štai ten Tu parodei regėjimą, parodei šią vietą, pilnut pilnutėlę žmonių, gražų kampą; aš... aš žinojau, jog jis negalėjo pavesti. Todėl aš dėkoju Tau už visus šiuos dalykus.

29 Daugelis iš jų baigė kovoti gerąją kovą ir priėjo kelio pabaigą, ir išsaugojo Tikėjimą; guli ten, laukia, ilsisi dabar po savo darbų, o jų darbai seka jiems iš paskos; laukia tos valandos, kai trimitas nuskambės, kad vėl pražystų naujam gyvenimui, naujame kūne. Daugelis jų yra seni ir svyruojantys, kai kurie jauni, vidutinio amžiaus ir panašiai. Bet tegul Tavo Vardas bus pašlovintas už visus.

30 Dabar mes ir vėl čia stovime, prieš... prieš gyvuosius ir mirusiuosius. Aš meldžiu, kad šįryt Tu pateptum Savo Žodžius. Aš neturiu žodžių kalbėjimui, bet meldžiu, jog Tu jais pasirūpintum, o Tu visada pasirūpini, Viešpatie.

31 Palaimink mūsų pastorių, brolį Nevilį, jo žmoną. Palaimink turto globėjus, diakonų tarybą, kiekvieną šio kūno narį. Tegul, drauge, mes taip gyvensime šiame gyvenime, jog ateisiančiame gyvenime turėtume Amžinąjį Gyvenimą.

32 Padėk mums šį rytą priimti pataisymus nuo Dvasios ir Žodžio, kad galėtume pasiruošti, kai turėsime šįryt išeiti pro duris, kad būtume pasiryžę savo širdyje gyventi geresnį gyvenimą nei praeityje. Nes mes prašome to Jėzaus Vardu. Amen.

33 Taigi, aš... aš neseniai atsiverčiau Bibliją čia ir padariau tai prieš kelias minutes. Esu atsivertęs Apreiškimo 3, todėl tiesiog iš čia perskaitysiu apie Žinią Laodikėjos Bažnyčiai.

34 Ir aš noriu paskelbti... taip pat, brolis Nevilis neseniai kalbėjo su manimi; Brolis Parnelis, aš pažvelgiau žemyn ir pamačiau jį čia sėdintį, jis yra pra... prabudime, šioje Memfio pusėje. Prie... prie... ar kas nors žinote, kur yra senasis „Vimpis“, kur anksčiau buvo reklaminis skydas su mėsainiu, jis turi ten pasistatęs palapinę, darbuojasi, kad surinktų pėdus ir surastų išorėje esančius prarastuosius, kurie šiame kelyje buvo paskirti gyvenimui, kad per savo tarnystę jis galėtų juos laimėti Kristui. Ir jis uždarė palapinę sekmadieniui, dėl to, kad tarnavimai vyks maldos namuose, ir... ir tai yra labai ištikimas brolio poelgis. Ir mes norime, jog jūs žinotumėte, kad tarnavimai prasidės kito pirmadienio vakarą, kitos savaitės. Ir aš žinau, jog jūs visi esate širdingai pakviesti pasiklausyti brolio Parnelio, pamokslausiančio savo meilės Kristui žinią.

35 O dabar perskaitykite iš Apreiškimo trečio skyriaus, tik dalį, kad pakalbėtume iš to, ką perskaitėme Biblijoje. Nes, tai, ką aš pasakysiu, gali praeiti, bet ką Jis pasakys, nepraeis. Ir aš nežinau nuo ko pradėti, ką daryti, kur eiti, todėl tiesiog perskaitysiu apie Laodikėjos bažnyčios periodą.

...laodikėjiečių bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Amen, ištikimasis ir tikrasis liudytojas, ir Dievo kūrinijos pradžia;

žinau tavo darbus... esi nei šaltas, nei karštas; norėčiau, kad būtum šaltas arba karštas.

Tad kadangi esi drungnas, o nei šaltas, nei karštas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.
Kadangi sakai: ‘Esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nereikia’; o nežinai, kad esi nelaimingas ir apgailėtinas, ir beturtis, ir aklas, ir nuogas
patariu tau pirkti iš manęs aukso, išbandyto ugnyje, kad būtumei turtingas; ir baltą drabužį, kad būtumei apsirengęs, ir kad nepasirodytų tavo nuogumo gėda; ir pasitepk akis akių tepalu, kad regėtum.
Visus, kuriuos myliu, baru ir baudžiu; todėl būk uolus ir atgailauk.

36 Žinote, kažkur čia, man skaitant aš... Jei atleisite man minutėlei, aš... aš pastebėjau vietą, kuri man gerai nuskambėjo, bet dabar nežinau, kur ji buvo. Štai kur ji.

...o nežinai, kad... nelaimingas... apgailėtinas... beturtis... aklas... nuogas...

37 O, taip bent, čia yra šiandieninės bažnyčios paveikslas! Taigi, tai yra, aš... aš manau, jog čia esantis bažnyčios periodas, apie kurį kalbame... Žinoma, šis bažnyčios periodas yra aprašytas būsimoje knygoje. Tačiau, kadangi tai yra Laodikėjos bažnyčios periodas, kuriame mes esame, panagrinėkime sąlygas.

38 Aš nenoriu kalbėti vien tik šia tema ar panašiai, nes mes... tik įprastai kalbame tam, kad pamatytume apie ką Viešpats ves mus kalbėti, bet kad tai būtų kažkas, kas mums padėtų.

39 Susimąstykime apie Laodikėjos bažnyčios periodą ir šiandieninę jo būklę. Kiek man yra žinoma, aš nematau jokių kliuvinių, šiuo laiku, trukdančių Viešpaties Jėzaus Atėjimui, išskyrus Jo Bažnyčios pasiruošimą. Manau, jog vienoje iš... iš pranašysčių...

40 Vakar važiavome automobiliu, vairavome jį dvi dienas, iš Tusono į čia, visus du tūkstančius mylių, Bilis ir aš. Ir taip mes, taigi, mes neviršijome greičio ribojimų. Mes jų laikėmės. Aš sėdėjau ten, kai jis vairavo ir aš... aš suspausdavau savo kumščius ir ištiesdavau į priekį kaip šaunamąjį ginklą. Pastebėdavau, kai jis pradėdavo viršyti greitį. Pasakydavau: „Sulėtink, berniuk“.

Taigi, mums yra pasakyta: „Atiduok Ciesoriui, kas Ciesoriaus“.

41 Galiausiai praėjusį vakarą, kai mes čia atvažiavome, nedidelė mergaitė gulėjo numušta ant kelio, apie trijų metų amžiaus; motina negyva gulėjo griovyje. Kažkoks girtas jaunuolis, grįždamas iš Rezervinių pareigūnų mokymo būrio, aštuoniolikmetis, važiavo šimto dvidešimties mylių per valandą greičiu, kairėje kelio juostoje, užmušė [jas]. Ir, spėju, kad jis ir pats buvo prie mirties. Tokioje situacijoje galite suprasti, ką tai reiškia.

„Atiduokite Ciesoriui, kas Ciesoriaus“.

42 Miršta nekalti žmonės. Maža trijų metų mergaitė prarado savo gyvybę dėl kažkokio girto kareivio, matote, važiavusio šimto dvidešimties mylių per valandą greičiu, pagal jų paskaičiavimą, priešinga kelio puse. Kildamas važiavo per kalvą ir tiesiai į jas trenkėsi, ir vietoje jas užmušė. Aš... Jis ir pats buvo prie mirties. Tuomet jūs galite suvokti, kad nors ir nekaltoji pusė buvo...

43 Tas jaunuolis dabar yra kaltinamas šaltakraujiška žmogžudyste. Suprantate? Aš manau, kad jeigu žmogus yra pagaunamas girtas už vairo, jam turėtų skirti dešimties metų bausmę, lygiai tiek, už priešlaikinę… sąmoningą žmogžudystę; bet kokiam žmogui, bes jis tiesiog... bet kuriam žmogui.

44 Mes, per politiką mes niekada nepasieksime nieko gero. Ji supuvusi. Dievo sumanymas turėti karalių, teisų karalių, yra teisingas. Bet politika, kuri yra tiesiog plačiai paplitusi, jūs nieko ja nepasieksite; sukčiauja, meluoja, vagia, ko tik nedaro. Kaip aš pasakiau prieš kelis sekmadienius: tik pažvelkite, kur atsidūrėte, matote, viskas pavirto į nedorybės masę. Tačiau teisus karalius gali išleisti savus įstatymus. Bet jūs galite užmušti žmogų; jei gerai išmanote politiką, viskas bus gerai, jūs išsisuksite. Suprantate? Ir taip, tai yra... tai... tai...

45 Demokratija yra gera, tačiau neveikianti idėja. Lygiai kaip ir komunizmas, viskas bendra; skamba gerai, bet jis neveikia. Ne. Dievo sumanymas turėti karalių, tokį, koks Dovydas buvo, buvo geras, ir centre jūs turite vieną protą. Kaip yra vienas lyderis virš grupės ančių ar panašiai, jūs negalite jų turėti du ar tris. Tuomet jūs juos visus supainiojate ir susigalvojate bet kokius supratimus.

46 Todėl mes pastebime būklę, šiandienos, yra pasiruošta Viešpaties Atėjimui.

47 Bet, kol brolis Nevilis ir aš, ir šie kiti broliai stengiasi ganyti kaimenę, dabar aš turiu kažką mintyse, kas mane aplankė, apie ką mes galėtume pakalbėti.

48 Tai yra... Kažkurią dieną gavau laišką nuo puikios damos. Aš ne pats jį gavau; jį perdavė kitas žmogus. Ir ji tikrai „plėšė mane į gabalus“ ar bent jau mėgino tai daryti. Laiške rašė: „Ar jūs kada nors... Ar jūs, Krikščionys Verslininkai Vyrai, negalite kažko padaryti, kad sustabdytumėte brolį Branhamą?“. Sakė: „Nes jis dabar išleido knygą pavadinimu Laodikėjos Bažnyčios Periodas, ir dar daugiau išleis“. Ir pasakė: „Jis tiesiog į skutelius suplėšo Sekmininkišką mokymą“. Pasakė: „Jis dabar sako, jog pirminis įrodymas nėra kalbėjimas kalbomis“. Ir pasakė: „Taip pat, jis yra nusistatęs prieš moteris pamokslininkes“. O ji pati buvo moteris pamokslininkė. O jos sūnūs — vieni geriausių draugų, kuriuos turiu visame pasaulyje. Ji... Jie yra geriausių draugų, kuriuos turiu, tarpe. Ir ji pasakė: „Taigi...“.

49 O tas vyras ir žmona, aš pusryčiavau su jais; jie tarė: „Broli Branhamai, pažiūrėk į šitai. Ką manai?“. Ir padavė tą laišką.

Aš pasakiau: „Na, sesė, ji tiesiog nesupranta“.

50 Sūnūs pasakė, kad jų motina buvo pamokslininkė ir kad ji nesekė Žinios.

51 Ir taip ji ten rašė, ji sakė: „Taigi, jis pasakė: 'Moteris neturės valdžios virš vyro'“. Pasakė: „O kaip yra su Febe iš Biblijos, Pauliaus pagalbininke?“.

52 Žinoma, ji buvo prekeivė. O Paulius paprašė žmonių... Ar manote, jog Paulius būtų pasakęs: „Tegul moterys bažnyčioje nekalbės, joms nėra leista kalbėti, — o po to apsigręš ir pasakys, — Taigi, Febė, mano pagalbininkė Evangelijoje, ji kelis vakarus pamokslaus“? Na, taip jis prieštarautų savo žodžiui. Suprantate?

53 Ir pasakė, po to, visa tai vainikuodama: „Aš manau, jog tai buvo Estera... kuri buvo viena iš teisėjų Biblijoje“. Pasakė: „Moteris Biblijoje buvo teisėja. Ar tai nėra valdžia virš vyro?“.

54 O tas verslininkas, kuris buvo čia pat bažnyčioje neseniai išgydytas, jis tarė... Taigi, jo žmona pasakė: „Broli Branhamai, man tai niekada nebuvo suprantama“.

Aš pasakiau: „Kodėl, sese, kodėl tau tai nebuvo suprantama?“.

Pasakė: „Na, ten yra moteris teisėja“.

55 Aš pasakiau: „Ji yra politikoje, ne bažnyčioje. Tai neturi nieko bendro su bažnyčia“.

56 Paulius pasakė: „Tegul jos bus paklusnume, kaip ir įstatymas to reikalauja“. O įstatymas negali pastatyti moters būti kunige; negali jos pastatyti. Jums nepavyktų surasti moters aukščiausios kunigės. Jums nepavyktų surasti moters kunigės, niekur Biblijoje. Jums niekur nepavyktų surasti moters pamokslininkės, Biblijoje. Tikrai taip.

57 Kai kurios iš jų buvo pranašės ir panašiai; Mirjama ir kitos. Ir Estera... Viena moteris buvo Izraelio teisėja. Kartais jos būdavo karalienėmis virš jų ir panašiai, karalius ir karalienė. Karaliaus mirties atveju, karalienė turėjo užimti jo vietą, kol jie išrinkdavo kitą karalių ar panašiai.

58 Tusone, Arizonoje, mieste mes turime moterį teisėją. Dėl to miestas yra toks užterštas. Ir mes turime... Moteris neturi jokios dalies politikoje. Ji neturi jokios dalies... jokioje bažnyčios valdžioje.

59 Jos vieta yra būti vyro karaliene namuose. Už šių ribų, ji nieko kito neturi. Ir mes žinome, kad tai yra Tiesa. Jūs niekada nerasite... Žinau, jog tai skamba senamadiškai, bet aš turiu atsakomybę.

60 Ir žinau, kad po mano iškeliavimo iš šios žemės, šios garsajuostės ir knygos gyvens toliau, ir daugelis jūs, jauni vaikai, atrasite, būsimose dienose, jog būtent tai yra Tiesa, nes aš sakau tai Viešpaties Vardu.

61 Taigi, mes stebimės, kaip moteris, kuri yra gera moteris, ir ji pagimdė į šią žemę, nuo savo vyro, gero vyro, vienus iš puikiausių jaunuolių, kuriuos esu apskritai sutikęs, jie yra vyrai, kuriuos sutikau. Ir labai greitai, vos tik jie išgirdo Žinią, jie iš karto Ją priėmė, šimtu procentų. Taigi, tai gali įvykti tik per išankstinį numatymą. Taip gali nutikti tik šiuo vieninteliu būdu.

62 Taigi, čia yra klausimas. Aš galvojau, kad, matote, kodėl Viešpats vedė mane prie to sugrįžti. „Ir nežinai to, nežinai... Nežinai to; tu esi nuogas, apgailėtinas, vargšas, aklas, ir nežinai to“.

63 Prieš man prieinant prie šios vietos, noriu paaiškinti, ką pasakiau prieš kelias dienas, čia pamoksle, manau tai buvo: Šio pasaulio dievas; apakino žmonių akis tiek, kad religiniuose tarnavimuose jie absoliučiai garbina velnią. Ar jūs visi tai supratote? Ar visi tai supratote? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.]

64 Ir taip pat tame pačiame pamoksle aš paliečiau temą, kad moteris vilkinti nepadorius drabužius, vulgarius, ji bus teisiama Teismo krasėje kaip gatvės prostitutė. Tai skamba siaubingai keistai.

Leiskite jums nupiešti nedidelį paveikslą.

65 Taigi, čia yra miesto advokatas, jaunas vyras, ir jis yra puikus vyras. Kas liečia politiškumą, galiu įsivaizduoti, jog jis yra toks geras, kaip bet kuris kitas, jo politika. Po to jis pradeda susitikinėti su mergina, kuri yra labai populiari. Jie įsimyli vienas kitą ir susituokia. Jie dalyvauja visuose vakarėliuose ir dideliuose renginiuose, ir jie visi kartu geria. Galiausiai ji... Jis turi gražius namus. Jis gyvena gražioje kaimynystėje. Žmonės apie jį yra geros nuomonės. Bet jis... Jie abu geria. Ji dėvi šortus, kerpasi plaukus, naudoja kosmetiką, viską daro, kad būtų seksuali, graži moteris, norinti save parodyti. Na, bažnyčioje ji niekada nesilanko, visiškai, nei vienas iš jų.

66 Taigi, šalia jų atsikelia gyventi moteris iš baptistų bažnyčios ar metodistų bažnyčios, ji ir jos vyras. Taigi, ši moteris...

67 Tegul jie bus metodistai, nes metodistai yra šiek tiek labiau pažengę šventume nei baptistai; visi išskyrus Naujojo Testamento baptistus, jie tiki šventumu. Bet, įprastai, baptistai daug dėmesio į šventumą nekreipia, matote. Jie netiki tokiu dalyku. Todėl tuomet, dabar sakykime, kad jie yra metodistai, nes jie tiki šventumu.

68 Ir taip moteris metodistė atsikelia gyventi šalia šios moters, į tą pačią gatvę. Jos vyras yra... Sakykime jis yra visuomeninis ar kokio nors ofiso buhalteris. Na, ši moteris metodistė pradeda žiūrėti į tą kitą moterį.

69 O kai šis advokatas išvyksta iš miesto... Jo vardas yra Jonas; sakykime jo vardas yra Jonas. Taigi, nemėginkite dabar daryti prielaidų. Vardus aš dabar pat sugalvojau. Ir jo vardas yra Jonas. Na, anksčiau ji draugavo su Ralfu. Tai taip pat yra išgalvotas vardas, jie visi, suprantate, tik tam, kad jūs suprastumėte istoriją, kad nupiešti paveikslą.

70 Na, visų pirma pastebėsite kaip apgirtusių vakarėlyje Ralfas ir vėl ją apkabins. Na, ji visa sužaižaruos, nes ji ir vėl įsimylėjo Ralfą, taip ji galvoja. Tuomet, po kurio laiko, Ralfas pradeda su ja susitikinėti. Ir ji puikiai tai nuslepia nuo Jono, nuslėpdama tai nuo jo akių. Ir ji laiko savo sumania antele, nes gali lakstyti su Ralfu, būdama ištekėjusi už Jono. Matote, ši moteris nenutuokia, ką reiškia padorus elgesys ir ji nieko apie tai negalvoja.

71 Tačiau ta moteris metodistė buvo užauginta laikantis kitokių standartų. Ji bent jau lankosi bažnyčioje ir galvoja, jog ta kita moteris yra siaubinga. Na, ji pasako savo vyrui, kai jis sugrįžta namo: „Aš matau kaip tas vyras ateina ir su ja susitinka. O kai Jonas yra išvykęs darbo reikalais, Filadelfijoje ar kur nors, anas įsisodina ją į savo kabrioletą ir jie važiuoja pagulėti paplūdimyje. Aš matau juos sugrįžtančius namo; kartais jie net neužsitraukia užuolaidų, jis bučiuoja ją ir užsiima meile, kitą... O, ar tai ne siaubinga?,“ – sako ji savo vyrui. „Na, ji yra tikra gatvės prostitutė“. Tai tiesa. Ji prastesnė už gatvės prostitutę, nes ji yra ištekėjusi moteris. Supranti? O ji, ta moteris, ta moteris metodistė, galvoja, jog tai yra siaubinga, ji niekada nesilanko bažnyčioje.

72 Taigi, ta moteris metodistė negalėtų taip pasielgti. Ne, tikrai ne. Ji yra padori moteris. Ir dar kitas dalykas, ji neprisiliestų nei prie lašelio viskio, nes metodistų bažnyčioje, devyniasdešimtyje procentų jų programos yra sausas įstatymas prieš viskį, prieš viskį. Todėl jie turi sauso įstatymo programą ir tie žmonės iš tos metodistų bažnyčios negyvena aukštesniame lygmenyje nei yra mokoma toje bažnyčioje.

73 Tačiau ta pati moteris, ši moteris metodistė, vakare išeina su savo vyru, sekmadienį dėvėdama šortus, po sekmadieninės mokyklos. Ji kerpasi plaukus. Ji naudoja lūpų dažus ir netgi kartais parūko.

74 Taigi, Dievo Žodyje jos abi yra prostitutės, bet ši čia yra „nuoga, apgailėtina, vargšė, akla ir to nežino“. Viena yra lygiai tiek pat kalta, kaip ir kita, nes: „Vyras, kuris žiūri į moterį jos geisdamas, savo širdyje jau su ja svetimavo“.

75 O, jei ši moteris, dabar pasakytų: „Palūkėk minutėlę, pone Branhamai.“ Aš tau pranešu, jog nesu jokia prostitutė“. Mano sese, galbūt, jeigu tave atvestų prie Biblijos ir uždėtų tavo rankas ant Jos Dievo Akivaizdoje, tu galėtum prisiekti, kad tu buvai tokia ištikima... ištikima savo vyrui kaip tik galėjai būti. Tavo kūnas priklauso tavo vyrui, tačiau tavo siela priklauso Dievui. Yra piktoji dvasia, kuri tave patepė. Jeigu tai, jei taip nėra, tuomet tu esi... Galiu įrodyti, jog tu esi visiškai išprotėjusi.

76 Kas būtų nutikę tavo močiutei, jei ji būtų išėjusi į gatvę vilkėdama tavo šortus? Jie būtų paguldę ją išprotėjusiųjų įstaigą; ji išėjo į viešumą neapsirengusi suknelės. Jai kažkas negerai su protu. Jeigu taip buvo tada, taip yra ir dabar.

77 Todėl, tai įstumia visą pasaulį į beprotystę. Beprotystė yra visur. Ir tai taip laipsniškai įsliūkino, kad žmonės to net nepastebėjo.

78 Taigi, ar ji yra prostitutė? Ne prieš savo vyrą, savo kūno įžadą. Bet prieš Dievą, ją apsėdo pikta, prostitucijos dvasia, kuri verčia ją taip rengtis. Ir ji yra Laodikėjos bažnyčios periode, ir nežino, kad ji tai daro. Nekalta moteris nežino, jog Dievas teis ją dėl buvimo prostitute. Štai taip.

79 Paaiškinkite jai Tai; jums nepavyks jai nieko pasakyti. Nėra būdo jai Tai paaiškinti. Biblijoje pasakyta: „Jie yra nuogi ir to nežino“.

80 Jeigu jūs pavadintumėte ją prostitute, asmeniškai, ji pareikalautų, kad jus areštuotų. Ji tai padarytų. Aš niekada apie nieką asmeniškai nekalbu. Aš kalbu apie nuodėmę. Aš nesakau: „Iš tokios bažnyčios ponas toks-ir-toks, pastorius toks-ir-toks, jis yra...“. Ne, ne. Aš kalbu apie tokį mokymą, matote, to dalyko visumą. Aš individų nevardinu. Tai ne individai. Tai sistema, kurioje jie yra. Tai yra pasaulio sistema.

81 Brolis Džordžas Raitas sėdintis čia yra... Jam yra septyniasdešimt penkeri ar septyniasdešimt aštuoneri metai, spėju. Kaip galvojate, kas būtų nutikę, jei vieną dieną būtumėte nuėjęs susitikti su sese Rait, o ji būtų stovėjusi vilkėdama porą šortų? Na, jūs niekada nebūtumėte, jūs... tokią moterį jūs būtumėte užrakinęs. Jūs niekada tokios nebūtumėte vedęs. Na, jeigu bet kuris jaunas vyras toje dienoje būtų tai padaręs, būtų atsitikę tas pats. Na, jei tai buvo nuodėmė ir klaidingas dalykas anuomet, tai tebėra tas pats dalykas; bet žmonės suaugo su beprotyste.

82 Leiskite man jums apie šį tą išpranašauti, visai prieš tam išsipildant. Visas pasaulis grupuojasi beprotystėje, ir dar labiau prastės ir prastės ir prastės, kol galiausiai jie visi virs grupe maniakų. Ir jau dabar beveik taip yra.

83 Ar galite įsivaizduoti, vyras važiuoja automobiliu neįjungęs žibintų, priešinga eismo juosta; rikis, vaikis, vos tik baigęs vidurinę mokyklą, užmuša grupę žmonių. Ar tai juos sustabdo? Paskui jį lekia kitas, padaro tą patį. Ar galite įsivaizduoti, jaunas vyras, kuris galvoja apie save... ko tik apie save negalvoja, išeina ten ir elgiasi taip kaip jie elgiasi?

84 Ar galite įsivaizduoti jauną moterį, moteriškumo žydėjime, graži, gražaus sudėjimo, figūros, veido linijų, gražuolė; ir būtent tai, kad ji yra graži ir parodo, jog mes esame pabaigos laike. Matote, ji visiškai atsidavė pasaulietiškoms savybėms, pasaulietiškiems dalykams, o ne šventumo grožiui, švelnumui jos sieloje. Esu sutikęs tokias moteris, jų išorė netraukė akies pažiūrėjimui, bet vos tik kartą su jomis pakalbi, kelias minutes su jomis pakalbi, jose yra kažko tikro ir nesuklastoto, nuo kuo negalite atsitraukti. Matote, išorinis grožis yra nuo velnio, jis yra iš pasaulio.

85 Pažvelkite į Kaino vaikus, kaip jie į tai pasinėrė. „Kai Dievo sūnūs pamatė, kad žmonių dukros buvo gražios, jie ėmė jas sau į žmonas,“ – ir Dievas niekada jiems neatleido.

86 Pažvelkite, tų moterų izraeličių rankos buvo... buvo surambėjusios, o plaukai tapę šiurkščiais; kai tie Dievo sūnūs perėjo per Moabo žemę ir sutiko tas žavias moteris su puikiai sušukuotais plaukais, ir prašmatnias, ir ant veidų turėjusias daug manikiūro [kosmetikos – Vert.], ar kaip tai vadinasi... Ir kai tie Dievo sūnūs pamatė tas tikrai gražias moteris, melagingas pranašas tarė: „Mes visi esame viena“. [Brolis Branhamas šešis kartus beldžia į sakyklą – Red.] Ir jie ėmė jas į žmonas, o Dievas jiems niekada taip ir neatleido.

87 Jie pražuvo dykumoje. Visi iki vieno ten mirė, be vilties, be Dievo ir yra amžinai prarasti; amžinai pasmerkti, nors jie buvo regėję Dievo gerumą, nors jie buvo gėrę iš šaltinio, kuris niekada neišdžiūva. Jie buvo gėrę iš uolos į kurią buvo smogta. Jie buvo matę kaip varinė gyvatė daro stebuklus. Jie išėjo būdami pakrikštyti Mozės krikštu jūroje. Jie buvo regėję Dievo ranką. Jie buvo valgę Angelų maisto ir buvo darę visus tuos kitus dalykus. Tačiau vedė jas, įsileido į savo tarpą tas moteris ir susituokė su jomis. Nesvetimavo, tik susituokė su jomis; Dievas niekada to neatleido.

88 Tada tai įvyko antrą kartą. Dabar mes esame ties trečiu kartu, dabar yra dar apgaulingiau nei bet kada anksčiau.

89 Aš žinau, kad yra sunku. Ir aš dažnai svarsčiau, įvairiais būdais, kaip tai turės būti? Kodėl man tenka taip griežtai kalbėti su žmonėmis? Kodėl taip yra? Ir vis tik, aš pastebiu, jei tai nebūtų Dievas, čia nebūtų nei vieno, nei viena moteris čia nesėdėtų ir manęs nesiklausytų. Bet jie sugrįžta, nes ten yra kažkas, kas ten turi nedidelį Tiesos inkarą, kas žino, jog Tai yra teisinga. Nežiūrint į nieką, jie žino, kad Tai yra teisinga. Dabar sekite, kas nutinka. Aš žinau, kad yra sunku.

90 Tai yra tiesiog taip, kai daktaras duoda jums vaistus, bet jūs atsisakote juos gerti, tuomet nekaltinkite daktaro, jei numirsite. O Tai yra kaip vaistai. O kaip yra su tais žmonėmis, kurie visada tvirtina, kad aš nekenčiančiu moterų?

91 Matote, tiesiog pastebėkite kaip moterys elgiasi ir aš jums parodysiu, kur yra bažnyčia. Moterų moralė yra Laodikėjoje, pasaulyje, fiziškai: „nuogos, apgailėtinos, aklos ir to nežino,“ – žmo... žmonės, pasaulio moterys. O bažnyčia yra tame pačiame etape. Stebėkite kaip tai, kas žemiška, yra dvasinio provaizdis, iki pat galo, kaskart. Taigi, vieną dieną Teismo krasėje...

92 Aš žinau, kad tai kalbėti nėra populiaru. Ir jei žmogus nėra išrinktas apie tai kalbėti, geriau jums būtų apie tai nekalbėti; nes jūs pamėgdžiojate, o po to papulsite į bėdą, neabejotinai.

93 Dabar atkreipkite dėmesį. Faktiškai aš kartais atrodau taip lyg laikyčiau moters burną pravertą ir pilčiau vaistus jai į tą burną, bet po to, kaskart jai Tai išspjaunant, laikyčiau savo rankas uždėjęs jai ant burnos. Kas būtų, jei daktaras taip darytų su pacientu, jei po to pacientas numirtų todėl, kad atsisakė nuryti vaistus? Teismo Krasėje, kai visi tokie dalykai kaip plaukų kirpimas ir šortų dėvėjimas, ir...

94 Aš tik statydinu. Ta valanda yra visai čia pat, kai jūs išvysite kažką įvykstant, kai kažkas įvyks. Ir visa tai, kas čia buvo, tik padėjo pamatą trumpai, staigiai Žiniai, kuri sudrebins visas tautas.

95 Kodėl aš vis kalbėdavau apie moteris, tai tik padėjo pamatą kažkam, kam su tuo tu gali tiksliai suduoti kaip per vinies galvutę. Netgi per bandymus pasakyti joms, kas yra teisinga. Ir aš laikiau ranką uždėjęs štai taip, ties ta vieta, kur yra burna, o jos Tai išspjauna. Tuomet, kas gali kaltinti daktarą?

96 Ką jūs ketinate pasakyti, Teismo Dieną, kai tų žmonių akivaizdoje pasigirs įrašas būtent tų pačių balsų, kurie prieš tai šaukė? Kaip tuomet jie ketina nuo to išsisukti?

97 Išspjauna Tai tau pro pirštus. Sugirdai dar šiek tiek, kad nurytų, po to galiausiai papurto savo galvą ir toliau maištauja, ir sugrįžta atgal, tai nesuveiks. Vis tik, tu vėl sugrįžti ir dar kartą Tai sugirdai. Ką tuomet reikia kaltinti? Ne daktarą, ne Vaistus, bet žmogaus požiūrį. Tiksliai taip. Tai bus siaubinga diena, vieną iš šių dienų, kai ši nuodėminga, svetimaujanti karta atsistos Visagalio Dievo akivaizdoje.

98 Aš matau kaip metai daro savo, mano pečiai sukumpsta; ir, žinau, esu ant šios pakylos trisdešimt metų, taip, trisdešimt tris metus esu čia tarnavimo lauke. Tai ilgas gyvenimas. Tai trisdešimt treji tarnystės metai. Gailiuosi tik dėl vieno; kad neturėjau šimto trisdešimt trejų tarnystės metų. Nes tai buvo vienintelė galimybė, kurią apskritai galėjau turėti, būdamas čia mirtinguoju, pamokslauti Evangeliją. Dieve, padėk man stovėti čia taip ištikimai kaip galiu, šiam Žodžiui, ir sakyti tai, ką Jis sako.

99 Kas paskatino tą moterį metodistę... Kaip tu galėtum apskritai jai Tai perteikti? Štai ji, tame Laodikėjos bažnyčios periode.

100 Dabar mes pakalbėsime apie moterį sekmininkę. Ji neturėtų vilkėti šortų, naudoti kosmetiką ar kirptis plaukus, bet ji atsigręžusi žvelgia į tą metodistę sakančią: „Pažiūrėk į tą moterį, darančią taip-ir-taip!“. Sako, kad moteris neturi vilkėti šortų, bet ji sako... o pati kerpasi plaukus. Matote?

101 Kuo aukščiau Dieve pakylate, tuo nuodėmingiau viskas atrodo. Ir tuomet kartais maldoje, galite įsivaizduoti, kai Šventoji Dvasia pakelia jus į sferą, tada viskas atrodo yra chaosas. Po to tu nusileidi žemyn, atrodo, kad tu esi, kitiems žmonėms, esi nenaudėlis, kad tu esi... esi ne kas kitas kaip senas „sarkastas“. Tu esi kvailys, nes tu stovi kaip senas keistuolis ir visada bari žmones. Tačiau, jeigu jūs kada nors pakilsite į tas sferas nors kartui, kur jūs galite pabūti Dievo Akivaizdoje (ne per emocijas, bet per tikrą Šventąją Dvasią, jus pakylėjančią), ant visko atsiranda užrašas: „IKABODAS“. Viešpaties šlovė paliko visą organizuotą denominacinę grupę. Tai tiesa. Nėra nei vienos iš jų, kuri yra teisinga.

102 Dabar leiskite man jums nupiešti nedidelį apskritimą. Jei turėčiau lentą... Bet noriu, kad jūs stebėtume tai čia. [Brolis Branhamas nupiešia apskritimus ant kažkokio paviršiaus — Red.] Vieną apskritimą aš nupiešiu štai taip, ir aš nupiešiu dar vieną apskritimą to apskritimo viduje, jau turime du, tuomet aš nupiešiu apskritimą viduje štai šio apskritimo. Turime tris žiedus, tris apskritimus. Dabar čia esate jūs.

103 Tai yra Dievas. Dievas trejybėje yra Vienas ir be trejybės Jis nėra Dievas. Jis negali būti išreikštas jokiu kitu būdu.

104 Ir taip pat jūs negalite būti išreikštas nebūdamas trejybinis asmuo, kokiu esate, tai yra: kūnas, dvasia, siela. Be kurio nors vieno iš jų, jūs nesate užbaigtas. Suprantate? Jei neturite sielos, būtumėte niekas; neturėtumėte dvasios, būtumėte niekas; neturėtumėte kūno, jūs būtumėte tik dvasia, o ne kūnas.

105 Todėl, Dievas yra tobulas Būtybės trivienybėje; ne trivienybėje būtybių, bet Viena Būtybė trivienybėje. Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia yra vienas tikras išreikštas Dievas. Dievas!

106 Atkreipkite į tai dėmesį, luktelkite, aš... aš manau, kad apie tai perskaičiau prieš kelias minutes. Pasiklausykite to.

...laodikėjiečių bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Amen, ištikimasis ir tikrasis liudytojas, ir Dievo kūrinijos pradžia;

107 Dievas yra Kūrėjas. O ar Jis kada nors buvo sukurtas? Bet tai yra „Dievo kūrinijos pradžia“. Kai Dievas, Dvasia, buvo sukurtas Žmogaus pavidale, tai buvo Dievo sukūrimas; Dievas Kūrėjas, Pats tampantis kūriniu. Dievas, Kuris sukūrė dulkes, sukūrė kalcį, sukūrė potašą, kosminę šviesą, naftą, paėmė visa tai išvien ir sukūrė Save: „...Dievo kūrinijos pradžioje“.

108 „Amen,“ – galutinis. Amen reiškia „tebūna taip“. „Dievo finalas,“ – kai Dievas užbaigė Savo kūriniją“.

109 Taigi, kaip tai įvyko? „Niekas niekada nėra matęs Dievo; viengimis Sūnus, kuris yra Tėvo prieglobstyje, tas Jį paskelbė“. Ar supratote tai?

110 Sakykime, tik minutei, jūs neskubate... Atsiverskime Kolosiečiams, tik minutei. Taip jau nutiko, kad... prisiminiau Rašto vietą. Atsiverskime Kolosiečiams, Knygą Kolosiečiams ir atsiverskime.... Manau, jog tai yra pirmas skyrius. Aš turiu tai patikrinti, nes iš anksto nepasiruošiau. Todėl aš... Kaip anksčiau būdavo, kai buvau jaunas pamokslininkas, galėdavau šiuos dalykus prisiminti [Brolis Branhamas spragteli pirštais - Red.] akimirksniu, bet sendamas daugiau to nebegaliu. Pradėkime nuo devintos eilutės, manau. „Dėl to...“. Paulius sako Kolosiečiams apie Kristų, Kas Jis buvo.

Dėl to ir mes, nuo tos dienos, kai tai išgirdome, nesiliaujame melstis už jus ir prašyti, kad būtumėte pripildyti jo valios pažinimo visa išmintimi ir dvasiniu supratimu;
kad vaikščiotumėte verti Viešpaties, viskuo patikdami, būdami vaisingi kiekvienu geru darbu ir augdami Dievo pažinimu;
sustiprinti visa... pagal jo šlovingą jėgą visokiai kantrybei ir ilgam pakantumui su džiaugsmu;
dėkodami Tėvui, pa... padariusiam mus tinkamais būti šventųjų paveldo dalininkais...
Kuris išvadavo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė į karalystę savo mielojo Sūnaus...

111 Mes dabar čia prie to prieiname. Sekite.

kuriame turime atpirkimą per jo kraują, tai yra, nuodėmių atleidimą

Kuris yra neregimojo Dievo atvaizdas...

112 Ar suprantate tai? Penkiolikta eilutė, Kolosiečiams 1:15.

...kiekvieno sutvėrimo pirmagimis;

113 Amen! Kas? „Kiekvieno sutvėrimo pirmagimis“. Ar tai būtų Angelas, kas tai bebūtų; Jis yra pirmagimis kiekvieno sutvėrimo.

Nes per jį sutverta visa... sutverta visa, kas danguje... ir kas žemėje, regima... neregima, ar tai būtų sostai... viešpatystės... kunigaikštystės... valdžios: visa yra per Jį ir dėl Jo sutverta;

114 Tai gali būti, bet kas; nėra neįtraukto sutvėrimo! Atkreipkite dėmesį: „Ir Jis yra pirma...“.

...Jis yra pirma visko, ir visa per jį laikosi.

115 Ar tai būtų Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia, kas tai bebūtų: „Jis yra pirma visko“. „Pirma visų dalykų esančių Danguje, žemėje; regimų, neregimų ar bet ko kito,“ – šis Dievo Sūnus buvo pirmiau visų dalykų. Ar tai tiesa? Man nesvarbu ar tai sostai, kunigaikštystės, kas tai bebūtų; Dangiški sostai, karalystės, kas tai bebūtų didžiosiose antgamtinėse sferose anapus, Amžinybėse, kur jos yra; kas tai bebūtų, Angelai, dievai, kas tai bebuvo: „Jis yra pirma visų dalykų“. Amen! Nejau negalite Jo įžvelgti? „Jis buvo pirma visų dalykų; ir jie buvo sukurti per Jį. Jis...“. Septyniolikta eilutė.

Ir jis yra pirma visko, ir visa per jį laikosi.

116 Nėra nieko, kas galėtų veikti be Jo. Ar tai yra Dievas Tėvas, Dievas Šventoji Dvasia; ar tai yra Angelai, kunigaikštystės, jėgos, valdžios; kas tai bebūtų; nesvarbu, kas tai yra, viskas veikia per Jį. „Visa per Jį laikosi“. Jį!

Ir Jis yra galva kūno, bažnyčios; Jis yra pradžia... Jis yra pradžia, pirmagimis iš numirusiųjų (tai reiškia, kad prikeltų tuos, kurių atėjo atpirkti), kad visame kame Jis turėtų pirmenybę.

117 „Turėtų pirmenybę,“ – ar žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia: „virš visko“. Jis yra virš visko, kas apskritai buvo sukurta; kiekvieno Angelo, kiekvienos būtybės, kiekvieno... kiekvieno dalyko, kuris egzistuoja. Jis yra virš visko. Kas Tai per Sutvėrimas? Kas tai galėtų būti? Virš visko! „Ir, padarius taiką...“. Pažiūrėkime, dar minutėlę. Pirmeny...

Nes Tėvui patiko, kad jame gyventų visa pilnuma;

118 „Visa pilnuma“. Visa Dievo pilnuma, visa Angelų pilnuma, visa laiko pilnuma, visa Amžinybės pilnuma; viskas gyvena Jame. Štai, kas Jis yra.

Ir, padarius taiką per jo kryžiaus kraują, per jį sutaikinti sau visa; per jį, sakau, ar tai būtų tai, kas žemėje, ar tai, kas danguje.

119 Štai, kur yra ši didi Būtybė apie Kurią mes kalbame: „Dievo kūrinijos pradžia“.

120 Taigi, dabar ta... Bažnyčia... ta... Jo tikslas visumoje buvo ta Bažnyčia. Kaip gi dabar mes galime patekti į šią Bažnyčią? „Viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną Kūną,“ – Bažnyčią, Kristaus Kūną. Tai negali pavesti.

121 Taigi, štai kas čia nutinka. Dabar sekite tai, šią nedidelę vaizdinę priemonę čia. [Brolis Branhamas vėl parodo į savo trijų apskritimų piešinį – Red.]

122 Taigi, šis išorinis žmogus yra kūnas. Mes į jį žiūrime; mes jį matome. Ir šis kūnas turi penkis įėjimus. Bet kuris išsilavinęs vaikas, kaip ir aš, žino, kad yra penki pojūčiai valdantys kūną; rega, skonis, lytėjimas, uoslė ir klausa. Be jų, apie kūną kalbos net negali būti. Tai vieninteliai dalykai, suteikiantys priėjimą prie kūno; rega, skonis, lytėjimas, uoslė, klausa; jūs regite, jaučiate skonį... Taigi, štai čia yra piktasis, išorėje.

123 Taigi, šio viduje yra dvasia, kuria jūs tampate, kai gimstate žemėje ir gyvybės kvapsnis yra į jus įkvepiamas. Ši dvasia turi pasaulietišką prigimtį, nes ji nebuvo Dievo duota, ji buvo duota su Dievo leidimu. Ar dabar tai supratote? Nes kiekvienas vaikas, kuris gimė žemėje: „yra gimęs nuodėmėje, padarytas neteisybėje; atėjo į pasaulį kalbėdamas melą“. Ar tai tiesa? Todėl, toks asmuo, čia viduje, yra nusidėjėlis iš pat pradžių. Taigi, bet...

124 Taigi, jis turi penkis įvadus. O šie penki įvadai... Nežinau ar galėsiu dabar pat juos įvardinti. Kai... Pirmas, žinau, yra mintys, sąžinė ir meilė, pasirinkimas... Ne... Sąžinė, meilė, samprotavimas... Čia yra penki įvadai į dvasią. Jūs negalite galvoti savo kūnu; jūs turite galvoti savo dvasia. Savo kūne jūs negalite turėti sąžinės. Jame visiškai nėra protinių sugebėjimų; jūsų kūne nėra, todėl jūs turite galvoti savo dvasia. Jums reikia samprotauti. Jūs negalite samprotauti savo fizine būtimi, nes samprotavimas negali matyti, jausti skonio, lytėti, uosti ir girdėti. Samprotavimas vyksta jūsų prote. Jei miegate arba kai esate be sąmonės, jūsų kūnas guli kaip negyvas, bet jūsų dvasia vis dar gali samprotauti. Joje yra penki pojūčiai, kurie valdo vidinį žmogų. Ir tai...

125 Taigi, galutiniame žmoguje, kuris yra siela, jame yra tik vienas pojūtis, kuris jį valdo, ir tai yra laisvos... valios pasirinkimas leidžiantis pasirinkti arba atmesti.

126 O priežastis, dėl kurios šiandien žmonės...Taigi, nepamirškite dabar to, ir jūs... jūs pamatysite, ką Šventoji... kas yra pirminis Šventosios Dvasios įrodymas. Suprantate?

127 Taigi, žmonės gali gyventi šioje dvasioje ir jie šoka dvasioje. Jie šaukia dvasioje. Jie eina į bažnyčią dvasioje ir jie neabejotinai gali turėti tikrą Dievo Dvasią, kuria yra patepta jų dvasia, bet vis tiek bus prarasti, ir bus velnio apsėsti kaip tik įmanoma, su ta dvasia.

128 Nes, sekite, dėl šios priežasties jums nepavyktų pasakyti tai moteriai, kad dėvėti šortus yra neteisinga. Jums nepavyktų jai pasakyti, kad plaukų kirpimas yra neteisinga. „Na, kokią, šiuo atžvilgiu, reikšmę tavo plaukai turi?“. Na, jie turėjo reikšmę Samsonui. Suprantate?

129 „Kas tik atims vieną Žodį iš To, ar pridės vieną žodį prie To...“. Jūs turite kažką laikyti aukščiausia tiesa.“

130 Taigi, pavyzdžiui, jei aš būčiau bap... baptistas, o jūs ateitumėte ir pasakytumėte man, jog privalau... privalau būti pakrikštytas Jėzaus Kristaus Vardu; tai yra Biblijoje... Na, visų pirma pastebėsite, kad aš atsakyčiau: „Aš paklausiu savo pastoriaus“.

131 Todėl aš nueinu pas pastorių; jis atsako: „O, tai yra kažkas iš kažkur labai seniai, supranti. Taip, matai, mes baptistai, štai kaip mes tikime; mes tikime, jog turime būti panardinti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios titulų. Tokiu būdu tai darė visos bažnyčios. Nuo tada, kai Džonas Smitas ją įkūrė, tokiu būdu tai yra daroma“. Na, toks yra jūsų aukščiausios tiesos šaltinis. „Velniai nematė, ką pasakė tas žmogus!“.

132 O kas, jei jūs esate metodistas ir jūsų sistemoje yra krapnojimas, ir jums yra pasakoma, kad privalote būti panardintas? Ar suprantate, ką turiu omenyje? Jūs ateinate pas metodistų pastorių, bet jis parašys klausimą vyskupui, toks-ir-toks pasakė taip-ir-taip apie tai. „Bet mes, metodistų bažnyčia, mes buvome įkurti prieš tris ar keturis šimtų metų, Anglijoje, Džono Veslio ir Vaitfyldo, ir visų kitų iš ten, ir Asburio. Mes surašėme šį dokumentą sekdami Džoną Veslį, kad mes turime būti apšlakstomi, nes tai tėra išorinė emo... forma. Ir mes manome, jog apšlakstymas yra lygiai toks pats geras būdas kaip ir kiti“. Jei esate tikras... Jei metodistų bažnyčia yra jums aukščiausios tiesos šaltinis, tik tiek ir pažengsite.

133 Jei esate katalikas... Ir... sakau jums, Biblijoje nėra pasakyta, kad penktadieniais negalima valgyti mėsos, ir kitų panašių dalykų, ir „Šventoji Eucharistija nėra vaflis, nes tai yra Dvasia,“ – ir panašiai. Ir jūs ateinate pas savo kunigą, kunigas pasako: „Štai kur tai yra, parašyta pačiame mūsų dokumente“. O jei bažnyčia jums yra aukščiausios tiesos šaltinis, jums yra nusispjauti į tai, ką kas nors kitas sako. Toks yra jūsų aukščiausios tiesos šaltinis.

134 O Dieve, padėk, kad tai gerai įsismelktų! Man, visa šio dalyko visuma yra klaidinga. Dievo Žodis yra aukščiausia tiesa. Ką šis Žodis besakytų, tai yra tiesa.

135 Taigi, vienintelis būdas štai čia, šiose sferose, kuriuo jūs galite būti šiame nedideliame vidiniame žmoguje – jūs turite būti iš anksto tam paskirtas. Nes jūs buvote su Dievu, jūs esate Dievo dalis.

136 Aš buvau savo tėve. Aš taip pat buvau savo senelyje, ir savo senelio senelyje. Per sėklą aš ten buvau.

137 Ir aš buvau Kristuje. Jūs buvote Kristuje prieš pasaulio pamatų padėjimą. Jis atėjo atpirkti Savųjų, Tų, Kurie yra Jo, Kurie buvo Jame. Aleliuja! Jo vaikų, kurie buvo Jame!

138 Jis neatėjo iš... išgelbėti velnio vaikų. Jie niekada To nesužinos. Ir savo intelektualaus mokymo keliuose jie yra tokie apsukrūs, jog tu net susilyginti su jais nesi tinkamas. Tau nepavyks geriau pakalbėti nei jiems. Bet tikėjimu jūs galite Tai pamatyti.

139 Taigi, mokslui nereikia jokio tikėjimo. Mokslas įrodo tai, apie ką jie kalba. Jam nereikia jokio tikėjimo.

140 Katalikų kunigas jums pasakys: „Pažvelkite, kaip ilgai katalikų bažnyčia išbuvo. Pažvelkite, kaip ilgai ji atsilaikė vykstant pagonių persekiojimams“.

Metodistų bažnyčia pasakys: „Pažvelkite čia, kaip ilgai...“.

141 Aš mačiau bažnyčią... su veidmainišku ženklu; važiuodamas keliu vakar jį pamačiau. Ant jo buvo parašyta: „Kristaus bažnyčia, įkurta 33 mūsų eros metais“. Jai dar nei šimto metų nėra, matote, tai denominacijai. O, tai bent! „Apaštalų mokymas“? Beveik nieko neturi. Jie yra šios dienos sadukiejai; be Dvasios, be... Ir tu jiems negali pasakyti; tu su jais nepakalbėsi; tu su jais nepasvarstysi.

142 Nes mes žengiame toliau svarstymų. „Nesiremk savuoju supratimu“. Tikėjimas visiškai nesamprotauja. Tikėjimas Tuo tiki.

143 Jie sako: „Taigi, pažvelk čia, ar tu tiki, kad mes turime daryti tuos dalykus iš praeities? Nesąmonė! Tai...“.

144 Bet Biblijoje taip pasakyta. Aš negaliu paaiškinti kaip tai nutinka, bet tai nutinka. Dievas taip pasakė. Todėl jums nereikia... Aš nieko negaliu jums apie tai pasakyti. Tikėjimas To nepaaiškina. Ar žinojote tai? Tikėjimas tiesiog Tuo tiki.

145 Jėzus pasakė Nikodemui, buvusiam iš San... Jo dienų ekumeninės tarybos; atėjo pas Jį naktį, tarė: „Mokytojau, mes žinome, kad Tu esi Mokytojas, atėjęs iš Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių darbų, kokius Tu darai, jeigu nebūtų su Juo Dievo“.

146 Jis tarė: „Iš tiesų sakau tau: 'Jei žmogus negims iš naujo, jis net negalės pamatyti Dievo Karalystės'“.

147 Tarė: „Aš, senas žmogus, turiu įeiti į savo motinos įsčias tam, kad gimčiau?“.

148 Jis tarė: „Kaip gi dabar Aš tau kalbėsiu apie Dangiškus dalykus, jei tu net netiki žemiškais dalykais?“ Suprantate?

149 Po to Jis vieną dieną pasakė: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno, negersite Jo Kraujo, jūs neturėsite savyje Gyvybės“. Jis to nepaaiškino.

150 Tuos apaštalus ir kitus toje dienoje, kurie buvo išrinkti Gyvenimui; Jis juos žinojo. Pasakė: „Visi, kuriuos Tėvas Man davė, ateis. Viskas, ką turite padaryti, tai paskelbti Mano Balsą; jie jį atpažins, nes Mano avys pažįsta Mano Balsą“. O Balsas yra išreikštas Žodis. [Tuščia vieta garsajuostėje — Red.] „Jie patikės Juo, nežiūrint į nieką. Jiems nereikia nieko moksliškai įrodyti ar paklausti, kokio nors sadukiejo ar fariziejo, ar dar ko, apie tai. Aš pasakiau tai, jie tuo tiki, nes Mano avys klauso Mano Balso“.

151 O Tai yra Dievo Balsas raidės pavidale, nes Tai yra visas Jėzaus Kristaus apreiškimas, Senasis ir Naujasis Testamentas sudėti kartu. Amen. Štai taip.

152 Kodėl? Jūs pasakysite: „Šie žmonės yra geri. Kas padaro juos...“. Nes, yra viena, jie prisiriša prie bažnyčios stulpo. O čia... Ar prisimenate praėjusį sekmadienį, prieš savaitę; kas iš jūsų buvo čia ir girdėjo pamokslą apie Pateptuosius paskutiniosiomis dienomis? Manau, kad jūs visi. Matote, jie yra patepti. Jų dvasios yra pateptos šioje antroje sferoje.

153 Taigi, ta pirmoji moteris pasakys... Ne, jai yra nusispjauti į tai, ką bažnyčia pasakys, ką kas nors kitas pasakys. Ji yra apsukri antelė. Ji įgijo išsilavinimą koledže. Ji gali apgauti savo vyrą ir manyti, jog sugebėdama tai padaryti ji yra protinga.

154 O ta kita moteris yra „nuoga, akla ir to nežino“. O, tai apgailėtina, bet tokį paveikslą mums nupiešia Biblija. Taigi, ji lankosi bažnyčioje. Kita moteris, turbūt turėtų būti geresnė, ta moteris turėtų būti... Ji gyvena gerą, tyrą gyvenimą; nieko prieš jį nėra. Dievas bus jo Teisėjas. Aš nežinau; aš nesu teisėjas.

155 Aš tik... esu atsakingas už tai, ką Jis man parodo. Apaštalai taip pasakė. „Mes kalbame tai, ką žinome, ką išgirdome, ką pamatėme“. Esu atsakingas tik už tai. Tai yra viskas už ką jus esate atsakingi.

156 Bet žinote, matote, jei paimtumėte tą pačią moterį... Kur ji galiausiai atsidurtų? Suprantate? Ji apsisuktų ir grįžtų atgal. Ji girdėjo, be abejonės; įsijungusi radiją daug kartų. Dievo Balsas jai kalbėjo, daug kartų. Na, taigi, matote, ji apsilanko tame kulte ten, klane. Visos bažnyčios yra klanai. Visos, tiksliai taip, jos yra tik ložės, kuriose žmonių grupė susirenka kartu turėdami narystę. Ir ji ateina į tokią vietą; na, tai jai tiesiog puikiai tinka. Taigi, jei pamėginsite jai pasakyti, ką ji turi daryti, ji jūsų neklausys. Jūs parodysite jai tai Biblijoje; ji To neklausys.

157 Taigi, mano brangus broli, sese, turiu dar vieną ar du komentarus prieš pabaigiant. Liko ketvirtis valandos iki išsiskirstymo laiko; penkiolika minučių.

158 Dabar aš noriu jūsų kai ko paklausti. Kodėl tai moteriai nepavyksta to įžvelgti? Kodėl ji to nesupranta? Kalbant apie kūnišką svetimavimą jos vyro atžvilgiu, ji nėra dėl to kalta; ji neturi ko išpažinti. Ji yra tokia pat tyra kaip ir tą dieną, kai gimė; joks vyras prie jos neprisilietė.

159 Aš dabar kalbu paralelėje turėdamas omenyje moterį ir bažnyčią. Ji yra tokia tyra kaip kad kai gimė. Na, tiksliai tokia yra bažnyčia, kai ji gimė, bet ji buvo „gimusi nuodėmėje, padaryta neteisybėje, atėjo...“. Ar matote, ką turiu omenyje?

160 Dabar pasakykite jai, kad yra klaidinga jai kirptis plaukus; Biblijoje taip pasakyta. Yra klaidinga jai dėvėti tuos šortus; Biblijoje taip yra pasakyta. Ji atsakys: „Nesąmonė“. Kodėl? Jos aukščiausia tiesa nėra štai čia, šiame trečiame žmoguje, sieloje, kuri yra iš anksto paskirta ir Dievo siųsta. Bet jos aukščiausia tiesa yra organizacija štai čia, kurią organizavo kažkoks žmogus štai Šio išorėje. Matote?

161 Bet jei Dievo Žodis yra giliai toje sieloje, jis pasakys: „Amen! Aš tai matau“. Jis susiderina su Tuo. Dabar pažvelkite čia. Todėl žmogus, kuris gimė iš Dievo Dvasios...

162 Matote, čia yra išorinis kūnas. Ir aš kalbu mišrioje auditorijoje, ketinu kalbėti kaip... kaip jūsų pastorius, kaip jūsų brolis. Čia yra kūnas, jis silpnas, jis surištas su... Panelei vaikštant gatve, koks nors jaunuolis savo jaunystės metuose, kai jam septyniolika, aštuoniolika, dvidešimt metų, dvidešimt penkeri, trisdešimt, eina ten šalia... O ši panelė pasirodo, eidama taip kraiposi, kad pasimato kiekviena jos kūno linija, eina vilkėdama aukštakulnius; atkišus krūtinę į priekį; o sijono ilgis siekia štai tiek virš jos kelių, arba vilki šortus. Ar žinote, jog Biblijoje pasakyta, kad ji taip elgsis? Žinote, Biblijoje pasakyta, jog ji taip elgsis, kad ji bus tokia netyra.

163 Ar jau skaitėte tai čia, šio mėnesio „Ryders Daidžest“, kad šių dienų vyrai ir moterys, jaunos merginos, nuo dvidešimties iki dvidešimt penkių metų amžiaus, jau išgyvena menopauzę, kurią jūs išgyvenate keičiantis jūsų organizmui, kai pasiekiate vidurio amžių, pagal mokslą, tarp dvidešimties ir dvidešimt penkių. Anksčiau tai būdavo sulaukus apie trisdešimties ar trisdešimt penkių, mano laikais. Mano motinos laiku, moterys nesulaukdavo menopauzės iki joms sukakdavo keturiasdešimt ar keturiasdešimt penkeri.

164 Kas tai? Būtent per mokslą ir maistą, sukryžminimą, tai ir iškreipė visą žmogaus kūną iki tiek, kad galiausiai mes virtome krūva... krūva iškreiptos masės. Na, jeigu žemiška būtybė yra iškreipta, ar smegenų ląstelės nepriklauso tai pačiai žemiškai būtybei?

165 Taigi, stebėkite Dvasią, kuri tai seka. Ateis toks laikas, Viešpaties Vardu, kai žmonės visiškai išprotės. Biblija taip sako. Jie šūkaus ir rėkaus; vaizduotėje jie matys labai siaubingus dalykus. Radijas ir kiti dalykai, mūsų televizijos programos rodo tokius vaizdus. Bus tokie dalykai kaip skruzdėlės, kurios pasirodys ant žemės būdamos keturiolikos medžių aukščio; ten bus toks paukštis, kuris skraidys virš žemės, jo sparnų apimtis išilgai bus keturios ar penkios mylios; ir žmonės juos matys, jie šauks ir rėks, ir maldaus pasigailėjimo. Bet tai bus Rykštės. Sulaukite, kol pamokslausiu apie tas prasidedančias Rykštes.

166 Pastebėkite, ką Mozė padarė būdamas žemiška būtybe, ne Dvasia, kai Jis pasakė: „Mozė...“. Dievas tarė Mozei: „Nueik ten, – Savo pranašui, – paimk saują dulkių, mesk jas į orą ir tark: 'TAIP SAKO VIEŠPATS, skėriai padengs žemę'“. Ten nebuvo skėrių. Netikėtai jie pastebėjo kaip kažkas ropoja ant krūmų. Geriau įsižiūrėjo, ten buvo kažkas kito. Ir po kurio laiko, jų buvo taip apstu, kad net mosuodamas nebūtumėt galėjęs pro jas praeiti.

167 Iš kur jos atsirado? Dievas yra Kūrėjas. Jis gali padaryti, ką tik nori. Jis yra suverenus. Jis galėtų sukurti tokį paukštį, kuris savo... savo sparnais aprėptų žemę nuo vienos iki kitos pusės.

168 Jis tarė: „Teatsiranda skėriai, padengsiantys visą žemę“. Tame krašte nebuvo skėrių. Visų pirma būtumėte pastebėjęs kaip pradėjo skraidyti mėsinės musės. Iš pradžių pasirodė aštuonios ar dešimt, dvylika. Toliau būtumėt pastebėjęs, kad jūs net praeiti per jas nebūtumėt galėjęs. Dievas, Kūrėjas, laikosi Savo Žodžio.

169 Ir jis ištiesė savo lazdą, Dievui paliepus, ir tarė: „Tegul pasirodo varlės ir padengia žemę“. Ir varlių pasirodė tiek, kad jie sukrovė jas į krūvas, ir dvokas buvo visur, galbūt keturiasdešimties ar penkiasdešimties pėdų aukščio krūvos varlių. Jos pateko į... į faraono spintas. Jos buvo... užpildė gatves ir ten buvo šimtai varlių po paklodėmis, po lovomis, maiste. Kur tik be pažiūrėsi buvo varlės, varlės, varlės. Iš kur jos atsirado? Dievas, Kūrėjas, yra suverenus. Tai, ką Jis pasako, tai Jis ir padarys!

170 O Jis pasakė, kad žemėje bus siaubingi reginiai. „Skėriai turintys plaukus kaip moterų,“ – ilgus plaukus, kad persekiotų tas moteris, kurios kirposi plaukus. „Dantys kaip liūto; geluonys uodegose kaip skorpionų; jie kankins žmones, mėnesiais“. Sulaukite, kol mes prieisime prie tų Rykščių ir Antspaudų atidengimo, ir tų Septynių Griaustinių, stebėkite, kas įvyksta. O, broli, tau derėtų nusigauti iki Gošeno, kol dar yra laiko patekti į Gošeną. Visiškai nekreipk jokio dėmesio į šį išorinį.

171 Pažvelkite čia. Štai panelė, kuri kraiposi eidama gatve; štai jaunuolis, jo akys ją pastebi. Jis yra bažnyčios narys. Jis sekmininkas. Jis yra kas yra. Tačiau, visų pirma pastebėsite, štai čia nėra stulpo įsitvirtinimui. Ji pasakys: „Sveikas“. Jo plaukai garbanoti ir jis yra kaip ir gerai atrodantis, tiesių pečių jaunas vyras; galbūt buvo mėginęs teisiai gyventi. Ji pradės eiti link jo, netgi jei jis pamokslininkas. Visų pirma pastebėsite...

172 Kas tai? Šis štai čia yra kūno troškimai; o dvasia čia žemai, nors patepta, sako: „Nedaryk to, nedaryk to“. Bet, ką jis padarys? Tai tiesiog apeis tą įsitvirtinimą ir štai taip praeis. Visų pirma pastebėsite, jis bandys ją pakviesti į pasimatymą. Jis yra kaltas dėl svetimavimo nežiūrint į tai ar jis prisilies prie jos, ar ne.

173 Bet tikras, iš naujo atgimęs Dievo sūnus! Amen! Jūs patys negalite to padaryti. Yra visiškai neįmanoma raudono kraujo vyrui praeiti pro tokią moterį nieko nepajautus. Bet ten viduje yra Kažkas; ta maža iš naujo gimusi Dalelė čia!

174 Nors tas vyras galbūt ir šaukė, kalbėjo kalbomis, šokinėjo, šoko, darė viską, pateptas Dvasios; darė visus ženklus ir stebuklus apie kuriuos Dievas čia pasakė Savo Dvasia! Jėzus pasakė: „Daugelis ateis pas Mane tą dieną, pasakys: 'Viešpatie, ar aš nepranašavau Tavo Vardu? Ar aš neišvariau velnių Tavo Vardu? Ar aš ne...'. Jis atsakys: 'Pasitraukite nuo manęs jūs, kurie darote neteisybę'“. Kas yra neteisybė? Kažkas, ką jūs žinote, kad reikia daryti, bet nedarote. „'Pasitraukite nuo manęs jūs, kurie darote neteisybę; Aš niekada jūsų nepažinojau'“.

175 Bet giliai šio žmogaus viduje, jei tas nedidelis įsitvirtinimo stulpas ten yra, ta Dievo Sėkla, kuri buvo iš anksto numatyta prieš pasaulio pamatų padėjimą; man nesvarbu, kas benutiks, tai išlaikys jį. Tai išliks toje vietoje.

176 Štai kodėl ta moteris dėvės tuos šortus. Ji priskaičiuojama prie prostitučių, taip pat kaip moteris dalyvaujanti akte. Suprantate? Ji nežino, jog ta dvasia... Kaip ji gali žinoti? Jos aukščiausia tiesa...

177 Kas yra aukščiausia tiesa? Tai yra galutinis žodis. Galutinis žodis yra amen. Tai yra visos nesantaikos pabaiga, jūsų aukščiausia tiesa.

178 O jeigu jūsų bažnyčia, sekmininkų bažnyčia jums sako kad: „Ilgi plaukai ir kiti dalykai yra tik fanatizmas. Ant pakaušio turite 'atsarginį ratą',“ – ir panašiai, tokie dalykai, toks žmogus yra velnio apsėstas.

179 Nes Dievo Žodis pasakė: „Moteriai yra gėda kirptis plaukus. Ji užtraukia gėdą savo galvai“. Jeigu ji negerbia savo vyro, o jos vyras yra Bažnyčia, o Bažnyčia yra Kristus, ji yra negarbinga religinė prostitutė; nuoga ir to nežinanti. Nuoga! Ar Biblija nesako: „Moters apdangalas yra jos plaukai“? Ar plaukai nėra duoti jai kaip apdangalas?

180 Vieną dieną, ten Teismo Krasėje! Aš bandžiau sugirdyti Vaistus ir laikiau Juos savo rankose, bet jūs išspjovėte Juos tiesiogiai pro pirštus. Dievas vieną dieną jas nuteis. Tai yra TAIP SAKO VIEŠPATS. Tai nebuvo kažkokia daugybė kvailysčių iš kokio nors išprotėjusio, supykusio senio. Ne. Nes, tai yra Viešpaties Žodis.

181 O tikras, neapsimestinis Krikščionis veiks iš vien su tuo vidiniu žmogumi, ta Dvasia buvusia ten pačioje pradžioje, kuri yra Žodis.

182 Nes Jis buvo visų jūsų pilnatvė, jūs buvote anuomet Jame Kalvarijoje. Jis iš anksto žinojo, jog jūs čia būsite. Jis tik ištransliavo tai, kas turės įvykti. O jūs buvote Jame; jūs numirėte su Juo. Jūs numirėte savo išdidumui, jūs numirėte savo madoms, jūs numirėte pasauliui. Kai Jis... Jūs numirėte su Juo Kalvarijoje ir jūs prisikėlėte su Juo, kai Jis trečią dieną prisikėlė. O kadangi jūs tai priėmėte, dabar jūs sėdite Dangiškose vietose Kristuje Jėzuje. Aleliuja!

183 Štai taip. Tai yra šis vidinis žmogus. Šis vidinis pabrėš Žodį, išliks su Žodžiu nežiūrint į nieką. Jūs nieko su tuo negalite padaryti. Aš tai supratau prieš daug metų.

184 Mano kūdikėlis gulėjo čia prie mirties. Mano žmona gulėjo čia mo... morge, išbalzamavo ir paguldė. Jie pakvietė mane ten, o Šaron buvo prie mirties. Tai buvo pats sunkiausias išbandymas, kurį man apskritai gyvenime teko patirti. Aš buvau apie dvidešimt penkerių metų amžiaus. Aš atėjau ten, o Bilis gulėjo mirties patale.

185 Atėjo daktaras Semas, tarė: “Bili, nemanau, kad mums pavyks išgelbėti Bilį. Ir aš...“. Jis tarė: „Jis yra labai prastoje būklėje“. Tarė: „Bili, man labai tavęs gaila“. Jis apkabino mane rankomis.

Aš pasakiau: „Daktare, aš daugiau nebeturiu jėgų“.

186 Kelių valandų bėgyje aš jam vis skambinau dėl savo mažytės Šaron, aš ją ten radau, jis... rado ją patiriančią spazmus; jie vis nesiliovė. Jie į stuburą įbedė adatą; padarė punkciją, paėmė mėginį: tuberkuliozinis meningitas. Ir viskas.

187 Aš skubiai atvykau į ligoninę; pastačiau ten savo seną krovininį automobilį ir išlipau, ir pradėjau eiti link palatos. Einant koridoriumi pasirodė Semas, rankoje laikė skrybėlę, verkė, apsikabino mane ranka, tarė: „Ateik čia, Bili“.

Aš pasakiau: „Kas nutiko?“. Aš pasakiau: „Kas nutiko?“.

Pasakė: „Tau negalima pas ją eiti“. Pasakė: „Ji yra prie mirties, Bili“.

O aš pasakiau: „Ne, Semai, mano mažylė negali mirti“.

188 Pasakė: „Taip“. Tarė: „Net neprašyk jos pamatyti, Bili. Jeigu ji ir išgyvens, – pasakė, – ji turės negalią“. Tarė: „Jai visada bus sunku judėti ir ji visą gyvenimą kęs kančias“. Pasakė: „Ji serga meningitu“. Pasakė: „Neik šalia jos; tu... tu pražudysi Bili, jei tai padarysi“.

Aš pasakiau: „Semai, aš turiu ją pamatyti“.

189 Pasakė: „Tau negalima to padaryti, Bili. Aš... aš draudžiu tau. Taigi, tu žinai, kokios esu apie tave nuomonės ir tu esi mano artimas draugas ir panašiai, – pasakė, – kaip aš apie tave gerai galvoju, – pasakė, – ir kaip aš tavimi tikiu, Bili, – pasakė jis, – bet neik, neik pas tą mažylę“. Pasakė: „Jei nueisi... meningitas yra ją apėmęs“. Suprantate? Pasakė: „Ji už kelių minučių iškeliaus ir, – pasakė, – tu galėsi... mes palaidosime ją“. Pasakė: „Bili, man labai tavęs gaila“.

190 Ir jis pašaukė, pasakė, pašaukė seselę, kad duotų man kažkokių vaistų. Pasakė: „Aš nežinau kaip šis vyras dar stovi ant kojų“.

191 Aš ten kiek pastovėjau. Jis atnešė vaistų. Aš atsisėdau koridoriuje. Jis tarė: „Prisėsk“. O seselė juos atnešė, tarė: „Išgerk juos, broli Branhamai“.

192 Aš pasakiau: „Ačiū jums. Padėkite juos čia minutėlei“. Po to, kai ji išėjo aš išpyliau juos į spjaudyklę; stiklinę padėjau atgal.

193 Aš sėdėjau ten. Pamaniau: „O Dieve, ką gi aš padariau? Tu esi geras Dievas. Kodėl leidai jai numirti, kažkurią dieną, man laikant jos abi rankeles štai taip?“. Maldavau Jo dėl jos. „Kodėl leidai jai iškeliauti? Ten guli Bilis, prie mirties; o čia yra ji, prie mirties. Ką aš padariau? Pasakykite man! Na, man būtų buvę geriau iškeliauti kartu su jais“.

194 Aš atidariau duris, o ten nebuvo jokios seselės. Aš tyliai nusileidau į rūsį. Tai buvo dar prieš ligoninės remontą. Tinklelių, ant langų nebuvo jokių tinklelių, beveik, todėl musės buvo nutūpusios jai ant akelių. Ant jos veido buvo uždėtas gabalėlis, kaip mes vadiname, tinklelio nuo uodų. Aš nuvaikiau muses lauk; gulėjo ten. Jos akelės, ji taip sunkiai kentėjo, kol galiausiai jos tapo žvairos

195 Tada šėtonas atsistojo šalia manęs ir tarė: „Ar tu nesakei, jog Jis yra geras Dievas?“.

Aš pasakiau: „Taip, aš taip sakiau“.

196 „Ar tu nesakei, kad Jis yra gydytojas? Na, kodėl tavo tėvas numirė tavo rankose štai ten ir tu pavadinai jį nusidėjėliu, prašei jam gyvybės? Kodėl tavo brolis numirė tavo kito brolio rankose, štai ten, kai tu stovėjai prie sakyklos pamokslaudamas, prieš kelias savaites?“. Pasakė: „Tuomet, kodėl Jis tau neatsakė? Tu pasakei, kad Jis tave mylėjo ir išgelbėjo tave“.

197 Jis negalėjo man pasakyti, kad Dievo nebuvo, nes aš jau Jį pažinojau. Bet jis sakė man, kad Dievas manimi nesirūpino.

198 Pasakė: „Ten guli tavo žmona. Tavo mažyliai greitai ten pat atsidurs. Tavo tėvelis jau palaidotas. Tavo brolis yra palaidotas. Ir tavo žmona bus dabar palaidota, rytoj. O čia yra tavo kitas mažylis, prie mirties. Ar Jis yra geras Dievas? A? Ar Jis yra Gydytojas?“. Pasakė: „Tu padarei iš savęs mulkį!“.

199 Ką tai padarė? Iš... tai bandė padaryti poveikį iš išorės, taigi, šiam pirmam žmogui.

200 Pasakė: „Dabar pažvelk. Žinai, kai prieš kelis metus buvai, maždaug prieš du ar tris metus, prieš tau priimant Tai, žmonės turėjo apie tave labai gerą nuomonę. Tu gyvenai gerai, švarų gyvenimą. Kiekviena mergina mieste, kuri norėjo eiti į pasimatymą, būtų ėjusi su tavimi, nes jos galėjo jaustis švariai ir padoriai“. Aš niekada nei vienos neįžeidžiau, niekada nieko nepasakiau. Jei ji pradėdavo gudrauti, aš parvesdavau ją namo. „Ir žmonių tarpe tu buvai mėgstamas. Bet kuo tu dabar pavirtai? Religingu fanatiku“.

201 “Tai tiesa. Toks buvau“. Matote kaip šie dalykai pradėjo susidėlioti išvien? Išorė, samprotavimas dvasioje, sudėliojo šiuos dalykus kartu. „Tai tiesa, šėtone“.

„Ar tu nesakei, kad Jis yra gydytojas?“.

„Taip. Hm. Taip“.

202 „O tu maldauji ir verki, o žmonės sako tau, jog taip nėra, jog tu išsukai iš kelio. Tavo paties bažnyčia tave atmetė už Tai. Tavo paties baptistų bažnyčia štai ten, išvarė tave už durų būtent dėl tos pačios priežasties“.

„Taip“.

203 Tavo tėvelis jau palaidotas. Tavo brolis yra palaidotas. Tavo žmona ten guli, turės būti palaidota. Čia tavo mažylė, teliko apie penkiolika minučių ir ji iškeliaus. Ir Jis yra gydytojas? Tavo kūnas ir kraujas; vienas Jo Žodis galėtų išgelbėti mažylės gyvybę. 'Jis yra gydytojas,' – sakei tu. Žmonės bandė tau pasakyti. Pamokslininkas tau sakė, jog tu buvai painiavoje; tu buvai išprotėjęs; tu tapai religiniu fanatiku. Ir tu sakei, kad Jis tave mylėjo. Ar Jis galėtų tave mylėti?

204 „O kaip tu šaukeisi dėl savo tėvelio! Kaip, naktį po nakties tu pasninkavai ir kai tu... dienos metu tau reikėjo melstis, kad galėtum darbe užlipti į elektros stulpą... Ir po to Jis leido jam numirti tavo rankose kaip nusidėjėliui.

205 Kaip tavo žmona, kokia puiki moteris ji buvo, ir kaip tu ją mylėjai!“. Bilio motina; daugelis jūsų prisimena Houp [Viltė – Vert.]. „Kokia puiki mergina ji buvo! Koks tu buvai laimingas, tavo namučiai štai ten; baldų vertė juose siekė septynis ar aštuonis dolerius, kokius baldus tu turėjai, bet vis tik tu ją mylėjai; ir tu... ir jūs vienas kitą mylėjote. O tu ėjai ir meldeisi už kitus; už kažką su psichinių jausmų sutrikimu, jie atsistojo ir nuėjo, ir pasakė, kad visiškai pasveiko. Bet dabar čia yra tavo paties žmona; ir štai kur ji, negyva, jau antra diena, guli ten „Skot and Kombs“ laidojimo biuro patalpose. Ar Jis yra gydytojas? A?

206 „O tavo berniukas mirties patale, Bilis Polis, aštuoniolikos mėnesių amžiaus. O tavo mažylė, aštuonių mėnesių amžiaus, guli ten prie mirties, sirgdama meningitu. O tu vien tik meldiesi; bet Dievas prisidengė uždanga, pasakė: 'Užsičiaupk!'. Negirdi, visiškai nenori tavęs išklausyti! Atsuko tau Savo nugarą. Ar Jis yra geras Dievas? A? Ar Jis tave myli? Ir kiekviena mergina, kiekvienas vaikinas su kuriuo tu bendravai, tavo patys geriausi draugai, nusigręžė nuo tavęs kaip nuo religingo fanatiko“.

207 Viską, ką jis man sakė buvo tiesa. Ką tik jis sakė, turėjo prasmę, suprantate, štai čia. Tada aš buvau beveik pasiruošęs pasakyti: „Tuomet, jeigu Jis taip elgiasi, aš Jam netarnausiu“.

208 Vos tik tai pasakiau, iš kažkur kitur Kažkas atėjo, labai giliai viduje. Pasakė: „Kas tu toks apskritai esi?“. Viešpats davė ir Viešpats pasiėmė“. Matote, tai tas vidinis žmogus, visiškai nesamprotauja.

209 Aš prisiminiau praeitį ir pagalvojau: „Kaip aš atsidūriau žemėje? Aš kilau iš girtuoklių giminės. Kaip aš čia atsidūriau? Kas davė man gyvybę? Kas davė man šią žmoną? Kas davė man šią mažylę? Iš kur atėjo mano žmona? Iš kur kilo mano gyvybė?“. Aš pasakiau: „Nors Jis mane nužudytų, vis tiek Juo pasitikėsiu“.

Aš pasakiau: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone!“.

210 Aš uždėjau ranką ant mažylės. Aš pasakiau: „Šaron, brangioji, už kelių minučių aš paguldysiu tave ant tavo motinos rankų, kai Dievo Angelai ateis tavęs paimti, tačiau vieną dieną tėvelis su tavimi vėl pasimatys. Aš nežinau kaip tai bus, brangioji. Negaliu tau pasakyti kaip; kai Jis nusisuko nuo manęs, net neišklausys manęs dėl tavęs“.

211 Jis leido mano žmonai numirti ir aš laikiau ją už rankų, verkiau dėl jos. Ir mano tėvelis, ant rankų, numirė ant šios dešinės rankos čia; žvelgdamas aukštyn į mane, stengdamasis įkvėpti. O aš meldžiausi taip stipriai kaip galėjau. Kaip aš turėsiu pažvelgti žmonėms į akis pamokslaudamas Dieviškąjį išgydymą? Kaip galėsiu pamokslauti apie tai, kad Jis yra geras Dievas, kuris leido man tėveliui numirti būnant nusidėjėliui? Kaip galėsiu tai pamokslauti? Aš nežinau kaip, bet žinau, kad Jis yra teisus.

212 Dievo Žodis niekada nepaves. Jis triumfuos, nesvarbu, kas tai bebūtų. Tada aš tikrai žinojau, jog ten viduje buvo Kažkas nežiūrint į visus samprotavimus, Kažkas aukščiau visų emocijų, visų kitų panašių dalykų. Ten buvo vidinis Žmogus, kuris tą valandą atsilaikė. Niekas kitas nebūtų galėjęs to padaryti; buvo parodytas viskas, ką tik buvo galima parodyti, viskas, kas galėjo įrodyti, jog Tai buvo neteisinga, ir aš buvau neteisus. Bet Dievo Žodis, Kuris buvo iš anksto numatytas prieš pasaulio pamatų padėjimą, išlaikė iš vidaus.

213 Aš pajutau kaip švelnus Vėjas padvelkė visame pastate. Jos dvasia išėjo susitikti su Dievu.

214 Broli, sese, leisk tau pasakyti, Tai yra vienintelis dalykas. Nebandykite To suvokti samprotavimais. Nesistenkite turėti ilgus plaukus dėl to, kad aš taip pasakiau. Nesistenkite daryti šių dalykų tiesiog savo kūne. Nemėginkite to daryti, vien tik iškęsti tai. Bet tiesiog išlaukite Viešpaties Akivaizdoje iki to Kažko giliai viduje!

215 Daugelis jūsų galvoja, jog todėl, kad turi ilgus plaukus, tai reiškia, kad jie eis į Dangų. Tai nereiškia to. Daugelis galvoja, jog dėl to, kad esi gera, morali moteris, tu eisi į... Tai nereiškia to. Daugelis galvoja, kad todėl, jog jų bažnyčios... ir kad priklauso toms ir kitoms didelėms grupėms, ir garsiems teologijos daktarams... Tai nereiškia to. Matote?

216 Daugelis galvoja, kad todėl, jog jie kalba kitomis kalbomis, jie turi Šventąją Dvasią. Tai nereiškia to. Nors Šventoji Dvasia ir kalba kitomis kalbomis. Kol ta tikra, neapsimestinė Šventoji Dvasia, esanti ten viduje, privers paklusti kiekvienam Žodžiui! Jei ši Šventoji Dvasia yra jumyse, tai leis jums kalbėti kitomis kalbomis, jeigu žvelgia į praeitį ir nesutinka su likusiu Žodžiu, tuomet tai yra klaidinga dvasia. Suprantate?

217 Tai turi kilti iš vidaus, o tai yra Žodis, nuo pradžios. „Pradžioje Dievo kūrinijos,“ – kai Dievas pradeda kurti, atveda jus į būtį, tada jūs regite. Jūs prasidėjote dar tenai kaip sėkla ir pasiekėte vietą, kurioje esate dabar. Ir tuomet jūs visi buvote Kristuje. Ir tuomet, kai Kristus numirė, Jis numirė, kad atpirktų visus jus. Ir jūs esate šio Žodžio dalis ir kaip gali... Biblijos, visos Jos! „Prisakymas po prisakymo ir eilutė po eilutės; čia truputį, ten truputį.“ „Nei viena raidelė, nei vienas brūkšnelis neišnyks“. Kaip jūs apskritai galite, būdami šio Žodžio dalimi, nesutikti su likusia Jo dalimi, ar bet kuria kita Jo dalimi?

218 Telaimina jus Dievas. Aš viršijau laiką. Neketinau to padaryti, taip ilgai jus užlaikyti. Atsiprašau, kad užlaikiau jus; bet neatsiprašau už tai, ką pasakiau.

Mes esame pačioje kažko pabaigoje, draugai.

219 Visi esantieji čia, spėju, esate šios bažnyčios čia, nariai. Niekaip negaliu laiku ateiti, kad spėčiau pamatyti, kurie iš narių yra atėję. Įsivaizduoju, jog jūs visi esate tie, kurie lankosi nuolatos. Leiskite man jums papasakoti kažką, kas nutiko. Ar duosite man, sakykim, dar šešias minutes? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.]

220 Ar tai pastorius, ponas P. Volkeris esantis čia, iš Oregono, kuris buvo čia tą... tą sekmadienį, kai čia buvau? Ar kas nors žinote? Įvyko nepaprastas, keistas dalykas.

221 Kai atėjau čia, čia buvo labai daug atėjusių žmonių, aš... aš turėjau... manęs laukė daugybė asmeninių pokalbių ir kiekvienas iš jų buvo to vertas; dėl berniuko, vaikų, susituokusių, girtuoklių ir... ir dėl įvairių dalykų, ir tiesiog dėl tikrai vertų dalykų. Su kiekvienu iš jų turėjo būti pasimatyta. Aš nepajėgiu vienas to padaryti. Ir aš pavedu jus Dievui, ir laikau iškeltas rankas virš jų maldoje. Aš pasakiau: „O Dieve, aš... aš negalėčiau to padaryti. Prieik prie jų, Viešpatie, padaryk... Tu žinai kaip tai padaryti. Aš meldžiu už kiekvieną“.

222 Bilis mane pakvietė. O aš atėjau kartu su broliu Benksu. Jis tarė: „Tėveli, jeigu tu...“.

223 Ir, žinote, kartais aš pastebiu pro šalį pravažiuojančius žmones, kurie žvilgteli vidun. Tada aš pažiūriu į juos ir štai taip pamojuoju jiems, o jie... jie beveik nusuka žvilgsnį. Aš nenoriu, kad jūs taip elgtumėtės.

224 Kažkurią dieną, kai jie pirko tą namą ten Tusone, kuriame aš gyvensiu, brolis Tonis ten surado namą, kurį norėjo man nupirkti, kuris kainavo tris ar keturis kartus daugiau nei buvo to vertas. Jis netgi buvo pasiruošęs prisidėti kažkiek tūkstančių dolerių iš savų pinigų. Tačiau vienintelis būdas patekti prie namo buvo per ten stovėjusį sargą. Didelis, stambus... Na, toks buvo jo darbas. Tačiau kiekvienas... Ten gyvenantys žmonės... jums reikia turėti raštišką leidimą, tuomet tas sargas jums paskambina ir nustato ar jums galima atvykti.

225 Aš pasakiau: „Ar galite įsivaizduoti mane, mano brolius ir seses, kuriems tektų pro tai praeiti, norint su manimi susitikti, kurie nori paspausti man ranką ir palinkėti man Dievo palaiminimų, ar galėtum mane ten įsivaizduoti, Toni?“.

Jis tarė: „Na, tu turi...“.

226 Aš pasakiau: „Toni, bažnyčia ir visi kiti neleidžia žmonėms prisiartinti dėl to, – pasakiau aš, – taip yra dėl tų žmonių, kurie nori, kad aš daryčiau tai, ko jie nori“.

227 Jie, jie sako: „Na, Viešpats man pasakė. Aleliuja! Aš ketinu pasilikti čia pat. Šlovė Dievui! Viešpats man pasakė, kad tu turi surengti tarnavimą štai čia, mūsų grupėje. Taip, pone, garbė Dievui! Dievas man tai pasakė. Jeigu tu to nepadarysi, broli Branhamai, tu tikrai atpulsi“. O aš stengiuosi ištirti, matote. Štai kaip, matote. Ir daug gerų žmonių nukenčia, dėl to, kad ateina, tik dėl to.

228 Tiesiog kaip žmogus, kuris ruošiasi į medžioklę ūkyje. Ūkininkas pasakys: „Ateik. Tu gali medžioti“. Ir tu ateini ten, ir nušauni vieną iš jo karvių; triušis bėgdamas palenda po ta karve, o tu vis tiek šauni į tą triušį. Tu lipi per tvorą vietoj to, kad prieitum prie išėjimo ir išeitum kaip pridera padoriam žmogui; perlipi per tvorą ir dar ją sulaužai. Supranti? Ir tada anas pasako: „Aš uždrausiu įėjimą į šią vietą“. Aš ne... visai jo nekaltinu, nei truputį. Na, ką jis padaro? Jis neleidžia geriems medžiotojams įeiti. Taip yra visada. Tai blogis, kuris sulaiko gėrį nuo pirmenybės turėjimo. Visada.

229 Taigi, bet tie žmonės yra, tūkstančiai iš jų yra tikrai vargstantys, ir malonūs žmonės, mylintys žmonės, pilni Dievo malonės.

230 Mes dabar su tuo susiduriame, kai žmonės tokiu būdu ateina. Mes nenorime, mes nenorime to, ne.

Bet šis žmogus atėjo...

231 Bilis tarė: „Tėti, atbėk dabar labai greitai“. Pasakė: „Ponia Voldrop yra čia su keliais mirštančiais žmonėmis; tu privalai susitikti su jais visais kartu“. Ir aš nubėgau; nusileidau į tą vietą.

232 O man sugrįžtant atgal, jie tarė: „Čia nėra nieko išskyrus vyrą, miegantį ant šono ten pakraštyje, štai ten, kasdien ant pagalvės, to pastato šone“. Pasakė: „Jis nori, kad tu už jį pasimelstum“.

Aš pasakiau: „Gerai“. Pasakiau: „Aš jį priimsiu“. Įėjau vidun.

233 Ten buvo, manau, pačiame gale stovėjo Kadilakas ar kitos markės didelis automobilis. Aš atvažiavau, buvau... O tas vyras tarė: „Kaip laikotės?“. Jis manęs nepažinojo.

234 Ir aš įėjau vidun. Ir sesė Voldrop, vargšelė, įėjo vidun. Jūs žinote, ji buvo...

235 Jūs esate girdėję apie jos atvejį, ar ne? Matote, ji sirgo vėžiu; numirė maldos eilėje maždaug valandą prieš man iki jos prieinant. Jos daktaras atėjo, parodė... Tai įvyko maždaug prieš aštuoniolika metų, vėžys buvo širdyje, matote, bet šiandien ji yra gyva. Ir dabar ji gyvena Arkanzase.

236 Bet tada gyveno Finikse. Ir ji tarė: „Broli Vili, aš nei už ką nenorėjau taip ateiti, – pasakė, – bet aš neturėjau vietos apsistoti.“ Jie... Jie pasakė, jog ši... ši moteris numirs. O, broli, Vili!“.

237 Pasakė: „Aš norėjau tau savo ranka atnešti nedidelį paaukojimą, broli Vili, –pasakė, – bet man nepavykto to padaryti. Todėl išviriau šiek tiek gervuogių uogienės“.

238 O, kai aš priėjau ir pamačiau tuos nedidelius stiklainius su uogiene, kuriuos ji ten buvo pastačiusi, aš... man jie pasirodė per daug šventi, kad juos suvalgyčiau. Suprantate? Ta miela, sena moterėlė, maždaug septyniasdešimties metų amžiaus. Aš pasakiau: „Sese Heti...“. Aš... aš negalėjau pasakyti „ne“. Ne. Jėzus pamatė tą našlę atiduodančią tris monetas ir Jis... Jis... Jis leido jai tai padaryti. Suprantate? Ne. Dievas ją už tai apdovanos. Taip.

239 Ir taip Viešpats išgydė tą moterį, išgydė viską, ką ji turėjo, apreiškė jos pastoriui, ką jis, jai, ką jis turėjo omenyje, ką jis turės padaryti, kitus dalykus. Ir, o, jie visi išėjo šaukdami.

240 Po to atbėgo Bilis. Jis tarė: „Tėveli, to vyro nebėra. Aš negaliu...“.

Aš pasakiau: „O kas tas ten automobilyje?“. 

241 „O, – pasakė jis, – kažkoks vyrukas atvažiavo iš Oregono, pasakė, kad jis susapnavo kažkokį sapną. Bet aš jam pasakiau: 'Nenoriu suteikti tau nei kiek melagingos vilties. Čia dabar yra trys šimtai laukiančių žmonių'“. Ir pasakė: „Aš pasakiau jam: 'Tiesiog užrašyk tą sapną'. Pasakė: 'Turiu tokių visą krūvą čia, štai tokio aukščio, bet kuriuo atveju, ir aš tiesiog tavąjį pridėsiu prie jos'“.

Aš pasakiau: „Atvesk jį. Skirsiu jam penkias minutes“.

242 Na, vos tik tas vyras atėjo... Penkias minutes... Jis pasakė: „Aš esu pastorius Volkeris, – manau, tokia buvo jo pavardė, – iš Oregono“. Manau, kad jis yra iš kažkokios kitos denominacijos, nežinau, presbiterijonas, kažkoks presbiterijonas.

243 Jis tarė: „Aš buvau su jumis susitikęs prieš maždaug dvidešimt metų. Buvau atvykęs į Grants Pasą, kur jūs...“. Ar, ne Grants Pasą, bet aš pamiršau tos vietos pavadinimą. „Ten, – pasakė, – visoje šalyje, kiekvieno ryto laikraščių antraštėse...“. Pasakė: „Visi apie tai žinojo“. Pasakė: „Bet aš net negalėjau patekti į pastatą, kuriame jūs buvote, tačiau aš mačiau jus einantį. Ir vieną dieną, gatvėje prie jūsų priėjau, – pasakė, – keturi ar penki vyrai buvo šalia jūsų, ir aš paspaudžiau jums ranką. O jūs... Aš pasakiau jums, kad buvau brolis Volkeris, o jūs man prisistatėte“. Pasakė: „Mes trumpai pasikalbėjome, bet po to trys ar keturi stambūs vyrai buvę su jumis, tiesiog nuvedė jus toliau“. Jis pasakė: „Aš jūsų nekritikavau, bet ir nepalaikiau jūsų“. Jis pasakė: „Aš tiesiog neturėjau supratimo“.

244 Jis tarė: „Tai tęsėsi kelis metus, bet po kurio laiko, – pasakė, – aš... vienas vyras pakvietė mane ateiti pasiklausyti garsajuosčių, maždaug prieš tris metus“. Ir pasakė: „Tas vyras paleido garsajuostes. O kai jis tai padarė, – pasakė jis, – aš išgirdau jo kalbą“. Ir pasakė: „Tas vyras tikėjo, kad jūs buvote pra... pranašas. Aš pasakiau: „Aš pasakiau tam vyrui: 'Aš nieko nežinau apie šiuos dalykus; gal jis ir pranašas, galėtų būti'“.

245 Todėl pasakė: „Vėliau kitas vyras atsikraustė į mūsų miestą, pravedė tarnavimą ir aš susitikau su juo“. Ir jis tarė: „Aš esu Dievo pranašas skirtas šiai dienai“.

246 Jis tarė: „'Kiek čia jūsų pranašų iš viso yra?' Pasakė: 'Aš... aš... aš girdėjau žmogų, kuris čia klausosi garsajuosčių, jis pasakė, jog Viljamas Branhamas, rytuose, buvo šios dienos pranašas', – ir panašius dalykus“.

247 Jis tarė: „Šis vyras...“. Neketinu pasakyti jo pavardės, nes tai čia nuskambėtų netinkamai, suprantate. Ir anas pasakė: „Aš žinau Viljamą Branhamą, – pasakė, – bet jo mokymas yra visiškai klaidingas“. Pasakė: „Jis nėra sekmininkiškas; jis netiki pirminiu įrodymu“. Ir pasakė: „Kitas dalykas, jis sako, jog yra didieji ir mažieji pranašai. Tokio dalyko nėra“. Pasakė: „Arba tu esi pranašas, arba nesi pranašas ir viskas“.

248 Jis tarė: „Na, pone, aš... dėl to su jumis nesiginčysiu. Aš tik pasakiau, jog girdėjau tą vyrą sakant, jog tas vyras, Viljamas Branhamas... ir kad tas vyras tvirtino, kad jis buvo pranašas“. Pasakė: „Man tiesiog kilo klausimas, kiek tų pranašų iš viso buvo“.

249 Jis [jam – Vert.] tarė: „Bet aš noriu, kad tu žinotum štai ką. Aš esu šio amžiaus pranašas“.

250 Jis paklausė: „Na, jei tu juo esi, – pasakė, – telaimina ir tebūna su tavimi Viešpats“.

251 Jis gyveno toliau nekreipdamas į tai dėmesio. Ir pasakė, jog savo brolių tarpe jis pradėjo trijų ar keturių dalių tarnavimus. Ir jis nuėjo į pašto skyrių, tarė: „Ne... nepakeiskite mano pašto dėžutės. Palikite ją, kol sugrįšiu, maždaug po keturių ar penkių dienų“.

252 „Gerai,“ – pasakė jie. Jie pakabino ten kortelę, kad ji nebūtų pakeista.

Jis nuvyko susitikti su savo dukra.

253 O pakeliui jis... jis sustojo vienoje bažnyčioje. Ir jis pravedė to vakaro tarnavimą. Kitą rytą, jis pasakė, kad pagalvojo: „Nueisiu pasitikrinti pašto“. O kai tai padarė, vienas laiškas nelauktai buvo gautas jo dukters; o jo dukra persiuntė jį jam ten, bendruoju siuntimu.

254 Ir jis jį atplėšė. Ir pasakė, kad jis buvo nuo pono Hildebranto, kuris yra mano draugas, jis ir buvo tas vyras, kuris davė pasiklausyti garsajuosčių. Pasakė, kad ponas Hildebrantas norėjo perduoti žinią nuo Rojaus Borderso (o jis yra vienas iš vadovų, kurį jūs pažįstate), kad aš ketinau ten pravesti tarnavimus nuo dvidešimt aštuntos iki pirmos dienos, kad jis atvyktų pats pažiūrėti.

255 Jis pasakė: „Taigi, tik pagalvok, šie vyrukai bando įtraukti mane į kažką tokio!“. Matote? Ir jis tiesiog išmetė tą laišką į šiukšlinę ir nuėjo sau, matote, štai taip. Nuėjo ir pravedė tarnavimą tą vakarą. O kitą rytą...

256 Po to jis susiėmė už širdies ir pradėjo verkti, būdamas ten pat kambaryje.

257 Jis tarė: „Pone Branhamai, aš suvokiu, jog turėsiu stovėti Dievo Akivaizdoje“. Jis tarė: „Aš nežinau ar buvau užmigęs, ar kas nutiko“. Jis pasakė: „Aš sapnavau. Sakykim aš užmigau ir sapnavau“.

258 Pasakė: „Pamaniau, jog mano sūnus buvo turguje, įkišo savo ranką į maišą“. Ir pasakė: „Kai įkišo, tai buvo maišas obuolių ir jie visi išvirto“. Pasakė: „Kai nuėjau jų surinkti, jie visi buvo žali obuoliai ir iš kiekvieno buvo iškąsta po vieną kąsnį“. Pasakė: „Aš juos rinkau, kad sudėčiau atgal į maišą“. Pasakė: „Kai kurie iš jų iškrito ir nusirito toliau, todėl aš nuėjau ir pabandžiau juos surinkti, ir po... nuo žolės“. Ir pasakė: „Jie nusirito po viena iš tų grandininių tvorų. O už jos driekėsi didelis greitkelis. Aš pažvelgiau į rytus ir, – pasakė jis, – grandinė buvo prikabinta prie didelės uolos, toli rytuose. Ir aš nuėjau link tos pusės, ir pamaniau, kad atkabinsiu tą grandinę ir po to nueisiu ir surinksiu to žmogaus obuolius“. Pasakė: „Aš pradėjau atkabinti tą grandinę“.

259 Pasakė: „Balsas sudrebino visą žemę“. Pasakė: „Žemė po mano kojomis sudrebėjo“. Ir pasakė: „Kai ji liovėsi drebėti, aš išgirdau balsą“. Ir pasakė: „Broli Branhamai, tai buvo tavo balsas, – pasakė, – aš žinojau; buvo kažkas, kas tai pasakė“. Pasakė... pasakė: „Jis ištarė: 'Aš prajosiu šiuo taku dar kartą!'“.

260 Ir pasakė: „Aš pradėjau kelti žvilgsnį į viršų palei uolą, štai taip, ir žvelgiau aukštyn pro debesis. Ir ten aukštai stovėjai ant uolos, kuri driekėsi nuo rytų iki vakarų, smailios formos štai tokios, kaip piramidė, driekėsi atgal iki rytų, ir, – pasakė, – ten, tu stovėjai ten, buvai ant žirgo, kokio aš niekada gyvenime nebuvau regėjęs; didelis baltas žirgas, balti karčiai karojo“. Ir pasakė: „Tu buvai apsirengęs kaip indėnų vadas, vilkėjai visus dalykus, kuriuos vilki indėnai“. Pasakė: „Jis vilkėjo antkrūtinį; ant rankų buvo tos apyrankės, ir ta apranga iki pat apačios“. Pasakė: „Tu laikei savo rankas iškeltas štai taip“. Ir pasakė: „Tas žirgas stovėjo ten kaip karinis žirgas, štai taip išdidžiai eidamas,“ – o aš ramiai stovėjau. Ir pasakė: „Tu patraukei už vadžių, nujojai vakarų pusės link“.

261 Pasakė: „Aš pažvelgiau ten žemyn ir ten buvo daugybė mokslininkų“. O kitą rytą... Tai buvo šeštadienis. Kitą rytą aš pamokslavau apie mokslininkus, žinote, esančius nuo velnio. Ir pasakė: „Tie mokslininkai ten pylė dalykus į mėgintuvėlius ir juose maišė“. Pasakė: „Tu sustabdei tą žirgą, vėl iškėlei rankas ir sušukai: 'Aš prajosiu šiuo taku dar kartą!'“. Ir pasakė: „Visa žemė sudrebėjo. Tie žmonės sudrebėjo, – pasakė, – pažvelgė aukštyn, susižvalgė vienas į kitą, štai taip, ir pakėlė žvilgsnius į tave. Jie tik patrukčiojo pečiais, pratęsė savo mokslinį tyrimą“. Ir pasakė: „Tu pradėjai joti link vakarų“.

262 „O kai tai padarei, – pasakė, – aš pamačiau tą vyrą vadinusį save pranašu, žinai, – pasakė, – jis pasirodė ant žirgo, kuris buvo baltos ir juodos maišytos spalvos“. Ir pasakė: „Jis pradėjo joti tam dideliam žirgui iš paskos“. Pasakė: „Tai buvo, – pasakė, – daug aukščiau debesų, o kelias nebuvo platesnis nei tiek“. Ir pasakė: „Tas žirgas tiesiog šoko pagal vėją pučiantį į plunksnas ir visa kita, kas buvo ant tavo apdaro, – ir pasakė, – tada žirgo karčiai ir uodega plaikstėsi vėjyje. Pagrindinis, didelis žirgas žengė tiesiai keliu“. Ir pasakė... ir tarė: „Tas vyrukas sekė tau iš paskos, pasirodė iš Kanados pusės,“ – o tas vyras gyvena Kanadoje. Ir jis pasakė: „Sugrįžk ir, – pasakė, – jis savo mažu žirgu bandė nustumti tavo didelį žirgą; apsukdamas jį; padaryti taip, kad jo šlaunys atsitrenktų į...“. Pasakė: „Tai nei kiek neišjudino didelio žirgo; jis tiesiog žengė toliau“.

263 Pasakė: „Tada, visiškai netikėtai, – pasakė, – tu apsisukai“. Pasakė: „Tai būtų trečias kartas, kai tu būtum ištaręs, bet antrą kartą tu pasakei: 'Aš prajosiu'“. Ir pasakė: „Tu neprakalbai taip kaip anąkart. Tu įsakei“. Pasakė: „Tu apsisukai ir kreipeisi į tą vyrą vardu, ir pasakei: 'Pasitrauk iš čia! Tu žinai, kad joks žmogus negali joti šiuo keliu, jei Dievas nėra jam to paskyręs. Pasitrauk iš čia!'“.

264 Ir pasakė: „Tas vyras apsisuko“. Ir tarė: „Tas vyras buvo rašęs man laiškus“. Ir pasakė: „Išilgai jo žirgo klubų, – to juodo ir pilko, kartu sumaišyto, pasakė, – išilgai jo žirgo klubų buvo užrašytas jo vardas, parašas tiesiog tiksliai toks, koks ant jo laiško. Ir jis jojo link šiaurės“.

265 Pasakė: „Po to tu nujojai toliau; tas didelis žirgas pasisuko kaip tik įmanoma į pačius vakarus“. Pasakė: „Tu atsistojai ir iškėlei savo rankas štai taip“. Tada jis pradėjo verkti. Pasakė: „Broli Branhamai, mačiau tą, ten stovėjusį žirgą; visą tą karinį galvos apdangalą ir visus kitus dalykus, ir, – pasakė, – tą antkrūtinį ir visa žibėjimą“. Pasakė: „Tu kurį laiką laikei iškeltas rankas“. Ir pasakė: „Tu vėl pažvelgei žemyn, paėmei už vadžių, tarei: 'Aš prajosiu šiuo taku tik dar vieną kartą!'“. Pasakė: „Visa žemė drebėdama pajudėjo į priekį ir atgal, štai taip“. Ir pasakė: „Manyje daugiau neliko gyvybės; aš tiesiog nukritau tos uolos pašonėje“. Po to aš pabudau“.

Paklausė: „Ką tai reiškia, pone“.

Atsakiau: „Aš nežinau“.

266 Kitą rytą... Džiunjoras Džeksonas, kuris sapnavo apie piramidę, žinote, kai aš išvykau į vakarus... Ar pamenate tai? Jis man paskambino, mėnesį ar du prieš šitai. Jis sapnavo sapną, kuris degte degė; jis taip norėjo man jį papasakoti. O aš pasakiau: „Bili...“.

267 Ten buvo apie dvidešimt stovinčių. Jis tarė: „Džiunjoras Džeksonas yra ten, jis pasakė, kad turi tau papasakoti sapną“.

Aš pasakiau: „Pakviesk jį užeiti už maždaug penkių minučių“.

268 Jis atsivedė savo žmoną, ir, jis pasakė, kaip liudininkę. Jis pasakė: „Aš sapnavau, broli Branhamai, save ir savo žmoną važinėjančius“. ir pasakė: „Aš atsisukau pažiūrėti į rytus ir pamačiau, tai atrodė kaip taškas, kaip viena iš tų skraidančių lėkščių“.

269 Matote, pasaulis nežino, kas tai yra, jūs žinote. Jūs tai žinote, kad taip yra. Mes žinome, kas tai yra. Suprantate? Mes žinome, kad tai yra tyrinėjantys, teismo Angelai, matote. Ir kaip Pentagone ir visur, kai jos nusileidžia... ir koks yra sumanumas, kai jie gali [Brolis Branhamas kartą spragteli pirštais – Red.] pradėti skristi blyksnio greičiu ir dingti, atsiplėšti nuo bet kokios mūsų technikos. Matote, jie nesuvokia, kas tai yra, suprantate. Tegul jie galvoja, ką tik tai nori. Jie vadina tai skraidančiomis lėkštėmis ar kuo kitu. Jie nežino, matote.

270 Pasakė: „Ir aš pamačiau kaip tai priartėja, ir aš tai stebėjau. O kas tai buvo, tai buvo žmogus ant žirgo“. Ir tarė: „Jis artėjo žaibišku greičiu“. Pasakė: „Aš pastebėjau, kad jis ketino nusileisti priešais mane. Todėl sustabdžiau savo automobilį, greitai išlipau lauk. Kai tai įvyko, – pasakė, – automobilis... tas žirgas atsistojo ant kelio, didelis baltas karinis žirgas vaikščiojo išdidžia eisena.

271 Pasakė: „Ant jo ten sėdėjo vyras“. Pasakė: „Jis... jis buvo apsirengęs vakarietiškais apdarais; jie nebuvo kaubojiški, bet, – pasakė, – jis atrodė kaip vyriausias reindžerių vadas ar kažkas panašaus“. Matote, visa ta jo aukščiausia valdžia, iš vakarų; Indėnai virš indėnų; virš reindžerių, matote. Ir tarė: „To vyro skrybėlė buvo palenkta žemyn ir turėjo... žiūrėjo į šalis“. Ir pasakė: „Kai jis pasisuko į šoną, – pasakė, – tai buvai tu, broli Branhamai“. Pasakė: „Tu dar niekada nebuvai taip kalbėjęs kaip šįkart. Tu pasakei: 'Džiunjorai!'. Pašaukei jį tris kartus. Ir pasakė: „'Aš pasakysiu tau, ką daryti'“. Ir pasakė: „Tada tu patraukei už šio žirgo vadžių. Tu padarei apie tris šuolius ir pakilai į dangus ir išnykai iš vaizdo judėdamas link vakarų“.

272 Jis tarė: „Minutėlę, aš apsidairiau ir ten pasirodė žirgas, kuris buvo mažesnis už aną, tos pačios veislės, bet mažesnis, ir stovėjo“. Pasakė: „Aš apvaikščiojau, pasakiau: 'Greičiausiai jis pasiuntė jį man'“. Pasakė: „Aš ant jo atsisėdau“. (Džiunjoras taip pat turi šiek tiek jodinėjimo patirties. Jis pasakė: „Tu žinai, kai balnas tau tinka, broli Branhamai, balnakilpės ir visa kita?“). Pasakė: „Aš pamaniau: 'Na, tai man tiesiog puikiai tinka'. Todėl aš patraukiau už vadžių, pakilau aukštyn į dangus“. Pasakė: „Aš patraukiau už vadžių ir jį sustabdžiau, apsukau jį ir sugrįžau. Suprantate? Kai sugrįžau, – pasakė, – sustabdžiau žirgą, nulipau, pakalbėjau su žmona. Žirgas dingo“. O jis...

273 Tuomet užvakar, prieš tris dienas atėjo Leo Mersieris, atėjo su lygiai tokiu pačiu sapnu, nieko apie tai nežinodamas; apie bandymą suporuoti didelį, baltą eržilą su juoda kumele, bet jiems nepavyko to padaryti; jaudinosi. Pasakė, kad aš ten pasirodžiau, pasakiau: „'Leo',“ – ir pasakiau jam, ką padariau. Nenoriu to sakyti čia, matote, bet pasakiau jam, ką buvau padaręs. „Paklausė: 'Ar tu nesupranti? Taigi, kad tai suprastum... Aš nežinojau, kad Edas Doltonas turėjo žentą, o žentas turėjo šunį tokiu vardu. Tu žinai, Leo, kai sapnuoji. Bet, kai pabusi, nepamiršk to!'“. Ir pasakė: „Aš niekada nebuvau girdėjęs tokio paliepimo“.

274 Maždaug tuo laiku atėjo Rojus Robersonas, tarė: „Broli Branhamai, ar pameni tą vietą prieš tau paliekant bažnyčią patį pirmą kartą? Mes buvome... Aš mačiau tave sėdintį, kaip Palestinoje. Mes buvome visi, tarybos nariai ir visi, sėdėjome kaip prie Viešpaties vakarienės stalo ir tada tu prakalbai. Ir tu... Jis nebuvo tikras apie ką tu kalbėjai“. Pasakė: „Baltas debesis nusileido ir pakėlė tave, nunešė tave“. Kas iš jūsų prisimena sa... sapną brolio Rojaus? Ir pasakė: „Baltas debesis tave nunešė, – ir pasakė, – tuomet tavęs nebeliko. Aš vaikščiojau gatvėmis, šaukiau ir verkiau“.

275 Kai aš priėjau prie tos vietos, o jo nedidelė ranka buvo suluošinta, sekė tai. Jis metė žemėn grėblį ir pradėjo verkti, kai išvydo mane pakylantį. Aš nebuvau su juo susitikęs, todėl jis papasakojo man sapną. Ir jis pasakė... O jis grėbė grėbliu. Aš pasakiau...

276 "Ir... ir tu iškeliavai". Pasakė: „Aš vaikščiojau gatvėmis, visur bandydamas tave surasti. Niekur negalėjau tavęs surasti. Aš šaukiau: 'O, broli Branhamai, neišeik!'“. Pasakė: „Pasirodė baltas debesis ir paėmė tave, ir nunešė tave nuo mūsų link vakarų“. Tai buvo dar prieš piramidę ar bet ką kita. Pasakė: „Nunešė tave link vakarų. O aš verkiau ir vaikščiojau gatvėmis“.

277 Pasakė: „Po kurio laiko aš nuėjau ir atsisėdau prie stalo. Aš neplanuotai pažvelgiau į stalo galą“. Pasakė: „Aš galėjau matyti tavęs tik štai tiek, buvai sniego baltumo“. Pasakė: „Tu ten stovėjai“. Ir pasakė: „Tu kalbėjai su valdžia. Tame nebuvo jokių abejonių“. Pasakė: „Kiekvienas žmogus tiksliai suprato, ką tu pasakei“.

278 O, mano broli, sese, dabar jūs visi žinote, jog aš žinau, ką tai reiškia. Suprantate?

279 Tiesiog stebėkite! Išlikite arti Kristaus. Leiskite man jus dabar apie tai įspėti kaip Evangelijos tarnautojui. Nepriimkite jokios kvailystės. Nieko neišsigalvokite. Pasilikte būtent ten iki tol, kol šis vidaus vidus įsitvirtins už Žodžio, jog esate teisūs Kristuje, nes tai vienintelis dalykas, kuris turės... Nes mes esame apgaulingiausiame amžiuje, kuriame apskritai gyvename. „Tai apgautų net pačius Išrinktuosius, jei tai būtų įmanoma,“ – nes jie turi patepimą, jie gali padaryti taip pat viską, kaip ir likusieji.

280 Išsivalykite savo gyvenimus. Atmokėkite savo skolas. „Nebūkite skolingi jokiam žmogui,“ – Jėzus pasakė. Taigi, dabar turiu omenyje, nuomą už savo namus ir panašiai, jūs turite apmokėti. Neturėkite jūsų rankas rišančių dalykų. Viską sutvarkykite. Pasiruoškite. Pasiruoškite. Atminkite, Viešpaties Vardu, kažkas turi įvykti.

281 Šią savaitę vyksiu į kalvas, ne visiškai voverių medžioklei; žinoma, man patinka medžioti voveres. Bet aš vykstu ten šiuo tikslu, sakydamas: „O Dieve, nežinau, kuriuo keliu pasukti ir nenoriu to praleisti. Padėk man“.

282 O jūs melskitės už mane. Ar padarysite tai? Aš melsiuosi už jus. Viliuosi, iš Dievo malonių, kad susitiksiu su kiekvienu iš jūsų ir mes susitiksime geresniame Krašte nei šis čia.

283 O kokiu tikslu mes čia susirenkame? Ką mes darome?“. Ar mes ateiname čia pažaisti žaidimo? Ar mes ateiname čia susitikti kaip ložėje? Tai yra, Kristus negali ateiti, kol ši Bažnyčia nebus tobulai teisi. Jis laukia mūsų. Aš tikiu, jog mes esame pabaigoje.

284 Pažvelkite į Kaliforniją. Pažvelkite į riaušes. Pažvelkite į devyniolika žmonių, kurie buvo užmušti, rasizmas. Ar aš jums nesakiau, čia visai neseniai, kad Martinas Liuteris Kingas nuves savo žmones į žudynes? Kas iš jūsų tai prisimena? [Susirinkusieji sako „Amen“ — Red.] Tai nėra dėl tų tamsiaodžių žmonių; tai yra tie vadovai, kurie juos skatina. Tai nėra integracija, segregacijos ar kuo tik tai jie nori tai pavadinti; tai velnias. Tai tiesa. Ne tik baltuosius, tamsiaodžius; tai jie visi. Tai velnias.

285 Žmogaus protiniai sugebėjimai ir samprotavimai yra palaužti. Nebeliko vilčių. Vilties nebeliko. Viskas galutinai supuvo. Protiniai žmogaus sugebėjimai; jie negali priimti sprendimų.

286 Aš nesu politikas. Nesu nei demokratas, nei respublikonas. Jie visi netyri. Aš esu už vieną Karalystę ir tai yra Jėzaus Kristaus Karalystė. Tik tiek. Bet kaip iš viso tai įmanoma, ar matėte tą minią marionečių, kurias ten dabar turime, kaip ta grupė iš Teksaso, kurią išrinkome? „Na, – sako jie, – ko tik tai žmonės panorės! Jeigu jie nori komunizmo, mes duosime jiems komunizmą. Jeigu jie nori integracijos, mes duosime jiems integraciją. Nori segregacijos, mes duosime viską“. Ar tai... Kur yra žmogus?

287 O Dieve! Tai taip pat kaip ir prie sakyklos. Kur yra vyras, vyras, kuris yra vyras, kuris laikosi principo? Kur yra moteris, kuri laikosi principo? Kur yra bažnyčia, kuri laikosi principo? Aš neturiu nei skatiko vertės laiko lengvabūdiškai, pasidavusiai, kompromisą darančiai dvasiai. Jei moteris yra moteris, leiskite jai būti dama. Jei vyras yra vyras, leiskite jam būti vyru.

288 Jeigu jis yra prezidentas... Kur yra mūsų Džonas Kvinsis Adamsis? Kur yra mūsų Abraomas Linkolnas, principo vyras? Kur yra mūsų Patrikas Henris, sakęs: „Duokite man laisvę arba duokite man mirtį“?

289 Kur yra vyras, kuris laikysis to, kas teisinga? Kur yra vyras, kuris nebijos praverti lūpų? Nežiūrint į nieką, visai pasaulio sistemai esant prieš jį, pravers lūpas kalbėti tai, kas teisinga; ir laikysis to, ir numirs vardan to. Kur yra mūsų Arnoldas von Vinkelrydas ir vėl šioje dienoje? Kur yra dori vyrai? Kur yra vyrai su dvasia? Jie yra tokie lengvabūdžiai ir nerimti, kad nebežino ant ko stovi.

290 Dieve, leisk man laikytis vieno Žmogaus principų, kaip tarnautojui, Jėzaus Kristaus Žodžio. „Nes dangūs ir žemė praeis, bet Tai niekada nepraeis. Ant šios Uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią; pragaro vartai negalės Jos nugalėti“.

Atsistokime.

Tebūna palaiminti saitai, kurie sieja
Mūsų širdis Krikščioniškoje meilėje
Bendravimas giminingų protų
Panašus į tą aukštybėse

Dabar susikabinkite rankomis vienas su kitu.

Kai mes išsiskiriame
Tai sukelia mums vidinį skausmą
Bet mes išliksime susijungę širdyje
Ir vilsimės susitikti dar kartą
Kol susitiksime! Kol susitiksime!
Kol susitiksime prie Jėzaus kojų
Kol susitiksime! Kol susitiksime!
Tegul Dievas bus su jumis, kol vėl susitiksime!

291 Palenkime dabar savo galvas, kol brolis Nevilis mus paleis su maldos žodžiu.

292 Taigi, sugrįžkite šį vakarą. Mes tikimės didelio tarnavimo šįvakar, čia maldos namuose. Telaimina jus Dievas. Ir melskitės už mane; aš melsiuosi už jus.

293 Nemanykite, jog esu fanatikas, draugai. Nemanykite, kad stengiuosi kažką jums įbrukti prievarta. Aš myliu jus. Ir turiu principą, tai yra Biblija. Nei vienas Žodis negali būti iš Jos atimtas. Nei vienas Žodis negali būti prie Jos pridėtas. Ir aš tikiu Ja tokiu būdu, kokiu Ji yra parašyta.

294 Palenkime dabar savo galvas ir mūsų ištikimas, geras pastorius paleis susirinkusiuosius. Telaimina jus Dievas, brolis Nevilis.

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF