Pamokslų sąrašas

Nuo to laiko

1 Anksčiau tai vykdavo kitame mieste, kažkur prieš mums tai rengiant „Grant Pase“. O jis tiesiog buvo kažkur kitur Oregone. Aš tiesiog jį ten sutikau ir aš... Žinote, tai sujaudina tave, kai vėl sutinki senus draugus, mane sujaudina. O, aš apie jį visada galvojau. Anksčiau jis buvo... susirinkimų vadovas pasakė jam, kad jam derėtų atvykti čia šiek tiek anksčiau ir kad mes paprašysime jį tarti kelis žodžius.

2 Jis pasakė: „Aš negalėsiu paprastai ateiti. O, aš tiesiog turėsiu bėgte atbėgti ir tave pamatyti“.

3 O aš pasakiau: „Tai jau tikrai, taip ir padaryk“.

4 Buvau sujaudintas ir dėl kito dalyko, prieš kelias akimirkas Bilis, mano sūnus, perdavė man ryšulėlį. O aš... aš sakau jums, tai buvo mieliausias dalykas, kurį aš... kokį seniai buvau turėjęs. Ten buvo mergaitė, čia ir jos siela buvo labai paliesta, todėl ji atsiuntė man paaukojimą. Ir jeigu federaliniai agentai mano, kad aš ketinu jį atiduoti, jie klysta. Ir čia yra trumpas raštelis, kuris yra labai mielas.

5 Ji pasakė štai ką: „Aš tave labai myliu. Man yra trylika metų. Aš atiduodu tau šį paaukojimą. Aš uždirbau jį pardavinėdama butelius. Tegul Dievas amžinai tave laimins“. Trylika centų.

6 Tai buvo tikrai miela. Ji net neužrašė savo vardo, parašė: „Nuo mergytės, kuri myli Viešpatį“. Kas tu bebūtum, brangi sese, telaimina tave Dievas. Tai... Jūs net nežinote, ką man tai reiškia. Tai man yra taip pat pagarbu kaip kad jei kas duotų man šimto dolerių kupiūrą.

7 Manau, kad tai buvo didis Džipsis Smitas, skaičiau tai jo gyvenimo istorijos konteksto dalyje. Kartą jo paklausė, koks buvo didžiausias dalykas sukėlęs jam jaudulį. Jis pasakė: „Na, vieną vakarą žmonės ruošėsi surinkti jam meilės paaukojimą ir jam priėjus prie užkulisinių laiptų, – pasakė jis, – ten stovėjo maža, skarmaluota, mergaitė čigonė“.

8 Ji paklausė: „Ar jūs ponas Smitas?“. Pasakė: „Mes esame iš vargingos šeimos“. Ir pasakė: „Jūs atvedėte mano mamą ir tėvą pas Viešpatį Jėzų“. Ir ji pasakė: „Aš žinojau, kad šįvakar jums bus renkamas meilės paaukojimas, bet aš neturėjau nieko, ką galėčiau jums duoti“. Ji pasakė: „Viena dama šiandien man padovanojo ledinuką ant pagaliuko, bet aš nenorėjau jo tiesiog įmesti į paaukojimų [krepšelį – Vert.], pone Smitai, todėl aš... aš tiesiog jį suvyniojau ir pamaniau, kad savo paaukojimą įteiksiu jums asmeniškai“. Ledinuką ant pagaliuko, mažą čiulpinuką.

9 Jis pasakė, kad jis pažvelgė į tą vargšą, skarmaluotą vaiką ir į tai, kas nutiko. Jūs žinote, tai reiškia, jog tai kilo iš tikros širdies. Jūs žinote, tai yra kažkas, kas yra miela ir kas paliečia jus. Ir aš manau, kad būtent tame slypi tikras gyvenimas – kai dalykai kyla iš pačios širdies.

10 Aš prisimenu panašų dalyką viename iš tarnavimų Suomijoje. Atleiskite, tai buvo... taip, vis dar manau, kad tai buvo Suomijoje; taip, tai buvo Kuopijuje. Ilgą laiką apie tai negalvojau. Ten iš numirusiųjų buvo prikeltas mažas berniukas, kurį pamačiau regėjime (čia Amerikoje) likus dviems metams iki kelionės į užsienį.

11 Čia gali būti žmonių, kurie girdėjo mane apie tai kalbant; Aš atėjau... Taip, daug kas dabar pakėlėte rankas. Kad aš pasakiau: „Kažkur bus mažas berniukas, gulės ten, kur bus medžiai, pušys ir ten bus dideli uolų luitai sudėti vieni ant kitų. O tas mažas berniukas bus užmuštas avarijoje, bet Viešpats Dievas jį prikels“.

12 O aš leidausi žemyn nuo bokšto... aš... jau praėjo daug laiko; negaliu prisiminti to bokšto pavadinimo. Jis buvo ten... buvo Kuopijuje, Suomijoje, maždaug prieš 12 metų ir mes leidomės žemyn.

13 Suomijoje naudotas Fordas, maždaug 6 ar 7 metų senumo kainuotų maždaug 2500 dolerių, galbūt 3000. O benzino kaina yra 95 centai už galoną. Ir taip ten, kur buvo mažiausiai 25-35 tūkstančiai žmonių, jūs būtumėte pamatę tik 2 ar 3 automobilius. Ir ten jie... jie važinėja ant tokių kaip ir rogių, kaip vežimų, dėvi indėniškus apdarus, važinėja ir... ar, anksčiau taip darė, kai keliaudavo vežimais ir juos traukdavo šiauriniai elniai. Ir taip ten prie...

14 Aš sėdėjau automobilyje ant kalvos viršūnės, o apačioje buvo Kuopijus, Suomijoje... Aš buvau ten maždaug gegužę. Saulė... Ten jie turi tik vieną tokią dieną metuose, tik vieną dieną. Šešis mėnesius saulė yra patekėjusi; šešis mėnesius nusileidusi. O tai įvyko, kaip tik tada, kai saulė buvo ties horizonto kirtimo riba. Vidurnaktį mes tiesiog galėjome... buvo normalu ir šviesu kaip yra čia, skaitėme laikraštį vidurnaktį. Po to ji vėl pateka. Ir tu tiesiog eini miegoti tada, kai pasijunti mieguistas; tai yra beveik vienintelis būdas kuriuo gali „pratempti“ dieną, kol saulė yra aukštai. O po to ji metams nusileidžia ar 6 mėnesiams. Tuomet... Taip yra Laplandijoje.

15 Mes leidomės nuo kalno ant kurio giedojome, o ten buvo girtas anglas. Jis nežinojo, kas ten vyko... Jis buvo pjautinės medienos pirkėjas iš Anglijos ir jis norėjo sužinoti, kas tai buvo per giedojimas. Ir jis nemokėjo kalbėti suomiškai taip pat, kaip ir aš... Jei mokate kalbėti suomiškai – esate tikrai protingi, nes, manau, kad abėcėlėje jie turi apie 50 ar 60 raidžių ir todėl jie... Jie yra labai mieli žmonės, vieni mieliausių žmonių, kuriuos esu gyvenime sutikęs. Ir jie buvo labai malonūs žmonės.

16 Ir taip, man būnant ten aukštai, ten pasirodė šis anglas. Ir aš pasakiau jam, kad čia vyko religinis tarnavimas. Aš paklausiau jo ar jis pažinojo Viešpatį Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Jis pasakė, kad ne, jis nežinojo nieko apie jokią religiją. Todėl ten aš turėjau privilegiją išvysti kaip Viešpats Jėzus išblaivė šį vyrą ir suteikė jo sielai išgelbėjimą, atsiklaupė ten pat, tame purve ir mėšle esančiame lauke šalia to didelio bokšto, tai buvo toks kaip ir stebėjimo bokštas, senas, senoviškas sargybos bokštas. Ir mes buvome ten šlovindami Dievą iš aukštai.

17 O jie papasakojo man, kaip karo metu rusai atvykdavo ir mesdavo ant miesto bombas, ir užeidavo į šį bokštą. O po to mes galėjome pažvelgti anapus Geležinės Uždangos į Rusiją, esančią maždaug už 2 mylių.

18 Leidžiantis... Kai mes susirinkome pasimelsti, po to, kai žmonės pamatė šį anglą... Aš nusileidau nuo bokšto ir vaikštinėjau aplink jį, o... o brolis Džekas Moras buvo su manimi, ir šis anglas buvo tik ką atėjęs pas Kristų. Jie visi nusileido ir Kažkas labai keisto mane apėmė. Na, jie tai nufotografavo, aš turiu ją namuose.

19 Aš pasakiau: „Nepamirškite, kažkas tuojau turi įvykti; aš tiesiog jaučiu tai. Kažkas tuojaus turi įvykti. Aš nežinau kas“.

20 Todėl jie pradėjo klausinėti: „Bet, kas tai bus?“.

21 Aš pasakiau: „Aš nežinau. Tiesiog kažkas turės tuojau įvykti“.

22 Nusileidus nuo kalvos maždaug 1 mylios atstumu, mes pamatėme apie 5 ar 6 metų senumo Amerikoje pagamintą Fordą... Dalis žmonių buvusių ant kalvos prie bokšto jau buvo nusileidę ir dalis mokinukų ėjo iš mokyklos. O jie... jų tėvai... Jie gyvena mieste, tokiuose kaip Vokietijoje, jie gyvena mieste, bet ūkininkauja užmiestyje ir vėliau sugrįžta į miestą.

23 Du berniukai, vienas apie devynerių metų amžiaus, o kitas apie, o, pasakyčiau, kad jam buvo apie šešerius metus. Jie ėjo per kelią, o tas automobilis važiavo dideliu greičiu, o ten įprastai automobilių visiškai nebūdavo, jie nesitikėjo, kad važiuos automobilis. Mažieji bičiuliai buvo susikabinę rankomis ir jie pastebėjo greitai atlekiantį automobilį; vienas spruko į vieną pusę, o kitas, į kitą. Ir jie laikė vienas kito ranką. Galiausiai jie paleido vienas kito ranką, o vyras, vairuotojas, pasimetė ir nežinojo, kurion pusėn pasukti, nes susikibę vaikai mėtėsi į abi šalis, jis nesuvaldė automobilio.

24 Vienas iš berniukų tarpuakiu trenkėsi į automobilio groteles iš kairės štai taip ir smūgis pakėlė jį į orą, ir jis trenkėsi į medį. Įvyko smegenų sutrenkimas ir jam lūžo kaulai. O kitą berniuką tiesiog pervažiavo, štai taip. Per jį pervažiavo ir jį išmetė į orą, kai galinis ratas trenkėsi į jį, nuskriejo skersai per gatvę į pievutę. Automobilis nulėkė toliau link kalvos ir rėžėsi į akmenų krūvą, ir apsivertė.

25 Mes atvykome į įvykio vietą, ten jau buvo atvažiavę kiti, vežimas, kuris atvažiavo ten prieš mus ir išvežė berniuką, kuris dar kvėpavo, nuvežė jį į savo ligoninę. O vyriausias miesto žmogus, kuris prilygsta miesto merui, jis ten buvo, daktaras ten buvo atvykęs ir...

26 Bet dėl įstatymo Suomijoje jie negalėjo šio vaiko išvežti tol, kol nepasirodys tėvai. Todėl jie šoko ant arklių ar į vežimą ir išvyko į laukus surasti vaiko tėvus, kad atvežtų juos.

27 Ir, na, mes sustojome. Brolis Gordonas Lindsėjus, brolio Halo svainis ten buvo, brolis Ernas Baksteris ir brolis Džekas Moras, ir dar keli broliai; ir mes sustojome. Ir ponia Aisakson; galbūt ji yra čia šio vakaro tarnavime; ji gyvena kažkur visai netoliese. Ar tu esi čia, sese Aisakson? Ji buvo mano vertėja į suomių kalbą.

28 Ir taip jie išlipo iš automobilio, kad pažiūrėtų į berniuką ir sugrįžo. Mes pastebėjome, kad buvo įvykusi avarija. Jie sugrįžo ir tarė... Aš pasakiau: „Kas ten nutiko?“.

29 Atsakė: „O, išlipk ir pažiūrėk, broli Branhamai, ten žuvo mažas berniukas. Ten taip dar vienas žuvo, jie taip mano, jie jau išvežė jį į ligoninę“.

30 Aš pasakiau: „O, aš nenoriu ten eiti“. Aš pasakiau: „Tai primins man mano mažą berniuką, Bilį Polį“. Jis buvo tik berniokas, o aš mėnesiais jo nebuvo matęs. Ir kaip jūs visi žinote, jo motina yra mirusi, ir jam aš buvau ir motina ir tėvu, ir dėl šios priežasties mes kartu gyvename. Ji paprašė, kad niekada nepalikčiau Bilio, kai ji buvo prie mirties, o aš... Jis... jis nuo tada visada buvo mano draugužis.

31 Ir aš... aš... aš nenorėjau eiti pažiūrėti į tą berniuką. Jis tiesiog primintų... Jis tuomet buvo maždaug Bilio amžiaus, apie devynerių, dešimties metų amžiaus. Ir jūs visi prisimenate, kai aš jums pasakiau kaip atrodys tas mažas berniukas: jo plaukai bus kirpti „bliūdeliu“, o jo akys bus rudos. Ir jis bus mažas... dėvės tokias, kurias mano dienomis mes anksčiau vadinome „kelnėmis su sagutėmis“, o po to jo... jo ilgos kojinės ir jo koja bus sumaitota kartu su tomis kojinėmis ir jo... Jis bus užmuštas avarijoje.

32 Na, aš nenuėjau pažiūrėti, bet ponia Aisakson tarė: „Aš manau, kad tau derėtų ten nueiti“.

33 Nuėjau pažiūrėti į tą berniuką, atėjau ten ir jie jo paltu uždengė jam veidą. Kai pamačiau tą mažą vargšelį ten gulintį, štai taip sumaitotą, aš tiesiog... tiesiog pradėjau raudoti. Aš apsisukau ir Kažkas uždėjo ant manęs Savo ranką. Aš pamaniau, kad tai buvo brolis Moras. Apsidairiau, bet ten nieko aplink mane nebuvo, o ta ranka vis dar buvo uždėta man ant peties. Na, pasakiau aš: „Tai yra keista“. Ir ranka nuo manęs pasitraukė.

34 Aš nežinau ar jūs tikite, ar jūs visi tikite antgamtiniais dalykais, ar ne, bet tai įvyko tiksliai taip. Aš pradėjau žingsniuoti, bet ir vėl pajaučiau tą ranką ant savo peties. Pamaniau: „Na, įdomu, ką tai reiškia. Galbūt man derėtų pasimelsti už šį bernioką“. Ir aš pamaniau: „Na...“.

35 Aš atsisukau dar kartą pažiūrėti, jie jau buvo visiškai uždengę jo veidelį. O ten stovėjo apie tris šimtus žmonių. Aš pradėjau eiti toliau, ta ranka tiesiog sulaikė mane. Na, aš pasakiau... apsisukau ir pradėjau eiti atgal link berniuko, ir su ranka viskas buvo gerai, pasitraukė nuo manęs. Na, aš taip padariau dusyk. Ir aš tariau: „Leiskite man pamatyti berniuką dar kartą“. Ir jie atidengė... Ponia Aisakson kalbėjo vietoj manęs, kad išverstų mane, ir jie atidengė jį, kad galėčiau dar kartą pamatyti jo veidą. Ir aš įsižiūrėjau. Aš pamaniau: „Tai keista. Atrodo taip, lyg šį berniuką aš jau būčiau matęs“.

36 Na, daktaras Maninenas, jis buvo Helsinkio „Tarnautojų asociacijos“ vadovas ir taip aš... jis buvo su manimi.

37 Ir aš pasakiau: „Daktare Maninenai, ar... ar šis berniukas kada nors buvo maldos eilėje?“.

38 Jis pasakė: „Nemanau“. Pasakė: „Aš pasiteirausiu kai kurių vietinių pastorių“. O jie ten stovėjo. Ne, jie niekada nebuvo matę to berniuko, nieko apie jį nežinojo.

39 Na, aš pasakiau: „Tai keista; atrodo taip lyg šį berniuką būčiau kažkur matęs“. Aš pasisukau, kad išeičiau, bet ir vėl pajutau tą ranką ant peties. Aš atsigręžiau ir pamaniau: „Kažkas čia kei...“.

40 Ir aš atkreipiau dėmesį į „bliūdeliu“ kirptus plaukus, rudas akeles, kurios buvo išvirtusios, jis gulėjo ant nugaros, jo kojelė per kojinę... ties ta vieta, kuri buvo visiškai sumaitota štai taip. O, jo būklė buvo siaubinga. Automobilis tiesiog smūgiu išmetė jį į orą štai taip, galiniu ratu po to, kai jis nebegalėjo jo suvaldyti, jį tiesiog apsuko, ir jis tiesiog... tiesiog it suakmenėjo nuspaudęs akseleratoriaus pedalą štai taip, ir automobilis tiesiog nulėkė link kalvos. Vairuotojas nei kiek nesusižeidė; jie ištraukė jį iš sudaužyto automobilio ir jis buvo paliktas vienas. O po to aš pažvelgiau dar kartą ir aš... aš pažvelgiau aukštyn link kalvos. Ir ten leidžiantis nuo kalvos augo tos pušys, buvo vienas ant kito sukrauti akmenys.

41 O, tai bent! Draugai Krikščionys, aš viliuosi, kad vieną dieną, jeigu ne čia, tuomet kitam krašte, kai tas jausmas jus aplanko, jūs tai žinote. Norėčiau justi šį jausmą visada. Jei galėčiau... Tai yra kažkas... Tai yra meilė; tai yra kaip tikrai gili meilė. Ir aš... Jei... jei velnias būtų siuntęs visus savo velniūkščius kankintojus ir jie būtų sustoję ten pat ant tos žemės, tai būtų... jie visiškai nebūtų galėję patraukti to jausmo. Tai yra kažkas, ką Dievas pasakė, kad tai turės išsipildyti ir jūs matote tai čia pat, padėta priešais jus. Tai turės išsipildyti.

42 Todėl aš pasakiau: „Aš žinau šį berniuką“. O brolis Moras ir kiti ten stovėjo. Aš pasakiau: „Atsiversk savo Bibliją, broli Lindsėjau, priešlapį“. Jūs žinote, aš paprašiau jūsų, žmonių, kai buvau čia atvykęs, tuomet tai buvo Portlande, kad užsirašytų tai savo Biblijos priešlapyje. Aš išvydau tai būdamas traukinyje į Floridą. Ir aš pasakiau: „Aš užrašiau tai: 'TAIP SAKO VIEŠPATS apie berniuką, – apibūdinau kaip jis atrodė,' – jis bus prikeltas iš numirusių“.

43 Ir jis pažiūrėjo į Biblijos priešlapį, ir brolis Moras pasakė: „Tai šis berniukas“.

44 Aš pasakiau: „Tai jis“. Aš pasakiau: „Dabar...“. Ir aš pasakiau visiems žmonėms ir su manimi buvo ponia Aisakson, aš tariau: „Dabar pasakyk jiems: 'Tiesiog būkite pagarbūs'“. Aš pasakiau: „Jei šis berniukas už penkių minučių neatsistos ant savo kojų, gyvas, tuomet jūs galėsite išsiųsti mane iš Suomijos; aš būsiu melagingas pranašas“. Suprantate? Aš pasakiau: „Berniukas prisikels iš numirusių dabar pat,“ – o jis jau buvo negyvas apie trisdešimt minučių.

45 Ir taip jie laukė tėvo ir motinos, o aš galvojau, kaip jie turėjo jaustis, ką jie jautė vykdami į įvykio vietą, kad pamatytų savo mažą berniuką sumaitotą ir štai taip gulintį ant kelio. Jo liežuvėlis buvo išlindęs ties vienu lūpų šonu, kraujas tekėjo iš jo ausų ir visa kita. Todėl aš tiesiog atsiklaupiau taip kaip buvo parodyta regėjime, uždėjau rankas ant mažojo berniuko ir vos tik aš uždėjau rankas ant jo, aš tariau: „Dangiškasis Tėve, Amerikoje prieš du metus Tu pažadėjai man šio vaiko gyvybę, kad jis ir vėl prisikels. Dabar mirtis negali jo sulaikyti, kai kalba šis regėjimas“. Aš pasakiau: „Mirtie, sugrąžink jo gyvybę Jėzaus Kristaus Vardu“.

46 Mažasis berniukas pašoko ir sušuko... jūs žinote. Jis buvo toks normalus ir sveikas kaip ir bet kuris kitas vaikas galėtų būti.

47 Taigi, aš turiu tai rašytinėje formoje nuo vyriausiojo Kuopijo miesto žmogaus, iš Suomijos, mano darbo kambaryje. Tai tiesa. Guli ten rašytinėje formoje ir išversta iš kitos pusės – apie tai, kas įvyko. Pasakė: „Broli Branhamai, mes esame neturtingi Suomijoje. Mes negalime jums nieko pasiūlyti, mes turime tik popieriaus, todėl štai jums knyga apie Kuopijų ir mano parašytas komentaras“. Ir ant to yra uždėtas štai toks jų antspaudas, kurį uždėjo po to, kai pats parašė tą liudijimą.

48 Neseniai kažkas iš Suomijos parašė man. Pasakė: „Tai buvo melas“. Ir jis ketino apie tai parašyti knygą; kad tai buvo melas.

49 O aš pasakiau: „Pirmyn, parašyk tą knygą. Tuomet aš viešai paskelbsiu to miesto mero liudijimą. Todėl dabar, pirmyn, rašykite, ką tik tai norite“.

50 Ar mes turime dar minutėlę, dvi, dar kažkam? Aš noriu tai užbaigti. Tą vakarą, kai mes išvykome iš Suomijos, kai... Mes atvykome į vieną vietą; ten buvo tiek daug žmonių; jie turėjo gatvėje pastatyti sargybinius. Ir aš ėjau į kambarį ten, aš ėjau į priekį; ten buvo apie šešis ar septynis sargybinius šalia manęs. Tie vargšeliai suomiai turėjo... dar nebuvo pakankamai subrendę, kad galėtų skustis [barzdą – Vert.], beveik visi kiti suaugę vyrai buvo nužudyti rusų. Ir taip, jie vedė mane.

51 Ir kai tu esi gimęs Rusijoje, jei esi 40 mylių atstumu nuo savo gimtinės, tau yra reikalinga viza. Bet niekada niekam neleiskite jums sakyti, kad Rusijoje nėra Krikščionių; ten jų yra milijonai. Ir ten buvo tie rusų kariai, kurie... Jie negali transliuoti tokių dalykų, kuriuos mes turime, rokenrolo ir visokių tokių dalykų, ten jų... nieko kito tik apie verslą ir komerciją per... per radiją. O čia, tai būtų skelbiama visoje Rusijoje. Aš...

52 Baronas Von Blombergas neseniai man pasakė, nedidelio ūgio vyrukas, kurį jie ištraukė iš už Geležinės Uždangos, pasakė: „Esu nustebintas, broli Branhamai, kad Amerikoje apie tavo tarnystę nėra daug plačiau žinoma“. Apie ją daugiau žino Rusijoje nei čia, o čia yra vieta, kur buvo būta už Geležinės Uždangos. Pasakė: „Mes visi girdėjome per... per radiją, kad mažasis berniukas buvo prikeltas iš numirusių štai ten“. Ir tuomet tai... tie rusų kariai stovėjo ant gatvės, kai aš pro juos praėjau, jie pareiškė rusišką pagarbos saliutą. Ir jie pasakė... ir vertėjas man pasakė tuo metu, kai jie ėjo pro šalį, pasakė: „Jie pasakė: 'Mes priimsime štai tokį Dievą'“. Neabejotinai.

53 Suprantate? Kas tai yra, tai bažnyčios silpnumas, kuris iškėlė komunizmą; jis buvo išperėtas iš štai tokios rūšies kiaušinio. Bažnyčia surinko visus šalies pinigus ir pastatė milijono dolerių vertės auksinius altorius, o žmonės gatvėse badauja. Jūs galite suprasti, kodėl tokie dalykai vyksta. Bet leiskite žmogui išvysti tikrą dalyką iš Dievo, jis juo patikės, jei savyje turi kažką, kuo galės tikėti.

54 Ir taip jis stovėjo ten, ir jis tarė: „Mes priimsime tokį Dievą, kuris gali prikelti numirusius. Mes norime apie tai sužinoti“.

55 Ir aš pasakysiu jums, mums dar kalbant šia tema, galbūt pasakysiu štai kaip: aš pamačiau kaip rusų kariai apsikabino suomius per juosmenį, ten, kitoje pastato pusėje, ir apsikabino ir patapšnojo vienas kitą taip, kaip tai daro skandinavai, apsikabina ir patapšnoja vienas kitą. Tai, kas paskatins rusą apsikabinti suomį ir suomį apsikabinti rusą, sustabdys karus visam laikui. Mums nereikia J.T.O.; mums reikia Jėzaus Kristaus. Štai ko pasauliui reikia. Suprantate?

56 Vėliau to vakaro metu, ten pasirodė maža mergaitė. Jūs, kurie skaitėte šią istoriją, jūs... Brolis Gordonas jos detaliai neaprašė; jis tiesiog glaustai ją aprašė. Ji buvo išėjusi iš moterų pensiono, tokia, kokia buvo. Mes pradėjome eiti šia linkme ir ten buvo tie kareiviai, o ši mergaitė, kai ji išėjo į gatvę, jos viena koja buvo maždaug tiek trumpesnė už kitą. Taip pat ji... ji buvo susijuosusi dideliu diržu ir turėjo kojos įtvarą, savadarbį, štai tokį, ir ji turėjo du ramentus. Aplink jos kojos pirštus buvo aprištas dirželis, kuris buvo apjuostas per jos petį, štai čia, ir taip pat pernertas per diržo kilpą iš nugaros. Ir kai ji pradėjo žengti, ji turėjo, turėjo prilaikydama pakelti savo įtvarą, arba, ramentus, po to su pečiu štai taip kilstelėti tą koją ir tuomet žengti žingsnį. Ir taip ji mane pamatė.

57 O jie juos buvo įspėję, jūs žinote.

58 Man patinka vaikai, aš išeinu į gatvę turėdamas šiek tiek tų senoviškų suomiškų pinigų ir nuperku didelę krūvą tų saldainių, žinote. Ir broli, aš dalinu juos vaikams. Virtinė vaikų nuo čia, dviejų miesto kvartalų, visur paskui mane sekiojo, nes aš... aš myliu vaikus.

59 Ir taip, kai aš į ją pažvelgiau, ji palenkė savo galvelę štai taip; ji išsigando, kad kažką ne taip padarė. O aš pažvelgiau į šį vaiką ir pradėjau eiti toliau, bet Kažkas tarė: „Pasikalbėk su šiuo vaiku; ji nori su tavimi pasikalbėti“.

60 Aš sustojau. O kareiviai toliau... Jie nemokėjo kalbėti angliškai, todėl jie nuėjo toliau. Aš girdėjau juos giedant: „Tik tikėk“. Ir taip aš pasisukau ta linkme, o tie kareiviai liko ten stovėti. Ir aš pasakiau: „Palūkėk minutėlę“. Tie kiti kareiviai atsisuko pažiūrėti. O aš tariau: „Palūkėk minutėlę“. Suprantate?

61 Ir taip ta mergytė, aš pažvelgiau į ją ir tariau: „Ateik čia, brangioji“. Ji negalėjo suprasti; ji atrodė kaip maždaug devynių, dešimties metų amžiaus. Ir aš pasakiau: „Ateik čia, brangioji“. Ir ji nunarino savo galvelę žemyn; žinoma, ji nesuprato, ką aš sakiau. O aš... aš... Ji pažvelgė dar kartą į mane ir labai greitai palenkė savo galvą taip, kaip tai daro vaikai. O aš pamojau jai štai taip: „Ateik čia“. Ir ji įsirėmė į ramentus, ir iškėlė tą koją ir pradėjo žingsniuoti. O aš tiesiog stovėjau ramiai ir kareiviai tiesiog stebėjo tai, kas vyko.

62 Ji priėjo arti manęs, ten kur aš stovėjau, štai tokiu atstumu. Ji sustojo, laikė savo galvelę palenktą, o jos sijonėlis buvo apdriskęs, jos plaukai išsiplaikstę dengė jos visą veidą. Aš vėliau sužinojau, kad ji buvo Suomijos karo našlaitė; jos motina ir tėvas buvo nužudyti. Ji gyveno palapinėje. Ir... ir aš pažvelgiau, ir ji pažiūrėjo į mane štai taip. Ji pakėlė akis aukštyn į mane ir iš jos akyčių riedėjo labai didelės ašaros, tekėjo žemyn jos veidu štai taip.

63 Ji ištiesė ranką ir įsikibo į mano paltą ir tiesiog pabučiavo mano palto kišenę; po to ji šiek tiek timptelėjo į šoną savo sijonėlį štai taip, apdriskusį sijonėlį. Ji pasakė: „Kiitos“. Tai reiškia „ačiū jums“. Mane tai nepaprastai sujaudino; jūs žinote tą jausmą; toks mažas vaikelis. Ir aš pažvelgiau link tos pusės, ir aš išvydau ją ten stovint be jokių ramentų ar įtvarų, tiesiog šlovinančią Dievą.

64 Aš tariau... Aš manau, kad net jeigu būčiau didžiausias pasaulio veidmainys, Dievas vis tiek būtų pagerbęs to vaiko tikėjimą. Jis tikrai pagerbtų; Jis tikrai būtų pagerbęs jį.

65 Ir aš tariau: „Mieloji, o, o, kaip man tai tau pasakyti?“. Aš... aš pasakiau: „Tu esi išgydyta, brangioji. Dievas padarė tave sveiką“.

66 „Jėzus, – pasakė ji, –Kiitos, Jėzui“. Tai reiškia: „Ačiū tau, Jėzau“.

67 Aš pasakiau: „Padaro tave...“.

68 Aš nežinojau kitų žodžių ta kalba, suprantate, tariau: „Išgydo tave. Kiitos Jėzus padaro tave sveiką“. Ji negalėjo to suprasti. Ir tuomet jie...

69 Ten prie durų atėjo brolis Baksteris ir tarė: „Įeik į vidų, įeik“.

70 O aš... aš pamaniau: „Na, atėjus laikui Dievas jai prakalbės, todėl aš tiesiog įėjau į vidų. Ji supras, viskas su ja bus gerai“.

71 Todėl aš atėjau ten ir mes turėjome gerą maldos eilę. Jūs matėte tai, nuotrauką knygoje tų didelių krūvų ramentų ir kitko, tiesiog iš visų pusių aplink mane štai tokios krūvos. Vos tik tai...

72 Kas tą vakarą įvyko? Ten prie pakylos iš pradžių atėjo apie aštuonis ar dešimt žmonių. O po to ten atėjo tokia moteris kaip ir laplandė, kuri sėdėjo ten toli, turėjo kūdikėlį žvairomis akimis; ji laikė jį padėtą ant grindų. Šventoji Dvasia pradėjo visur judėti, bet aš negalėjau jos suprasti. Aš pamaniau: „Viešpatie, aš negaliu ištarti to vardo; leisk man jį pasakyti paraidžiui“.

73 Ir aš pradėjau paraidžiui sakyti jos vardą, pasakiau jai, kas ji buvo, viską apie ją štai taip, ir, kas buvo negerai su jos kūdikiu. „Pakelk jį ir pažiūrėk į jį,“ – Tai prakalbo; paraidžiui pasakė tai, taigi, kad ji buvo... O kaip ji tai suprato, aš nežinau. Ji pastvėrė tą kūdikį jį iškeldama ir pažvelgė į jį, o jo akių žvilgsnis buvo toks tiesus, koks tik galėjo būti. Ji norėjo... Jos beveik neištiko priepuolis, pasileido tekina pirmyn ir atgal po visą aukštą, kur buvo tūkstančiai žmonių...

74 O po to Hovardas, tiesiog kaip Bilis tai daro dabar, mano brolis, kai jis palietė mano šoną... Būdamas tuose regėjimuose aš būnu beveik be sąmonės. Jis palietė mane [Brolis Branhamas patapšnoja sau per šoną – Red.] štai taip: „Laikas eiti“.

75 Ir aš ruošiausi iš ten išeiti, Kažkas prabilo: „Palūkėk minutėlę; pakviesk dar šiek [žmonių – Vert.]“.

76 Ir aš pasakiau: „Palūkėk minutėlę, Hovardai“. Aš pasakiau: „Neišvesk manęs dabar“.

77 Jis pasakė: „Kodėl?“.

78 Aš pasakiau: „Pakvieskime dar penkis žmones“. Aš pasakiau poniai Aisakson, tariau: „Pakviesk suomiškai... tuos skaičius, kurie dar likę“.

Ir ji pakvietė kitą iš eilės. Ir iš Dievo malonės, iš visos tos patalpos, ta pati mergytė buvo kita turinti maldos kortelę; tai Dievas Savo suverenume.

79 Draugai, sakau jums: pats nuostabiausias dalykas, kurį apskritai esu matęs savo gyvenime yra tiesiog atiduoti save Dievui ir vaikščioti Dvasioje, matote, tiesiog diena iš dienos, Jam jus vedant daryti dalykus.

80 O kai aš pamačiau tą ateinančią mergytę, pamaniau: „Garbė Viešpačiui“. Jie atvedė ją ant pakylos, padėjo jai užlipti. Ir du ar trys tvarkos prižiūrėtojai atvedė ją prie manęs, atnešė ją ir pasodino. Aš pasakiau: „Dabar, ponia Aisakson, įdėmiai sekite“. Aš pasakiau: „Dabar sakykite tik tuos žodžius, kuriuos aš sakysiu“.

81 Ir ji atsakė: „Sakysiu tik juos“.

82 Aš pasakiau: „Mieloji, Jėzus Kristus pagerbė tavo tikėjimą ten gatvėje, kai tu neseniai pabučiavai mano kišenę. Tu atidavei pagarbą tiems dalykams, kurie, manei buvo iš Dievo“. Aš pasakiau: „Dievas jau tave išgydė. Dabar nueik ten ir atsisėsk, ir tegul, kas nors iš tarnautojų ar kitų, nuims nuo tavęs šiuos įtvarus. O tu laikyk savo ranką ant savo šlaunų štai taip“. Liepiau jai kažką pačiai padaryti tam, kad ji išlaikytų drąsą, suprantate?

83 Todėl pasakiau: „Kai ateisi... Kai būsi... Kai jie nuims įtvarą ir atlaisvins tą didelę metalinę kilpą juosiančią tavo pėdą ten, kai jie ją nuims, savo ranka brauk žemyn koja iki tiek, kur manai baigiasi įtvaras, kur pasibaigia kojos ilgis“.

84 Ir taip aš pasakiau: „Dabar atveskite kitą žmogų“. Ir jie atvedė kitą žmogų. Tarnautojai nuvedė ją štai ten. Ponia Aisakson nuėjo jai to išversti ir jie nuvedė ją ten ir pradėjo atsegti tą įtvarą.

85 Taigi, visų pirma, kas įvyko, tai – aš išgirdau jos šauksmą. Štai ji ėjo skersai per pakylą, abi kojos tokios sveikos, kokios tik galėjo būti, ramentus laikė iškėlusi virš galvos, šaukė ir lakstė aplinkui. O, tai bent. Tokie įvykiai sekė vienas po kito, vienas po kito, vienas po kito.

86 Tą vakarą sugrįžau namo, pažvelgiau žemyn pro langą, stebėjau kaip tie suomiai ten vaikščiojo su į orą iškeltomis rankomis, šlovindami Dievą. Štai tada Angelas pasirodė dėl to kito mažo berniuko. Jūs jau perskaitėte tą istoriją kny... knygoje. Ir kaip tas mažas berniukas gulėjo ten prie mirties, daktarai nuleido dėl jo rankas, jis buvo išgydytas kitą vakarą tiesiog tiksliai tada, kada Šventoji Dvasia pasakė, kad jis bus išgydytas. Ir jis išėjo ir buvo visiškai sveikas, gyvena šiandien; vis dar gaunu iš jų laiškus apie tai, kad Viešpats išgydė juos. Jis tebėra Jėzus Kristus.

87 Tai malonu: ačiū tau, mano mažoji sesute, už šią dešimtinę. Kaip tarnautojas aš turėčiau gauti dešimtinę. Todėl, labai nuoširdžiai tau ačiū, mano mažoji drauge. Ir tegul Dievas visada tave laimins. Ir neleisk savo mamytei sakyti tau, kad esi stora. Tu nesi stora. Supranti? Gerai. Ji čia užrašė, aš to neperskaičiau jums; ji parašė: „Mamytė sako, jog aš esu stora, bet aš tokia nesu“. Aš taip pat netikiu, kad tu esi stora. Todėl tegul Dievas suteiks tau pagal tavo širdies troškimą, brangioji, tokia mano malda, jei tai Dievui yra reikšminga, jis suteiks tai tau.

88 Taigi, šįvakar aš ketinau pasidalinti išgyvenimais, kurie įvyko. Bet pirma noriu perskaityti Žo... Žodį. Taigi, rytojaus popietę... (Kokiu laiku prasideda tarnavimai, broli? Pusę trijų.) Taigi, rytoj dvi trisdešimt, visi, kurie norite būti... ateiti į maldos eilę, kad už jus pasimelstų, mes išdalinsime maldos korteles, pakviesdami visą grupę, kaip tai padarėme praėjusį vakarą. Aš manau, kad tokiu būdu mano tarnavimas prasidės ir tęsis nuo praėjusio vakaro. Visi jūs, kurie norite maldos kortelės, ateikite pusę dviejų popietės laiku, ne vėliau nei... nei... Būkite čia ne vėliau nei antrą ar penkiolika minučių po dviejų, nes tuo laiku greičiausiai visos maldos kortelės jau bus išdalintos, ir tokiu būdu nebus sutrukdyta susirinkimo pradžiai.

89 Taigi, jeigu, kurie nors pamokslai, kuriuos pamokslavau, jums yra reikalingi, jaunuoliai juos čia turi, brolis Goudas ir brolis Mersieris. Kur jie yra, Džinai? Ant stendo pastato gale jie turi įrašus ir garsajuostes. Šie jaunuoliai, jie... jie priklauso jiems ir jie yra... jie su džiaugsmu leis jums juos įsigyti. Ir aš patikrinau jų pardavimus ir panašiai.

90 Aš praėjusį vakarą papasakojau jums istoriją apie tai, kaip šie jaunuoliai susipažino su manimi. Neseniai aš paprašiau vieno tarnautojo norėdamas įsigyti garsajuostę. Už ją jis manęs paprašė devynių dolerių. O šiuos jaunuolius aš patikrinau ir manau, kad pas juos kaina yra apie du su puse dolerių ar panašiai; jie užsidirba maždaug 35, 40, galbūt, 50 centų nuo garsajuostės, perka pačią geriausią [magnetinę] juostą, „Scotch“ gamintojo, ir atlieka tai geriausiai. Jeigu jie iškeltų didelę kainą, aš jiems dabar pat pasakyčiau: „Daugiau garsajuosčių nepardavinėsite!“. Ne, pone.

91 Taigi, jiems reikia kažkiek užsidirbti už visą darbą, nes nemažai garsajuosčių sulūžta ir panašiai, ir taip pat jiems... jiems reikia pragyventi. Vienas iš jų yra vedęs vyras ir todėl mes... Jiems reikia pragyventi ir jie turi teisę šiek tiek iš to užsidirbti. Ir kartais jos jiems sugenda ir sulūžta, ir kai išsiunčia jas, jiems už jas nesumoka, ir, jūs žinote kaip kartais būna. Tiesiog kaip ir su mūsų knygomis ten: aš perku jas iš „Išgydymo Balso“ 40% pigesne kaina. O po mes turime dar sumokėti už tai, kad jas pardavinėjame ir prekių paruošimo mokesčiai...

92 Ir aš visada sakydavau: „Jeigu, kas nors norite knygos...“. Visada užsakymą darykite pas šiuos jaunuolius.

93 Jei kas nors norite knygos ir jei ateis vargšas senas vyras, ir įkišęs ranką į savo kišenę paklaus: „Kiek jos kainuoja?“.

94 „Na, jos kainuoja 75 centus,“ – ar kiek jos be... dolerį ar kiek jos bebūtų vertos.

95 O jis pasakytų, kad turi 60 centų.

96 Atsakykite jam: „Tėveli, imk knygą ir eik; pamiršk apie trūkstamą dalį“.

97 Suprantate? Tebūna taip. Tokiu būdu knygos net neatsiperka. Bažnyčia turi man padėti su knygomis. Mes... Laiką, kurį joms skiriame ir spausdinimas, o kartais susigadina ir suplyšta, ir kas tik su jomis nenutinka, ir dalį turime nemokamai išdalinti, na, jos... jos net... net... jos... jos net neatsiperka. Ir todėl mes neturime nieko, iš ko uždirbtume pinigus. Viskas, ką mes darome...

98 Ir aš pats: man skirti meilės paaukojimai yra panaudojami misionieriavimo laukams. Aš pats paaukojimų nematau. Jie yra panaudojami geram dalykui. Iš savo bažnyčios gaunu šimtą dolerių į savaitę ar būdamas Amerikoje, ar už jos ribų, kur tai bebūtų, aš gaunu 5200 dolerių į metus. Iš tiek aš pragyvenu ir mes turime gyventi taupiai, turint omeny tokią didelę šeimą, kurią turiu. Ir man tenka gyventi bažnyčios klebonijoje.

99 Mes niekada nėjome čia dėl pinigų; ne tokie yra mūsų ketinimai. Vienintelė priežastis, dėl kurios mes... perkame knygas ir parduodame jas vėl, ir parduodame garsajuostes ir tai, yra todėl, kad mes manome, jog tai naudingai pasitarnaus Jėzaus Kristaus tikslui. Iš to neuždirbsi jokių pinigų. Šabo dieną aš neleidžiu, kad knygos ar garsajuostės, ar dar kas nors, kad būtų parduodama. Tai bus daroma rytoj. Mes nepardavinėjame jų sekmadienį; mes niekada to nedarėme ir mes niekada neketiname to daryti. Todėl, jei jūs norite kurių nors knygų, kurių nors garsajuosčių ar įrašų, jie šįvakar bus pastato gale.

100 Ir jeigu jūs tai įsigysite, bet nemanysite, kad... Jeigu visai neturite pinigų, vis tiek galite jas paimti. Įsigykite, jei manysite, kad jos nėra vertos 50 centų ar kiek būsite už jas sumokėję, išsiųskite jas atgal arba išmeskite ir praneškite mums, arba atiduokite kam nors. Atiduokite jas kam nors ir parašykite, ir praneškite mums, kad jos nebuvo to vertos; pinigai bus jums sugrąžinti. Todėl mes nenorime nieko, kas... Jokių išlaidų... kažko panašaus į tai... Tai niekis.

101 Tačiau... meilės paaukojimas yra skirtas užsienio laukams. Aš jų nepaimu sau; juos paima mano tarnavimų sekretorius; skaičiavimą atlieka tarnautojai, tarnautojas juos paima ir įneša į banko sąskaitą. Ir kai aš išvykstu į užsienį ir panašiai, aš galiu jais naudotis tarnavime užsienyje, kad atneščiau tą pačią išlaisvinimo žinią tiems žmonėms, kurie net negali atskirti dešinės rankos nuo kairės. Štai kur jie yra panaudojami. Aš pats net nežinau, kiek yra surenkama, jei kas nors man nepasako. Kai sugrįžtu namo, po vieno mėnesio išvykos, turiu paimti 400 dolerių, kai sugrįžtu namo, kad apmokėčiau skolas ir kitką. Taigi, taip mes gyvename, tam, kad jūs suprastumėte, jog mes neturime jokių... jokių... jokių... mes nesame čia dėl pinigų ar kažko panašaus. Ir tai, ką turime, aš noriu, kad jums tai būtų labai aišku, kad galėtumėte suprasti.

102 Taigi, šįvakar prieš... Aš norėčiau kalbėti trumpa tema, jei galėčiau ją taip pavadinti, kalbėsiu apie ją kelias akimirkas. Prieš mums prie jos pereinant, palenkime galvas, tik akimirkai, maldai.

103 Dangiškasis Tėve, mes dėkojame Tau iš mūsų širdžių gelmių. Viešpatie, aš mačiau tokius išgyvenimus, kuriuos Tu suteikei mano paprastuose tarnavimuose, o ką ir sakyti apie tuos didžius vyrus tarnavimo laukuose, tokius kaip mūsų brolis Robertsas ir Tomis Ozbornas, ir kiti. Vien mano tarnavimuose aš išvydau Tave padarant užtektinai, kad būtų galima prirašyti daug Biblijų apie nepaprastus dalykus, mirusiųjų prikėlimą. Leidai, kad daktarai parašytų tai patvirtinančius teiginius. Išgydei aklus, kurčius, nebylius; išpranašavai ateitį, tiksliai nusakei įvykius, stebėjau kaip kaskart tai kuo tiksliausiai išsipildo. Tu esi Dievas ir mes žinome, kad Tu esi Dievas.

104 Prašau, Tėve, jei šįvakar mūsų tarpe yra vienas, kuris netiki, tegul šįvakar bus kas nors padaryta ar pasakyta, kas paskatins jį ar ją atiduoti savo netikėjimą Tau ir iškeisti jį į tikrą, narsią tikėjimo Dvasią iš Dievo, Šventąją Dvasią. Suteik tai, Viešpatie. Tu esi pasiruošęs pašalinti jų blogį ir suteikti gėrį. O, Tu esi toks geras, Tėve; mes mylime Tave už tai.

105 Mes meldžiame, kad Tu visur suteiktum Savo tarnautojams įkvėpimą. Tegul jie taps degančiais deglais šioje tamsioje valandoje, kurioje mes gyvename, mums matant kaip taip vadinamoji civilizacija nuslopina Dievo Šviesą, jei tai yra įmanoma. Bet vis tik, toks deglas degs žmonių širdyse iki kol Jėzus ateis. Tėve, padidink šįvakar gretas, mes meldžiame. Išgydyk visus ligonius, visus kenčiančius skausmą, mes meldžiame, kad Tavo malonės ir gailestingumas ilsėtųsi ant jų. Suteik jiems Amžinąjį Gyvenimą ateisiančiame pasaulyje ir suteik jiems gerą sveikatą šiame pasaulyje. Nes Biblijoje yra parašyta: „Aš trokštu labiau visko, kad klestėtum ir būtum sveikas“.

106 Įkvėpk bažnyčias visame slėnyje ir visur, kurios... kurios yra atstovaujamos šiame dideliame, Šventosios Dvasios prabudime, kuris apėmė pasaulį. Mes meldžiame, Tėve, kad Tu vėl Jį įžiebtum galingu būdu. Tegul jis prasidės vėl čia, Oregone, didis prabudimas kiekvienoje bažnyčioje.

107 Rytoj šabas, tegul bažnyčios bus pripildytos, tegul tarnautojai liepsnos, tegul sielos bus atvestos, tegul bus daug ateisiančių išpažinti savo nuodėmes ir prašysiančių vandens krikšto. Suteik tai, Tėve. Ir tegul Tu pripildysi kiekvieną Šventąja Dvasia, tą, kuris seks Tavo nurodymus, kaip mes apie tai mokėme kažkurį vakarą. Aš meldžiu, Tėve, kad Tu leistum jiems pažinti, jog pažadas yra skirtas kiekvienai kartai ir tiems: „kurie tik panorės; tiems, kuriuos Viešpats, mūsų Dievas, pašauks“. Taip yra pasakyta Tavo nurodyme; mes tikime kiekvienu jo Žodžiu. Aš meldžiu, Tėve, kad Tu suteiktum tai kiekvienam.

108 Atleisk mums mūsų nuodėmę. Perimk tarnavimą į Savo rankas ir tegul šlovė atiteks Tau pačiam, Jėzaus Vardu mes meldžiame. Amen.

109 Dabar aš noriu perskaityti tik eilutę iš Šv. Mato 4 skyriaus ir 17 eilutės:

Nuo to laiko Jėzus pradėjo... skelbti ir sakyti: [karalystė...] „Atgailaukite, nes dangaus karalystė yra čia pat“.

110 Taigi, temos pavadinimui aš noriu paimti tuos pirmus tris žodžius: „Nuo to laiko“. Taigi, kiekvienas iš čia esančių, gali prisiminti tam tikrą laiko tarpsnį. „Nuo to laiko,“ – sakome mes. Kaip ir mažas berniukas, maža mergaitė, mes galime pasakyti, kad mums darant vieną dalyką įvyko tam tikras dalykas, ir „nuo to laiko“ dalykai mūsų atžvilgiu pasikeitė.

111 Šįvakar mes galėtume išeiti čia į miestą ir surasti labiausiai puolusią ir nedorovingą moterį, kuri vaikščios jūsų mielo, nedidelio miesto gatvėmis, čia slėnyje. Ir aš galėčiau atsisėsti šalia jos ir pasakyti: „Ponia, aš norėčiau, kad jūs man papasakotumėte savo istoriją“.

112 Ir ji pradėtų pasakoti; galbūt ji pasakytų kažką panašaus į tai: „Broli Branhamai, buvo tokia diena, kai aš buvau tokia tyra kaip lelija. Ir aš galėjau laikyti savo galvą iškeltą tarp garbingo statuso žmonių; ir aš galėjau eiti į bažnyčią ir tiesiog puikiai jaustis. Bet atėjo toks laikas, kai vieną vakarą aš buvau išėjusi su vienu jaunuoliu ir jis slapta įpylė man „Kolos“ [Coca-Cola gėrimo – Vert.] ir nuo to laiko...“.

113 Arba galbūt tai galėjo būti kokia nors kita netikinti draugė, kuri išėjo su ja ir įkalbino ją sušokti kokį nors šokį. Ir ji atsidūrė, kokio nors jaunuolio glėbyje, ir nuo to laiko... Tai visada pažymi laiko ribą.

114 Arba šįvakar aš galėčiau išeiti čia, į jūsų miestą ir surasti beviltiškiausią alkoholiką, kurį turite. Ir aš prisėsčiau šalia tokio vyro, jauno ar seno, ir aš pasakyčiau jam: „Drauge, norėčiau tavęs šio to paklausti: Kodėl tu taip švaistai savo gyvenimą? Kas skatina tave gerti ir elgtis taip, kaip elgiesi? Juk tu galėtum būti ge... geras darbininkas čia, mieste. Tu galėtum būti darbininku, kokioje nors bažnyčioje arba kokiai nors moteriai tu galėtum būti tikras vyras, tėvas vaikams“. Arba kokia nors girtuoklė moteris, kuri galėtų būti ti... tikra motina vaikams, miela, mylinti žmona, kokiam nors vyrui.

115 Ir jie pradėtų štai taip, ir tartų: „Na, nuo... Kadaise aš laikiausi sauso įstatymo. Turėjau mielą motiną ir tėvą, kurie mokė negerti. Bet vieną kartą patekau į kompaniją su vienu jaunuoliu, kuris merginų tarpe buvo labai populiarus ir aš... aš... aš taip pat norėjau būti populiari, todėl sumaniau prisijungti prie jo gretų. Ir aš palikau savo motinos ir tėvo mokymą. Ir jis įtikino mane: 'Šįvakar, jei nori puikiai praleisti laiką, turi įsipilti šiek tiek spiritinių gėrimų'. Ir aš pirmą kartą išgėriau, ir nuo to laiko...“.

116 Tokiu būdu tai prasideda. Čia Niujorke, prieš kažkiek laiko daktaras Bergas, dabar jis yra pastorius „Sesės Braun“ maldykloje, „Betanijos“ maldykloje, Niujorksityje, vienoje iš senųjų Sekmininkiškų įstaigų, vienoje iš seniausių pasaulyje; aš spėju, kad mūsų broliai apie juos gerai žino.

117 ir ten, kol aš ten buvau, man teko sutikti Sofiją, skalbėją, švedę moterį, kuri išėjo dirbti girtuoklių ir valkatų miesto rajone. Man teko laukti dvi dienas, kad suleistų skiepus nuo geltonojo drugio; Aš maniau, kad galėsiu vykti į Afriką be šio skiepo, bet jie nebūtų manęs praleidę ar net neleistų įlipti į lėktuvą. Ir aš turėjau laukti dvi dienas tam, kad atvykčiau į karo laivų statyklą, kurioje man suleido skiepą nuo geltonojo drugio.

118 O brolis Bergas paklausė: „Ką ketini daryti?“.

119 Aš atsakiau: „Norėčiau aplankyti girtuoklių ir valkatų miesto rajoną“.

120 Pasakė: „Gerai, mes jį aplankysime“. Pasakė: „Aš ten vykdau kelias misijas“.

121 Ir mes ten nuvykome, ir jei aš... aš manau, kad tai būtų geras dalykas bet kuriam vyrui atsivesti savo sūnų į girtuoklių ir valkatų miesto rajoną, ir leisti jam tai pamatyti. Manau, kad jei kada būsite Prancūzijoje, nusiveskite savo dukrą į „Pigalle“; leiskite jai pamatyti kaip žemai pulti gali žmogaus gyvenimas.

122 Todėl, kai aš atėjau į... į valkatų ir girtuoklių miesto kvartalą, ten gulėjo bejėgiai vyrai, musės skraidė aplink jų apvemtus veidus ir, o, narkomanai, alkoholikai.

123 O aš pasakiau: „O, broli Bergai, – tariau aš, – greičiausiai šie vyrai buvo užauginti namuose, kuriuose... kuriuose niekas nesirūpino jais; jie buvo tiesiog paleisti lakstyti į gatvę“.

124 Jis uždėjo ranką išilgai ant mano peties, tarė: „Tu tikrai nustebsi“. Jis pasakė: „Pačioje misijoje [misionieriavimo – Vert.] į kurią mes einame, mes turime 180, kurie numirė praėjusiais metais. Paimti iš gatvių, maitinome juos ir panašiai, bet galiausiai jie numirė; be Kristaus jie neturi jokios vilties“.

125 O tuomet vaistai – jų būklė jau yra per prasta vaistams. Jis pasakė: „Čia, šis vyras čia“. Pasakė: „Aš jį pažįstu. Pakelkite jį“.

126 O aš nuėjau prie jo ir tariau: „Pone, ar galėčiau su jumis pakalbėti?“.

127 Jis pasakė: „Na, galbūt jis nepajėgs kalbėti“.

128 O, aš net negaliu apibūdinti to vyro būklės. Jis buvo tokioje būklėje, kad jo drabužiai nuo juosmens ir žemiau buvo siaubingi, visas šlapias. Ir jis buvo tiesiog siaubingos būklės, smirdėjo. O aš paklausiau: „Pone, ar galėčiau su jumis pakalbėti?“.

129 Ir brolis Bergas papurtė jį. Aš... Jis atsistojo. Ir jis tarė: „Aš esu brolis Bergas“. Na, apie brolį Bergą jis nieko nežinojo. Jis vis dar buvo girtas.

130 O aš pasakiau: „Aš norėčiau užduoti jums vieną klausimą“. Aš pasakiau: „Kokiuose namuose jūs buvote užaugintas?“.

131 Jis pasakė: „Ar jūs duosite man pinigų, kad užtektų išgerti?“.

132 O aš atsakiau: „Aš esu Evangelijos tarnautojas. Aš negalėčiau duoti Viešpaties pinigų vyrui ant išgėrimo“. Aš pasakiau: „Aš... Pinigai, kuriuos turiu atėjo iš Dievo vaikų ir jie turi būti išleisti Dievo Karalystei. Pasakysiu tau, ką padarysiu: aš nupirksiu tau sumuštinį; aš nupirksiu tau pietus ar... jei eisi su manimi. Bet aš tiesiog norėčiau, kaip tarnautojas, tau užduoti klausimą“.

133 Jis pasakė: „Atleiskite man, pamokslininke“.

134 O aš pasakiau: „Na, kaip gi su tavimi taip atsitiko?“.

135 Jis atsakė: „Pone, aš abejoju ar jūs patikėsite mano istorija“.

136 „Na, – pasakiau aš, – aš išklausysiu tavęs kaip gerbiamo vyro. Aš... aš patikėsiu tavo istorija, tu tik papasakok man; papasakok iš širdies“.

137 O jis pasakė: „Pone, – pasakė jis, – aš buvau užaugintas Krikščioniškuose namuose“.

138 O aš paklausiau: „Ir po to iki tiek nupuolėte?“.

139 Jis atsakė: „Taip, pone“. Pasakė: „Aš turiu pačią mieliausią šeimą: tris vaikus, du berniukus ir mergaitę, ir pačią mieliausią, kada nors gyvenusią žmoną“. Ir jo stambios ašaros pradėjo tekėti jo sena, žila barzda. Jis pasakė: „Aš buvau vyriausias šio banko direktorius, esančio štai ten kampe“.

140 Aš pasakiau: „Ar tikrai taip?“.

141 Jis pasakė: „Nueikite į banką ir paklausite jų“.

142 ir jis... Aš pasakiau: „Na, kas jus paskatino tokiu tapti?“.

143 Jis pasakė: „Pone, pamokslininke, pone, – pasakė jis, – vieną vakarą aš sugrįžau namo ir ant stalo radau laišką, kurio pirmi žodžiai buvo 'Brangus, Jonai...'. Mano žmona mane paliko“. Jis pasakė: „O aš... aš niekada negėriau, bet aš pamaniau, kad turiu kažko imtis, nes priešingu atveju paimsiu pistoletą ir persišausiu smegenis. Aš pradėjau gerti ir štai aš esu čia“.

144 Pagalvojau: „Dieve, būk gailestingas“. Suprantate?

145 „Nuo to laiko...“. Štai, nuo ko tai prasidėjo. Mes visada galime prisiminti tą laiką.

146 Toliau pažvelkime į jauną porą, kuri susituokia. O, jie tokie mieli, kokie tik ir gali būti. Visų pirma sužinosite, aš prieičiau prie tos moters, kuri paliko savo šeimą ir pasakyčiau: „Ponia, kas paskatino jus palikti savo šeimą? Jūs turėjote puikų vyrą“.

147 „O, – atsakytų ji man, ji pasakytų, – broli Branhamai, aš... aš... aš buvau tokia tyra kaip vandens lašas iš dangaus. Aš ištekėjau už savo vyro ir atėjau pas jį būdamas dorovinga moteris. Ir jis buvo puikus vyras; jis dirbo ir prakaitavo, ir rūpinosi manimi. O mano vaikai, mano mažas, drūtas berniukas, kai jis gimė, aš dabar galiu matyti kaip mano vyrelis ant nugaros nešioja berniuką, nešioja ant pečių pirmyn ir atgal po namus. Ir, ak, jei tik aš galėčiau sugrąžinti laiką atgal“.

148 Aš paklausiau: „Na, o kas nutiko?“.

149 Ji atsakytų kažką panašaus į tai: „Na, viskas buvo gerai. Bet vieną dieną prekybininkas pasibeldė į duris, jo plaukai buvo gražūs, garbanoti, o akys didelės, rudos, ir nuo to laiko...“. Suprantate? Tokiu būdu tai prasideda; pasižymėkite laiką. Tai tėra to pradžia.

150 Niekada negalvokite, kad nuodėmė guli patvoriuose, visur grioviuose; nuodėmė yra gražiausiai apsirengusi ir yra graži. Tikrai taip. Aš visada sakiau: „Šėtonas dėvi smokingą, cilindrinę skrybėlę ir rankoje laiko lazdą“. Stebėkite šį apsukrų tipą. Tiksliai taip. Šėtonas jums ne kvailys, jūs žinote. Jis... jis... jis žino kaip apsirengti; jis daro tai patraukliai, suprantate?

151 Ir tai ne visada bus senasis Čarlis Barleykornas, stovintis ten su skrybėle dengiančia veidą; kartais tai bus kas nors su nuoširdžia širdimi. Jeigu jis būtų turėjęs... gerą pradžią ir kažką, kas kelyje jam būtų padėjęs, jis būtų nuėjęs tinkamu keliu; bet ne visada. Esu daug kartų matęs ir prieidavau prie labiausiai apdriskusių žmonių; pažiūrėdavau į juos ir aš turiu Dievo suteiktą gebėjimą atpažinti, kam aš patinku, ir kam nepatinku. Jūs tai žinote.

152 Todėl, kai pamatau žmogų visą purviną ir panašiai; neretai jau geriau jis bus šalia manęs nei koks nors pasipuošęs su, galbūt, atlenkta apykakle, ir kuris tapšnos man per nugarą sakydamas: „O, broli Branhamai, mes palaikome tave“. Bet tu žinai tą pačią akimirką, kad jis meluoja. Matote, suprantate? Štai taip. Aš nenoriu turėti nieko bendro su melagiu. Tai bent, tu gali pasislėpti nuo vagies, bet nuo melagio negali. Todėl tai... tai yra tiesa.

153 Bet kai mes prieiname prie šių momentų: „Nuo to laiko...“. Naujieji metai artėja. Jūs visi imate ir surašote naujų metų siekinius. „Šįvakar, žmona, aš duosiu tau pažadą. Aš atversiu naują lapą ir aš... aš daugiau niekada negersiu“.

154 O žmona surūkė tiek daug cigarečių, kad ji daugiau negali žindyti kūdikio, nes persiduodantis nikotinas nužudytų jį; ir Naujųjų metų išvakarėse ji ketina mesti rūkyti. Naujųjų metų išvakarėse alkoholikas ketina mesti gerti; nedorovingas asmuo ketina sustoti būti nedorovingas naujųjų metų išvakarėse; ir panašiai. Ką jūs padarote? Tiesiog atverčiate naują puslapį, kad kitą dieną jį vėl užverstumėte. Suprantate? Jūs... Tai... Jūs pradedate neteisingai. Visi šie dalykai yra gerai; nieko prieš juos neturiu. Bet jie...

155 Tiesiog kaip kare... po Pirmo Pasaulinio Karo, daugelis jūsų, vidutinio-amžiaus vyrų, ir apie mano amžiaus, manau, kad man buvo aštuoneri ar devyneri metai, kai karas baigėsi. Ir aš prisimenu, kai jie paskelbė karą 1914 m., aš buvau mažas berniukas-kūdikėlis sėdėjęs spyruokliniame vežime. Mano tėvas turėjo maišą pupelių; jomis mes maitinomės, pupelėmis ir kukurūzų duona: man tai vis dar patinka. Ir taip, jie... Tėtė kalbėjo apie karą ir jam galimai būtų tekę eiti į karą.

156 Aš pasakiau: „Jei tie vyrai ateis tavęs, aš paimsiu šį maišą pupelių ir mesiu į juos“. Ir taip, tai buvo tada, kai aš buvau labai mažas.

157 O toliau, prisimenu, kad kai jis nupirko man mano pirmąją porą batų, jis... jis pasakė, kad turės važiuoti, jis ir mama, jų atsiimti. Aš buvau basas. Žinote, maži berniukai kalnuose, ten, kur aš buvau užaugintas, dėvėjo tik tai, ką jūs vadinate senais darbiniais marškiniais, kažkas panašaus į nedidelę prijuostę ar į nedidelius marškinius, kuriuos vilkėjo maži berniukai. Aš juos dėvėjau iki maždaug 6 metų amžiaus, spėju. O mano pirmoji pora batų, ant jų viršaus, išilgai buvo liežuvėliai, kuriuose buvo skylutės.

158 Ir aš visada, kai į ranką įstrigdavo rakštis, aš nubėgdavau pas mamą, ir ji štai taip jį ištraukdavo. Ir aš maniau, kad tos skylutės mano batuose buvo pradurtos su adata, mama sakė, kad ji turėjo ten nuvykti ir išrinkti man batų porą. Aš maniau, kad skylutes ji pradūrė su adata. Todėl...

159 Bet po pasaulinio karo aš prisimenu, kad buvo paskelbta žinia: „Mes daugiau niekada neturėsime karo. Karas baigėsi“. Tai buvo geri ketinimai; jie turėjo tai omenyje. Bet po to jie įkūrė tai, kas mums yra pažįstama kaip Tautų Sąjunga, paėmė tiek daug vyrų, kareivių, iš kiekvienos tautos ir jie ketino būti visos žemės policija. Tai buvo geri ketinimai, bet jie nesuveikė, nes tai nebuvo Dievo programa. Dabar mes turime tai, kas yra vadinama J.T.O., bet, ką jie daro, jie sėdi J.T.O. su vienas į kitą nukreiptais ginklais, beveik. Tai niekada neveiks.

160 Bet yra vienas dalykas, vieną kartą jūs galite prieiti prie tam tikro laiko, kai viskas pasikeis. Tai yra tada, kai jūs sutinkate Dievą ir „nuo to laiko“ jūs esate perkeistas asmuo. Žmogus gali sutikti Dievą ir pasakyti: „Nuo to laiko...“. Jūs niekada neliksite toks pats, po to, kai sutiksite Jėzų Kristų. Leiskite man jus užtikrinti: jūs niekada, niekada neliksite toks pats, po to, kai sutiksite Jėzų. Nuo tada jūs galėsite prisimindamas pasakyti: „Nuo to laiko...“.

161 Suorganizuokime šį vakarą interviu kai kuriems žmonėms, kurie sutiko Dievą. Pagalvokime apie tėvą Abraomą. Jis buvo tik eilinis žmogus. Jis išėjo su savo tėvu iš Babilono ir gyveno Šinaro slėnyje, Uro mie... mieste, Chaldėjų krašte. Jis visiškai nebuvo ypatingas; jis nebuvo joks šventasis. Jis tebuvo eilinis žmogus toks, kaip jūs ar aš.

162 Bet vieną dieną, greičiausiai jis buvo ūkininkas, ūkininkavo laukuose ir jis... ar kažkas, ir vieną dieną jis sutiko Dievą. Jis neturėjo nei kiek daugiau tikėjimo nei kuris kitas žmogus, bet kai jis sutiko Dievą būdamas septyniasdešimt penkerių metų amžiaus, tai pakeitė jo visą būtį; nes jis sutiko Dievą. Dievas jam pasakė, jam būnant septyniasdešimt penkerių metų amžiaus, ir jis buvo vedęs savo pusseserę, Sarają; ir tuo laiku jai buvo šešiasdešimt penkeri metai. Ir Dievas Abraomui pasakė, kad jam gims kūdikis nuo Sarajos.

163 Taigi, tai būtų buvę... Jei tai būtų buvęs kas nors kitas, kuris būtų priėjęs ir pasakęs jam, kas nors iš jo bendrininkų, ir pasakęs: „Abramai, tau gims kūdikis nuo Sarajos ir ji pagimdys tau vaiką“.

164 Abraomas būtų nusijuokęs ir pradėjęs tvardytis pasakytų: „Aš, toks senas vyras kaip aš, o mano žmonai prieš beveik trisdešimt metų ar dvidešimt metų, jau pasibaigus menopauzei? Ir aš pragyvenau su ja nuo to laiko, kai ji buvo septyniolikos metų amžiaus; ji bevaisė, o aš nevaisingas. O kaip mes apskritai galėtume susilaukti kūdikio ir man esant septyniasdešimt penkerių ir jai šešiasdešimt penkerių metų amžiaus?“. Jis būtų juokęsis žiūrėdamas draugui į veidą.

165 Bet jis sutiko Dievą. Ir nuo to laiko jis vadino tai, kas buvo prieštaringa taip, lyg to nebūtų. Amen. Jis sutiko Dievą.

166 Jeigu sergančiam žmogui, kada nors pavyks sutikti Dievą, nesvarbu koks luošas jūs pasiliekate, koks sergantis jūs pasiliekate, koks aklas jūs pasiliekate, jūs sutikote Dievą, kažkas į jus įsismelkia, ir jūs daugiau nematote tų aplinkybių. Jūs žvelgiate į tai, ką pasakė Dievas. Dievas galėtų pasakyti... surasti kelią jūsų širdyje prasibraudamas per gyvenimo rūpesčius ir įdėti ten tikėjimą – tuomet niekas visame pasaulyje iš jūsų to neatims. Kai žmogus sutinka Dievą, nuo to laiko jis yra pakeistas žmogus.

167 Abraomui buvo šimtas metų ir jis vis tiek viską, kas buvo prieštaringa, vadino taip, lyg to nebūtų. Įrodymai vis augo ir augo, susirinko jų visa krūva prieš jį; Sarai buvo devyniasdešimt, o jam šimtas. Jis vis tiek atidavė šlovę Dievui, buvo stiprus, nesusvyravo netikėjime, bet kiekvieną dieną teikė Dievui šlovę už tai, kad jam gims kūdikis. Kodėl? Dievas buvo su juo susitikęs; Dievas buvo gailestingas. Dievas patvirtino su juo sandorą.

168 Ar to patvirtinimui mes turėtume laiko atsiversti 16 Pradžios skyrių? Ar mes galėtume atsiversti dar ir 17 skyrių? Kai jis sutiko Jį Visagalio Dievo Varde, kuris reiškia „El-Šadai“, hebrajiško žodžio reikšmė yra „moters krūtis,“ El-Šadai: „Stiprusis, Patenkinantis, Maitinantis,“ – kuomet senas vyras, šimto metų amžiaus, ir Dievas jį sutiko, ir tarė: „Aš esu El-Šadai“.

169 Taigi, „šad“ reiškia „moters krūtis“, bet „šadai“ reiškia „turintis krūtis“, daugiskaitoje. Taigi, Jis nėra vien tik „krūtį“ turintis Dievas, bet Jis yra „turintis krūtinę“ Dievas: „...Jis buvo sužeistas už mūsų nusižengimus... ir Jo rėžiais mes esame išgydyti“. Jeigu jums reikia išgelbėjimo, laikykitės ir maitinkitės iš tos Dievo krūties, Jo Žodžio, Jo pažado. Jūs išeisite iš tų nuodėmės ir amoralumo vėžių į dievobaimingą, pašventintą asmenį. Jeigu sergate: „Jo rėžiais mes esame išgydyti“. Tiesiog įsikibkite į kitus Dievo pažadus ir maitinkitės.

170 Ką kūdikis turi daryti? Kūdikis... Mes esame Dievo kūdikiai. Aš noriu, kad jūs tai suprastumėte, sese, jūs visi ten. Mes esame Dievo kūdikiai. O ką daro kūdikis, kai suserga ir susierzina? Kai yra sunerimęs ir serga. Taigi, vienintelis dalykas, kurį jis turi padaryti, vienintelis dalykas, kuris jį nuramins – tai, kai motina jį paims, pridės prie krūtinės ir pradės maitinti jį. Taigi, ką motina daro? Motina pagamina pietą, o kūdikis (žindomas kūdikis), žindant jėga iš motinos pereina kūdikiui. Tuomet kūdikis yra sustiprinamas motinos jėga. O kai mes įsitvirtiname į Dievo pažadą savo širdyje, mes maitinamės Dievo jėga, to, Kuris yra Stiprusis. Mes maitinamės, nepaliaujamai.

171 Ir pagalvokite apie kūdikėlį, gulintį ant motinos... savo motinos krūtinės, tai... tai sustabdo jo nerimą. Vos tik jis apčiuopia motinos krūtį, jis liaujasi nerimavęs. Jam daugiau nereikia nerimauti; jis yra patenkintas. Jis liaujasi nerimauti. Tuomet, kai mes įsitveriame į Dievo pažadą, kai Dievas mums tai apreiškia: „Aš esu Viešpats, Kuris išgydo visas tavo ligas. Kas nori, tegul ateina“. Aš išlaikiau Jo viltį, tuomet esu patenkintas, nes aš žindomas atgaunu savo jėgas iš Jehovos, Visagalio Dievo, jėgų Davėjo.

172 Koks padrąsinimas senam vyrui, šimto metų amžiaus, ne ką gyvesniam už lavoną, o Saros įsčios jau buvo užsivėrusios ir ji buvo gimusi nevaisinga. Ir kokia tai žinia: „Aš esu tavo jėgų Davėjas; Aš esu El-Šadai. Tu esi šimto metų amžiaus, bet Man tu esi tik kūdikis. Gulėk Mano rankose ir įsitvirtink Mano pažade; ir nematyk nieko kito, tik pažadą. Tuomet, ką tu galėsi padaryti? Žandenoms pasenus, plaukams pražilus tu vis tiek gali žįsti ir būti užtikrintas, kad Aš išlaikysiu Savo Žodį“.

173 Daktaras gali pasakyti: „Tau vis blogėja ir blogėja“. Tai nei kiek tavęs neapstulbins. Tu vis dar žįsti El-Šadai krūtį. „Dieve, Tu prakalbėjai mano širdžiai; Tu duodi man pažadą. Visi velniai iš pragaro negali to iš manęs atimti. Aš esu užtikrintas, kad pasveiksiu. Aš maitinuosi iš El-Šadai“. Amen.

174 Sakau tau, broli, tai bestuburiui suteiks stuburą, tikrai taip, kai įsitvirtini Dieve.

175 Kai Abraomas, kai Jis patvirtino priesaiką, atkreipkite dėmesį Jis pasakė: „Paimk Man avinėlį, aviną; Duok man aviną ir taip pat duok Man trejų metų telyčią. Ir paimk juos...“. Ir jis padalino juos pusiau, sudėjo šone. Jis pasakė: „Paimk Man purplelį ir jauną karvelį“.

176 Bet ar jūs pastebėjote...? Norėčiau, kad mes turėtume laiko į tai įsigilinti. Aš stebiu šį laikrodį. Ir aš nenoriu nutolti nuo savo temos, bet Abraomas paėmė...

177 Pasakė: „Paimk du, ar purplelį ir karvelį“.

178 Taigi, purplelis visada buvo, simbolizavo ar buvo atpirkimu už ligą. Matote, balandžiai nebuvo padalinti; kiti buvo padalinti, nes sandora su Evangelija pasikeitė iš įstatymo į malonę, bet Dieviškasis išgydymas visada išliko toks pats. Raupsų išgydymui jie ėmė karvelį ar balandį ir nupjaudavo jam galvą, ir kitą apliedavo jo krauju, ir jis išskrisdavo raupsų apvalymui, šlakstydamas, šaukiant: „Šventas“.

179 Taigi, atkreipkite dėmesį, kad čia balandžiai nebuvo padalinti. Taigi, pastebėkite šį simbolį. O, tai bent. Aš viliuosi, kad jūs tai suprasite. Kai... Kai tai... Abraomas nuvijo visus paukščius nuo to, dangaus skrajūnus iki... saulei pradedant leistis. O kai saulė nusileido, tai reiškė, kad laiko daugiau nebus. Gilus miegas nužengė ant Abraomo, taip pat kaip ir ant kiekvieno mirtingojo, gimusio žemėje: mes įeiname į mirties miegą. Jūs nemirštate; jūs tiesiog einate, jūs tiesiog pakeičiate savo gyvenamąsias vietas.

180 Taigi, gilus miegas nužengė ant Abraomo ir jis apsidairė, ir prieš jį pasirodė rūkstanti krosnis. Kiekvienas nusidėjėlis, kuris miršta ir kiekvienas žmogus, gimęs šiame pasaulyje, ateina per seksualinį gimimą, jis [žmogus – Vert.] yra skirtas mirčiai. Mes visi nusidėjome ir atėjome stokodami Dievo šlovės, ir kiekvienas žmogus gimęs šiame pasaulyje yra nusidėjėlis. Man nesvarbu, kokie šventi buvo jūsų tėvai, į šį pasaulį jūs ir visi kiti atėjote kaip nusidėjėlis. Mes esame... Jūs esate nuodėmingas. „Mes esame gimę nuodėmėje, padaryti neteisybėje, atėjome į pasaulį kalbėdami melus,“ – sako Žodis. Jūs esate... jūs esate... jūs esate pralaimėjęs iš pat pradžių.

181 O vėliau, kiekvienas mirtingasis, kuris numiršta – pragaras yra jo atilsio vieta. Tik tokį atilsį jis gauna; kuris atėjo prieš Abraomą. Atkreipkite dėmesį, toliau, po mirties ateina pragaras, bet toliau pragaro pasirodo maža balta Šviesa. O, tai bent. Tebus palaimintas Viešpaties Vardas. Ta maža balta Šviesa praėjo pakildama aukštyn ir žemyn tarp tų aukų.

182 Jis pasakė: „Ar supranti, Abraomai, ką Aš ketinu padaryti?“. Jis patvirtino sandorą su Abraomu. Dabar galbūt aš tai greitai paaiškinsiu.

183 Taigi, šiandien mes, amerikiečiai, ką mes darome patvirtindami susitarimą? Mes ketiname atlikti verslo sandorį, visų pirma pastebėsite, kad aš ištiesiu savo ranką ir pastversiu kito žmogaus ranką, pasakydamas: „Paspauskime rankas“. Tokiu būdu mes sudarome susitarimą: „Paspauskime. Paspauskime rankas. Mes jį patvirtinome, tai tiesa; mes susitarėme dėl to“. Tai susitarimas.

184 Taigi, Japonijoje, ar žinote kaip jie sudaro susitarimą ten? Jie jį aptars, o po to paims nedidelę lėkštutę pilną druskos ir pabarstys vienas kitą druska. Tai Japonijoje reiškia susitarimą.

185 Bet Abraomo dienomis rytų šalyse sandoros sudarymui jie turėjo paimti gyvulį, tokį kaip avis ar panašiai, ir užmušti jį, ir padalinti pusiau; ir kiekvienas atsistodavo tarp tų dviejų gyvulio pusių. Taigi, ar matote, ką padarė ta maža balta Šviesa? Ir jie užrašydavo susitarimą: „Aš sutinku padaryti tą-ir-tą ir taip-ir-taip“.

186 Taigi, kai jie laikydavo šį susitarimą tarp savęs, jie pasakydavo: „Jei mes sulaužysime šį susitarimą, jei mes sulaužysime šią sandorą, tegul su mūsų kūnais bus padaryta taip, kaip su šio žvėries tarp kurio stovime“. Tuomet jie paimdavo susitarimą ir jie perplėšdavo jį pusiau štai taip; vienas imdavo vieną pusę, kitas – kitą. Tų pusių nebuvo įmanoma suklastojant padauginti.

187 Jums niekada nebūtų pavykę suklastojant padauginti tą lapo pusę, nesvarbu kaip besistengtumėte. Ji turi tiksliai atitikti kitą pusę, tos laiško dalys, kurios buvo perplėštos. Jums niekada nepavyktų to padaryti. Vienas išsinešdavo vieną, o kitas – kitą. O kai sandora yra patvirtinta ir atnešta, priesaika yra patvirtinta, tuomet jie sudeda šias dvi dalis kartu ir jos viena kitą atitinka – dalelė prie dalelės.

188 Taigi, kokia buvo rytų šalių sandora, kurią Dievas davė Abraomui? Kad per Abraomo sėklą gims Viešpats Jėzus, Palaimintasis. Dievas iškėlė Jį Kalvarijoje ir Jis perplėšė Jį į dalis, Jis atskyrė Jo Sielą nuo Jo kūno. O Jo kūną Dievas prikėlė trečią dieną ir pakėlė aukštyn, ir pasodino Savo Dešinėje. O per Sekmines Jis siuntė žemyn Dvasią, kuri buvo Jėzuje Kristuje, Sandora su Bažnyčia.

189 O kai Bažnyčia susirinks prisikėlime, ta pati Dvasia buvusi Jėzuje Kristuje, kuri buvo iš Jo išplėšta, turės būti Bažnyčioje. Jums nepavyktų To nukopijuoti; jūs negalite To pakeisti. Tai turi būti ta pati Šventoji Dvasia, kuri gyveno Kristuje. Ir kai paėmimas ateis, kai tas Kūnas ateis, Jo Nuotaka, kuri buvo nuo Jo išplėšta, arba, Šventoji Dvasia atves tą Nuotaką tiesiog tobulai atitinkančią Jėzaus Kristaus Kūną.

190 O ar jūs galite matyti nuo Liuterio dienų iki Veslio, iki Sekminių, ir dabar – pabaigos laike, kaip ši Dvasia tai formuoja? Tie patys ženklai ir stebuklai, kuriuos Jis darė žemėje yra daromi šiandien Bažnyčioje. Tai yra ta sandora, kurią Dievas sudarė su Abraomu, o mes esame Abraomo vaikai. „Ir mes, būdami mirę Kristuje, priimame Abraomo sėklą ir esame paveldėtojai pagal pažadą“. Nuo to laiko Bažnyčia turėjo sandorą. Taip, ji buvo kitokia.

191 Taigi, kai Mozė, pranašas pabėgėlis buvo dykumos gilumoje... Šis vyras buvo gimęs būti pranašu. Ir jis buvo didis vyras; jis mokėsi karo mokslo. Bet jis pamėgino tai pasiekti visais savo protiniais sugebėjimais. Na, jis buvo toks protingas, kad galėjo mokyti tuos Egipto mokytojus. Jis buvo protingas žmogus. Taigi, būdamas dykumos gilumoje, o kas jei jis būtų pasakęs: „Man nepavyko, todėl mano tauta vis dar yra vergovėje. Turbūt man reikėtų dar šiek tiek pasimokyti matematikos arba karo strategijos, ar dar ko nors. Aš nueisiu, praleisiu dar du metus mokykloje ir galbūt aš galėsiu išlaisvinti savo tautą“.

192 Toks poelgis būtų išreikštas tokia pačia protine logika kaip kad, jei žmogus būtų išsiųstas į mokyklą tapti pamokslininku. Dievas pašaukia tokius vyrus, kurie net negali atskirti paprastų pupelių nuo kavos pupelių. Koks iš viso yra skirtumas? Jis turi pažinoti Kristų, tai svarbiausia, ar jis buvo su Juo susitikęs.

193 Aš labiau norėčiau, kad vieną iš mano vaikų prižiūrėtų, kas nors pelyno laukuose, kur nors šalia seno kelmo, kas nors, kas net nemokės abėcėlės ar negalės atskirti dešinės rankos nuo kairės, jei jis pažinos Jėzų Kristų, aš norėčiau, kad jis būtų šalia mano vaiko. O ne koks nors profesorius žinantis daug teologijos, kuris apie Dievą žino ne daugiau nei triušis apie sniegbačius. Aš norėčiau...

194 Sakau tau, broli, ko mums šiandien reikia, tai sugrįžti bažnyčioje prie Biblijos ir senamadiško krikšto Šventąja Dvasia ir atkirsti tiek daug tų kitų dalykų.

195 Aš nemėginu palaikyti nemokšiškumo. Turiu omenyje, jei prie to turite išsilavinimą, amen. Tačiau mokslinė sandora vieną šių dienų sugrius, bet sandora su Dievu tęsis amžinai ir amžinai, ir amžinai. Ji tęsis nuo laikų eros iki Amžinybės.

196 Taigi, Mozė, jam nereikėjo nieko tobulinti; viskas, ko jam reikėjo, tai sutikti Dievą. Ir vieną dieną Dievas nužengė ir pasirinko ten krūmą, ir tarė: „Ateik čia, Moze. Aš noriu su tavimi pasikalbėti“. Žinote, tai buvo toks neįprastas dalykas, kurį Mozė galėjo pasakyti: „Nuo to laiko, kažkas įvyko“.

197 Pažvelkite į jį. Jis įsikūrė kalno papėdėje, žemiau kalno papėdės. O kai jis tai padarė, jis vedė gražią etiopę moterį ir ji buvo graži; ir jam gimė sūnelis pavadintas Geršomu. Ir o, jam tiesiog puikiai klojosi. Jis vedė kunigo... Midjano kunigo, Jetro dukterį Siporą ir jie puikiai sutarė, turėjo puikią šeimynėlę, turėjo daug avių. Ir jam tiesiog puikiai sekėsi, todėl jis apie tautą pamiršo.

198 Bet, kai Dievas jį sutiko, Jis perkeitė jį. Pažvelkite į jį ten, šį didį aviganį ten, tačiau iš ryto...

199 Jūs žinote, kai kurie dalykai... Vienas dalykas yra aiškus, kai žmogus sutinka Dievą, jūs visada galėsite tai pastebėti. Jis liausis daręs kvailiausius dalykus, kuriuos anksčiau buvo pratęs daryti. Pažvelkite į Mozę. Taigi, Mozė kitą rytą po to, kai sutiko Dievą tame degančiame krūme ir Dievas jam pasakė eiti į Egiptą...

200 Jis pasakė: „Pirma parodyk mano Savo šlovę“. Ir Jis parodė jam Dieviškąjį išgydymą, kaip Jis galėjo išgydyti jo ranką nuo raupsų.

201 Ir jis leidosi į Egiptą. Dabar pažvelkite, kitą rytą jis leidosi į kelią. Taigi, jis buvo aštuoniasdešimties metų amžiaus. Žinote, jam prireikė keturiasdešimties metų mokykloje, kad sukauptų teologines žinias; Dievui reikėjo keturiasdešimties metų, kad jas iš jo išmuštų lauk. Tai tiesa, išimti iš jo tai, ką pasaulis buvo į jį įdėjęs. Bet su jumis Dievas gali tai padaryti per keturiasdešimt sekundžių, jei tik jūs leisite Jam tai padaryti. Bet tuomet...

202 Taigi, jis buvo ten jau kitą rytą. Vieną dieną – rafinuotas mokslo žmogus, turintis visą egiptiečių išmintį, o kitą rytą – tik pažvelkite į šį mokslinčių. Jo žmona sėdėjo apžergusi mulą; ant šlaunies pasodino tą jaunėlį. Ir jis turi didelę, ilgą barzdą, štai tokią, jo plikė blizgėjo, lazda rankoje, leidžiasi žemyn šlubuodamas: „Šlovė, šlovė“.

203 „Kur tu eini, Moze?“.

204 „Ką tu pasakei? A?“.

205 „Kur tu eini?“.

206 „Leidžiuosi užkariauti Egiptą“. Vieno žmogaus įsiveržimas. Bet jis tai padarė. Jis tai padarė. Kodėl? Jis sutiko Dievą. Ir kai bėdos pasidarė sunkios ir... ir viskas pradėjo prastai klostytis, jis prisiminė, kad buvo sutikęs Dievą degančiame krūme. Tai degė jo širdyje, nesvarbu kaip blogai buvo su egiptiečiais ir kaip jie nenorėjo leisti vaikams išeiti, kiek kartų jie spygavo dykumoje, ir sakė: „Mes norėtume, kad Dievas...“ ir norėjo užmėtyti jį akmenimis, ir: „Mes norime mėsos Egipto puoduose“. Tai nei kiek jo nevargino. Jis veržėsi toliau link pažado žemės, nes jis buvo sutikęs Dievą degančiame krūme. Taip, pone.

207 Buvo mažoji mergelė Marija, tiesiog įprasta mergina, nedoresniame mieste nei šis. Bet ji vis tiek nerūkė ir negėrė; ji buvo mergelė. Ir ji, vieną dieną ji buvo pakeliui į... greičiausiai su nedideliu kibiru po ranka, leidosi prie viešo šulinio tam, kad... kad pasisemtų šiek tiek vandens, kasdienėms vandens reikmėms.

208 Tiesiog įsivaizduokime ją einančią kelio kraštu, einančią, kalbančią ar sau dainuojančią, galbūt kokią nors gerą giesmę: Viešpats yra mano Ganytojas; aš nestokosiu. Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose; Jis atstato mano sielą“.

209 [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] ...tomis dienomis tai buvo ąsotis, o ne kibiras. Ir visiškai netikėtai didelis Ugnies Stulpas nusileido prieš ją. Iš tos ugnies išlipo Gabrielius, Archangelas, tarė: „Sveika, Marija. Palaiminta esi tu tarp moterų. Tu radai malonę su Dievu ir tu pagimdysi Kūdikį, nepažindama jokio vyro“.

210 Pasakė: „Kaip tai įvyks?“.

211 Pasakė: „Šventoji Dvasia apgaubs tave šešėliu; Todėl ir tai, kas šventa, kas gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi“. Amen.

212 Nuo to laiko Marija buvo kitokia moteris. Ta nedidelė, nedrąsi mergelė vaikščiojo visur liudydama: „Aš pagimdysiu Kūdikį, nepažinusi vyro“.

213 Ji nelaukė, kol bus įsitikinusi [nėštumu – Vert.]; ji nelaukė, kol pajus gyvybę; ji nelaukė jokių teigiamų atsakymų. Angelo žodžio jai pakako. Ji buvo sutikusi Dievą. Taigi, tai... Jeigu jūs dabar galėtumėte tai padaryti, jei šįvakar čia turėtume daugiau Marijų, jei turėtume Marijų, kurios nesakytų: „Palauksiu, kol pamatysiu, kad jaučiuosi šiek tiek geriau, prieš ką nors pasakydama“. Prieš jai ką nors pajaučiant ar prieš bet ką kitą, ji tiesiog patikėjo Dievu pagal Jo Žodį ir pradėjo Jį už tai šlovinti. O, tai bent. Pasekime ją kelias minutes. Greitai pamatykime ją.

214 Ji turėjo... pusseserę vardu Elžbieta. O Elžbieta... Angelas pasakė jai, tarė: „Tavo pusseserė, Elžbieta...“.

215 Zacharijas buvo kunigas, sutiko jį šventykloje stovintį dešinėje aukuro pusėje ir pasakė jam, kad jam gims sūnus nuo Elžbietos. Ir ji turėjo pastoti po jo, tarnavimo ten šventykloje, dienų. Ir ji...

216 Na, jis suabejojo. Tai... tik pagalvokite, tas senas kunigas žinojo daug pavyzdžių tokių kaip: Ona šventykloje; ir... ir Sara apie kurią neseniai kalbėjome; sena ir pagimdė kūdikius. Pasakė: „O, to negali būti. Mano žmona yra per sena“.

217 Jis pasakė: „Aš esu Gabrielius, atėjęs nuo Dievo. Tu būsi nebylys iki tos dienos, kai gims kūdikis. Tu pavadinsi jį vardu: 'Jonas'“.

218 Ir jis buvo nebylus. Ir jis sugrįžo pas savo žmoną. Ji pastojo ir ji... ji buvo nėščia šešis mėnesius su kūdikiu be gyvybės, ir ji buvo labai sunerimusi.

219 Todėl Marija buvo apie tai girdėjusi. Todėl aš matau jos paraudusius žandelius; ji ėjo toliau būdama labai laiminga; bet nieko nejautė.

220 Jėzus niekada nepasakė: „Ar tu tai pajutai?“. Jis pasakė: „Ar tu patikėjai tuo?“. Jūs turite tuo tikėti, nuo to laiko, kai patikite.

221 „Kokia brangi ta malonė pasirodė tą valandą, kai pirmą kartą ją pajaučiau,“ – tai neskamba teisingai, ar ne? „Tą valandą, kai pirmą kartą patikėjau; kai įtikėjau į Dievą“. Štai kaip tai yra brangu, taip. O, Dievas susirinkimuose parodo Save vakaras po vakaro ir parodo didelius ženklus ir stebuklus; o, tai tiesiog turėtų išjudinti mūsų širdis. Tikrai taip. „Koks brangus pasirodė tas tikėjimas, malonė, tą valandą, kurią įtikėjau“.

222 Ten ėjo Marija, jos žandeliai buvo rožiniai, jos akelės tiesiog ryškiai žibėjo, buvo susijuosusi ir ji ėjo per Judėjos kalvas, ten, kur jos... jos pusseserė gyveno. Ir aš galiu matyti Sarą...

223 Aš matau moteris gatvėje... Valgančias šiandien pietus, aš... aš... Jie būtų mane išmetę iš restorano, jeigu nebūčiau atsukęs joms nugaros. Ten atėjo moteris (greitai turėsianti gimdyti) vilkėdama tuos trumpus šortus, jos pilvas buvo labai didelis, o, ir rūkė cigaretę; o daktarai sako, kad tai vienas labai žudantis dalykas [rūkymas – Vert.]. Paklausyk, broli, tai yra kenkimas. Tikrai taip yra. Ir daktarai įspėja apie gerklės ir plaučių vėžį; o ji rūkė sau ir tai smelkėsi žemyn iki pat ten buvusio kūdikio. Bet ten...

224 Tomis dienomis moterys buvo kitokios. Ji pasislėpė namuose, laikėsi atokiai nuo žmonių žvilgsnių ir ji pasislėpė namuose. Ir ji buvo ten... ten šešis mėnesius; mažasis Jonas dar nebuvo nei karto sujudėjęs; jis buvo susiformavęs savo motinos įsčiose; mes žinome, jog tai visumoje yra nenormalu.

225 Todėl galbūt ji atidarė langą ir pažvelgė lauk štai taip, pro užuolaidą, ir pamatė ateinančią gražią moterį, apie 18 metų amžiaus. Ji dar kartą pažiūrėjo.

226 „O, – pasakė ji, – tai Marija; o, tai bent“. Ir ji paėmė savo skarelę ir persijuosė ja, labai greitai ten išbėgo.

227 O jos vyras tuo laiku buvo nebylus; jis negalėjo kalbėti. Išbėgo ir paėmė tą... paėmė tą skarelę ir įsisupo į ją, išbėgo laukan. Ji prieš tai sėdėjo namuose, mezgė batelius ir kitką, žinote, ruošėsi, žinote, mažą antklodę, siuvinėjo. Ir taip ji išbėgo laukan ir ji tarė: „O, Marija“.

228 Tomis dienomis, žinote, jie vienas kitą apsikabindavo; jie turėjo vienas kitam meilę. Šiais laikais, tai yra retas dalykas. Suprantate?

229 Aš buvau miesto centre. Mano žmonos šįvakar čia nėra. Aš buvau sakęs, kad ji bus čia. Na, aš nuėjau į miesto centrą, čia, ne taip seniai, ir viena sesė pasakė: „Sveiki, sese Branham“.

230 Aš pasakiau: „Tu jai neatsakei“.

231 Ji pasakė: „O taip, aš atsakiau“.

232 „Na, – pasakiau aš, – kaip ji galėjo išgirsti tave anapus gatvės, kai aš šalia tavęs stovėdamas nieko neišgirdau?“.

233 „O, – pasakė ji, – aš nusišypsojau“.

234 Aš pasakiau: „Trumpas, menkas nusišypsojimas – jis nieko nereiškia. Tai bent, kodėl gi tu nepakalbėjai su ta sese?“.

235 Man nepatinka matyti tokius dalykus. Prieš kurį laiką aš buvau Floridoje ir ten buvo... Mes ten turėjome susirinkimą, kažkokioje teritorijoje, kuri priklausė hercogienei. Ir jie pasakė... Vienas iš administratorių atėjo ir pasakė: „Hercogienė nori tave pamatyti“.

236 „Na, – pasakiau aš, – kas ji tokia?“.

237 Ir pasakė: „Na, ji... ji yra puiki moteris čia. Ji yra hercogienė“.

238 Aš pasakiau: „Na, ji tėra moteris ar ne?“.

239 Atsakė: „Taip“.

240 Na, aš pasakiau: „Taigi dabar tu skiri man laiką su ja pasikalbėti, o kaip bus su kai kuriais iš šių vargšais, sergančiais žmonėmis čia, kuriems labiau to reikėtų?“. Suprantate? Ir aš pasakiau: „O kaip bus su jų laiku?“. Suprantate?

241 „O, – pasakė, – bet ji... ji... aš tiesiog pakviesiu ją ateiti į galą už pakylos“.

242 Ir aš nuėjau ten. Ji stovėjo ten rankoje laikydama akinius ant lazdelės, laikė juos štai taip. Taigi, kiekvienas turintis sveiką nuovoką žino, kad nebūtų įmanoma matyti per... per akinius, kurie buvo laikomi štai taip, suprantate. Stambi, didelė moteris dėvėjusi tiek juvelyrinių dirbinių ant riešo, kad jų pakaktų misionierių išsiųsti kelionei penkis kartus aplink pasaulį. Taip, pone. Kabėjo...

243 Ir ji paklausė: „Ar jūs daktaras Branhamas?“.

244 Aš pasakiau: „Ne, ponia; ne“. Aš pasakiau: „Aš esu brolis Branhamas“.

245 „O, – pasakė ji, – esu sužavėta“. Ir ji štai taip iškėlė savo didelę ranką į viršų.

246 Taigi, aš padariau štai ką, aš iškėliau savo ranką ir paėmiau ją už tos didelės, stambios rankos ir nulenkiau ją žemyn. Aš pasakiau: „Džiaugiuosi, galėdamas su jumis susipažinti“. Aš pasakiau: „Nekelkite savo rankos taip aukštai, kad kitą kartą jus pamatęs galėčiau jus atpažinti“. Suprantate?

247 Teisingai. Man patinka geras, senamadiškas rankos paspaudimas su ilgu rankų paspaudimu. Man... man... man patinka, kai žmonės yra tiesiog tuo, kuo yra. Liaukitės apsimetinėti tais „amerikietiško šuniškumo“ dalykais, kaip mes juos taip vadiname. Mes esame Krikščionys. Gyvenkime kaip Krikščionys ir būkime vyrais ir moterimis – kryžiaus kariais. Visi tokie dalykai yra nesąmonės; tos menkos šypsenėlės. O, man patinka tas geras, senas rankos paspaudimas, toks, kad gali jį pajausti.

248 Polas Reideris man pasakė, kad vieną kartą jis paliko savo žmoną sėdėti prie stalo ir jie buvo šiek tiek susiginčiję dėl vietos, į kurią jis norėjo ją nusivežti. Žinomas Polas Reideris, jūs žinote, jis yra geras mano draugas, ir jis pasakė, kad jis... jis kaip ir supyko, todėl jis... jis išėjo link durų, o jo žmona visada prie jų laukdavo ir atsisveikinimui pabučiuodavo jį. Ir jis išėjės atsistodavo ant laiptų, ir prieidavo prie galo... ir pamojuodavo jai štai taip, ir išeidavo į darbą.

249 Pasakė, kad prie stalo jie šiek tiek susikivirčijo dėl kažko. Ir ji atsistojo prie durų, pasakė, kad jis pasakė: [Brolis Branhamas imituoja bučinio garsą – Red.] „Sudie“.

250 Ji atsakė: „Sudie“.

251 Jis pradėjo eiti toliau ir be išeidamas prie vartų atsigręžė, pamojavo, ir pasakė, kad ji tebestovėjo prie durų verkdama. Jis pasakė: „Sudie“.

252 Ir ji pasakė: „Sudie“.

253 Pradėjo eiti toliau gatve ir pasakė, kad jo širdyje pradėjo kažkas vykti, Šventoji Dvasia jį apėmė, žinote, pradėjo dirbti su jo širdimi. Ir jis pasakė: „O kas, jei ji numirs, kol manęs nebus? O kas, jei ji kris negyva? O kas, jei aš numirčiau? O kas, jei mane partrenktų čia Fort Veine man nespėjus sugrįžti namo? Ką aš turėčiau padaryti?“. Štai taip, kalbėjo apie tai štai taip. O, tai bent. Pasakė, jis pasakė: „O, aš buvau toks apkaltintas; nežinojau, ko imtis“. Jis pasakė: „Aš parbėgau labai greitai, staigiai atvėriau vartus ir įbėgau į vidų, smarkiai stumdamas atvėriau duris, ir tariau... apsidairiau ir paklausiau: 'Helen, kur tu? Kur tu?'“.

254 Pasakė: „Aš išgirdau [Brolis Branhamas imituoja šnirpštimo garsą – Red.]“. Pasakė: „Ji stovėjo už durų“. Pasakė: „Aš pažvelgiau į ją štai taip“. Pasakė: „Neištariau nė žodžio“. Pasakė: „Aš tiesiog pasilenkiau ir rankomis pastvėriau ją į savo glėbį, ir pabučiavau ją. Ir aš pasakiau: [Brolis Branhamas imituoja bučinio garsą – Red.] 'Sudie'. Ji pasakė: 'Sudie'“.

255 Jis išbėgo per vartus ir atsisuko pažiūrėti atgal. Ir pasakė: „Ji stovėjo tarpduryje, o aš pasakiau: 'Sudie', ir ji pasakė: 'Sudie'“. „Ji pamojavo taip, kaip tai padarė pirmą kartą, bet antrą kartą ji tai padarė su jausmu“. Todėl štai kaip...

256 Tokiu būdu reikia tarnauti Viešpačiui, žinote. Jūs turite įdėti į tai savo širdį; jūs turite būti nuoširdūs. Jūs turite susitikti su Dievu, ne į bažnyčia ateiti ir atlikti kokį nors šaltą, sausų akių išpažinimą; ateikite ten ir pasilikite ten atsiklaupęs.

257 Aš buvau užaugintas baptistų bažnyčioje; jūs tai žinote. Bet mes nebuvome tokie baptistai, kokiais baptistais jūs visi čia esate: prieinate ir paspaudžiate rankas, ir imate už dešinės bendrystės rankos, ir įrašote savo vardą į knygą, ir būnate pakrikštyti. Mes atsiklaupdavome prie altoriaus ir suduodavome vienas kitam per nugarą tol, kol prasiverždavome; mes kažką turėjome, broli. Aš turiu omenyje, jums reikia daugiau... Jums reikia Kentukio baptistų, senų baptistų misionierių čia. Sakau jums jie... Vienintelis skirtumas, kurį pamačiau tarp jų ir sekmininkų žmonių – jie nepriėmė kalbėjimo kalbomis; tik tiek man buvo žinoma. Jie...

258 Mes prasiverždavome; mes pasilikdavome ten prie altoriaus ir senosios mamytės aplink mus verkė ir meldėsi, suduodamos mums per nugaras iki tol, kol kažkas įvykdavo. Mes pasilikdavome ten iki tol, kol numirdavome ir atgimdavome iš naujo, ir tapdavome naujais kūriniais Kristuje Jėzuje. Taip, pone. Labai blogai, kad mes tai palikome. Mes turime sutikti Dievą. Kai žmogus sutinka Dievą, tai kas kita. Jis... ji tampa kitokiu asmeniu nuo to laiko.

259 Kadaise buvo raupsuotasis, tiesiog visas padengtas raupsais. Ir kai jis sutiko Dievą, nuo to laiko, jis raupsų daugiau neturėjo. Kadaise prie šulinio pasisemti vandens priėjo amorali moteris ir ji pamatė žydą sėdinti kitoje pusėje. Ir ji nuleido ąsotį; ji buvo tokia amorali, ji negalėjo kartu ateiti su padoriomis moterimis. Jie atskirdavo jas anuomet; dabar to nedaro. Todėl jos tiesiog... Tokia yra visuomenė. Todėl jie tiesiog pastatydavo šulinį... nuleisdavo kibirą ir pradėdavo jį kelti štai taip.

260 O kai ji taip padarė, ji išgirdo Kažką sakantį: „Atnešk Man gerti, moterie“. Ar: „Moterie, atnešk Man gerti“. Jis taip tai pasakė, nes toje šalyje veiksmažodis visada eina prieš prieveiksmį. Bet Jis pasakė: „Atnešk Man gerti“.

261 Ir taip ji atsakė: „Yra neįprasta jums, žydams, prašyti to iš samariečių. Mes neturime tokių papročių vieni su kitais“.

262 Jis tarė: „Bet jeigu tu žinotum su Kuo kalbi, tu Manęs prašytum gerti. Aš duosiu tau vandens, kurio pasisemti tu čia negali“.

263 „Na, – pasakė ji, – šulinys yra gilus ir kaip Tu... Kaip Tu ketini pasisemti?“.

264 Jis pasakė: „Vanduo, kurį Aš duodu yra Gyvenimas, Amžinasis Gyvenimas trykštantis sieloje“.

265 „Na, – pasakė ji, – mūsų... mūsų tėvai garbino ant šio kalno, o Tu sakai Jeruzalėje...“.

266 Ir Jis tęsė pokalbį tol, kol apčiuopė jos dvasią. Kai Jis apčiuopė jos dvasią, Jis tarė: „Na, eik atvesk savo vyrą ir ateikite čia“.

267 Ji prisiminė, kad buvo amorali moteris. Todėl pasakė: „Eik atsivesk savo vyrą ir ateikite čia“.

268 „Na, – pasakė ji, – aš neturiu vyro“.

269 Jis pasakė: „Tu pasakei tiesą. Nes esi turėjusi penkis, o tas, su kuriuo gyveni dabar nėra tavo vyras. Tai pasakydama pasakei tiesą“.

270 Stebėkite šią moterį. Greitai, ji sutiko Kažką, tą Patį, Kurį jūs sutinkate kiekvieną vakarą. Ar tai perkeičia jus taip, kaip ją? Ji pasakė: „Pone, aš suprantu, kad Tu esi Pranašas“. Koks tai buvo skirtumas palyginus su kunigu, kuris pasakė, kad Jis buvo Belzebubas. Ji buvo geriau išmokyta nei pusė pamokslininkų; vis tik buvo prostitutė.

271 Pasakė: „Pone, aš suprantu, kad Tu esi Pranašas. Taigi, mes žinome, mes samariečiai laukiame ateisiančio Mesijo; Jis bus Dievas-pranašas. Jis bus Mesijas ir Jis pasakys mums šiuos dalykus. Jis darys tuos pačius darbus, kai Jis ateis“.

272 Ar tai Mesijo ženklas? Buvo tuomet. Suprantate?

273 Pasakė: „Mes žinome... Aš žinau, kad Tu esi Pranašas; aš suprantu, kad Tu esi Jis. Mes žinome, kad kai Mesijas ateis, Jis pasakys mums šiuos dalykus. Bet Kas esi Tu?“.

274 Jėzus atsakė: „Aš esu Jis, Kuris kalbu su tavimi“.

275 Taigi, aš noriu, kad bedievis man pasakytų nors vieną kartą, kai Jėzus pasakė... Daug bedievių jums sako: „Jėzus niekada netvirtino esąs Dievo Sūnus“. Jis tai padarė ten; taip. Jis pasakė: „Aš esu Jis, Kuris kalbu su tavimi“.

276 Ir greitai ji paliko tą kibirą, ir nuo to laiko, nuo to laiko, ji žinojo, kad Mesijas buvo žemėje. O tai bent, jei tik mes galėtume padaryti tą patį šį vakarą. Jei tik mes galėtume suvokti, kad Jis nėra miręs. Jis amžinai yra gyvas; Jis gyvena, kad atliktų užtarimą. „Kadangi Aš gyvenu, jūs taip pat gyvensite“. Jo Dvasia yra mumyse; Jo Dvasia yra tarp mūsų.

277 Nuo to laiko miesto žmonės įtikėjo Dievu dėl tos moters liudijimo. Toje vietoje Jėzus daugiau to nekartojo; Jis tiesiog nuėjo toliau, padarė tai tą vieną kartą ir visa Samarija Juo įtikėjo. Jis nepravedė nei vieno išgydymo tarnavimo; Jis paliko tai Pilypui. Bet nuo to laiko ta moteris buvo perkeista; tas miestas buvo perkeistas.

278 Vieną kartą senas žvejys, vilkėjo seną riebaluotą prijuostę, jo brolis Andriejus atvedė jį pas Jėzų. Vos tik jis atėjo pas Jėzų, Jėzus tarė: „Tavo vardas yra Simonas; tu esi Jonos sūnus“. Ir nuo to laiko, nuo to laiko, jis buvo kitoks žmogus.

279 Pilypas nuėjo ir surado Natanaelį ir atvedė jį pas Jį, ir Jis tarė: „Štai izraelitas, kuriame nėra klastos“.

280 Jis atsakė: „Rabi, iš kur Tu mane pažįsti?“.

281 Jis pasakė: „Prieš Pilypui tave pakviečiant, kai tu buvai po medžiu, Aš mačiau tave“. Ir nuo to laiko, nuo to laiko jis buvo perkeistas žmogus. Kiekvienas yra perkeičiamas, kuris tik įgyja ryšį su Dievu.

282 Ten buvo nedidelio ūgio lenkta-nosis žydas. Bažnyčia turėjusi raktus padarė didžiulę klaidą. Jie visur vaikščiojo ir sakė: „Dabar visi susirinkime kartu“. (Mes pamatysime, kokią naudą tie raktai davė.) Visur vaikščiojo ir sakė: „Susirinkime visi kartu ir išrinkime vieną vyrą nuo pradžių esantį iš mūsų tarpo, vietoj Judo, nes Rašte yra parašyta: 'Jo buveinė tebūna tuščia...; o kitas teima jo vyskupystę'“.

283 Yra pasakyta, kad jie metė burtus ir jie iškrito Motiejui; jis nebuvo nieko padaręs. Tai buvo žmogiškas išrinkimas. O Dievas surado ir išrinko patį nemaloniausią žmogų mieste, kad jis užimtų jo vietą, žydelį.

284 Jis pasakė: „Aš tiesiog parodysiu jam tai, Ką aš leisiu jam dėl Manęs padaryti“.

285 Ir jis stebėjo Steponą, kai jis buvo prie mirties, tai kaip ir palietė jį. Toliau pastebėsite, kad jis buvo kelyje. Kišenėje jis turėjo laišką, sakė: „Aš suimsiu tuos visus besivoliojančius šventuosius. Aš čia pat turiu laišką nuo aukščiausiojo kunigo. Aš atvyksiu į Damaską ir įmesiu juos į kalėjimą; padarysiu viską, ką galiu. Aš sustabdysiu tuos šūkavimus ir šauksmus, ir visą tą judėjimą, kalbėjimą kalbomis, ir panašiai. Aš gausiu leidimus; aš tai padarysiu“. Jo nedidelė nosis buvo nukarusi žemyn štai taip.

286 Dievas pasakė: „Aš tiesiog sutiksiu jį kelyje ir perkeisiu jį“.

287 Maždaug vidurdienį, jis keliavo kelio viduriu ir visiškai netikėtai prieš jį pasirodė Ugnies Stulpas, ir tarė: „Sauliau, Sauliau, kodėl tu Mane persekioji?“.

288 Jis parpuolė ant žemės. Jis pasakė: „Viešpatie, Kas yra Tas, Kurį aš persekioju? Koks yra Tavo Vardas?“.

289 Jis pasakė: „Aš esu Jėzus...; sunku tau spyriotis prieš dyglius“.

290 Ir nuo to laiko jis atsikratė to savo laiško, ir tapo vienu iš jų; nuo to laiko. Taip, tai perkeitė jį.

291 Ananijas uždėjo ant jo rankas per regėjimą, kurį išvydo ir jis atgavo regėjimą, nusivedė jį prie Damasko upės ir pakrikštijo jį. Jis tapo... šventuoju pagonių bažnyčiai. Dievas...

292 Taigi, pažvelkite į tai. Kaip... O, kas, jei jie būtų pasakę, kai Paulius atsivertė, galbūt bažnyčia būtų pasakiusi: „O, tik pažiūrėkite, ką mes dabar turime. Mes turime šį didį Paulių. Mes žinome, kad šis žmogus buvo mokomas Gamalielio; jis yra vienas geriausių šalies mokytojų. Ir jis yra fariziejus; jis yra... o, jis yra didis žmogus. Mes paskirsime jį būti Jeruzalėje ir mes padarysime jį ten bažnyčios galva. Ir mes paimsime Petrą, žinoma, nes jis turi raktus; jis yra neišsilavinęs, jis negali...“. Biblijoje pasakyta, kad jis buvo neišprusęs ir neišsilavinęs. „Bet jis turi raktus, todėl mes tiesiog siųsime jį pas vargšus, kvailus pagonius. Štai... štai pas tokius mes jį išsiųsime. Nes jis daro daug stebuklų, o šį garsų intelektualą mes atvesime štai čia, pas intelektualų grupę“.

293 Hm! Šventoji Dvasia siuntė Paulių pas pačius kvailiausius ir privertė jį pamiršti viską, ką jis žinojo, ir paėmė Petrą, kvailąjį, ir siuntė jį pas išsilavinusius. Dėl kokios priežasties? Jie sutiko DIevą ir nuo to laiko į intelektualus nebuvo atsižvelgiama, teisingai. Nuo to laiko dalykai pasikeitė. Dievas padaro dalykus, kurie yra tiesiog priešingi žmogaus mastymui. O, tai bent. Tai... Jis yra toks... Jis padaro dalykus taip paprastai. Taip, Paulius buvo perkeistas žmogus.

294 Ten buvo aklas vyras apie kurį pamokslavome vieną vakarą, sėdėjo prie vartų, prašė išmaldos. Ir jis sutiko Dievą ir nuo to laiko jis praregėjo. Gadaroje buvo maniakas, kuris nusiplėšė nuo savęs drabužius, norėjo gyventi kapinėse. Tai gera vieta demonams. Todėl jis ten gulėjo, o jie bandė supančioti jį grandinėmis. Jis buvo labai galingas. Pažvelkite į tą vyrą...

295 Ar esate kada matę išprotėjusį žmogų? Na, jis yra du... tris kartus už save stipresnis ar keturis. Ir jeigu toks atsidavimas velniui suteikia jums keturgubą jėgą, kokie stiprūs jūs būtumėte atsidavę Šventajai Dvasiai? Kiek tūkstančių kartų didesnė jėga tai būtų už jūsų pačių jėgą. Nebijokite. Kodėl? Jūs vaikščiokite Viešpaties Jėzaus Varde; toks yra patepimas. Sutikite Dievą ir sužinosite, kas įvyks.

296 Šis maniakas ten lakstė. Velnias pasakė: „Eik ir sučiupkit tą liesai atrodantį vyruką, kuris čia ateina, jo pečiai pakumpę“. Pasakė: „Eikite ir atveskite tą vyruką čia. Pažvelkite į tuos žmones žiūrinčius į jį“. Pasakė: „Nusileiskite ir atveskite jį“.

297 Jis išbėgo iš ten, o kai tai padarė, jis sutiko Dievą. Ir nuo to laiko jis apsivilko drabužius ir buvo sveiko proto. Kada? Kai jis sutiko Dievą! Draugai, yra laikas, kai jūs sutinkate Dievą – tai perkeičia kiekvieną žmogų.

298 Tik trumpam aš ketinu dabar padaryti išpažintį. Aš noriu, kad jūs jos pasiklausytumėte. Aš trisdešimt trejus metus esu tarnautojas. Po šio liudijimo aš baigsiu susirinkimą. Nuo tada, kai tapau Krikščioniu aš niekada nebijojau mirties. Tačiau, kas mane gąsdino ar jaudino mane, buvo tas laikas, jei aš būčiau numiręs iki Jėzaus sugrįžimo, aš nenorėjau būti dvasia. Aš... aš visada bijojau visko, kas atrodė vaiduokliškai; aš... aš... aš bijau to. Todėl aš... aš... aš maniau, kad kai aš... aš... Aš žinau, koks yra šis kūnas. Aš maniau, kad iškeliausiu, kad būčiau su Viešpačiu, bet, galbūt, galėsiu pamatyti ir vieną iš mano brolių. Ir ten jie būtų kaip nedidelis baltas debesėlis, dvasia, to asmens siela.

299 Aš pasakyčiau: „O, ten... ten yra mano brolis. O, jei tik galėčiau paspausti jam ranką. Bet jis neturi jokios rankos; ji jau yra supuvusi ten apačioje, kape. Jei tik galėčiau pasakyti: 'Labas,' – bet jis neturėtų... Aš neturėčiau... Aš neturėčiau liežuvio; mano liežuvis būtų jau supuvęs kape. Jei tik galėčiau jį apkabinti, bet aš neturiu... aš... aš būčiau dvasia“.

300 O, tai mirtinai mane gąsdino. Man... man tiesiog tai nepatiko. Ir aš... aš... aš esu neišsilavinęs žmogus, ir aš... aš vos temoku skaityti, turiu tik 7 klasių išsilavinimą. Ir taip tuomet aš pagalvojau: „Na, tai bent, jei tik galėčiau... Aš viliuosi, kad nemirsiu iki Viešpaties atėjimo“.

301 Taigi, aš žinau, kad kai Jis sugrįš, mano kūnas bus prikeltas. Aš žinau, kad aš turėsiu kūną; visas senas amžius bus patrauktas. Ten jūs niekada nebūsite senas. Ne, pone. Kiekvienas nuodėmės simbolis bus pašalintas, o senyvas amžius yra nuodėmės simbolis. Todėl viskas, kas simbolizavo nuodėmę, bus pašalinta, nes taip buvo dėl prakeiksmo. Ne dėl to, kad jūs nusidėjote, bet jūs esate vienas iš Adomo rasės ir jūs... jūs sugrįžtate į dulkes.

302 Ir aš galvojau: „Jei tik galėčiau nugyventi iki tiek, kad išvysčiau Jėzaus atėjimą“.

303 Aš sakiau broliui Džinui čia, broliui Leo ir kitiems, daug kartų, ir broliui Fredui, daugeliui savo draugų, aš sakydavau: „O, viliuosi, kad nugyvensiu iki tiek, kad pamatysiu ateinantį Jėzų, nes kai Jis ateis, aš būsiu perkeistas, ir man nereikės būti tuo vaiduokliu. Aš nenoriu juo būti. Ne, pone“. Aš... aš pasakiau: „Aš būčiau, spėju, gerai, bet aš... aš noriu galėti paspausti rankas. Man patinka žmonės. Aš nepažįstu nieko, tik žmones, todėl aš... aš norėčiau tokiu ir būti“.

304 Ir vieną rytą, maždaug prieš penkias savaites nuo dabar, aš buvau išvažiavęs į susirinkimą, buvau tik ką sugrįžęs. Aš buvau pavargęs ir apie septintą valandą prabudau kambaryje. Ir aš pasakiau: „Šįryt ar ryte mes nuvyksime į maldyklą,“ – savo žmonai. O ji vis dar miegojo, o aš kaip ir šiek tiek pasikėliau atsirėmęs į lovos atlošą galvai ir štai taip sunėriau rankas už galvos. Ir aš tiesiog gulėjau ten galvodamas. Aš pasakiau: „Ei, man jau penkiasdešimt metų. Aš dar nieko nenuveikiau dėl Viešpaties. Aš turiu paskubėti ir kažką padaryti“. Ir aš pasakiau: „Aš turiu... aš... aš netrukus pasensiu“. Ir aš pasakiau: „Aš... aš turiu paskubėti ir kažką padaryti; aš dar nieko nepadariau dėl Viešpaties“.

305 Aš pasakiau: „Bet žinai, man tikrai nepatinka... nepatinka mintis, kad turėsiu numirti prieš Jam ateinant“. Aš pasakiau: „Jei tik Jis ateitų...“. Aš pasakiau: „Aš... aš bijau tos minties, jei turėsiu iškeliauti, jei Jis uždels kelis metus ir galbūt aš nenugyvensiu iki tiek, kad tai pamatyčiau, ir turėsiu numirti ir tapti dvasia“. Mmm, man tai visiškai nepatiko.

306 Ir man ten gulint, ir galvojant apie tai, aš išgirdau Kažką taip aiškiai kaip jūs girdite mano balsą, kaip sakiau jums praėjusį vakarą, pasakė: „Veržkis toliau“.

307 Na aš... aš... Pirmiausiai aš... Tai ateina tokiu būdu, tiesiog kaip šie regėjimai čia: Tu pasakai tai, o po to neprisimeni, kad tu tai pasakei. Tu sakai, kalbi; bet tu nežinai, kad tu kalbi. Kai aš matau regėjimą kam nors prieš mane stovint, aš nežinau to, ką pasakau. Vienintelis būdas, kaip galiu sužinoti, tai pasiimti garsajuostę ir pasiklausyti. Suprantate? Aš nežinau to, ką pasakiau, nes tu būni kažkur kitur, kitoje vietoje, galbūt keturiasdešimt, penkiasdešimt metų atgal kažkieno gyvenime arba toli ateityje kažkieno gyvenimo. Suprantate? Tu negali žinoti; tu tiesiog nežinai, kad tai kalbi.

308 Ir aš... aš pasakiau: „Aš veržiuosi“.

309 Pasakė: „Toliau veržkis; toliau veržkis“. Pasakė: „Didis atpildas yra kelio pabaigoje“.

310 Taigi, aš paprašiau pirmininko leidimo ir panašiai, kad galėčiau tai papasakoti. Aš manau, kad tai buvo regėjimas, bet jei tai buvo jis, nieko panašaus į jį nebuvau matęs. Aš pradėjau matyti regėjimus būdamas maždaug trejų metų amžiaus, galbūt net būdamas dar jaunesnis. Bet aš niekada nebuvau matęs nieko panašaus į tai, toks išgyvenimas niekada nebuvo su manimi nutikęs. Aš skaitau knygą, kurią pastorius čia man davė, apie kažką kitą, kas patyrė panašų išgyvenimą. Aš perskaičiau ją, nes joje pasakojama apie brolį (Kokia jo pavardė? Vigelsvorfas? Ar...) Praisas, brolis Praisas patyrė panašų išgyvenimą; aš norėjau įsigyti jo knygą ir pažiūrėti, kas tai buvo. Aš... aš noriu išsiaiškinti.

311 Aš nenoriu vartoti žodžio „perkėlimas“, nes tai atrodytų kaip, jei suprantate, kad aš bandau pamėgdžioti Šv. Paulių. Ne, aš noriu... aš noriu būti tik tuo, kas esu. Suprantate? Tiesiog... Aš negaliu būti Šv. Pauliumi, bet aš tarnauju tam pačiam Dievui, kuriam jis tarnavo. Ir taip...

312 Aš pasakiau... Tai vis kartojo: „Veržkis toliau“.

313 O aš... aš... aš atsakiau, aš tariau: „Na, aš ir veržiuosi“.

314 Jis pasakė: „Didis atpildas yra kelio pabaigoje“.

315 Aš pasakiau: „Aš suvokiu...“. Aš pasakiau: „Kas... Greičiausiai tai buvo mano žmona“. Aš paklausiau: „Ką tu pasakei, brangioji?“.

316 Aš papurčiau ją; tariau: „Meda? Ką tu pasakei?“.

317 Ji pasakė: „Ką?“. Ji miegojo.

318 O aš pasakiau: „Na, tai nebuvo ji“. Aš pasakiau: „Galbūt tai buvo Šventoji Dvasia“. Aš pasakiau: „Brangus Dangiškasis Tėve, ar tai Tu kalbėjai Savo tarnui? Ką Tu norėtum man pranešti?“.

319 Niekas neatsakė. Aš šiek tiek palaukiau. Aš vėl tai išgirdau sakant... Atrodė taip, lyg galėjau girdėti kažką giedant tą giesmę: „Viešpatie, leisk man pažvelgti anapus laiko uždangos“. Ar esate kada ją girdėję? Ar žinote?

Viešpatie, leisk man pažvelgti anapus šešėlio uždangos, liūdesių ir baimių,
Leisk man išgirsti skambančius, malonius uosto varpus;
Tai nušviestų mano taką ir išvytų visą baimę;
Viešpatie, leisk man žvelgti anapus laiko uždangos.

320 Atrodė, kad galėjau girdėti kažką tai giedant. Aš pamaniau: „Įdomu, kas tai?“. Aš buvau tiesiog toks, koks dabar esu.

321 Ir aš išgirdau kažką sakant: „Veržkis ir toliau“.

322 Aš pasakiau: „Aš veržiuosi toliau“.

323 Jis pasakė: „Ar norėtum pažvelgti anapus uždangos?“.

324 Aš pasakiau: „Tai man padėtų“.

325 Ir būtent tada aš pajutau kaip su manimi kažkas atsitiko. Ir aš pamaniau: „Kas čia vyksta?“. Ir aš pažvelgiau atgal, ir galėjau matyti save patį gulintį lovoje.

326 Taigi, jei tai... tai jums yra kliuvinys, atleisk man Dieve už tai, kad jums tai pasakoju. Suprantate? Aš niekada dar nesu to pasakojęs, tik savo bažnyčiai, savo bažnyčiai. Ir aš pažvelgiau atgal, ir iš Dievo malonės viliuosi, kad jūs nepriskirsite manęs prie fanatikų. Aš... aš... Jei toks esu, aš apie tai nežinau. Aš... aš nenoriu toks būti. Ne, pone. Bet aš... Dievas Danguje žino, kad tai yra tiesa, nes aš prie to pridedu savo Bibliją, tiesiog kaip kad kai praėjusį vakarą pasakojau jums apie voveres. Tai įvyko visai neseniai.

327 Aš pažvelgiau atgal ir pamačiau save, bet aš nejudėjau. Ir aš pasisukau, pažvelgiau į šią pusę; tai atrodė kaip nedidelė vieta, nusileidžianti štai taip.

328 Ir aš... aš... aš sakau tai ne kaip atsiprašymą, bet aš gan griežtai kalbėjau apie moteris. Aš buvau vadinamas nekenčiančiu moterų, bet aš toks nesu; aš... aš nesu toks. Man... man patinka mano sesės, bet man nepatinka matyti moteris, kurios elgiasi taip, kaip šios šiuolaikinės amerikietės. Kai nuvykau į Seint Andželo katakombas Romoje, Italijoje, ten, šalia įėjimo į katakombą buvo ženklas, kuriame parašyta: „Prašome moterų amerikiečių, prieš įeidamos į šią vietą, apsivilkite drabužius, kad pagerbtumėte mirusiuosius“. Amerikietės moterys buvo išskirtos, na, tai yra gėda.

329 Jie paklausė manęs: „Nejaugi ten pas jus visai neliko padorių moterų?“.

330 Aš pasakiau: „O, žinoma, kad liko. Šios yra tiesiog... Šios yra tiesiog iš kitos grupės“. Suprantate?

331 Bet jie žino, kad visumoje Amerikietės yra tokios.

332 Ir taip šis... aš... Aš neturiu laiko šiame susirinkime jums daugiau apie tai papasakoti. 1933... Tai yra moters tauta. Jos skaičius yra trylika. Ji pasirodo 13 Apreiškimo skyriuje: trylika žvaigždžių, trylika juostelių, trylika... Visur trylika. Visur moteris. Ir nepamirškite, TAIP SAKO VIEŠPATS – prieš pabaigos laiką čia bus moters valdžia. Ji bus arba prezidentė, arba viceprezidentė, arba tai bus katalikų bažnyčia kaip moteris. Aš mačiau ją: stipri moteris, tauta nusilenkė jai. Ji bus viena prieš pabaigos laiką. TAIP SAKO VIEŠPATS. Užsirašykite tai ir pamatysite, jūs, jauni žmonės. Pažiūrėkite ar tai išsipildys. Jei neišsipildys, tuomet aš esu melagingas pranašas.

333 Taigi, tik nepamirškite; tai yra pabaigos laike. Ši Amerika yra moters tauta. Tai vieta, kurioje ji yra nepriklausomas dievas ir vyras jai negali nieko pasakyti. Ji yra mėgstanti nurodinėti; ji viską valdo, verslus ir viską, net atėjo į bažnyčią, ant pakylos, prie sakyklos ir dabar ten vadovauja. Todėl štai... štai jums ir prašom, matote, tai yra... O tai absoliučiai neatitinka Rašto kaip kad Kainas ir Abelis... ar jei Abelis būtų toks... koks Kainas. Žinoma, visi šie dalykai, ji yra vadovautoja. Ir ji yra... ji yra dievinama moteris. Tokia yra tiesa Amerikoje.

334 Ne jūs, sesės, bet aš visada buvau šiek tiek griežtas jų atžvilgiu, tokiu būdu. Ir galbūt aš... aš galvojau šiek tiek per griežtai, galbūt, kartais. Bet ką aš galėjau padaryti? Jeigu jūs... jeigu jūs dvasiški, jūs dabar pat tai suvoksite. Suprantate? Kas iš jūsų galvoja, kad supranta tai, ką turiu omenyje? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Gerai.

335 Pažvelkite į Eliją. Kaip jis ją pavadino? Jis negalėjo pasielgti kitaip. Jis šaukė prieš tą Jezabelę; ar ne? Kaip... Ten atėjo Jonas Krikštytojas su ta pačia dvasia. Ar jis galėjo ką nors padaryti ir nešaukti prieš tai? „Yra neteisėta tau turėti savo brolio žmoną“. Tai kainavo jam jo galvą. Suprantate? Suprantate? Dievas paima Savo vyrą, bet Savo dvasios – niekada. Suprantate? Ji juda toliau. Viešpaties Jėzaus Atėjimo išpranašavimas, kurį Jis išsakė ten žemai prie upės 1933 m., kai aš ten krikštijau ir jūs matėte, kas su tuo įvyko. Suprantate? Tiesiog tiksliai tai, ką Jis pasakė, kad turės įvykti. Todėl jūs nieko negalite su tuo padaryti.

336 Ir kai aš pažvelgiau, artėjo bėgdami link manęs, tai buvo, kaip man atrodė, milijonai jaunų moterų, apie dvidešimties metų amžiaus. Aš niekada gyvenime nebuvau matęs tokių gražių moterų. Jų akys atrodė kaip žvaigždės, jų dantys tokie balti kaip perlai, ilgi plaukai siekė jų talijas, dėvėjo baltus drabužius iki jų kojų ir buvo basos. Ir visos jos buvo... Taigi, aš... Atleiskite man dabar, jūs moterys. Jos visos bėgo prie manęs ir rankomis apsikabindavo mane, ir sušukdavo: „Mūsų brangus brolis“.

337 Dabar pažvelkite, Dievas žino, kai buvau berniukas, jūs skaitėte mano istoriją, kai buvau septynių metų amžiaus, Viešpaties Angelas sutiko mane kaip vėjo sūkurys tame krūme tą dieną ir tarė: „Niekada nerūkyk, negerk ar neteršk savo kūno“. Aš niekada gyvenime nerūkiau, niekada gyvenime negėriau ir aš... aš nepažinau kitos moters, tik savo žmoną. Ir todėl tuomet, kai buvau nusidėjėlis aš amoraliai negyvenau. Ir... Bet aš... Nuo tada, kai tapau Krikščioniu aš stengiausi gyventi teisingai kaip tik žinojau ir Dievas žino, jog tai yra tiesa.

338 Ir... ir leiskite man pasakyti štai ką: man nerūpi, koks šventas vyras yra, kol jis yra žmogus, į savo glėbį jis negali paimti kitos lyties žmogaus, moters, nepajusdamas žmogiškų jausmų. Ir man nerūpi; jeigu pasakysite, kad taip nėra, aš pasakysiu jums, kad jūs pasakojate man pasaką. Jeigu jūs esate raudono kraujo žmogus, jei iš tikrųjų esate vyras, taip tiesiog yra; jūs nieko negalite su tuo padaryti. Jūs esate žmogus. Aš nesakau, kad jūs padarytumėte kažką blogo, taigi; bet jausmai būtų ten visiškai vienodai.

339 Bet toje vietoje jų nebuvo. Tebūna garbė Dievui, jų nebuvo. Tai buvo taip, kaip... ne taip kai aš apsikabinu savo kraujo sesę Delores. Tai nebuvo taip, kaip motina laikanti savo kūdikį. Aš... aš nežinau. Tai buvo tobula.

340 Ir aš pažvelgiau, ten pasirodė daugybė vyrų, atrodė, kad jų milijonai ėjo iš tos pusės. Ir jie visi vilkėjo baltus drabužius ir jie turėjo tokius kaip garbanotus plaukus siekusius jų kaklus. Ir jie staigiai mane apsikabindavo ir sušukdavo: „Mūsų brangus brolis“.

341 Aš pasakiau: „Aš... aš nežinau“. Ir aš apsisukau, pažvelgiau, ir štai ten aš gulėjau ant lovos. Taigi, kas tai bebuvo, tai buvo labai netoli nuo čia. Jei tai yra kitas išmatavimas ar dar kas, negaliu pasakyti. Bet aš pažvelgiau atgal ir pamačiau save gulintį ant lovos; aš pažvelgiau į kitą pusę, ir ten buvo visi tie žmonės. Ir tai...

342 Jeigu aš pasakyčiau „tobulumas“, tai neapsakytų to. Jeigu aš pasakyčiau „nuostabu“; aš negaliu parinkti angliško žodžio. Ten nebuvo jokios vakarykštės dienos, jokio rytojaus, ten viskas buvo dabar; jokios ligos, jokio liūdesio, jokios nuodėmės, jokio nuovargio; jiems nereikėjo nei valgyti ar gerti; jie nemiegojo, jiems nereikėjo; bet vis tik jie buvo būtybėmis. Ir jie apkabindavo mane savo rankomis, aš pajausdavau tai tiesiog taip pat, kaip jaučiu savo rankas štai taip [Brolis Branhamas patapšnoja sau per ranką – Red.]

343 Ir sprausdamasis per minią aš pažvelgiau ir pamačiau ateinančią mano brangią žmoną. Ji numirė būdama dvidešimt dviejų ir štai ji ėjo, Bilio mama. Ir ji atėjo visai prie pat... Aš pasakiau: „Ji pavadins mane savo vyru“.

344 Ji prasiskindama kelią tarp moterų mojavo man štai taip. Aš galėjau matyti kaip jos juodos akys spindi. Ji buvo mergina vokietė. Ji pribėgo ir apkabino mane rankomis. Ji tarė: „Mano brangus brolis“.

345 Ir ten stovėjo tikrai gražios moterys, tiesiog apkabindavo mane rankomis ir pasakydavo: „Mūsų brangus brolis“.

346 O tuomet Houp, ji uždėjo savo ranką (Ji buvo mano žmona.), ji uždėjo savo ranką ant tos kitos moters; ji pasakė: „Ar tai nenuostabu? Dabar jis yra su mumis“.

347 Aš pasakiau: „Aš... aš nesuprantu to“. Aš pasakiau: „Aš... aš... aš negaliu suvo...“.

348 Ir tie vyrai pakėlė mane ir pastatė mane ant didelės, aukštos vietos, ir pasodino mane. Ir jie šlovino Dievą, nei vienas iš jų manęs nepabučiavo, tiesiog apkabindavo mane ir pasakydavo: „Brolis, mūsų brangus brolis“.

349 Ir aš pažvelgiau, ir žmonės plūdo iš visų pusių. Ir aš pasakiau: „Kas gi tai?“.

350 Ir tas Balsas dabar, kaip iš niekur, tas pats Balsas kalbėjęs kambaryje vis dar buvo su manimi, Jis tarė: „Tai yra tobula meilė“.

351 O aš visada galvojau: Šventosios Dvasios įrodymas yra tobula meilė. Suprantate? Aš tikiu kalbėjimu kalbomis, žinoma. „Nors aš kalbu žmonių bei angelų kalbomis, bet neturiu geraširdiškumo, [aš niekas] aš tampu kaip skambantis varis arba žvangantys cimbolai“. Todėl, kai jūs kalbate kalbomis ir kartu turite meilę, tai parodys, kas esate.

352 O meilė, kurią mes čia turime, prasideda nuo vieno šešėlio šešėlio, kito šešėlio, pereina į šešėlį; ir iš šio šešėlio pereina į rūką, po to į drėgmę ir į upelį, į upę, o po to į vandenyną. Ten teka meilės vandenynas, tiesiog tobulai, viskas. Jūs negalėtumėte numirti; jūs negalėtumėte nusidėti. O, aš niekad... Man... man niekada nepavyktų paaiškinti, kokia tai buvo Vieta. Suprantate? Tai... tai... tai tiesiog... Tai buvo tiesiog tobula, tobuliau tobulumo. Ir kaip tik tada ten buvo...

353 Aš pasakiau: „Aš nesuprantu, kas tai yra“.

354 Ir labai graži moteris pribėgo ir ji tarė: „O, mano brangus broli, – pasakė ji, – aš taip džiaugiuosi, kad tu atvykai“.

355 Ir ji nusisuko, o aš pažvelgiau į ją ir pamaniau: „Tai bent, kodėl visi yra tokie gražūs ir tokie jauni, ir tokie...“. Ir aš pasakiau: „Kas tai yra?“.

356 Ir tas Balsas pasakė: „Čia viskas, kas primena senyvą amžių ir panašiai, yra atstatoma į tobulumą“.

357 Matote, mes valgome maistą, kol pasiekiame tam tikrą amžių. Kai buvau šešiolikos valgiau tą pa... Tegul mokslas man atsakys į tai: aš dabar valgau tą patį maistą, kurį valgiau būdamas šešiolikos metų amžiaus: pupeles, duoną, bulves, mėsą. Ir man kaskart valgant, aš atnaujinu savo gyvybę. Visi žino, kad tai sukuria kraujo ląsteles ir taip mes ateiname į žemę. Ir taip, čia sėdintis daktaras žino, kad yra taip. Vėliau aš sustiprėjau, dariausi vis didesnis. O kai sulaukiau apie dvidešimt dviejų, jūs taip pat, aš vis dar valgiau tą patį maistą, bet pradėjau vis labiau senti ir silpnėti, dėdamas naują gyvybę į savo kūną.

358 Paaiškinkite tai man, mokslininkai: jeigu aš pilu vandenį iš ąsočio į stiklinę ir kai ji pasidaro puspilnė, aš pilu toliau, bet vanduo sumažėja. Moksliškai paaiškinkite man tai. Kas tai yra, tai paskyrimas, kurį padarė Dievas. Kai jūs pasiekiate tą amžių, Jis atvedė jus tiesiog ten, kur Jis norėjo, pasako: „Mirtie, ateik; pradėk veikti“. Paklauskite mokslininkų ar jūs nepradedate mirti po to, kai sulaukiate apie dvidešimt dvejų metų. Nesvarbu kokį gerą maistą valgote, jūs mirštate, artėjate link mirties. Tai galiausiai... Tada mirtis pradeda jus sekti. Bet iki sulaukiant to amžiaus, jūs augate. Nuo maždaug... Jūs esate savo geriausioje būsenoje maždaug nuo penkiolikos iki maždaug dvidešimt dviejų. Tai tiesa.

359 Tie žmonės atrodė, kad buvo savo aukščiausiame taške, tiesiog savo geriausioje būsenoje. O aš ten būdamas žiūrėjau į tai, kaip jie atrodė. Todėl aš pamaniau: „Ar tai ne nuostabu?“.

360 O kai pamačiau savo mergytę, aštuonerių metų amžiaus, kai... Jūs prisimenate tą vakarą ir jūs skaitėte tai mano istorijoje. Kai ją sutikau, ji buvo jauna moteris. Ji tarė: „Sveikas, tėveli“.

361 Aš paklausiau: „Tėveli? Na, juk tu esi mano amžiaus. Aš negaliu suprasti to“.

362 Ji tarė: „Tėveli, žemėje aš buvau tavo mažoji Šaron“.

363 Aš paklausiau: „Kur yra tavo motina?“.

364 Pasakė: „Ji yra tavo namuose, laukia tavęs“. Ji pasakė: „Aš palauksiu čia Bilio Polio, mano brolio“.

365 Ir kai aš sugrįžau iš regėjimo... Houp buvo apsikabinusi mane rankomis ties šia vieta, ir kai aš sugrįžau iš regėjimo, stovėjau kambaryje... ji vis dar buvo apsikabinusi mane rankomis. Ir aš jau nebuvau regėjime ar komoje; aš stovėjau taip, kaip dabar stoviu. Ir ji tapšnojo man per šį petį. Dievas yra mano teisėjas.

366 Ir aš pasakiau: „Houp, ar tu vis dar čia, ar ne?“.

367 Ji pasakė: „Bili, pažadėk man, kad nepergyvensi dėl manęs ir Šaron“.

368 Aš buvau vos... prieš kelias minutes rankoje laikiau pistoletą. Aš nuspaudžiau gaiduką iki galo bandydamas nusižudyti. Tą pačią dieną aš pabandžiau ranka paliesti trisdešimt trejų tūkstančių voltų elektros liniją, kai dirbau elektriku, jūs žinote mano istoriją. Visų pirma pastebėjau, kad jau buvau ant žemės, sėdėjau, prakaitavau nenutuokdamas, kas nutiko. Tai reiškė, kad Dievas išsaugojo šią tarnystę dėl jūsų, žmonės; aš būčiau iškeliavęs ten pat.

369 Ir taip, ji buvo apsikabinusi mane rankomis. Aš pasakiau: „Houp, tu vis dar čia“. Kambaryje buvo tamsu.

370 Ji pasakė: „Ar pažadėsi man?“.

371 Aš pasakiau: „Aš pažadu tau, Houp“.

372 O kai tai pasakė, ji paliko mane; ji patapšnojo mane, kaip ir apkabino mane, ir paliko mane.

373 Aš pasakiau: „Tu vis dar esi čia, Houp, kažkur, ar ne?“. Aš bandžiau ją apčiuopti. Uždegiau šviesą, patikrinau kiekvieną kėdę ir ieškojau visur.

374 Aš pasakiau: „Kur tu esi, brangioji? Nepalik manęs; nepalik manęs“. Vaikščiojau po kambarį, bandymas ją apčiuopti, štai taip; buvau tik jaunuolis, ne ilgai susituokęs, ir Bilis, ir Šaron jau buvo gimę.

375 Ir aš pamačiau ją. Kai pamačiau ją šįkart, ji atrodė taip pat. Ir aš sėdėjau ten toje vietoje. Ir aš pasakiau: „Aš nesuprantu to. Kodėl jūs mane čia pasodinote?“.

376 Pasakė: „Tu buvai lyderis. Tu buvai gimęs lyderiu, kad vestum žmones“.

377 O aš pasakiau: „O, tai bent“. Aš pasakiau: „Na...“.

378 Jis pasakė: „Na, tai yra tobulumas“. Pasakė: „Tai yra kaip tada, kai patriarchai susirinko su savo tauta“.

379 Aš pasakiau: „Ar tai...? Aš... aš... aš... aš... Ar tai jau po mirties?“.

380 „Taip“. Aš atsigręžiau ir pažiūrėjau. Aš vis dar ten gulėjau lovoje. O Jis pasakė: „Tai yra po mirties“.

381 O aš pasakiau: „O, tuomet aš jau numiriau. Na, tai nuostabu; gera man yra čia būti. Man tai patinka“.

382 Ir tuomet ta moteris, labai graži mergina, kuri buvo mane apkabinusi savo rankomis, štai taip. Ir pasakė: „Tiesiog veržkis toliau“.

383 O aš pasakiau: „Na, kodėl... aš nesuprantu“. Aš pasakiau: „Ar jie visi Branhamai?“. Atrodė, kad jų buvo milijonai. Aš pasakiau: „Ar jie visi Branhamai?“.

384 Tas balsas tarė: „Jie yra tavo atverstieji“.

385 Aš paklausiau: „Atverstieji?“.

386 Pasakė: „Ar matai tą moterį, kuria tu gėrėjaisi?“. Pasakė: „Jai buvo virš devyniasdešimties, kai tu ją atvedei pas Kristų. Pažiūrėk į ją dabar. Akivaizdu, kodėl ji sušuko: 'Mano brangus brolis'“.

387 Aš pasakiau: „O, jei tik aš galėčiau sugrįžti, jei tik turėčiau galimybę. Aš stverčiau juos; aš traukčiau juos; aš įtikinčiau juos. Supranti? Neleisčiau niekam šito praleisti. Tai yra... tai yra tobulumas“.

388 Ir kaip tik tada aš pažvelgiau. Aš turėjau seną šunį. Mes anksčiau medžiojome; jis padėdavo man apsirengti, palydėdavo į mokyklą, medžiojome sterblines žiurkes, meškėnus ir panašiai. O kai persikėlėme į miestą, policininkas jį nunuodijo.

389 Kai supyliau jam kapą, kai palaidojau jį sode už namo, aš pasakiau: „Fricai, jeigu yra tokia vieta...“. Aš buvau nusidėjėlis, maždaug septyniolikos metų amžiaus. Aš pasakiau: „Jeigu yra tokia vieta vadinama Dangumi, tu pateksi ten“. Vėliau aš atsiverčiau. Aš visada galvojau...

390 Taigi, kažkas... Aš kažkam tai papasakojau, bet jie pasakė: „Ar gyvūnas gali būti Danguje?“.

391 Nėra net abejonės, kad gyvūnai yra Danguje. Aš noriu jūsų kažko paklausti. Greitai išmušiu lauk kritiką. Pasakykite man, kas nutiko su tais žirgais ir vežimais, kurie nusileido paimti Elijo ir pakilo į viršų. Kur yra tas žirgas ant kurio pasirodo Jėzus, jodamas, Jo rūbai įmerkti Kraujyje, joja ant balto žirgo? A? Kur tas vilkas ir avinėlis kartu maitinsis, ir liūtas ės šiaudus kaip jautukas? Iš kur visa tai?

392 Ir aš pažvelgiau, leisdamasis iš už kalvos ir ten pasirodė senasis Fricas. Jis pažiūrėjo į mane ir priėjo, ir palaižė mano ranką, aš paglosčiau jį. Kaip tik tada senasis Princas, mano žirgas, priartėjo ir kaklu prisiglaudė man prie peties, ir pradėjo žvengti.

393 Aš pasakiau: „O, Dieve“. Aš pažiūrėjau aukštyn.

394 O Jis tarė: „Visi, kuriuos tu kada nors mylėjai ir kurie kada nors mylėjo tave, yra susirinkę čia“.

395 Ir aš pasakiau: „Aš noriu pamatyti Jėzų. Aš noriu pamatyti Tą, Kurį mylėjau ir... ir dėl kurio dirbau“.

396 O jie atsakė: „Dabar tu negali Jo pamatyti; Jis yra aukščiau šios vietos. Bet vieną dieną Jis sugrįš ir kai Jis sugrįš, Jis pirma ateis pas tave. Ir tu būsi išmėgintas ta Evangelija, kurią pamokslavai. Ir tuomet, jeigu išlaikysi išmėginimą, tuomet mes eisime su tavimi, atgal, ir Jis, atgal į žemę ir gyvensime amžinai kūne, žemiškame kūne, kuriame mes valgysime ir gersime“.

397 Ir aš pasakiau: „Norite pasakyti, kad Jis išmėgins mane tuo Žodžiu, kurį pamokslavau?“.

398 Pasakė: „Taip“. Ir tas Balsas kalbėjęs su manimi taip pasakė.

399 Aš pasakiau: „Na, ar Šv. Paulius taip pat bus išmėgintas?“.

400 Pasakė: „Neabejotinai, kartu su savo susirinkimu“.

401 Aš pasakiau: „Tuomet, jei Šv. Paulius tai išlaikys, aš taip pat“. Aš pasakiau: „Aš pamokslavau tai tiesiog lygiai taip pat, kaip jis, nepakeičiau nei žodžio“.

402 Ir tuomet tie milijonai sušuko: „Mes tai žinome ir ilsimės būdami įsitikinę“.

403 Ir maždaug tuo laiku aš išgirdau tą Balsą sakantį: „Veržkis toliau“.

404 Ir aš pajaučiau kaip pradedu iškeliauti. Aš pasakiau: „Man juk nereikia sugrįžti atgal, ar ne?“.

405 „Veržkis toliau“. Aš atsigręžiau ir pažvelgiau į savo kūną; aš pastebėjau kaip jis sujudėjo. Aš buvau į jį besugrįžtąs; už akimirkos aš vėl atsidūriau kambaryje.

406 Draugai, nuo to laiko aš tapau perkeistu asmeniu. Aš nežinau, ką jūs apie tai pagalvosite, bet pridėjęs ranką prie Biblijos sakau, kad tai yra tiesa. Tai... Kur tai bebūtų, aš nežinau ar tai buvo čia, ar tai buvo regėjimas. Tokio niekada nebuvau matęs. Ir sakykime, kad tai buvo nedidelis perkėlimas (nesakau, kad buvo), sakykime, mano dvasia iškeliavo ir ten pateko (aš nežinau, kas tai buvo), jei... jei tai yra taip šlovinga po tuo pirmuoju Dangumi, ką turėjo Paulius išvysti, kai jis pateko į trečiąjį Dangų ir sugrįžo, ir pasakė: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“.

407 Aš įgijau daugiau ryžto. Aš... Nuo to laiko, tai yra mano antrasis prabudimas. Aš tapau labiau ryžtingas daryti viską, ką galiu, kad įtikinčiau vyrus ir moteris, prašau įsitikinkite dėl šito – jeigu Dievo meilė nėra be galo įsitvirtinusi jūsų širdyje, nepasitikėkite jokiu jausmu ar emocija; įsitikinkite, kad jūs... jūs galite atsukti kitą skruostą, kad... kad Dievas... kad... kad Kristus jums yra viskas visame. Nepraleisk to, mano broli.

408 Tik prisiminkite. Aš pasakysiu tai su tikėjimu, kurį turiu šiuo regėjimu, kas tai bebūtų, aš ištarsiu tai Viešpaties Vardu: Jeigu jūs neturėsite tos tobulos meilės, jūs niekada ten nepateksite, nes nei vienas jos neturintis ten niekada nepateks. Jūsų dvasiai ten nebus vietos. Ji negalės ten pereiti; nebus jokio būdo jai tai padaryti. Taip pat kaip kviečio grūdas negalėtų išaugti iš žemės, savyje neturėdamas gyvybės pradmens. Nesvarbu, kaip natūraliai tai atrodytų, jis negalėtų išaugti.

409 Mano drauge, jūs, pagyvenę žmonės, jūs, jaunime, jūs nežinote, kuriuo laiku jums teks iškeliauti. Mes to nežinome. Bet leiskite man jus įtikinti, kaip broliui Krikščioniui, kuris... kuris jus myli: jeigu nebūsite atgimę iš naujo ir Dievo Meilės Dvasia neįeis į jūsų širdį, jūs neabejotinai nepateksite į tą Vietą. Leiskite jūsų paklausti: jei Dievas leido man... suteiks malonę tarp mūsų ir jūs manimi patikėsite, aš esu nuoširdus. Kas įvyko? Aš nežinau.

410 Bet Dievas Danguje, Kuris... Kuris yra visur esantis ir yra dabar čia, kai aš paliksiu šį pasaulį, Dangiškasis Tėve, prašau leisk man ten turėti atilsį iki kol ateis Jėzus. Tai... tai... tai... tai bus man pakankamas atpildas, jei tik galėsiu ilsėtis toje Vietoje iki kol pamatysiu Jį ateinantį.

411 Tuomet man buvo apreikšta: „Jei ši padangtė suirs, mes turime kitą jau laukiančią“; mes turime kitą jau laukiančią. Broli, sese, tai yra tiesa. Taigi, aš manau, kad turiu Dievo Dvasią. Jei Dvasia esanti ant manęs nėra tai, tuomet aš nežinau...

412 Pažiūrėkite, pažvelkime į to prigimtį. Paimkime Ugnies Stulpą, kuris sekė Izraelio vaikus, tą, Kurio nuotrauką jie padarė. Be abejo daugelis jūsų ją turite; jei neturite, išeidami galite paimti. Federalinė valdžia ją ištyrė, FTB agentai, su pirštų antspaudais ir dokumentais; visa tai yra ten vestibiulyje. Viena nuotrauka yra pakabinta „Religinio Meno Salėje“ Vašingtone, Kolumbijos apygardoje kaip vienintelė, kada nors nufotografuota, Antgamtinė Būtybė. Ją pamatė pasirodant virš pakylos. Šventieji tai žino; jie Ją stebėjo. Milijonų milijonai iš viso pasaulio stebėjo Jos judėjimą, savo akimis matė Ją pasirodančią ant pakylos.

413 Mano žmona maždaug prieš šešis mėnesius pamatė Ją pirmą kartą. Tądien ji buvo prie upės, kai Ji ten pasirodė. Tuomet tas straipsnis buvo išplatintas po visą anglakabį pasaulį per „Associated Press“: „Mistiška Šviesa apsireiškia virš vietinio baptistų tarnautojo krikšto metu“. Stovėjo ten, Ji prakalbo; žmonės girdėjo kaip Ji kalbėjo ir atsakė. Tūkstančiai žmonių ten stovėjo ir stebėjo mane krikštijantį mano pirmame prabudime, Ohajo upėje turėjome penkis šimtus atsivertusiųjų. Apie tai buvo parašyta laikraščio ištraukose; mes jas turime. Tai pateko į „Associated Press“; Kanada tai turi; visoje šalyje. „Mistiška Šviesa...“.

414 Taigi, mokslo pasaulio atstovai Ją nufotografavo. Taigi, jie nufotografavo Ją tris ar keturis skirtingus kartus. Vokietijoje Ją nufotografavo. Jie neseniai Ją nufotografavo čia Kalifornijoje. Tikri vyrai su tikromis foto kameromis.

415 Vokietijoje fotografas pasakė: „Man įdomu ar mūsų kameros Ją užfiksuos?“.

416 Aš pasakiau: „Prašom pabandyti“.

417 Ir kai Dvasia nužengė, jie nufotografavo Ją nusileidžiančią, nufotografavo Ją, kai Ji vykdė atskyrimą, ir nufotografavo Ją pakylančią. O, tai bent. Vokietijoje tūkstančių tūkstančiai parklupo prie Kryžiaus. Ir į ją aš turiu sugrįžti iš karto, kai jie... Aš turiu atsilaisvinti tam, kad galėčiau vėl vykti į Vokietiją. Ten Liucerne, Šveicarijoje, Ji ir vėl pasirodė.

418 Taigi, sekite Jos prigimtį. Jei vynmedis... Jei tai... Jei pirmoji šaka... Jėzus pasakė: „Aš esu Vynmedis; jūs esate šakos“. Šv. Jono 15, aš manau. Ar tai tiesa? „Aš esu Vynmedis“.

419 Taigi, kokią šaką Vynmedis išaugino? Pirmoji šaka buvo Sekminių bažnyčia. Ar tai tiesa? Po to antroji išauganti šaka bus kita Sekminių bažnyčia. Taigi, mes nematome Sekminių visose bažnyčiose, ar ne? Ne. Na, o kodėl? Tai yra įskiepyta šaka.

420 Jūs galite paimti persiko medį arba jūs galite paimti, sakykim, apelsinmedį ir įskiepyti bet kurį citrusinį vaisių. Jūs galite įskiepyti beveik viską, greipfrutą ar panašiai, bet jis bus įskiepytas. Tačiau, jei originalus vynmedis pats išleis šaką, ji neš tos pačios rūšies vaisius, kokius nešė pirmoji šaka.

421 Taigi, jeigu Jėzus Kristus yra Vynmedis ir Jo Gyvybė... Dabar įsidėmėkite, Jo... Vynmedis neneša vaisiaus; šaka neša vaisių, bet jai jėgas tiekia vynmedis. Ar tai tiesa? Na, tuomet, jei Kristaus Gyvybė yra mumyse, Ji atneš Jo Dvasią ir Jo darbus. Ar tai tiesa? Ji turi tai padaryti, nes Tai yra Dievo Vynmedis. Taigi...

422 Taigi, sekite šį Viešpaties Angelą. Mes žinome, jog tai yra tiesa. Dabar sekite, kokią prigimtį Jis turi. Tai neša tą patį vaisių, kurį Tai nešė, kai Tai buvo čia žemėje. Taigi, Tai sugrįžo į Bažnyčią, nešą tą patį vaisių, sudaro kitą Sekminių Bažnyčią, tiesiog tiksliai taip, kaip Tai padarė tai pirmą kartą. Taigi, ta Bažnyčia užantspaudavo savo liudijimą savo krauju. Jie buvo dievobaimingi žmonės; jie mylėjo Dievą; jie išliko su tuo.

423 Ir ką jūs bedarytumėte, ką jūs bedarytumėte, draugai, leiskite jūsų paklausti, jei tikite mane esant Dievo tarnu, leiskite jums šį tą pasakyti: Nepraleiskite tos nuostabios Vietos. Nepraleiskite jos. Palenkime savo galvas tik trumpam.

424 Man dabar yra įdomu, prieš mums pereinant prie tolimesnės susirinkimo dalies: ar čia yra vienas, du, tuzinas, kiek čia būtų norinčių pasakyti: „Broli Branhamai, prisimink mane maldoje dabar pat, nes tu tai pamokslavai, o aš turėjau nedidelę mirties baimę, aš... aš... aš noriu turėti tą užtikrintumą, aš noriu pakelti savo ranką į Dievą ir pasakyti: 'Pasimelsk už mane'?“.

425 Telaimina tave Dievas, sūnau. Telaimina jus Dievas; Telaimina Dievas jus, jus, jus. Taip, visus ten gale, telaimina jus Dievas. Telaimina jus Dievas, visame pastate, balkone; mes matome jūsų rankas ten. „Aš noriu turėti tą ramybę, kuri viršija visą supratimą“.

426 Aš stebiu, meldžiuosi. Pakelkite savo ranką. Leiskite Šventajai Dvasiai prabilti. Jei jūs šįvakar numirsite ar jūs iškeliausite ten, kur yra raudojimas ir verksmas, ir dantų griežimas? Ar jūs norite įeiti į tą palaimintą, mielą atilsio vietą? Aš sakau tai Viešpaties Vardu su Šventosios Dvasios patepimu.

427 Telaimina jus visus Dievas, brangieji. Telaimina jus Dievas ten gale; Telaimina jus Dievas, sese. Dar kas nors? Pakelkite savo ranką. Telaimina jus Dievas. Telaimina jus Dievas. Teisingai, Telaimina jus Dievas.

428 Aš stebiu, laukiu dar akimirką. Visi palenkite savo galvas, melskitės. Gerai, tiesiog tęskite. Telaimina jus Dievas; aš matau jūsų ranką. Aš kažką stebiu. Telaimina jus Dievas; puiku. Gerai, dar kas nors? Tiesiog toliau laukite. Gerai.

429 Dangiškasis Tėve, Tu matai jų rankas. Aš stebėjau, stebėjau kaip kažkas buvo daroma, Tu viską apie tai žinai, Tėve. Aš dabar meldžiu, kad Tavo Dvasia maloniai būtų ant jų. Leisk jiems sužinoti, kad tai, ką aš pasakiau, tegul tai bus tai, ką jie galės pasakyti: „Nuo šio laiko ir toliau,“ – jų požiūriai bus perkeisti; tegul tas kietumas buvęs jų širdyse, sutirps; miela ramybė ir Dieviška meilė užims jo vietą. Suteik tai, Tėve.

430 Tegul kiekvienas iš jų priims savo širdyje Dievo meilės krikštą, kad jie galėtų atsukti kitą skruostą, nueiti antrą mylią, kaip Jis tai padarė, su apspjautu veidu ir spygliais Jo kaktoje, dangūs ir žemė buvo Jo rankose, bet jis romiai žengė link kryžiaus, kad numirtų už žmones, kurie Jį žudė. Dieve, kaip...

431 Padaryk mus tokiais, Tėve. Išimk iš mūsų akmeninę širdį ir įdėk tikrą, malonią, gerą širdį; įdėk į mus tokią Dvasią, kurią Jis turėjo. Tegul Dievo Dvasia ilsėsis ant kiekvieno iš jų; čia buvo trisdešimt ar keturiasdešimt žmonių, kurie pakėlė savo ranką. Aš meldžiu, Tėve, kad Tu suteiktum jiems Amžinąjį Gyvenimą. Tegul jie niekada Tavęs nesigėdys; tegul jie švelniai pas Tave ateis.

432 Tegul jie dabar suvoks, kad Kažkas paskatino juos pakelti rankas. Kas tai? Šventoji Dvasia. Dievo Dvasia, esanti dabar ant jų, paskatino juos pakelti savo rankas, kad priimtų sprendimą.

433 Tegul šis vakaras bus tas vakaras, kurį... jie galės pasakyti: „Nuo to šeštadienio vakaro, būnant toje mokyklos auditorijoje aš sutikau Dievą. Kažkas su manimi įvyko; nuo tada aš buvau perkeistas visam laikui“.

434 Suteik tai, Tėve. Aš pavedu juos Tau kaip žinios trofėjus. O Tu pasakei: „Visi, kuriuos Tėvas Man davė, ateis pas Mane ir nei vienas iš jų nėra prarastas“. O Viešpatie, Tu pasakei jiems, kad duosi jiems Amžinąjį Gyvenimą ir prikelsi juos paskutinę dieną, tas Amžinasis Gyvenimas, ta meilė, atves juos į tos didžios Vietos akivaizdą, kurią pamatyti aš turėjau privilegiją prieš kelias savaites.

435 Tėve, aš negaliu pasakyti, kas tai buvo. Aš nežinau. Tu žinai mano širdį, bet esu nuoširdus sakydamas tai, ką sakau, Tu gali tai paliudyti, Tėve. O aš... Tai yra tokia maloni vieta. Dieve, kai mano dienos baigsis, aš norėčiau pamatyti mažąjį Juozapą tampantį vyru į kurio rankas aš galėčiau atiduoti šią Bibliją. Nes jo pašventimo dieną Tu prakalbai, pasakei: „Juozapai, tu esi pranašas“. Aš meldžiu, Dieve, kad Tu suteiktum dvigubą Dvasios saiką mano berniukui. Jeigu tu tik leisi man gyventi tam, kad laimėčiau Tau sielas tol, kol pasensiu, tuomet perduosiu šią Bibliją į mano sūnaus, Juozapo, rankas ir pasakysiu jam, kad tęstų su ta pačia Evangelija, tai man reikštų pilnavertį gyvenimą, Tėve.

436 Nepaisant to, kada tik Tu būsi dėl manęs pasiruošęs, amen. Koks gražus atilsis; aš... aš ilgiuosi vėl pamatyti tą vietą. Viešpatie Jėzau, tegul kiekvienas esantis čia šį vakarą, kiekvienas žmogus, kuris išgirs šio vakaro žinią, tegul nei vienas nebus prarastas. Bet tegul kiekvieną aš pamatysiu ten.

437 Tuomet, kai mes bėgsime ir rankomis vienas kitą apsikabinsime, kai ten daugiau nebus nesutarimų, tuomet, tarp vyro ir moters, ten nebus jokios prieštarybės; nuodėmės laikotarpis bus pasibaigęs. Mes iš tiesų, tuomet, būsime broliai ir sesės, kur galėsime gyventi, nuodėmė daugiau niekada negalės įsėlinti, jokios piktos mintys, niekas kitas negalės įeiti į tą vietą. Ten negali būti jokio susitepimo. Mes visi būsime viena Kristuje.

438 Leisk mums ten patekti, Viešpatie. Leisk šioms pagyvenusioms moterims ir pagyvenusiems vyrams suvokti, kad aš pasakiau jiems tiesą. Tai... tai... tai yra tiesa. Leisk šiems jauniems žmonėms pagal tai pertvarkyti savo gyvenimą, stovint šįvakar kryžkelėse, tegul jie pasirinks teisingą kelią, kad iškeliavimo dieną jiems netektų liūdėti. Suteik tai, Tėve. Aš dabar pavedu juos į Tavo rankas, Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

439 Ar jūs gerai jaučiatės? Ar jūs tikite, kad Dievo Dvasia paskatino jus pakelti savo ranką? Pažiūrėkime. Ar jūs tikite, kad taip ir buvo? Ar jūs tikite, kad tai ateina nuo Dievo? Aš papasakojau jums iš savo širdies.

440 Kai aš neseniai čia kalbėjau su rabinu, jis pasakė: „Pone Branhamai, jūs vadinate Jį Dievo Sūnumi, – pasakė, – toli gražu, Dievas negalėjo turėti sūnaus“.

441 Aš pasakiau: „Jis buvo Dievo Sūnus“.

442 Pasakė: „Dievas turintis sūnų? Jis nebuvo nei Jėzus, nei Kristus“. Pasakė: „Jis galėjo būti Jėzus, bet jis nebuvo Kristus“. Štai kaip tai buvo.

443 Aš pasakiau: „Pone, ar jūs patikėsite pranašais?“.

444 Jis pasakė: „Taip, žinoma, aš tikiu pranašais“. Jis buvo rabinas, žydų rabinas, Bentonas Harboras, Mičigane.

445 Aš pasakiau... Džonas Rynas buvo išgydytas, buvo aklas dvidešimt metų, sėdėjo gatvėje. Jis pasakė: „Aš paaukojau daug išmaldų Džonui“. Jis pasakė: „Kokia... kokia jėga, kokia valdžia tu sugrąžinai jam jo regą?“.

446 Aš pasakiau: „Aš nesugrąžinau jam regos. Jis atgavo savo regą per tikėjimą Jėzaus Kristaus Vardu, Dievo Sūnaus“.

447 Jis pasakė: „Kokio Dievo sūnaus? Kaip Dievas galėtų turėti sūnų?“.

448 O aš pasakiau: „Jis turėjo Sūnų“. Aš pasakiau: „Ar jūs tikite Izaijo 9:6?“.

449 Pasakė: „Žinoma“.

450 Aš pasakiau: „Apie ką pranašas kalbėjo? Mesiją?“.

451 Pasakė: „Taip“.

452 Aš pasakiau: „Kokį... kokį santykį Mesijas turės su Dievu?“.

453 Jis pasakė: „Jis buvo Dievas. Jis bus Dievas“.

454 Aš pasakiau: „Toks buvo Jėzus. Jis buvo Dievas tapęs kūnu ir... ir gyvenęs tarp mūsų. Dievas išreiškė Save per kūną. Jis... Jis buvo Dievas tapęs kūnu; Dievo Dvasia gyveno Jame pilnatvėje. Mes turime tai iš dalies“.

455 Ir mes stebime Jo Gyvybę. Taigi, Dievo Dvasia yra mumyse, bet štai kas tai yra – mes tiesiog negalime atverti tų užsikimšusių kanalų, kad leistume Dvasiai pratekėti. Taigi, Dievo Dvasia, jeigu Ji šįvakar yra bažnyčioje, turės paliudyti apie Dievo Dvasią. Ar tai tiesa?

456 Ar susirinkime turime nors kiek maldos kortelių? (Ar jis išdalino maldos korteles? Ne?) Ar turime maldos kortelių? Ne, čia nėra maldos kortelių.

457 Bet čia yra Dievas: Jo Vardas yra Jėzus Kristus. Jis yra Dievo Sūnus. Aš tikiu, kad turiu Jo patepimą. Žinia, kurią jums pamokslavau, jei ji yra iš Dievo, tegul Dievas įrodys Savo Žodį. Aš neplanavau to padaryti, bet aš... aš tiesiog jaučiu skubią reikmę tai padaryti prieš pasakant kažką toliau.

458 Kiek čia yra sergančių žmonių? Pakelkite savo ranką, kurie esate ligonys ir jums reikia Dievo, pakelkite savo ranką. Tiesiog pakelkite savo ranką, pasakykite: „Aš tikiu“.

459 Ar jūs tikite? Jei Dievas ateis čia ir padarys tuos pačius darbus, kuriuos Jis darė... Kas iš jūsų tiki, kad Jėzus Kristus dabar yra Aukščiausiasis Kunigas? Knyga Hebrajams, ar tai tiesa, broliai? Ar tai tiesa? Jis yra Aukščiausiasis Kunigas, Kuris gali atjausti mūsų silpnybes. Kas iš jūsų žino, jog tai yra Biblija? Kada Jis bus? Dabar pat; na, jeigu Jis yra, Biblijoje yra pasakyta, Hebrajams 13:8: „Jėzus Kristus tas pats vakar ir šiandien, ir per amžius“. Ar tai tiesa? Gerai. Jeigu Jis yra tas pats Aukščiausiasis Kunigas, tuomet tas pats vakar, šiandien ir per amžius, jeigu jūs prie Jo prisiliesite, kaip Jis šiandien pasielgs? Jeigu Jis yra tas pats, Jis taip pat ir pasielgs. Ar tai tiesa?

460 Anuomet moteris, vieną kartą prasiveržė pro minią ir palietė jo drabužį ir pajuto savyje, kad buvo išgydyta, ir atsitraukė, ir susimaišė su minia.

461 Daugelis žmonių lietė Jį, sakė: „O, sveikas, Rabi. Mes džiaugiamės Tave čia matydami,“ – ir panašiai. Bet tuomet ši moteris...

462 Jėzus pasakė: „Kas Mane palietė?“. Petras sudraudė Jį, bet Jis pasakė: „Aš pajutau, kad dorybė, jėga išėjo iš Manęs“. Jis apžvelgė susirinkusiuosius, kol Jis surado tą moterėlę, pasakė jai, kad ji turėjo kraujo ligą ir kad jos tikėjimas ją išgelbėjo. Ar tai tiesa?

463 Na dabar, jeigu Jis yra tas pats Aukščiausiasis Kunigas ar Jis šįvakar nepadarys to paties, jei prie Jo galima prisiliesti? Taigi, kaip Jis tai padarys? Jis dabar yra Vynmedis; mes esame šakos. Ar tai tiesa? Na tuomet Jis veiks per šakas. Jeigu tai yra teisinga šaka iš šio Vynmedžio, ji elgsis taip pat kaip ta Gyvybė esanti Vynmedyje. Ar tai tiesa? Dabar jūs melskitės; jūs tikėkite.

464 Aš melsiuosi; aš tikėsiu. Ir aš stoviu Dievo vardu, visame pasaulyje; o šis atskyrimo tarnavimas dabar pradeda trauktis ir aš žengiu į aukštesnę, Žodžio kalbėjimo tarnystę. Ir ar jūs matote, ką Dievas padarė? Jis sugrąžino tai į žmonių prieglobstį. Leidžia jiems ateiti turint teisingą priėjimą ir stebėti, kas įvyks, bet jie turi turėti teisingą priėjimą. Suprantate, suprantate? Matote, niekas negali išgydyti; Jis yra Gydytojas. Bet aš negaliu to pasakyti tol, kol Jis nepasako man to, suprantate? Bet dabar jūs galite ištarti savo tikėjimu ir gauti savo išgydymą, jeigu jūs patikėsite.

465 Jūs tiesiog, pradėkite melstis savo širdyje: „Viešpatie, leisk jam man prakalbėti“. Pažiūrėkite, kas įvyks.

466 O jeigu Jis tai padarys, aš noriu, kad kiekvienas, kuris kėlė savo ranką, kad ateitų čia ir sustotų aplink altorių ir susitaikykime su Dievu. Jūs melskitės, turėkite tikėjimą.

467 Dabar, Dangiškasis Tėve, po tokio pamokslavimo, tai yra... pakankamas pokytis. Aš meldžiu, Tėve, kad Tu suteiktum man jėgų atsipalaiduoti ir padaryti taip, kad žmonės čia atsipalaiduotų, kad mes kartu galėtume leisti Tavo Dvasiai veikti per mus. Kokia būtų nauda, jei Tu veiktum per mane, bet per juos neveiktum? Nebūtų jokio atsako. Tu atėjai į Savo miestą, kuriame buvai užaugintas ir jie susierzino dėl Tavęs. O Tu pasakei: „Negalėjau padaryti daugelio galingų darbų,“ – dėl jų netikėjimo. Šįvakar Tu esi tas pats, nes Tu esi tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Tegul visas netikėjimas bus patrauktas. Tegul jie... Jeigu netikėjimas persmelks mane ir tars: „Šįvakar tai nesuveiks,“ – aš atmetu tai. Jis pažadėjo man ir aš tikiu Juo. Taigi, leiskite netikėjimui palikti šį pastatą ir leiskite Kristui įrodyti Save esant gyvą kaip Jis pasakė, kad padarysiąs.

468 Tuomet, Tėve, jei ryte ateis galas, tuomet, Viešpatie, jie išeis neturėdami pasiteisinimo. Šie žmonės, kurie pakėlė savo rankas ir nori Tavęs, tegul sužinos, kad tai yra tikrojo Dievo Dvasia kalbanti jiems šįvakar pastate, mes pavedame šiuos dalykus Tau, Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

469 Dabar aš imu kiekvieną čia esančią dvasią į savo valdžią, Jėzaus Kristaus Vardu ar į Šventosios Dvasios valdžią. Dabar jūs melskitės.

470 Ten yra ponia, sėdi štai ten gale, antroji eilėje, štai čia, turi inkstų problemą, meldžiasi už savo išgijimą. Ar jūs norite būti išgydyta, ponia? Ar jūs tikite, kad Dievas jus išgydys? Ar priimate tai? Gerai, tuomet pakelkite savo ranką. Grįžkite namo ir būkite sveika.

471 Paklauskite šios moters ar ji nesimeldė už savo inkstų problemą. Tai tiesa.

472 Ar tai tiesa, ponia? Tai tiesa, pakelkite savo ranką, kad žmonės pamatytų.

473 Taigi, ji neturėjo maldos kortelės. Aš nepažįstu šios moters; niekada gyvenime nesu jos matęs.

474 Ar tai tiesa, ponia? Jei mes esame vienas kitam nepažįstami, pamojuokite ranka.

475 Taigi, turėkite tikėjimą, kad patikėtumėte.

476 Ar tai padaro jį tokiu pačiu? Ką ji padarė? Ji prisilietė prie Aukščiausiojo Kunigo; Aukščiausiasis Kunigas prakalbo per mane ir parodė regėjimą, tiesiog tiksliai tai, ką Jis pasakė, kad padarysiąs.

477 Jėzus pasakė: „Aš nedarau nieko, kol...“. Šv. Jono 5:19. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus negali nieko daryti iš savęs, bet tai, ką mato Tėvą darant; nes ką jis daro, tą taip pat daro ir jo Sūnus“. Ar tai tiesa? Kas iš jūsų žino, jog tai yra Raštas? Šv. Jono 5:19. Melskitės, tiesiog melskitės; nuolankiai melskitės.

478 Čia, aš pamačiau vyresnio amžiaus moterį sėdinčią štai ten gale, kur rodo mano piršto linija. Ar jūs nematote tos Šviesos tvyrančios virš tos moters štai čia? Pažvelkite ten; tik pasukite savo galvą ir pažiūrėkite čia. Moteris pavertė savo galvą aukštyn. Ji yra senyvo amžiaus; ji turi žilus plaukus. Ji turi problemą su savo akimi. Ji turėjo kata... ji akyje turi kataraktą ir jie bandys ją pašalinti. Ir jai jau anksčiau buvo daryta kataraktos operacija. Tai yra TAIP SAKO VIEŠPATS.

479 Taigi, motina, ar tai tiesa, ar ne? Jei tai tiesa, pamojuokite savo ranka. Jei mes esame vienas kitam nepažįstami, pamojuokite ranka. Štai taip. Dabar ar jūs tikite visa savo širdimi? Dabar turėkite tikėjimą; tik tikėkite Dievu.

480 Taigi, prie ko ji prisilietė? Ji prisilietė prie Aukščiausiojo Kunigo. Jeigu jūs patikėsite – viskas yra įmanoma. Jei gali patikėti; viskas yra įmanoma tiems, kurie tiki. Aš stebiu; tiesiog ir toliau melskitės, kur bebūtumėte, balkone ar kur bebūtumėte, nesvarbu. Toliau melskitės. Tiesiog pasakykite: „Viešpatie, prisimink mane. Aš sergu“.

481 Taigi, nesistenkite savęs sujaudinti. Tiesiog pasakykite: „Viešpatie, aš tikiu, jog šis vyras sako tiesą. Aš tikiu“.

482 Dabar supraskite, ką Angelas man pasakė? „Jei padarysi taip, kad žmonės tavimi patikės...“. Patikėti manimi ne kaip žmogumi, patikėti Žinia, kurią aš jums sakau. „...patikės tavimi ir melsdamasis būsi nuoširdus, niekas neatsilaikys prieš tavo maldą“. Tai pasakė man tas Žmogus.

483 Aš matau verkiančią moterį, braukia ašaras nuo akių. Jeigu ji patikės manimi kaip Dievo pranašu, ji sėdi čia pat prieš mane, Dievas ją išgydys. Aš jūsų nepažįstu, niekada jūsų nemačiau. Bet jūs nesate iš čia, jūs esate iš Grants Pas. Jeigu jūs patikėsite visa savo širdimi, jūs būsite išgydyta.

484 Dieve, ji tai praleis; neleisk jai to praleisti, Viešpatie.

485 Ponia Kriuger? Aš metu jums iššūkį patikėti Juo. Turėkite tikėjimą.

486 Aš nepažįstu šios moters; niekada gyvenime nesu jos matęs, Dievas tai žino. Nėra jokios galimybės, kad galėčiau ją pažinoti. Ji yra tiesiog ten sėdinti moteris.

487 Jei mes esame vienas kitam nepažįstami, ponia, pakelkite savo ranką. Gerai. O... Na, tai, ką Jis jums pasakė, ar tai tiesa? Pamojuokite savo ranka pirmyn ir atgal, štai taip. Gerai. Ar jūs tikite?

488 Aš matau moterį sėdinčią ten pačiame gale. Ji vilki mėlynai-baltai taškuotą suknelę. Savo kairėje pusėje ji turi gumbą. Turėkite tikėjimą; neabejokite. Nepraleiskite to. Dievas... Ponia Grifif, turėkite tikėjimą Dievu. Tikėkite visa savo širdimi ir Visagalis Dievas išgydys ir padarys sveika.

489 Dabar, ar jūs tikite visa savo širdimi? Ką jūs apie tai galvojate?

490 Ar jūs tikite, kad Dievas gali išgydyti, sese? Žinoma, kad Jis gali. Ar jūs tikite, kad tai pasitrauks, jūsų... Gerai, jūs galite turėti tai, ko prašote. O...

491 Ar jūs dabar Juo tikite? Tuomet Dvasia, kuri mane ten perkėlė yra ta pati Dvasia, Kuri pasirodo čia, Kurią nufotografavo mokslo pasaulis, pats pirmasis kartas, kai Antgamtinė Būtybė buvo apskritai nufotografuota. Tai yra didelis Ugnies Stulpas, kaip Tas vedęs Izraelio vaikus, šįvakar Jis čia patepa mus, daro tuos pačius darbus, kuriuos Jis darė būdamas Jėzuje Kristuje žemėje.

492 „Dar trumpam ir pasaulis Manęs daugiau nematys, – pasakė Jėzus, – bet jūs Mane matysite, nes aš ('Aš' yra asmeninis įvardis), aš būsiu su jumis, netgi jumyse, iki pasaulio pabaigos. Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius“.

493 Žmonės (O, Dieve!), nejau negalite suvokti? Visiškai nekreipkite dėmesio į šį nedidelį, susikūprinusį, plikagalvį vyrą stovintį štai čia, bandantį jums pasakyti šiuos dalykus. Nežiūrėkite į mane, neturintį išsilavinimo, neišauklėtą; nekreipkite į tai dėmesio. Stebėkite tos Dvasios prigimtį, kuri per tai veikia. Tikėkite Viešpačiu Jėzumi! Tai ne aš; aš jūsų nepažįstu, nieko apie jus nežinau. Tai yra Jis, Kristus išpildantis Savo Žodį, tai, ką Jis pasakė padarysiąs.

494 Nepamirškite, galas artėja. Ieškokite priebėgos, kol galite, kol pagonims malonės durys yra atvertos. Ieškokite priebėgos; tai yra TAIP SAKO VIEŠPATS.

495 Aš kviečiu kiekvieną iš jūsų, kuris neturi ramybės, kuri nuvestų jus į tą vietą, ateikite čia, sustokite šalia šio altoriaus. Kiekvienas čia esantis nusidėjėlis, kiekvienas atpuolęs, aš noriu, kad jūs ateitumėte ir atsistotumėte čia pat prie altoriaus. Jei Dievo Dvasia yra čia, kuri jus pažįsta, neabejotinai Jis žinos, ką padaryti.

496 Telaimina jus Dievas, pone. Atsistokite ir ateikite čia; pažiūrėkite, koks nuoširdus esate. Ar ateitumėte iš galo į čia, jei tai reikštų skirtumą tarp ėjimo į Dangų ir jūsų išgelbėjimo praradimą?

497 Jūs pasakysite: „Esu bažnyčios narys. Aš buvau atgimęs iš naujo“.

498 Ar jūs turite tą meilę, ar esate tuo užtikrintas? Nespėliokite šiuo klausimu. Sugiedokime dabar.

Aš myliu Jį, aš myliu Jį

Nes Jis pirmas mane pamilo (Telaimina tave Dievas, mano broli).

Ir sumokėjo už mano išgelbėjimą
Ant Kalvarijos.

499 Tegul kiekvienas nusidėjėlis dabar ateis. Ar atsistosite čia? Nesvarbu kokiai bažnyčiai priklausote, kokiai religijai, kokia jūsų odos spalva, kas jūs bebūtumėte.

500 Telaimina tave Dievas, jaunuoli. Tegul Viešpats padarys tave pamokslininku. Gerai, ateikite. Ar dabar ateisite, dar prieš mums sugiedant giesmę? Jūs, kurie pakėlėte savo ranką, norintys surasti tą ramybę, ateikite; ramybę, kuri viršija visą supratimą. Ar ateisite?

Aš myliu Jį, (Taip, tam yra reikalinga Jo meilė, kad būtumėte ten perkelti).

Aš… (Atsistokite dabar ir nusileiskite čia, ar padarysite tai?).

Nes...

Ir… (Ar ateisite? Buvo iškeltos apie trisdešimt rankų). …-gelbėjimą

Ant Kalvarijos medžio.

501 Taigi, tik akimirkai. Telaimina jus Dievas, kurie stovite čia, jūs, trys vyrai. Aš maniau, kad pirmavo moterys.

502 Pasiklausykite! Tai skirta bažnyčiai! Tai bus sakoma Viešpaties Vardu! Aš pranašauju! Dėl šios priežasties mes negalime turėti prabudimo; dėl šios priežasties Dievo Dvasia negali judėti auditorijoje; dėl šios priežasties mano tarnystė bus... regis, žmonėms tampa nepopuliari: Šventoji Dvasia ateina ir patvirtina viską, ką Jis pasakė, kad padarys, o žmonės pakelia savo rankas, bet pasilieka sėdėti savo vietoje. Tai nėra nuoširdu.

503 Tuomet, kaip jūs tikitės turėti išgydymo tarnavimą? Kaip jūs galite tikėtis, kad bažnyčia pasieks savo tobulumą, kai rankas pakelia trisdešimt žmonių, o ateina tik trys?

504 Išgirskite tai! Tai yra Viešpaties Vardu: Amerikos dienos praėjo; ji daugiau nebepakils. Ji yra pakeliui į žlugimą. Aš kalbu Viešpaties Vardu.

Aš…

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF