Pamokslų sąrašas

Tobulo žmogaus ūgis

Ačiū tau, broli Nevili. Telaimina jus Viešpats.

Gera ir vėl sugrįžti į maldos namus šį rytą. Malonaus labo ryto jums visiems. Ir aš viliuosi, kad ši diena mums visiems bus įsimintina mūsų Viešpaties Akivaizdoje. Taigi, šiam rytui aš turiu paruošęs pamoką. Noriu iš karto pereiti prie šios pamokos, nes tai... aš manau, kad tai yra svarbu. Ir tai... Ir kad nereikėtų ilgai varginti minios, žinote, kad nereikėtų ilgai stovėti, yra daug stovinčių. Aš iš karto pereisiu prie pamokos.

2 O šiandien vakare norėsiu kalbėti tema: „Mano gyvenimo Vedlys“. Ir aš viliuosi, kad dauguma, kurie galės, tiek kiek galės būti, ateis pasiklausyti šį vakarą. Visgi, jeigu turite savo bažnyčią, žinoma... mes... mes norime, kad jūs būtumėte sa... savo bažnyčioje. Tokia yra jūsų pareiga – būti joje, ten, kur yra jūsų pareigos postas, kad leistumėte jūsų šviesai šviesti.

3 Taigi, mes vis viliamės kiekvieną kartą jums susirinkus, kad čia turėsime šiek tiek daugiau vietų. Tačiau mums nelabai su tuo sekasi, o visur... Turto globėjų taryba stengėsi padaryti viską, ką galėjo. Ir jie siuntė pažiūrėti vienos vietos, jiems ji tiko; jie siuntė pažiūrėti kitos vietos ir tie nesutiko. Vėl sugrįžo ir patvirtino tą ankstesnę vietą ten, ir vėl viskas iš pradžių. O, ką mums teko išgyventi! Bet, žinote, šėtonas visada kovoja prieš tai, kas teisinga. Tik nepamirškite, jūs visada esate teisūs, kai...

4 Man buvo įdomu, kur tu esi, Antanai? Aš matau, kad tu susitikai su savo tėvu. Ir aš peržvelgiau visą auditoriją. Jis pasakė, kad tu sėdėsi kažkur ten. Mes džiaugiamės, kad tu esi su mumis ir tavo tėvas čia su mumis, brolis Milanas iš Niujorko. Viliuosi šį kartą vykdamas į užsienį, kad galėsiu praleisti dar vieną pavasarį, skrisiu iš Niujorko kažkur į užsienį, jeigu Viešpats leis.

5 Ir taip, mes labai džiaugiamės dėl kiekvieno iš jūsų. Tiesiog... tiesiog yra labai puiku, kad jūs čia esate.

6 Ir praėjusį vakarą mes labai šauniai praleidome laiką arba bent jau aš. Aš turėjau… [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] „Izaijas šventykloje“. Ir taip jūs...

7 Ir šį rytą mes norime kalbėti tema arba mokyti, tiksliau, jeigu galėsime apie: „Gyvosios Padangtės statymą“; statymą... statymą gyvosios, gyvojo Dievo Padangtės, kurioje Jis gyvena, tobulo Žmogaus; gyvoji, gyvojo Dievo Padangtė, kurioje Jis gyvena“. Ir jeigu...

8 Aš girdėjau, kad čia yra mokančių gerai giedoti. Man vis nepavyksta to išgirsti. Ir šį vakarą aš pasistengsiu čia ateiti. Mano žmona papasakojo man apie brolį Ungreną, aš manau, kad tokia buvo jo pavardė, iš... iš Tenesio. Taigi, jis buvo čia praėjusį vakarą. Aš nematau jo šį rytą, bet aš manau, kad jis yra kažkur čia. Šį vakarą norėčiau išgirsti jį giedant „Nužengė iš Savo Šlovės“ arba „Koks didis tu esi“. Aš norėčiau tai išgirsti. Kas iš jūsų norėtų išgirsti brolį Ungreną? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] O, man... man patinka geras giedojimas. Ir Meda pasakė, kad jo balsas buvo panašus į baritoną. Ir tai primena man mūsų brolį Baksterį; jis taip pat yra giesmininkas kaip mums visiems tai yra žinoma. Taigi, „Nužengė iš Savo Šlovės“ arba „Koks didis Tu esi“. Aš manau, kad dabar pamačiau, kur jis yra štai... Ar galėsi, broli Ungrenai, šį vakarą, jeigu tu nieko prieš, jeigu pasiliksi? Ar tu ketini pasilikti ar pasistengsi pasilikti vakariniam tarnavimui? Na aš... aš... Na aš ne... Sakau jums apie tai, jeigu mes... aš niekam nenoriu sukelti nepatogumų. Bet kodėl gi ne... tuomet, jeigu mes... kai mes pamokslausime „Septynis Antspaudus“, galbūt tada galėsi atvykti. Aš norėčiau tai įrašyti, suprantate, kad turėčiau tai: „Koks didis Tu esi“ ir taip pat: „Nužengė iš Savo Šlovės“, tuo laiku.

9 O, juk tai yra puiku tarnauti Viešpačiui? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Aš nežinau, ką daryčiau, jeigu nebūčiau Krikščionis!…?…Tiesiog yra taip gera būti Krikščioniu. Aš tiesiog jaučiuosi taip lyg galėčiau pradėti šokinėti aukštyn ir žemyn, ir šaukti iš visos gerklės. Būti Krikščioniu – susimąstykite apie tai, visiškai įsitvirtinę Kristuje!

10 Aš žinau, kad kaskart ne taip ištariu šio vieno vyro pavardę. Tai arba S. T., ar T. S, ar kažkaip panašiai. Sumnersas, brolis Sumneris. Jis... Aš noriu padėkoti jam ir jo brangiai žmonelei. Aš manau, kad ji praleido maždaug, atrodė kad apie šešis mėnesius, spausdindama šiuos „Septynis Bažnyčios Periodus“. Ir dabar mes juos čia turime, atspausdintus, paruoštus korektūrai ir galiausiai knygos formatui, „Septyni Bažnyčios Periodai“. Sese Sunmers, kur tu bebūtum, tikrai tu būsi nieko prieš, kad mes tau už tai užmokėtume. Tai... buvo atliktas didelis darbas. Na, knyga yra štai tokio storio. Man prireiktų apie šešių mėnesių, kad gerai ją perskaityti, jau nekalbant apie nurašymą iš garsajuostės ir daugkartinį perklausymą ir išėmimą pasikartojančių vietų, ir paversti tai knyga. Mes paruošime ją ir greitai išsiųsime ją į spaustuvę. Nes mes manome, kad tai yra dalykas, kuris dabar pat turėtų atsidurti žmonių rankose ir kad jūs galėtumete tai išnagrinėti. Ir Bilis tik ką man rodė, kai aš čia buvau atėjęs prieš kelias minutes, kad... kad... kad ji buvo... dabar ji yra paruošta būti perduota spaustuvei. Taigi, sese, maldykla tau už tai sumokės. Aš nesitikėjau, kad tu tai darysi už dyką. Ir... ir ar... arba mes... kai mes atspausdinsime knygą ir turėsime jai nustatyti kainą, ar panašiai, mes padarysime taip, kad nuo kiekvienos parduotos knygos kainos tau atitektų tam tikra dalis, kiek tai bebūtų. Tu tiesiog pakalbėk su taryba, turto globėjų taryba arba su kuriais nors iš jų ten, ir jie pasirūpins šiuo klausimu. Tegul Viešpats tave gausiai palaimina.

11 Čia sėdi broliukas ir sesė Kidai, jiems šiek tiek trūksta iki šimto metų amžiaus, tik šiek tiek. Ir aš neseniai ją buvau sutikęs ir ji pasakė: „Na, greičiausiai tai paskutinis kartas, kai tave galiu pamatyti, broli Bili“. Pasakė: „Aš taip senstu“.

12 Aš pasakiau: „O, tai bent! Aš nenoriu, kad tu taip sakytum. Jūs esate kaip senoji motina ir tėvelis“. Mes mylime brolį ir sesę Kidus. Mes visi mylime. Ir tai tiesiog...

13 Tai kažką su manimi padaro, kai matau juos ateinančius į bažnyčią, štai tokią seną porą. Ir tik pagalvokite, jie pamokslavo Evangeliją dar prieš man gimstant. O dabar aš esu senas vyras. Taip, tik pagalvokite, jie jau pamokslavo dar man negimus. Ir štai aš dabar esu čia, pradedu galvoti, kad aš pats pradedu stipriai senti. Aš kaip tik galvojau, kad daugiau nebeturiu jėgų. Bet aš pamačiau ateinančius brolį ir sesę Kidus: „Šlovė Dievui! Aleliuja!“. Tada pasakiau: „Ne, aš vis tik puikiai jaučiuosi“. Taip, pone. Matyti juos, kaip jie gali, kaip jie iš tiesų mus įkvepia!

14 Tada tu suvoki, kad jie yra beveik dvigubai už mane vyresni ir toliau tarnauja tarnavimo laukuose. Atėjo šį rytą ir paprašė knygų, kad galėtų paimti knygų ir parduoti jas. Norėjo garsajuosčių, kad galėtų eiti visur ir paleisdami įrašus atkovoti sielas, būdami beveik šimto metų amžiaus. Taigi, kur yra jūsų „du sparnai“ apie kuriuos mes kalbėjome praėjusį vakarą? Taip. Aš pats susimąstau: „Kur yra manieji?“, kai jis papasakojo tai... tai vakar. Kiek tau metų, sese Kid? [Sesuo Kid sako: „Man aštuoniasdešimt vieneri“ – Red.] Aštuoniasdešimt vieneri. Kiek tau metų, broli Tomai? [Brolis Tomas sako: „Aštuoniasdešimt dveji“ – Red.] Aštuoniasdešimt vieneri ir aštuoniasdešimt dveji metai ir vis dar aktyviai naudoja savo „sparnus“, vis dar veikia.

15 Jeigu Ohajuje įvyksta kažkas negero ir sesė Kid apie tai sužino – mūsų namuose suskamba telefonas. Kažkurią dieną ji paskambino ir buvo gimęs kūdikėlis, mergytė, aš manau, kad taip buvo, buvo gimusi, ir jos viduriai buvo išvirtę lauk. [Sesuo Kid sako: „šlapimo pūslė“ – Red.] Šlapimo pūslė buvo išorėje. O daktaras nežinojo, ką su tuo daryti ir jis bijojo atlikti operaciją. Mes pasimeldėme. [„Išoperavo, broli Branhamai, ir įdėjo ją atgal į vietą, nes jie sakė, kad ji kitaip neišgyvens. Ir jie tiesiog sudėjo vidurius atgal į vietą“.] Sudėjo vidurius atgal į vietą, atliko operaciją ir galvojo, kad ji neišgyvens. Bet ji išgyveno. [„Nebuvo praėjimo“.] Tada nebuvo praėjimo... tiesiojoje žarnoje, kad maistas galėtų praeiti. Ir sesė Kid dar kartą paskambino. Mes dar kartą pasimeldėme ir dabar tiesioji žarna susitvarkė. Ir štai ji yra čia kaip liudininkė; taip pat ir daktaras. Suprantate? Tai yra liudijimas, kad Viešpats Jėzus yra didis Kūrėjas! Ar matote, ką šėtonas bandė padaryti? Atimti kūdikėlio gyvybę. Ir po to, aš manau, ta ponia atėjo pas Viešpatį. [„Ji sugrįžo pas Viešpatį būtent mano namuose“.] Sugrįžo pas Viešpatį. Sesuo Kid atvedė ją pas Kristų po to, kai su jos kūdikiu įvyko šis didelis stebuklas.

16 Man paskambino iš Kalifornijos, vakar, broliukas tarnautojas iš ten, su kuriuo aš buvau, kai pirmą kartą buvau nuvykęs į Kaliforniją, prieš daug metų. Jo anūkėlis buvo gimęs su... su keturiais... trimis širdies vožtuvais, kurie buvo užsidarę. Ir aš papasakojau jam apie aną atvejį. Aš pasakiau: „Dievas, kuris galėjo sukurti aną ir išgydyti jį, tikrai gali išgydyti tavo anūką“. Tiesiog pasakyk berniukui, kad jis būtų labai drąsus.

17 Ir tas berniukas buvo tame susirinkime, kai aš pirmą kartą buvau Kalifornijoje, maždaug prieš aštuoniolika metų, šešiolika metų, tai nutiko. Ir taip aš buvau Kalifornijoje. Ir jis bu... Tas susirinkimas padarė tokią įtaką tam berniukui, kad... Kai jie laikė kūdikėlį, jam gimus, ir jie pamatė, kad kažkas buvo negerai, jis buvo melsvas ir jie bandė dirbtiniu būdu įpūsti jam deguonies ir panašiai. Ir neatrodė taip, kad jis išgyvens ir daktarai po to atliko tyrimus ir atrado, kad trys vožtuvai jo širdyje buvo užsivėrę. Visiškai neatsiverdavo, suprantate, tik vienas vožtuvas pumpavo. Ir jis paskambino savo tėveliui ir pasakė: „Tėveli, paskambink broliui Branhamui, nieko nelaukęs. Papasakok jam viską... 'Kad tiesiog paprašytų Kristaus. Jis tai padarys'“. Štai taip. O, tai bent! Ta įtaka, ką jie pamato, suprantate, apie ką mes ir kalbėjome praėjusį vakarą. Tinkamas dalykas tinkamu laiku.

18 Na, jeigu mes ir toliau kalbėsime taip ir neprieisime prie pamokos, ar ne? Tai yra tiesiog kaip cukranendrių melasos valgymas šaltą rytą, ji yra tokia tiršta, žinote, labai lipni. Mes džiaugiamės, kad toks yra ir mūsų bendravimas. Taip, pone.

19 O dabar nurimkime, dabar pat ir pereikime prie pamokos. Galbūt... Aš nežinau ar jums tai matysis, ar ne, kas yra ant klasės lentos. Galbūt, jeigu aš ją štai taip paversiu aukštyn, netrukus, na, taip mes galėsime, dabar, kai kurie iš jūsų…Brolis Edgaras Dokas Branhamas sako: „Gal norėtum, kad ji būtų apšviesta?“ – Red.] Ką sakai? [„Ar nori, kad lenta būtų apšviesta?“]. Ne, nemanau, kad to reikia, bent jau dabar, Dokai. Galbūt tik šiek tiek. [„Tiesiog ant grindų galiu padėti prožektorių“.] Na, mes... bus galima tai padaryti, kai aš... Ar prožektorių turi čia? Gerai. Tiesiog įjunkime jį. Ar ten gale jums matosi? Ar matosi? Jeigu matosi, pakelkite savo ranką, jeigu galite matyti tą lentą, kas joje parašyta. Ne. Gerai. Įjunkite apšvietimą. Taigi, kol jie dabar jį paruoš...

20 Šį rytą pradedu pavėluotai; arba, ne, ne, tiksliau penkiolika minučių anksčiau. Ir taip, tuomet, dabar mes visiškai neskubėsime, nes mes nenorime to daryti paskubomis. Kai pradedi skubėti, tuomet tu tiesiog klaidingai išsakai tuos dalykus, apie kuriuos ketinai kalbėti. Taigi, kažkurią dieną aš klausiausi garsajuostės, kaip jums ir sakiau, ir man teko dėl savęs susigėsti; ne dėl to, ką aš pasakiau, bet dėl to, kad kalbėjau per greitai ir tai skambėjo kaip susijaudinusio žmogaus kalba. Jaučiu, kad turiu luktelėti. Tai...

21 Kažkurią dieną pamačiau vietą, kurioje jie ketina pradėti statyti didelį zoologijos sodą, čia, Luisvilio viduryje. Ir ponas Braunas, manau, kad jis, buvo ten, paaukojo vieną milijoną dolerių to zoologijos sodo statybai. Na, jeigu aš juos turėčiau, aš beveik galėčiau atiduoti juos tam, kad gyvūnai būtų išleisti į laisvę. Aš... aš netikiu, kad ką nors štai tokiu būdu reikia uždaryti į narvą. Aš tiesiog… Nuėjęs į zoologijos sodą pamatau tuos vargšus, senus gyvūnus, lokius ir liūtus ir kitus, vaikštinėjančius pirmyn ir atgal, įkalintus visam gyvenimui, suprantate. Tai priverčia tave blogai pasijusti . Juk galiausiai jie yra įkalinti per žmogaus sumanumą, kuris yra protingesnis už juos. Suprantate? Ir jie sugauna juos ir įkalina.

22 Ir aš manau, kad velnias daro tą patį. Jis paima brangius žmones, kurie turi būti laisvi didingose Dievo vietovėse ir laukuose, ir panašiose vietose, bet jis atveda jį į kažkokios denominacijos kalėjimą ar kažkokios religijos, ar dar kažko, ir ten jį suriša. Tai yra toks siaubingas dalykas.

23 Man nepatinka zoologijos sodai. Bet tu gali jaustis panašiai kaip vienas iš tų gyvūnų, kai esi įkalintas ir tiesiog stengiesi išsilaisvinti, žinote, kad išeitum į laisvę ir galėtum kažką nuveikti.

24 Dabar prieš pereidami prie Žodžio, prisiartinkime prie Žodžio Autoriaus, mums palenkiant savo galvas maldoje.

25 Mūsų maloningasis Dangiškasis Tėve, šį rytą mes ir vėl susirinkome Viešpaties Jėzaus Vardu, Tavo brangaus Sūnaus. Dievas, įsikūnijęs, atėjo į žemę mūsų nuodėmių permaldavimui ir numirė, Teisusis; tam kad mes per Jo teisumą, būdami neteisūs, galėtume būti ištobulinti Jame. Mes ateiname išpažindami, jog esame neverti, Viešpatie. Mumyse nėra nieko gero. Ir mes visi esame tame pačiame, dideliame kalėjime. Nesvarbu kuriame kampe stovime, mes vis tiek visi esame kalėjime. Negalime vienas kitam padėti. Bet, Dievas, iš Savo beribio gailestingumo nužengė ir atidarė kalėjimo duris tam, kad mus išlaisvintų. Mes daugiau nesame įkalinti narve. Mes daugiau nesame pasaulio zoologijos sode, bet dabar mes esame laisvi. Mes išorėje.

26 O, kaip mes mylime Jį ir branginame Jį! Mes galime vaikščioti neaprėpiamais Jo pažado laukais ir matyti kaip tie pažadai pasireiškia mūsų priešakyje! Ir savo akimis matyti kaip didis Dievas iš Amžinybės priešais mus atsiskleidžia ir realiai Save apreiškia, taip kaip Jis tai padarė senųjų laikų pranašams. Žinome, kad jie ilsisi turėdami užtikrintumą, jog vieną dieną jie ir vėl bus atstatyti, po to, kai šis gyvenimas pasibaigs, prisikėlimo metu, Amžinajam Gyvenimui, kuris niekada nepraeis. Mūsų kūnai nesens. Ir mes niekada nemirsime. Ir mes niekada nealksime. Ir mes neturėsime jokių poreikių. Mes tiesiog vaikščiosime su Juo. Mes norime išgirsti kaip Jis pasakys: „Įeik į Viešpaties džiaugsmą, kuris buvo paruoštas tau prieš pasaulio sutvėrimą“. Dar prieš įsliūkinant nuodėmei, Jis jau buvo viską paruošęs, taip kaip ir Adomui su Ieva, kad jiems niekada nereikėtų sirgti ar vargti. Taigi dabar Jis yra mums tai paruošęs ir Jis iš anksto žinojo, kad mes turėsime pasirodyti. Nuodėmė pastatė didelę blokadą, bet dabar nuodėmė buvo pašalinta per Jėzaus Kraują. Dabar mes esame susieti su pažado Žeme per Dievo pažadą, kuris yra Amžinas.

27 Palaimink mus dabar, Tėve, kai mes nagrinėsime Tavo Žodį. Mes norime sužinoti, kokiais žmonėmis mes privalome būti tam, kad patektume Ten. Padėk mums šiandien šioje pamokoje, kad su mumis galėtų būti didis, Vyriausias Mokytojas, Šventoji Dvasia, kad nužengtų ir apreikštų mums Save per Savo Žodį. Nes mes prašome to Jo Vardu ir Jo Šlovei. Amen.

28 Dabar pirmiausiai aš norėčiau, kad jūs su manimi atsiverstumėte Antrąjį Petro, pirmą skyrių. Aš noriu perskaityti dalį iš šios Rašto vietos, Antrasis Petro, pirmas skyrius. Taigi, jums, kurie turite popieriaus ir pieštukus...

29 Ir aš manau, kad šį rytą man pasakė, kad... kad kartais, kai aš pasuku galvą į kitą pusę, dėl to įrašas garsajuostėje tampa tylesnis. Aš tikrai to sąmoningai nedarau. Ir aš manau, kada nors, jeigu mums pavyks įsigyti pakabinamą mikrofoną... mes pakabinsime jį čia ant lubų. Tuomet nesvarbu, kur bestovėsi, vis tiek bus gerai. Tai būtų tiesiog tobula, iš visų pusių, mikrofoną pakabinus ant lubų.

30 Taigi dabar man kalbant... Ir jeigu jūs, po susirinkimo, jeigu norėsite galėsite persipiešti šią schemą. Aš taip pat turiu ją ir štai čia. Aš pakabinsiu ją čia priekyje, jeigu jūs norėtume kada nors ją persipiešti. Šią popietę susirinkome šiek tiek anksčiau tam, kad galėtume įsigilinti.

31 Taigi, mes artėjame prie „Septynių Antspaudų“. Mes neseniai užbaigėme „Septynis Bažnyčios Periodus“. O šiame pamoksle bus mokoma apie tai, kas parodys kokia yra žmogaus dalis, to, kuris turi būti atpirktas Viešpaties Jėzaus Krauju ir kuris bus tame Bažnyčios periode, tame Amžinajame Bažnyčios periode, Antspaudų pabaigoje. Taigi, mes žinome, kad turime Septynis Trimitus, Septynias Rykštes, Dubenis ir taip toliau, prie kurių prieisime eidami toliau. Bet mes laukiame, kol turėsime daugiau vietos, kad galėtume susodinti žmones.

32 Taigi, ir aš pamaniau, kad šitai bus tinkama taip, kaip ir tikėjausi. Aš nesitikėjau, kad nubraižysiu šią schemą, tačiau kažkurią dieną buvau kartu su savo brangiais draugais Koksais, Kentukyje. Aš atvykau, pamaniau, kad galbūt pavyks skirti dar vieną dieną voverių medžioklei, prieš pasibaigiant sezonui. Ir aš buvau aukštai miškuose su savo draugu Čarliu, stovėjome ten, ir Rodniu, jo broliu. Aš nemačiau nei vienos voverės. Manau, kad atbaidžiau jas, kai būnant ten miške pradėjau šūkauti. Tada šitai man apsireiškė, vyrukai ir... ir sesė Neli ir Mardži, ir aš tada jums pasakiau, kad aš jums papasakosiu tai Sekmadienį, kai prie to prieisiu. Šitai man apsireiškė, tema pamokslui apie kurią aš ketinau kalbėti. Ir kaip visa kita tiesiog su tuo susisiejo! Ir, o, man tai patinka. Ten buvo tikra... tikra šūkavimo dvasia, ten aukštai miške.

33 O dabar, perskaitykime dabar, Pirmas Petro ar... Antras Petro, tiksliau, pirmasis skyrius, dalis iš jo.

Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, tiems, kurie su mumis gavo tokį pat brangų tikėjimą per Dievo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumą:

34 Man patinka kaip čia pat yra pasakyta, nes visa mano tema šį rytą yra pagrįsta tikėjimu. Suprantate? Leiskite man tai dar kartą perskaityti. Įdėmiai klausykite.

Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, tiems, kurie... gavo... gavo tokį pat brangų tikėjimą per Dievo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumą…

35 Atkreipkite dėmesį, jis sako, jog: „Aš gavau šį tikėjimą ir aš kreipiuosi į tuos, kurie gavo tokį pat brangų tikėjimą“. Aš noriu... Tai nėra skirta išoriniam pasauliui. Tai skirta Bažnyčiai, suprantate, tiems, kurie yra Kristuje.

Malonė ir ramybė tepadaugėja jums per Dievo ir (per) Jėzaus, mūsų Viešpaties, pažinimą.

Pagal tai, kaip Jo dieviška jėga davė mums visa… Jo dieviška jėga davė mums visa, kas priklauso gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą to, kuris pašaukė mus į šlovę ir dorybę;

kuriomis mums yra duoti... duoti be galo dideli ir brangūs pažadai, kad per tuos (tuos pažadus) jūs būtumėte dieviškos prigimties dalininkai...

36 Dabar labai gerai tai įsisavinkite. Šį rytą mes nepamokslaujame; mes tiesiog mokome šią pamoką. „Dieviškos prigimties...“. Leiskite man dar kartą perskaityti tą ketvirtą eilutę, kad jūs nepraleistumėte jos. „Kuriomis mums yra duoti...“.

Kuriomis mums yra duoti be galo dideli ir brangūs pažadai, kad per tuos (tuos pažadus) jūs būtumėte dieviškos prigimties dalininkai, pabėgę nuo sugedimo, esančio pasaulyje per geismą.

37 Matote: „pasaulyje,“ – mes dabar esame nuo to atsiskyrę. Jis skiria šitai Bažnyčiai. Štai kodėl šį rytą mes čia esame, tam kad atrastume, koks yra kelias, koks yra Dievo reikalavimas. Čia nėra tokio žmogaus, kuris mylėtų Dievą, bet nenorėtų... nenorėtų tapti panašesnis į Kristų. Taigi, čia tai yra išdėstyta. Kiekvienas Krikščionis! Aš esu senas veteranas. Pažvelkite į brolį ir sesę Kidus čia, greičiausiai šiame pastate jie yra vyriausi. Bet jeigu aš paklausčiau jų: „Koks yra jūsų širdies troškimas?“. Tai būtų: „Būti arčiau Dievo“. Kai jūs sužinote apie Kristų, jame yra kažkas, kas išreiškia tokią meilę, jūs tiesiog stengiatės patekti į Jį.

38 Atleiskite man už tokį išsireiškimą. Aš pasakiau čia savo žmonai, neseniai, ji... mes abu senstame ir aš pasakiau jai, aš tariau: „Ar tu myli mane kaip ir anksčiau?“.

Ji pasakė: „Aš tikrai tave myliu“.

39 Ir aš pasakiau: „Žinai, aš myliu tave taip stipriai, kad norėčiau paimti tave ir įtraukti tave į savo vidų, kad mes tiesiog galėtume būti, iš tiesų būti viena, labiau“.

40 Dabar paimkite tai ir padauginkite iš šimto milijonų ir tada sužinosite kaip tikintysis, kuris pamilsta Kristų, nori patekti į Jį, nes tai yra meilė. Ir čia Jis mums parodys kaip per šiuos pažadus mes galime tapti Dieviškos Kristaus prigimties dalininkais. Šiuose mirtinguose kūnuose, kaip mes galime būti dalininkais.

41 Šioje vietoje noriu šį tą pridurti. Priežastis, dėl kurios aš manau... Taigi, kažkas visiškai neteisingai mane suprato, čia ne taip seniai. Aš gavau laišką nuo tarnautojų asociacijos, kuriame buvo sakoma, jog aš tikiu, kad buvo... „Mes turime giminingas sielas. Ir mes turime palikti savo partnerius, jeigu mūsų sielos nėra giminingos, tam kad galėtume susituokti su kitu, su kuriuos mūsų sielos giminingos“. O, tai bent!

42 Aš pasakiau: „Aš nesu kaltas dėl tokios erezijos“. Aš visada buvau prieš tokius dalykus. Aš... aš netikiu tuo. Tikrai ne. Aš tikiu, kad porininką mums duoda Dievas. Tai tiesa. Ir tada mes tampame vienas kito dalimi. Tai tiesa. Ir prieš vyrui susituokiant, jam derėtų apmąstyti šiuos dalykus, išnagrinėti tai.

43 Kažkurią dieną jaunuolis uždavė man klausimą, pasakė: „Ar jums atrodo, kad aš galėčiau, man derėtų vesti, brolį Branhamai, tokią ir tokią merginą?”.

Aš pasakiau: „Kaip dažnai tu apie ją galvoji?“.

Jis pasakė: „O, tai bent, aš tiesiog myliu ją“.

Aš pasakiau: „Na, jeigu tu negalėsi be jos gyventi, tuomet tau derėtų ją vesti. Bet jeigu tu gali be jos gyventi, geriau nevesk. Todėl, bet jeigu tai neleis tau gyventi, tau derėtų... tau derėtų tiesiog imti ir susituokti,“ – pasakiau aš. Ir taip, ką aš norėjau jam perteikti, šitai, kad jeigu tik tu ją taip stipriai myli...

44 Taigi, dabar pat, prieš jums susituokiant, viskas yra tiesiog šaunu ir gražu. Bet po to, kai jūs susituokiate, tuomet prasideda gyvenimo sunkumai ir išbandymai. Štai tada jūs turite taip stipriai vienas kitą mylėti, kad suprastumėte vienas kitą. Kai esate nusivylęs ja, ji nusivylusi jumis, bet jūs vis tiek suprantate vienas kitą.

45 Štai kaip yra ir su Kristumi. Suprantate? Mes turime taip stipriai Jį mylėti iki tiek, kad kai mes kažko prašome, o Jis mums to nesuteikia, tai nei kiek mūsų neišjudina. Suprantate? Suprantate? Kodėl? Ir vienintelis būdas, kuriuo galite tai pasiekti, tai – tapti Jo dieviškos prigimties dalininkais, tuomet jūs galėsite suprasti priežastį dėl kurios Jis jums negali to suteikti. „Jo Dieviškosios Prigimties dalininkai“.

46 Ir pažvelkite čia: „Pabėgę nuo sugedimo, esančio pasaulyje per geismą“. Pabėgę nuo jo! Ar matote, kam tai skiriama? Tai yra Bažnyčiai, tiems, kurie yra Kristuje, kurie pakilo aukščiau visų tų dalykų. Ne jis pats save išaukštino, bet Kristus jį iškėlė.

47 Mano tamsiaodžiai broliai ir sesės, kurie esate čia šį rytą, aš neturiu omenyje nieko blogo. Bet prieš kažkiek laiko aš buvau susirinkime, aš neatsimenu ar apskritai esu maldykloje apie tai pasakojęs. Esu pasakojęs tai daugelyje kitų vietų. Ten buvo tamsiaodė sesė pasakiusi: „Ar galiu pasakyti liudijimą ar paliudyti?“.

„Žinoma, sese, pradėk“.

48 Ji pasakė: „Aš noriu, kad šitas liudijimas būtų Dievo šlovei“. Ji pasakė: „Žinote, aš... aš nesu tokia, kokia turėčiau būti, – ir pasakė ji, – aš... aš nesu tokia, kokia norėčiau būti, bet, – pasakė ji, – dėl vieno esu užtikrinta, aš nesu tokia, kokia buvau anksčiau“. Suprantate? Ji buvo iš kažkur atvykusi. Ji buvo pakelta.

49 Taip mes galime žinoti, jog esame perėję iš mirties į Gyvenimą. Mes atsigręžiame pažiūrėti į duobę iš kurios buvome ištraukti. Suprantate? Mes nesame tokie, kokie norėtume būti; mes net nesame tokie, kokiais būti mums derėtų; tačiau už viena esame tikrai dėkingi, mes nesame tokie, kokie buvome anksčiau. Tai tiesa. Mes esame kelyje.

50 „Ir pabėgę nuo sugedimo, esančio pasaulyje“. Pabėgę nuo to, pasaulio geismo ir sugedimo, jūs esate aukščiau to. Taigi, tai yra... dabar štai koks yra žmogus apie kurį jis kalba, žmogus, kuris pabėgo nuo šių dalykų, suprantate, nuo pasaulio sugedimo.

Ir šalia to, pateikdami visą stropumą, pridėkite prie savo tikėjimo dorybę; o prie dorybės – pažinimą;
O prie pažinimo – susivaldymą; o prie susivaldymo – kantrybę; o prie kantrybės – dievotumą;
O prie dievotumo – brolišką gerumą; o prie broliško gerumo – geraširdiškumą.

51 Dabar čia jis apibrėžė mums, ką mes turime padaryti, kad žinotume kaip tai padaryti. Taigi, kaip jau sakiau, mes visi stengiamės priartėti arčiau Dievo. Štai kodėl šiam rytui pasirinkau šį pamokslą, skirtą bažnyčiai, žinodamas, kad žmonės atvyksta iš kitur. Nes praėjusį vakarą aš pasakiau: „Kas iš jūsų iš čia esančių nesate iš šio miesto?“. Apie devyniasdešimt aštuoni procentai žmonių buvo ne iš šio miesto. „Kas iš jūsų atvykote iš už šimto mylių?“. Na, spėju, aštuoniasdešimt procentų pakėlė rankas. „Kas iš jūsų atvykote iš už daugiau nei penkių šimtų mylių?“. Ir beveik... čia buvo trečdalis žmonių atvykusių iš už šimto, penkių šimtų mylių. Pagalvokite apie tai, žmonėms reikia įveikti atstumą. Na, tokie žmonės neatvyksta į tokią bažnyčią tik tam, kad kiti juos pamatytų. Čia nėra... to, ką šioje vietoje išorinis pasaulis įvardintų kaip grožį. Jie visi yra įprasti žmonės, vargšai, įprastai apsirengę. Čia nėra didingų giesmių, kurias giedotų apsimestinis Angeliškas choras, vargonų ir vitražinių langų. Jums net nebūtų taip paprasta surasti laisvą vietą ant suolo ar kur pastovėti prie sienų. Jie nesusirenka dėl tokių dalykų. Tačiau jie susirenka dėl to, kad jų viduje yra kažkas, kas mato tą grožį, kurio fizinė akis negali matyti. Tai dvasinė akis, kuri pastebi Kristaus grožį. Štai kodėl jie susirenka.

52 Todėl dar likus nemažai dienų iki tarnavimo, aš nuolatos meldžiuosi. Išeinu į mišką, į kišenę įsidedu... Pasakau žmonai: „Aš išeinu šį rytą į voverių medžioklę“. Ir į kišenę įsidedu pieštuką ir bloknotą. Vos tik šiek tiek nušvinta ir gali matyti, aš atsisėdu atsirėmęs kur nors prie medžio, iškeliu rankas į orą ir pasakau: „Viešpatie, ką aš šiandien galiu padaryti? Ką Tu man leisi perduoti Tavo vaikams?“.

53 Tuomet, kai aš aptinku kažką, kas atrodo tiesiog viduje degte dega, tai ateina panašiai kaip šitai. Kai Jo Akivaizda priartėja, aš pradedu girdėti kaip kažką iš tolumos, kažką į tai panašaus. „Du kart du, lygu keturi“. Iš arčiau: „Du kart du, lygu keturi. Du kart du, lygu keturi. Du kart du, lygu keturi“. [Brolis Branhamas kiekvieną kartą pakartotamas kalba vis greičiau —Red.] Vėl ir vėl ir vėl, tokiu būdu. Tai yra Jo artėjanti Akivaizda.

54 Tu pasiduodi ir po kurio laiko tu išsilaisvini iš savęs. Tuomet ten pasirodo regėjimas: „Eik į tam tikrą vietą ir padaryk tam tikrą dalyką“. Suprantate? Viskas prasideda nuo meditavimo savo prote apie Dievą, palieki pasaulį, nutolsti nuo pasaulio, būdamas tyrlaukiuose, pats vienas.

55 Ir Tai pasigirsta: “Vienas, vienas...“. Aš pasakau bet kurį skaičių, ar dar kažką, tiesiog kažkas palaipsniui, silpnai pradeda girdėtis. Tuomet tai pagreitėja, dar greičiau. Tu sėdi ten ir iškeli savo rankas nepratardamas nė žodžio, tiesiog laikai rankas iškeltas į orą. Visų pirma pastebi, kaip visa tavo būtis yra perkeliama. Tada tu išvysti dalykus, kuriuos Jis nori, kad tu sužinotum, parodo tau būsimus dalykus.

56 Kartais tai priveda prie tam tikro taško, tam tikros vietos, o po to sustoja. Tai nepereina į regėjimą. Tada Rašto vietos pradeda kartu „lietis“. [Brolis Branhamas tris kartus spragteli pirštais —Red.] Aš pastveriu savo pieštuką, kad nepamirščiau to, ir aš užsirašau jas, užsirašau tai.

57 Ir sugrįžęs namo aš peržvelgiu tai ir išnagrinėju tai. Ir kartais kai peržiūrinėju tai, negaliu tame įžvelgti prasmės. Bet po to, po kurio laiko, tai atsiveria! Tai įsižiebia ir vėl pasidaro aišku. Tuomet aš imu mažą knygutę kaip štai ši ir tiesiog pradedu aprašyti, kaip tik galėdamas greičiau, tai, ką Jis man pasako. Aš pagalvojau: „Viešpatie, aš ateisiu į maldyklą ir papasakosiu jiems. Aš... 'Leiskis žemyn'. Aš turiu šį tą jiems“. Na, štai tokiu būdu tai ateina. Būtent. Bet iki tol, kol Jis suteikia tai man, aš negaliu tuo pasidalinti.

58 Todėl, tuomet... jūs matote kaip aš žvelgiu į šiuos nedidelius brėžinius. Ir šitai, visų pirma, maždaug prieš dieną ar dvi aš dar net nežinojau apie štai šią dalį, būdamas miške.

59 Taigi, šie žmonės yra... yra... Petras čia sako, kad mes turime būti Jo Dieviškos prigimties dalininkai. Taigi, kiekvienas iš mūsų stengiasi užaugti iki Dievo ūgio.

60 Taigi, po to, kai mes praeiname per Septynis Antspaudus, tada, Septintojo Antspaudo skambėjimo metu arba nuplėšimo... Žinoma, mes žinome, kas yra antspaudas, tai reiškia tarnystės išlaisvinimą, atplėšti Septynis Antspaudus. Ir mes būtent tai pamatysime schemoje. Tai yra Žinios išlaisvinimas, kažko, kas yra užantspauduota.

61 Praėjusio sekmadienio vakarą aš pamokslavau apie: „Raktą“. Ir raktas yra tikėjimas. Tikėjimas laiko raktą, o raktas yra Raštas. O Kristus yra Durys. Suprantate? Todėl tikėjimas paima nedideles Rašto spynos svirteles ir atrakina Dievo šlovę ir gerumą, skirtą Jo žmonėms. Suprantate? Todėl tai yra, tikėjimas laiko raktą, kuris atrakina žmonėms Kristų; atrakina tai, apreiškia tai.

62 Todėl šiandien mes pabandysime paimti tą patį raktą, kad atrakintume kelią tapimui dorovingu Krikščioniu pagal Dievo ūgį, kad... Ir būtume gyvoji Padangtė, kurioje apsigyventų gyvasis Dievas.

63 Nepamirškite, Dievas apreiškia Save trimis būdais. Pirmą kartą Jis apreiškė Save Ugnies Stulpe, tai buvo vadinama Tėvyste. Po to tas pats Dievas pasireiškė Jėzuje Kristuje, kuriam Jis sutvėrė kūną, padarė šitokį kūną. Trečia, per to kūno mirtį Jis pašventino Bažnyčią, kurioje Jis gali apsigyventi. Tai buvo Dievas virš mūsų; Dievas su mumis; Dievas mumyse; tas pats Dievas.

64 Dėl šios priežasties tai buvo įvardinta kaip Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia. Ne trys Dievai; trys, vieno Dievo pareigybės. Apie tris dievus jie sugalvojo tik Nikėjos Taryboje, be jų mes nebūtume atsidūrę tokioje sumaištyje, ar ne? Tai tiesa. Ne trys dievai. Žmonės negalėjo suprasti kaip Jėzus kalbėjosi su Tėvu ir Jis ir Tėvas yra Viena. Na, štai kur visa tai slypi. Žinoma, tiesiog tai atskleidžia tai. Tikrai taip. Suprantate? Tai nėra trys Dievai. Trys pareigybės! Trys pasi...

65 Kas tai? Dievas nusileidžiantis iki Savo kūrinijos. Dievas nori būti garbinamas. Žodis „Dievas“ reiškia „garbinimo objektas“. Ir tai yra Dievas, kuris stengiasi sukurti aplinkybes Savo žmonėms tam, kad iš jų išgautų tai, dėl ko Jis juos ir sukūrė. Jis nesukūrė jūsų tam, kad jūs būtumėte kažkas kitas, o ne Dievo sūnus ar duktė. Jeigu jūs tai praleidžiate, buvimą Dievo sūnumi ar dukterimi, tuomet jūs nepataikote į taikinį.

66 O „nepataikyti“, žods n-u-o-d-ė-m-ė reiškia „nepataikyti į taikinį“. Tuomet, jeigu aš šaudau į taikinį, taikydamasis iš penkiasdešimties jardų atstumo ir aš šaunu; imu savo ginklą ir iššaunu, ir nepataikau keturiais ar penkiais coliais, kas nutiko? Mano ginklą reikia sureguliuoti. Su juo kažkas yra negerai. Ir jeigu aš nepataikau tikėjime Dievu, jeigu aš nepataikau buvime Krikščioniu... Dievas pastatė jus čia būti Krikščioniu. Jeigu jūs esate nukrypęs į vieną šoną, sugrįžkite ir susiderinkite. Ir yra tik vienas dalykas, kuris gali jus suderinti, tai yra Raštas. Šventoji Dvasia Rašte suderina jus, vėl nukreipia jus tiesiai į taikinį. Tai tiesa.

67 Dabar mes nagrinėsime Jo Žodį. Steponas pasakė, Apaštalų Darbų 7 ir taip pat... Tiesiog perskaitykime tai. Dabar kalbame apie, mes kalbame apie Dievo Padangtę. Taigi, Steponas pasakė... Yra, tai bus gyva, gyvojo Dievo Padangtė. Steponas pasakė, septintame Apaštalų Darbų skyriuje ir aš manau, kad mes... Apaštalų darbų 7, pradedant maždaug keturiasdešimt ketvirta eilute:

Mūsų tėvai turėjo liudijimo padangtę dykumoje, kaip jis buvo nurodęs, sakydamas Mozei, kad padarytų ją pagal pavyzdį, kurį buvo matęs.
Kurią taip pat mūsų tėvai, atėję vėliau, įnešė su Jėzumi į nuosavybę pagonių, kuriuos Dievas išvarė mūsų tėvų akivaizdoje, iki Dovydo dienų;
Kuris rado malonę Dievo akivaizdoje ir troško surasti padangtę Jokūbo Dievui.
Bet Saliamonas jam pastatė namus.
Tačiau Aukščiausiasis negyvena rankomis padarytose šventyklose; kaip sako pranašas:
Dangus yra mano sostas, o žemė – mano pakojis; kokius namus norite man pastatyti? – sako Viešpats, – arba kokia yra mano poilsio vieta?

68 Dabar... Taigi: „padangtė“ yra, žinoma, vieta į kurią mes einame pailsėti, taigi, atsigaivinti ir panašiai, kaip kad pailsime išsimiegodami ar panašiai. Taigi, Hebrajams 10 ir 5-oje eilutėje Paulius apie tai kalba.

Todėl ateidamas į pasaulį jis sako: „Tu nenorėjai aukos (Tai yra Kristus), aukos ir aukojimo, bet man paruošei kūną;

69 Kas tuomet yra Padangtė? Kūnas, Dievas gyvenantis Kūne.

70 Kadaise Dievas buvo aukštai, kai Jis nužengė ant kalno, netgi, jei... jautis ar karvė prisiliesdavo prie to kalno, jis privalėjo būti užmuštas. Dievas yra Šventas.

71 Iš praėjusio vakaro, kai tie Angelai dengė Savo veidus. Šventi Serafimai, kurių veidai šventi, net nenutuokiantys, ką reiškia nuodėmė ir Jie turėjo užsidengti Savo veidą būdami Dievo Akivaizdoje; užsidengti Savo kojas nusižeminime.

72 Taigi, Dievas negalėjo toleruoti nuodėmės, todėl niekas negalėjo prisiliesti prie kalno, kur buvo Dievas.

73 Po to Dievas tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų Jėzaus Kristaus pavidale, Jo Sūnaus, Jo kūrinijos. Po to tas Sūnus atidavė Savo Gyvybę ir Dievo kraujo ląstelė buvo išlaisvinta tam, kad Šviesa galėtų išeiti iš Kraujo, dėl mūsų.

74 Tuo Krauju mes esame apvalyti. Ir dabar mūsų kraujas, mūsų gyvybė, kuri atėjo per seksualinį troškimą, suteikė mums gyvybę pasaulyje. Jėzaus Kristaus Kraujas apvalo mus, perkeičia mūsų prigimtį, kai pasiunčia ant mūsų nužengiančią Šventąją Dvasią; tada mes įgyjame Dievišką Dievo prigimtį, tada mes tampame gyvenamąja Dievo vieta. Jėzus pasakė: „Tą dieną jūs žinosite, kad Aš esu Tėve, ir Tėvas Manyje; Aš jumyse, ir jūs Manyje“. Suprantate?

75 Žinoti kaip Dievas yra Savo Bažnyčioje. Dabar Bažnyčia turėtų užimti Kristaus vietą, tęsdama Jo tarnavimą. „Kas tiki į Mane, tas irgi darys darbus, kuriuos Aš darau. Dar trumpam, ir pasaulis Manęs nebematys; bet jūs Mane matysite; kadangi Aš būsiu su jumis, netgi jumyse iki pasaulio pabaigos. Suprantate? Štai taip, tęs toliau Jo darbą.

76 Taigi, Dievas arba čia Biblijoje tai yra pasakyta. Steponas kalbėjo apie Saliamoną stačiusį šventyklą: „Tačiau Aukščiausiasis negyvena rankomis padarytose šventyklose; ‘Dangus yra mano sostas, o žemė – mano pakojis; Ir kokia yra mano poilsio vieta?'. ‘Bet Tu Man paruošei kūną'“. Amen. Štai taip.

77 „Bet Tu Man paruošei kūną“. Dievas gyvena žmogaus lygmenyje, atspindėdamas Save toje būtybėje. Tobulas garbinimas! Dievas mumyse, esame Jo Padangtė, Dievas pasireiškia. O, mes galėtume apie tai kalbėti iki tiek, kad jūs pradėtumėte trokšti nuo čia esančio karščio. Atkreipkite dėmesį, kad Dievas visada, visais laikais, atspindėdavo Save žmoguje.

78 Mozėje – tai buvo Dievas. Pažvelkite į jį, buvo gimęs būti vedliu; Kristus. Tuo laiku, kai jis gimė, ten buvo vaikų persekiojimas, bandė jį surasti; lygiai tas pats buvo su Kristumi. Ir jis buvo... ir tuo laiku jis buvo išvaduotas; taip pat ir Kristus. Jis buvo įstatymo-davėjas; toks buvo ir Kristus. Mozė pakilo keturiasdešimčiai dienų ir gavo įsakymus, ir nusileido. Kristus išėjo į dykumą, keturiasdešimt dienų, ir sugrįžo, pasakė: „Jūs esate girdėję, kad buvo senolių pasakyta: ‘Nesvetimauk’; Bet aš jums sakau: kas žiūri į moterį jos geisdamas, tas jau svetimavo su ja“. Suprantate? Visi šie įvairūs dalykai, kuriais Dievas atspindėjo Save.

79 Pažvelkite į Juozapą, gimė kaip dvasingas berniukas savo brolių tarpe. Jie buvo geri vyrai, visi tie patriarchai. Bet kai pasirodė Juozapas, jis buvo kitoks. Jis galėjo matyti regėjimą, išaiškinti sapną ir dėl to jis buvo savo brolių nekenčiamas. Būtent dėl to darbo, dėl kurio Dievas siuntė jį į žemę atlikti, jo broliai jo už tai nekentė. Suprantate? Ir visa tai bylojo apie kryžių. Ir, pažvelkite, jis buvo parduotas beveik už trisdešimt sidabrinių, savo brolių. Įmestas į duobę, kad būtų savo brolių pražudytas. Buvo iškeltas iš tos duobės ir nuvyko atsisėsti faraono dešinėje. Ir joks žmogus negalėjo ateiti pas faraoną, kuris tą dieną valdė pasaulį, niekas negalėjo ateiti pas faraoną niekaip kitaip, kaip tik per Juozapą. Joks žmogus negali ateiti pas Dievą, tik per Kristų. Ir kai Juozapas paliko rūmus, prieš jam paliekant, buvo pučiamas trimitas, ir priešais jį bėgo pasiuntiniai šaukdami: „Priklaupkite ant kelių! Juozapas eina!“. Nesvarbu kur jūs bebūtumėte ar ką bedarytumėte, koks svarbus jūsų darbas būtų buvęs; jūs turėjote pulti ant kelių iki Juozapui ten pasirodant.

80 Ir kai nuskambės Trimitas, vieną iš šių dienų, kiekvienas kelis priklaups ir kiekvienas liežuvis išpažins. Kai Kristus, mūsų Juozapas, paliks Šlovę ir ateis, tada jūsų darbas nebebus svarbus. Kiekvienas kelis priklaups ir išpažins Jį esant Dievo Sūnumi. Tai tiesa.

81 O, kaip mes galime Jį matyti Dovyde! Kaip Dovydas, atstumtas karalius, savo brolių, savo sūnaus išmestas iš savo sosto, sėdėjo ant Alyvų Kalno, užkilęs ant Alyvų Kalno viršūnės, atsigręžė pažvelgti į Jeruzalę ir pravirko; nes ten buvo jo tauta, kuriai jis tarnavo ir mokė juos apie Dievą, ir jo paties tauta atstūmė jį ir mėtė į jį daiktus, spjaudė ant jo ir tyčiojosi, kai jis pradėjo kopti kalva ir buvo atstumtas. O, kaip tobulai, Dievo Sūnus po aštuonių šimtų metų... atstumtas Karalius, tarp Savo tautos, sėdėjo ant kalno ir raudojo virš Jeruzalės kaip atstumtas Karalius.

82 Kas tai buvo? Dievas, atspindintis Save tuose pranašuose, atspindintis Kristų.

83 Po to ten atėjo Vienas, kuris buvo Dievo tobulumas. Tai buvo Dievas tarp mūsų.

84 Ir nuo tol, Jis atspindėjo Save Savo Bažnyčioje, šiapus Kalvarijos. Todėl, suprantate, mes visi stengiamės pasiekti tą gyvenamąją vietą, gyvojo Dievo Padangtę. Taigi, yra tokių žmonių...

85 Čia mes pastebime, kad jis pasakė: “Pirma mes turime tikėjimą, dorybę, pažinimą, susivaldymą, kantrybę, dieviškumą arba dievotumą ir brolišką meilę“. Gerai. Brolišką gerumą ir tuomet pridėkite meilę. Leiskite man tai perskaityti, viską, dar kartą, kad jūs dabar tikrai tai suprastumėte. Mes dabar pradėsime nuo 5-os eilutės.

Ir šalia to, pateikdami visą stropumą, pridėkite prie savo tikėjimo dorybę; o prie dorybės – pažinimą;
O prie pažinimo – susivaldymą; o prie susivaldymo – kantrybę; o prie kantrybės – dievotumą;

O prie dievotumo – brolišką gerumą; o prie broliško gerumo – geraširdiškumą (kuris yra meilė).

Nes jei šitie dalykai yra jumyse ir gausėja, jie padarys, kad nebūsite nei bergždi, nei bevaisiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.

86 Taigi, Petras čia kažką mums pabrėžia, kaip tai pasiekti.

87 Dabar aš noriu pasakyti štai ką, yra tokių žmonių, kurie turi dalį šių dorybių: pažinimo, išminties, kantrybės ir taip toliau, ir jie net neišpažįsta esą Krikščionys. Taigi mes tiesiog... mes mokome sekmadieninę mokyklą. Ir tai yra tiesa. Yra tokių žmonių, kurie turi dalį šių dalykų, kurie net neteigia esą Krikščionys. Tačiau tai ne... Tai nėra tai, ko reikia. Tai lyg juodas paukštis, kuris bando sau į sparnus įsikišti povo plunksnas, tam, kad atrodytų kaip povas. Jis tik apsijuoks. Jam labiau derėtų pasilikti juodu paukščiu. Suprantate? Kai jis bando praktikuoti šiuos dalykus nebūdamas krikščioniu, jis tiesiog negali rasti sau vietos.

88 Tai lyg plataninis klevas bandantis išauginti obuolius. Jis negali to padaryti, suprantate, nors jis yra medis. Bet jis negali išauginti obuolių.

89 Tai yra lyg mulas, bandantis auginti vilną, bandantis būti avimi, kai jis yra... vilna... arba, kai jis yra mulas. Suprantate, jis negali auginti vilnos. Jis negali to padaryti. Vilna yra dovana skirta aviai, o ne mului. Jis gali bandyti elgtis kaip avis, bet jis vis tiek lieka mulu. Suprantate? Todėl jis gali pasakyti: „Na, aš galiu ėsti kaip avis. Aš galiu daryti šitai kaip avis“. Ir nesvarbu, ką jūs galite daryti, jūs turite būti avimi tam, kad galėtume auginti vilną.

90 Ir leiskite man čia ties tuos apsistoti minutėlei. Avis neaugina vilnos dirbtiniu būdu. Ji turi vilną, nes ji yra avis. Dauguma žmonių bando pasakyti: „Na, aš pasistengsiu tapti geras. Aš pasistengsiu padaryti tai“. Nieko dirbtinai nedarykite. Ne, jūs negalite to padaryti. Avis to nedaro, jos nėra prašoma, iš jos nėra tikimasi, kad ji pagamins tą vilną, Ji augina vilną ir ji tai daro todėl, kad ji yra avis.

91 Ir kai jūs esate Krikščionis, jūs tiesiog nešate Dvasios vaisių. Jūs ne... jūs nepagaminate jo dirbtiniu būdu. Jūs nebandote jo išgalvoti. Jūs stengiatės... Nesistenkite iš savęs padaryti kažko, kuo nesate. Tiesiog tapkite tuo, kuo turėtumėte būti ir tuomet visa kita savimi pasirūpins. Ar esate girdėję žmones sakant: “Na, sakau jums. Aš... aš prisijungiau prie bažnyčios. Man... man tikrai reikėtų liautis meluoti“? Jūs ir vėl bandote kažką padaryti dirbtinai. Jūs negalite to padaryti, todėl yra net neverta bandyti, lygiai taip pat, kaip... kaip mulas negali priversti savęs išauginti vilną. Jis negali to padaryti.

92 Arba grifas bandantis ėsti kartu su balandžiu, grifas bandantis... grifas bandantis būti balandžiu. Ar galėtumėte įsivaizduoti grifą ten sakantį: „Žinote ką, aš esu balandis, – ir įsikištų kelias plunksnas, pasakytų, – matote, aš atrodau visai kaip...“. Suprantate? Jis tiesiog būtų ne savo vietoje. Tai yra... žmogus, kuris išpažįsta esąs kažkuo, kai toks nėra. Suprantate, jūs negalite to padaryti.

93 Jūs negalite pasakyti: „Dabar pažiūrėkite, aš turėčiau turėti dorybę, todėl aš turėsiu dorybę. Aš turėčiau gyventi dievobaimingai, todėl aš tiesiog taip ir padarysiu“. Na, taip jūs tik stengiatės įsikišti tų plunksnų. Nors jūs galite lengvai jų gauti, tačiau plunksnų, kurios nepriklauso tam paukščiui, jų neįpiršite. Suprantate? Tai tiesiog nesuveiks. Ir tai tik parodytų, koks veidmainys tas paukštis būtų. Suprantate? Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti tą seną grifą, bandantį įsikišti kelias balandžio plunksnas, sakantį: „Tik pažiūrėkite, matote, aš esu balandis“? Suprantate? Na, mes visi žinome, kad jis yra grifas. Suprantate? Suprantate? Tai viskas. Mes galime atskirti, kad jis yra grifas.

94 Na, štai taip ir yra bandant... dirbtinai išreikšti Krikščionybę. Jūs negalite to padaryti. Pirmas dalykas, kurį turite padaryti, tai yra iš naujo atgimti. Jūs turite būti perkeistas. Suprantate? Ir kai jūs esate perkeistas, jūs tampate naujas kūrinys. Dabar jūs esate teisingame kelyje, dabar. Suprantate? Dabar jums nereikia jaudintis dėl plunksnų, jos pačios savimi pasirūpins, kai... kai jūs esate atgimęs iš naujo. Taip, pone.

95 Kaip aš visada ir sakydavau. Jūs paimate paršą, nuplaunate jį ir apvelkate jį jūrininko kostiumu arba smokingu, tiksliau, apvelkate jį ir pastatote jį kur nors ten; jis sugrįš tiesiai į tą purvo duobę ir balą. Nes, suprantate, iš to nebus jokios naudos. Jis yra paršas. Tokia yra jo prigimtis. Voliojimasis baloje yra jo prigimtyje. Jūs turite pakeisti jo prigimtį ir jis... visa kita savimi pasirūpins.

96 Dabar atkreipkite dėmesį. Jūs privalote būti atgimęs iš naujo, tai reiškia, būti perkeistas. Turi įvykti pokytis.

97 Jūs pasakysite: „Na, broli Branhamai, aš pažįstu tokią vieną moterį ten, na, ji niekada nėra padariusi nieko blogo. Ji yra gera moteris. Arba šis toks ir toks vyras, jis yra geras vyras. Jis nėra nieko padaręs. Žinote, jis niekam nėra padaręs žalos“. Tai visiškai nieko nereiškia. Jis gali būti geras kaimynas, bet jis nėra Krikščionis tol, kol nėra atgimęs iš naujo.

98 Jėzus pasakė: „Jei kas negims iš naujo, – Švento Jono 3, tai yra, – tas negali regėti Karalystės“. Taigi, tai reiškia, „regėti“ reiškia „suprasti“.

99 Jūs pažvelgiate į ką nors, pasakote: „Aš tiesiog negaliu to pamatyti“. Jūs turite omenyje, kad negalite to suprasti.

100 Žmogus negali suprasti, kodėl žmonės šaukia. Žmogus negali suprasti, kodėl žmogaus kalba pasikeičia ir jis pradeda kalbėti kita kalba. Žemiškas žmogus negali suvokti kaip Dievo šlovė nužengia ant žmogaus akių ir jis gali matyti regėjimą, ir papasakoti žmogui tam tikrus dalykus, ir ką reikia toliau daryti; pasako jiems dalykus, kurie įvyks ateityje ir kaip pasiruošti būsimiems dalykams, kaip Viešpats mums padarė čia, netgi praėjusį vakarą. Suprantate? Suprantate? Že... žemiškas protas bando tai suvokti. „Na, ką jis padarė? Arba, kokią čia dabar apgaulę jis naudoja? Kokia gudrybe jis naudojasi?“. Mato žmogų kalbantį kitomis kalbomis, jie pasako... ir ką nors kitą išaiškinantį, ir pasako tiesiog tiksliai tam tikram Kūno nariui, ką jie padarė ir ko jiems nederėtų daryti. Suprantate? Suprantate? Jie galvoja, kad tai yra dėka kažkokios apgaulės. „Jie ten tarpusavyje yra susikalbėję“.

101 Jie negalės to suprasti tol, kol tas žmogus neatgims iš naujo. Tuomet, kai jis yra atgimęs iš naujo, tada jis yra tinkamas bendravimui, nes jis yra naujas kūrinys. Tas jo senas įtarus, abejojantis charakteris yra negyvas. Dabar jis yra naujas kūrinys. Todėl, suprantate, dabar jam nereikia nieko pridėti prie savo... nes tai savaime bus pridėta.

102 Atkreipkite dėmesį, jūs privalote atgimti iš naujo. Ir kai jūs esate atgimęs iš naujo, jūs negalite būti atgimęs iš naujo neturėdamas tikėjimo. Tai tiesa. Todėl, suprantate, mano schemoje, čia aš turiu patį pamatą, tikėjimas yra viso to pamatas. „Nes be tikėjimo yra neįmanoma patikti Dievui. Ateinantysis pas Dievą, turi tikėti, kad Jis yra, ir kad Jis yra Atlygintojas tiems, kurie uoliai Jo ieško“. Suprantate? Jis privalo būti. Ir kai jūs skeptiškai žvelgiate į Bibliją, kai jūs skeptiškai žvelgiate į tai, kad Žodis yra teisus, jums yra geriau likti nuošalėje tol, kol visų pirma tuo nepatikėsite.

103 Kas yra nuodėmė? Netikėjimas. Yra tik du elementai, kurie valdo žmogų. Tai yra arba abejonė, arba tikėjimas, vienas arba kitas. Jus yra užvaldęs vienas iš jų ir jis dominuoja jūsų gyvenime. Tiesiog viskas priklauso nuo to, kiek jūs turite tikėjimo, kaip aukštai jūs galite pakilti.

104 Tačiau iš pradžių, tai turi būti tikėjimas. Leiskite man kurį laiką apsistoti ties šiuo pamatu. Taigi, tikėjimas reiškia, kad jūs privalote tikėti. Tikėjimas yra tai, kas... „Tikėjimas yra pagrindas to, ko viliamasi...“. Tai yra, jūs jau turite tai, kai turite tikėjimą, nes tai yra apreikšta tikėjime. „Tikėjimas yra pagrindas to, ko viliamasi, – Hebrajams 11, suprantate, – įrodymas...“. Kas tai yra? Koks tai yra įrodymas? Šventas įrodymas.

105 Todėl, kai jūs sakote: „Broli Branhamai, aš tikiu, kad Dievas yra Gydytojas“. Na, jeigu jūs tuo tikite ir tuomet priimate Jį kaip savo Gydytoją, ir nemeluojate, bet faktiškai tikite, kad Jo rėžiais jūs esate išgydyti, niekas jūsų nuo to neatitrauks. Tai yra išspręstas dalykas. Taigi, jūs galite turėti ir viltį, mėtotės tai vienur, tai kitur. Bet, kai jūs turite tikėjimą, jūs tai žinote, nes tai yra įrodymas. Jūs jau tai turite. Aš buvau...

106 Kas iš jūsų, kas nors ar šį rytą girdėjote Oralą Robertsą, kai jis šį rytą pamokslavo, Oralas Robertsas? Aš... aš išgirdau kaip jis pasakė šį tą apie tikėjimą, išlaisvinantį, meldžiantis tikėjimo malda, išlaisvinimo. Jis pasakė: „Atraskite ryšį prisiliesdami prie radijo, atraskite kontaktą prie kažko prisiliesdami, tam kad...“. Žmogus tai padarė tam, kad tai žmonėms kažką suteiktų, prie ko jie galėtų prisiliesti. Kažką, jūs pasakysite: „Aš dabar tai turiu, nes jis man pasakė prisiliesti prie mano radijo. Aš tai turiu“. Suprantate? Taigi, su tuo viskas gerai. Bet, dabar, tikram, grynam tikėjimui nereikia liestis prie jokių daiktų. Taigi, aš nesmerkiu brolio Oralo, visiškai ne. Jis atlieka didelį darbą ir yra dievobaimingas vyras, ir aš... aš esu tikrai labai geros nuomonės apie Oralą Robertsą. Labai gaila, kad neturime daugiau tokių kaip jis.

107 Tačiau aš bandau pasakyti, kad... kad tikėjimui nereikia nieko. Suprantate? Tikėjimas tiki Dievo Žodžiu. Nes tikėjimas ateina per „prisilietimą“? Ne. „Tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas – iš Dievo Žodžio“. Tai užtvirtina jį. Jis ten yra. Suprantate? Ir tikėjimas, kaip yra pasakyta, jis nėra už kažkokio atstumo. Tikėjimas yra dabar pat. Tikėjimas yra čia. Taigi, taip lyg čia būtų kažkas...

108 Tas kūdikėlis, kažkurią dieną... Ta motina, apie kurią kalbėjo sesė Kid ir kiti, kurios kūdikėlio žarnos buvo išvirtusios į išorę, su uždara tiesiąja žarna, pro kurią negalėjo praeiti maistas. Taigi, ta ponia girdėdama kaip liudijo sesuo Kid ir kiti, patikėjo, kad jeigu jai tik pavyks sukontaktuoti, tuomet aš galėsiu pasimelsti už tą kūdikį. Taigi, suprantate, Dievas duoda mums žmones...

109 Kai kurie iš mūsų patiria išgyvenimus su Dievu, tokius... tokius realius, kad prieiti prie Dievo tampa taip paprasta, lyg nueiti štai ten ir pakalbėti su broliu Neviliu ar su kažkuo, ką pažįstate. Ir kartais mes prašome tų žmonių už mus pasimelsti. Mums ir derėtų tai daryti. Tuomet, jeigu mes turime tikėjimą, jog tas vyras ar moteris, kas už mus besimelstų, kalbasi su Dievu, tuomet mūsų tikėjimas yra lyg įsikibęs. Jis nepajudinamas. Jis yra galutinai patvirtintas.

110 Čia. Romėnas išėjo susitikti su Jėzumi. Ir jis tarė: „Aš... aš nesu vertas, kad Tu ateitum po mano stogu. Ne. Aš... aš nesu vertas. Ir aš... aš ne... aš... aš nelaikau savęs tokiu. Bet, – pasakė, – mano sūnus stipriai serga. Bet Tu tik ištark Žodį, supranti, ir mano sūnus gyvens“.

111 Kas tai buvo? Atstumas visiškai nieko nereiškė. Suprantate? Nes Dievas yra visur esantis. Dievas yra visagalis. Ir visur, kur yra Dievas, ten yra visagalybė. Ir Dievas, būdamas visur esantis, tai padaro, kad Dievas yra visur, be išimties. Suprantate? Dievas yra lygiai toks pats didis Vokietijoje, Šveicarijoje ir net pačioje Afrikoje štai šią minutę, toks pats, koks Jis yra štai čia. O! Štai taip.

112 Taigi, jis pasakė: „Aš nesu vertas, kad Tu užeitum po mano stogu. Tik ištark Žodį“. Kas tai buvo? Tai buvo romėno tikėjimas. Jis tikėjo tuo.

Ir Jėzus tarė: „Eik savo keliu. Tavo sūnus yra gyvas“.

113 Ir jis leidosi į dviejų dienų kelionę. O kitą dieną, dar jam nesugrįžus namo, jis sutiko atėjusius kai kuriuos iš savo tarnų. Ir jie pasakė: „Tavo sūnus gyvas“.

114 Ir romėnas buvo toks sujaudintas, kad paklausė: „Kuriuo dienos metu jam pradėjo gerėti? Kurioje dienos dalyje?“.

Jis atsakė: „Apie vienuoliktą valandą jis pradėjo taisytis“.

115 Ir romėnas žinojo, jog tai buvo būtent tas laikas, kuriuo Jėzus pasakė: „Tavo sūnus gyvens,“ – ir jis patikėjo. Amen.

116 Visagalis, visur esantis, viską žinantis, begalinis – toks yra Dievas. Todėl, kai jie paskambina telefonu ir pasako: „Pasimelsk!“. Tai yra kontaktas! Ir jūsų tikėjimas pritraukia Dievą. Tai yra dalykas, kuris suveda maldą ir Dievą, kartu, veiksmo scenoje. Malda! Tikėjimas pasikeičia iš čia į čia. Tai suveda juos kartu.

117 „Ištark Žodį. Viskas, ką noriu, kad padarytum, tai pasakyk Žodį ir viskas bus gerai“. Suprantate, Jam nereikėjo ten eiti. „Tik ištark Žodį“. Kodėl? Dievas yra visur esantis. Jis turi visą jėgą. Jis yra lygiai toks pats stiprus žemiau pasaulio, koks Jis yra ir virš pasaulio arba abejose pusėse. Jis yra Dievas. „Ir vienintelis dalykas, kurį Tu turi padaryti, tai tiesiog ištarti Žodį,“ – pasakė jis.

118 Ir taip tikėjimas pasirūpina visa likusia dalimi. Tikėjimas padaro likusią dalį. Todėl kaip pamatą jūs privalote turėti tikėjimą. Visa Krikščionybė, visi jūs, visi kurie bus, yra pagrįsti tikėjimu Žodžiu. Dėl šios priežasties aš tikiu Žodžiu. Suprantate?

119 Aš negaliu sutelkti savo tikėjimo į nieką kitą. Jeigu aš jį sutelkčiau į bažnyčią, į kurią bažnyčią aš galėčiau jį sutelkti: katalikų, liuteronų, metodistų, baptistų, sekmininkų? Į kuriuos galėčiau sutelkti? Aš nežinau. Jos visos yra dvejojančios ir panašiai, iškraipo [Rašto – Vert.] eilutes ir ko tik nedaro.

120 Bet kai aš sutelkiu savo tikėjimą į Jo Žodį, tai yra užtvirtinama. Niekas To neišaiškina. Tai yra štai čia: TAIP SAKO VIEŠPATS. Tuomet aš Tuo tikiu. Čia yra pagrindas.

121 Puikus daktarėlis iš šio miesto, mano draugas, daktaras Semas Adairas. Mes kartu augome. Jūs visi žinote Semą. Ir jis man pasakė, jis tarė: „Bili...“. Po to, kai pasirodė tas regėjimas, pasakiau jam, kur jis pastatys savo pastatą, kaip jis atrodys. Taigi, nueikite ten kada ir paklauskite jo ar tai ne tiesa. Du ar tris metus prieš tam įvykstant, pasakiau jam, kur tai bus. Aš pasakiau: „Tu beveik užimsi tą miesto kvartalą“. Ir ten greta jo pastato stovi tik vienas kitas pastatas, ir tai yra tas reabilitacijos pastatas. Daktarui Adairui priklauso visa kita ir vaistinė. Tai viskas. Daktaras Adairas tiesiog tiksliai užėmė tą vietą, kaip tame regėjime. Kuomet ta vieta, kaip sakė jis: „Dvidešimt metų prie jos nebus galima prisiliesti. Teismas dėl jos nebuvo nusprendęs“.

122 Aš pasakiau: „Daktare, Viešpats tau atiduoda ją dėl jūsų nusižeminimo“.

Jis pasakė: „Aš nesu vertas“.

123 Aš pasakiau: „Tu esi vėžlys. Išorėje turi kiautą, plutą pro kurią žiūri į savo draugus išorėje, bet viduje esi tikras žmogus. Išlįsk iš to kiauto“. Aš pasakiau: „Dievas tau tai atiduoda“.

124 Jis pasakė: „Aš niekada tavimi neabejojau, Bili, bet dėl šito turėsiu suabejoti“.

Aš pasakiau: „Eik į savo ofisą“. Ir taip jis išėjo.

125 Kitą rytą jis man paskambino, tarė: „Aš baigiu mirtinai sušalti“.

126 Aš paklausiau: „Kas nutiko?“. O tai buvo liepos mėnesį. Aš pasakiau: „Kas nutiko, daktare?“.

127 Pasakė: „Aš jau nusipirkau tą vietą, Bili. Praėjusį vakarą jie turėjo susirinkimą Bostone, o šį rytą aš jau nusipirkau tą vietą“.

Pasakiau: „Juk aš sakiau tau“.

128 Kažkurią dieną aš ten buvau, kalbėjausi su juo, kai tas ginklas sprogo šalia mano veido. Jis pasakė: „Aš manau, kad papasakojau apie tai jau tūkstančiui žmonių, kurie čia buvo atėję“. Kas tai yra? Taigi, kai Dievas ką nors pasako, tai turi išsipildyti.

129 Praėjusį vakarą čia atėjo kai kurie draugai. Jie buvo girdėję tą regėjimą apie šiaurinį elnią su keturiasdešimt dviejų colių ragais ir tą pilkšvą grizlį-lokį. Aš nežinau, kiek iš žmonių atėjusių į namus norėjo juos pamatyti. Aš pasakiau: „Štai matavimo juosta. Pridėkite prie rago“. Jis buvo girdėjęs kaip apie tai buvo pasakyta dar prieš tam įvykstant. Suprantate? Kodėl? Kai Dievas, ką nors pasako, tai turi išsipildyti. Dėl šios priežasties, tai yra pagrįsta.

130 Taigi, čia yra išgelbėjimo planas. Ir tuomet, jeigu Jo regėjimas tobulai išsipildė, tiksliai taip, kaip juose buvo pasakyta, ir ši bažnyčia čia žino, jog tai yra tiesa, tuomet kaip yra su Jo Žodžiu? Suprantate? Tai yra dar labiau užtikrinta nei regėjimas. Jeigu regėjimas neprakalbo išvien su Žodžiu, tuomet tas regėjimas yra klaidingas. Todėl pirmiausia yra Žodis, nes Žodis yra Dievas. Suprantate? Todėl Jis yra visur esantis. Jis ištarė tai čia, o išpildė tai Kanadoje. Amen. Suprantate, Jis yra visur esantis. Gerai.

131 Pirmiausiai jūs privalote atgimti iš naujo. Ir tuomet, kai esate atgimęs iš naujo, jūs turite tikėjimą; jūs tikite Žodžiu. Kol nesate atgimęs iš naujo jūs negalėsite su Juo sutarti. Jeigu jūs turite religinį polinkį ir... ir turite... paprastą žmogišką pažinimą apie tai, kad turėtumėte elgtis teisingai, jums niekada nepavyks sutarti su Dievo Žodžiu. Jūs niekada to nepasieksite. Jūs turite atgimti iš naujo. O atgimimas iš naujo, jis sukelia tikėjimą. Gerai. Tuomet, po to, kai įgyjate tikėjimą, štai šį čia, t-i-k-ė-j-i-m-a-s, tikėjimas, tuomet jūs dar tik pereinate į augimo poziciją.

132 Taigi, daug žmonių ateina prie altoriaus ir meldžiasi, ir sako: „Viešpatie, atleisk man“. Ir jie patiria didį pašventinimo išgyvenimą ir kitką. Po to jūs išgyvenate puikų laiką, ateinate prie altoriaus su šauksmais. Jūs sugrįžtate, pasakote: „Tebūna palaimintas Dievas, aš tai gavau“. Ne, jūs tik pasiekėte vietą, kurioje galite augti. Jūs dar nieko nepadarėte. Suprantate? Vienintelis dalykas, kurį padarėte, tai tik padėjote pamatą.

133 Dabar jūs ketinate pastatyti namą ir jūs išliejate pamatus, pasakote: „Žmogau, aš jau pastačiau“. Suprantate? Jūs tik pastatėte pamatus ant kurių galima statyti namus. Dabar jums reikia pastatyti namą.

134 Dabar štai kur tai šį rytą pasirodo dalykas apie kurį dabar ketiname kalbėti. Gerai. Namas, šis pamatas eina pirma. Koks yra Krikščionybės pamatas? Tikėjimas Dievo Žodžiu. Štai koks yra jūsų pamatas. Tuomet jūs pradedate augti. Tuomet jūs pradedate, tuomet jūs pradedate pridėti ant šio pamato.

135 Taigi, statydami namą jūs pastatote statramsčius ir visus kitus dalykus. Brolis Vudas ir kai kurie iš šių dailidžių ir rangovų čia galėtų mums papasakoti kaip yra statomi namai. Suprantate? Tačiau aš jums papasakosiu kaip jūs galite pastatyti savo dvasinį namą, kuriame gali gyventi Dievas. Jis nori gyventi jumyse. Jis nori padaryti jus tokiais, koks Jis yra pats. Jis nori, kad jūs būtumėte atspindėtas, atspindėtumėte, tiksliau, Jo Būtį.

136 Žinote, senais laikais, kai jie apdirbdavo auksą, kai jie dar neturėjo lydyklų, kad jį išdegintų, anksčiau jie auksą iškaldavo, išmušdavo purvą, geležį ir varį, ir kitus dalykus lauk, ir tiesiog vis daužė ir apversdavo, ir vėl daužė. Indėnai dar ir dabar taip daro, iškaldami auksą ir jie daužo jį. Ar žinote kaip jie galėdavo atskirti, kad visa geležis buvo iškalta lauk ir visas purvas ir kita, ir metalo atliekų jame daugiau nebuvo likę? Kuomet tas, kuris kalė galėdavo jame išvysti savo paties atvaizdą, kaip veidrodyje. Jis buvo švarus ir užtektinai šviesus, kad atspindėdavo tą, kuris jį kalė.

137 Dievas taip daro. Jis paima auksą, kurį Jis surado žemėje ir Jis kala jį per Šventąją Dvasią, apverčia jį vieną kartą ir kitą kartą ir kala jį tol, kol (Jis gauna...) Jis gali išvysti Savo atspindį. [Brolis Branhamas šio sakinio metu kelis kartus suplojo rankomis – Red.]

138 Ir tai yra tai, ką mes turėtume padaryti, atspindėti Dievo Sūnų. Ir dabar mes turėtume daryti Jo darbą. Jis pasakė: „Kas tiki į mane...“. Švento Jono 14:7: „Kas tiki į mane, tas irgi darys darbus, kuriuos aš darau“. Jūs pradedate atspindėti Kristaus darbus.

139 Tačiau tiek daug iš mūsų bando daryti Kristaus darbus dar prieš mumyse pasimatant Kristaus atspindžiui. Taigi, štai kur slypi problema. Mes atrandame, kad tokie dalykai vyksta. Jūs tai žinote. Aš tai žinau. Mes matome tuos, kurie taip suklumpa kelyje. Mes atrandame tarnautojus atliekų krūvose, krikščionis, suvirtusius į krūvą pakelėse dėl to, kad jie neįėjo į tai teisingu būdu.

140 Ir štai kodėl aš šį rytą esu čia, tam, kad pabandyčiau išmokyti šią bažnytėlę ir save, kaip mes galime tapti gyvenamąja gyvojo Dievo vieta. Kas iš jūsų norėtų ja būti? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Gyvenamoji gyvojo Dievo vieta!

141 Dabar, štai ką mes turime padaryti. Kas yra pirmiausiai? Turėti tikėjimą ir būti iš naujo atgimusiu. Tai yra pamato padėjimas.

142 Tuomet, po to, kai mes padedame pamatą, vėliau jūs pridedate ant savo pamato. „Pridėkite prie savo tikėjimo,“ – taip čia pasakė Petras. Pridėkite prie savo... Pirmiausiai jūs turite tikėjimą, tuomet jūs pridedate dorybę prie savo tikėjimo. Tai yra kitas stulpelis. Pirma išliekite savo pamatą, tikėjimą. Po to prie savo tikėjimo pridėkite dorybę.

143 Dabar štai šioje vietoje daugelis iš mūsų atkrenta. Taip, pone. Taip. „Pridėkite dorybę prie savo tikėjimo“. Tai nereiškia tiesiog gyventi nekaltą gyvenimą, žinote, kaip moteriai ar vyrui ir panašiai. Tai neturi nieko bendro su tuo.

144 Biblijoje pasakyta, mes galime perskaityti štai čia, Luko knygoje, kur yra pasakyta: „Dorybė iš Jo išėjo“. Ar tai tiesa? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Jeigu mes ketiname būti tokie, kaip Jis, tuomet mes privalome turėti dorybę. Mes privalome ją turėti, kad būtume tokie, koks Jis. Tai yra mano pirma mėgstamiausia giesmė, iš... iš giesmių, viena iš didingiausių, buvo: „Būti tokiu kaip Jėzus“. Na, jeigu aš ketinu būti tokiu kaip Jėzus, aš turiu turėti dorybę ir atidavimą, kad ją būtų galima perduoti iš manęs kitiems žmonėms. Nes: „Dorybė perėjo iš Jo kitiems žmonėms“. Dorybė! Ir prieš galėdami ją atiduoti, pirma jūs turite ją turėti. Jeigu jos neturite, ji negalės išeiti. Nėra kam išeiti.

145 O kas, jeigu kas nors pamėgintų iš mūsų išgryninti dorybę, bet padavus čekį būtų pranešta: „Nėra pakankamai lėšų“? Suprantate? Ne, ne, nėra lėšų, kurias būtų galima išgryninti, čekis būtų sugrąžintas atgal. Kas nors žiūri į jus kaip į Krikščionį, bet rytoj pamato jus kur nors ten besielgiantį kaip nusidėjėlį, ne per daugiausiai dorybės iš to būtų galima išgryninti. Suprantate? Tai tiesa.

146 Dorybė privalo būti mumyse. Ir kol mes negausime dorybės... Tuomet, kai mes gauname dorybę, mes galime ją pridėti prie mūsų tikėjimo. Tai yra kita pamato siena. Taigi, pirmiausiai jūs turite turėti tikėjimą. Tikėjimas pats iš savęs to nepadarys. Jūs turite... Petras pasakė: „Tuomet pridėkite dorybę prie savo tikėjimo“. Jūs privalote turėti dorybę tam, kad galėtumėte ją pridėti prie savo tikėjimo.

147 Taigi, tuomet, galėtų būti taip, priežastis dėl kurios jūs jos neturite, dėl to, kad daugelis šiandieninių bažnyčių moko, kad jums nereikia jos turėti, arba jos dienos jau yra praėjusios. „Jiems nereikia jos turėti. Vienintelis dalykas, kurį turite padaryti, tai tik prisijungti prie bažnyčios. Taip, dienos jau yra praėjusios“.

148 Dorybė, visi žino ką reiškia žodis „dorybė“, suprantate, ir mes privalome ją turėti. Jeigu dorybė iš Jo išėjo tam, kad išgydytų sergančią moterį, Jis tikisi tokios pačios dorybės Savo Bažnyčioje, nes Jis buvo mūsų pavyzdys. Ir jeigu Jis turėjo dorybę, kurią galėjo duoti žmonėms, Jis tikisi, kad mes turėsime tokią dorybę, kurią galėsime duoti žmonėms. O kas yra dorybė? Dorybė yra stiprybė, galia.

149 Kai kurie iš jų net netiki Dievo jėga. Jie sako: „Tai... tai... tai jau yra praėję. Viskas, ką tau reikia padaryti, tai tik įrašyti savo vardą į knygą ir būti apšlakstytam arba aplietam, arba pakrikštytam ar panašiai. Ir tai yra viskas, ką turi padaryti“.

150 Tačiau čia Petras pasakė: „Pridėkite dorybę“. Taigi, Petras kalba apie Dievo Namų statymą, suprantate, Dievo Šventyklos, jos paruošimą. Ir po to, kai jūs turite dorybę, jūs privalote turėti... Po to, kai jūs turite tikėjimą, jūs privalote su juo turėti dorybę. Tai tiesa. Turėti dorybę skirtą visam pasauliui.

151 Aš pamokslavau pamokslą maždaug prieš dvidešimt metų, spėju, apie Pastorių Leliją. Pastorius Lelija. Paėmiau tai iš eilutės, kurioje Jėzus pasakė: „Pasvarstykite apie lelijas: jos netriūsia, jos neverpia; Tačiau jums sakau, kad Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo pasipuošęs kaip nei viena iš jų“.

152 Pažvelkite į leliją. Ji iškyla iš purvo pačioje gelmėje. Ir kasdien kiekvieną minutę ji turi maitintis iš žemės. Suprantate? Ir ką ji daro su ta dorybe, kurios „pasisemia“? Ji atiduoda tai kitiems. Ji sukuria gražų reginį stebėtojui. Ji atsiskleidžia, kad atiduotų medų, kad bitė atskristų ir pasiimtų savo porciją. Ji nepriekaištauja. Ji tiesiog turi ją tam, kad atiduotų. O kas būtų, jeigu bitė ant jos nutūptų; nepakanka lėšų, nėra medaus? Ta bitutė pasikrapštytų pakaušį ir pasakytų: „Kas čia per lelija?“.

153 Ateina žmogus bandantis rasti išgelbėjimą, nueina į bažnyčią, kurioje tikima, kad stebuklų dienos yra praėjusios.

154 Kaip kadaise pasakė Džekas Kou. Nuėjo į restoraną ir jam padavė didelį meniu; pradėjo skaityti, pamatė kepsnį su kauliuku ir kita. Pasakė: „Aš norėčiau kepsnio su kauliuku“.

„Na, jį turėjome praėjusią dieną. Šiandien jo neturime“.

155 Būtų galima padėti tokį meniu į šalį ir išeiti lauk, suprantate, teisingai, nes vis tiek jie neturi nieko, ką būtų galima valgyti. Todėl, jūs geriau galėtume nueiti į tokį restoraną, kuriame jie turi maisto.

156 Ir dvasiniam žmogui, augančiam, reikia kažko, kuo jis galėtų maitintis. Tai yra Dievo Žodis. Aš tikiu kiekvienu Jo Žodžiu.

Dievas turi paruoštą stalą prie kurio Dievo šventieji yra pasotinami:

Jis kviečia Savo išrinktus žmones: „Ateikite ir vaišinkitės“,
Savo mana Jis pamaitina Jis pasirūpina visais mūsų poreikiais,
O, kaip gera vakarieniauti su Jėzumi visados.

157 Teisingai. Taip, pone. Jis tai turi. Bažnyčia Tai turi, gyvojo Dievo Bažnyčia, kuri yra pastatyta pagal šį tobulą žmogų, Kristaus pažinimo. Taigi dabar jūs privalote turėti dorybę.

158 Kaip aš tada pasakiau, visų pirma sužinote, ten yra kažkas, kam patinka užuosti aromatą. Ji nėra savanaudiška. Ji turi aromatą. Prieš jai galint skleisti aromatą, ji turi jį turėti. Prieš jai galint atiduoti medų, ji turi jį turėti. Prieš jai galint atiduoti grožį, ji turi jį turėti.

159 Prieš jums galint atiduoti dorybę, jūs turite ją turėti. Todėl pridėkite prie savo tikėjimo dorybę. Amen. Ar suprantate? Mes galėtume ties tuo ilgai apsistoti, bet mums neužtektų laiko. Pridėti dorybę prie savo tikėjimo. Taigi, pirmiausia yra tikėjimas, po to dorybė.

160 O toliau, trečia, jūs pridedate pažinimą. Pažinimas dabar nereiškia pasaulietiško pažinimo, nes Dievui jis yra kvailystė; bet pažinimas teisti, atskirti (ką?) teisingą nuo klaidingo. Kaip jūs atskiriate tai, tuomet, jeigu jūs turite Krikščionišką pažinimą kartu su savo dorybe ir tikėjimu? Jūs atskiriate ar Žodis yra teisingas, ar klaidingas. Ir jeigu jūs galite atidėti į šalį visus savo įsitikinimus ir visą savo netikėjimą, viską, ką tvirtinate, kad esate padaręs, tuomet jūs turite pažinimą, kad patikėtumėte, jog Dievas negali meluoti. „Tegul kiekvieno žmogaus žodis bus melas, bet Mano tiesa“. Suprantate? Dabar jūs įgyjate pažinimą. Tai yra aukščiausiasis pažinimas. Jums nereikia įgyti keturių išsilavinimo laipsnių kokiame nors koledže ar kur nors panašiai tam, kad tai turėtumėte, nes visas šias dorybes jums duoda Dievas, kad sudėtumėte jas ant savo tikėjimo pamato, kad jūs galėtumėte pasiekti galutinį, realų, gyvojo Dievo žmogaus, ūgį. Taip, pone.

161 Pridėkite, pridėkite pažinimą, nes... pažinimą Jo Žodžio. Jūs privalote tuo patikėti tokiu būdu. Tokį... šiandien jūs turėtumėte patikėti, kad... ir priimti tai, kad stebuklų dienos nėra praėjusios. Pažinimas, kad tai, ką Dievas pasakė, Dievas yra pajėgus išpildyti.

162 Abraomas tuo tikėjo. Ir kai jis buvo šimto metų amžiaus, jis nesuabejojo Dievo pažadu per netikėjimą. Pagalvokite, kaip absurdiškai tas Žodis atrodė. Štai vyras, šimto metų amžiaus, laukiantis namuose turinčio gimti kūdikio, nuo devyniasdešimties metų amžiaus moters. Suprantate? Praėjo beveik penkiasdešimt metų nuo galimybės gimdyti ribos, gyveno su ja nuo tada, kai ji tebuvo jauna mergaitė ar paauglė. Ir štai jis ten, jo gyvybinės jėgos buvo apmirusios. O Saros įsčios bevaisės. Jie buvo netekę visų vilčių, kas lietė viltis... Bet vis tik, nesant vilčiai, jis tikėjo viltimi, nes jis turėjo pažinimą, kad Dievas buvo pajėgus išpildyti viską, ką Jis buvo pažadėjęs.

163 Taigi, kai turite tai tokiu būdu, tuomet pridėkite tai prie savo tikėjimo. Kai turite tikrą dorybę, pridėkite ją prie savo tikėjimo. Kai jūs galite išeiti čia į gatvę, gyventi kaip Krikščionis, elgtis kaip Krikščionis, būti Krikščionis, pridėkite tai prie savo tikėjimo. Kai jūs turite pažinimą...

164 Jūs pasakysite: „Na, aš nežinau ar ši Rašto vieta yra teisinga. Taigi čia yra Apaštalų Darbų 2:38, aš nežinau kaip tai atitinka Apaštalų Darbų 28:19. Aš nežinau“. Gerai. Jūs ne... prie nieko nepridėkite, nes jūs dar To neturite. Suprantate? Ką jūs ketinate padaryti? Nes jūs dar neturite užtektinai pažinimo, kad pažinotumėte Dievą, dar ne, kad Biblija pati sau neprieštarauja. Palikite tai ramybėje. Daugiau apie tai nekalbėkite. Suprantate? Palikite tai ramybėje.

165 Bet, kai jūs galite matyti, kad Raštas nėra prieštaringas ir jūs galite tai išpažinti; ir galite matyti per Dievo apreiškimą, visas Žodis yra parašytas paslaptyse ir tik Dievo pažinimas jas gali apreikšti; tuomet, kai tai turite ir pasakote, pabrėžiate kiekvieną Dievo Žodį pasakydami „amen“, tuomet pridėkite tai prie savo tikėjimo.

166 O, jūs dabar pat ruošiatės tapti ganėtinai geru žmogumi. Suprantate? Jūs augate, suprantate. Su kuo? Su tikėjimu, tuomet su dorybe, tuomet su pažinimu. Ar matote kaip šis žmogus yra statydinamas? Jūs galite įžvelgti, kad nėra... nėra jokio būdo kaip to būtų galima išvengti. Toks yra užaugimo iki galutinio Kristaus ūgio kelias. Taip, pone.

167 Kad teisti, atskirti teisingai. Atskirti ar tai yra teisinga, ar klaidinga, tikėti Dievo Žodžiu. Atskirti ar tai yra teisinga, ar man derėtų tarnauti religijai ar tarnauti Dievui. Atskirti ar tai yra teisinga, ar klaidinga, ar aš turėčiau atgimti iš naujo, ar prisijungti prie bažnyčios. Tuomet jūs tik pradedate. Teisingai atskirti, kai pamokslininkas pasako: „Stebuklų dienos yra praėjusios“. Biblijoje pasakyta: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“. Kuo gi dabar rinksitės patikėti?

168 Jūs sakote: „Aš rinksiuosi Dievą“. Taigi, jūs nesakote to tik tam kad pasakytumėte: „Na aš... aš tai pasirinksiu,“ – tik iš savo širdies. Bet kažkas yra jumyse, jūsų tikėjimas išsireiškia iš vidaus. Štai taip. Jūsų tikėjimas pasako: „Aš žinau, kad Jis yra toks pats. Amen. Aš esu liudininkas, kad Jis yra toks pats. Nėra nieko, kas galėtų iš manęs tai atimti. Aš žinau, kad Jis yra realus“. Amen. Tada pridėkite tai prie savo tikėjimo. Uždėkite tai ant pamato. Dabar augate toliau, augate į viršų link Karalystės. Pasiekėte tam tikrą vietą dabar. Gerai.

169 Taigi, kitas dalykas, pamokslininkas jums pasakys ir daug žmonių taip sako: „Šie... šie dalykai, kuriuos jūs skaitote Biblijoje, jie buvo skirti kitai dienai. Dabar aš pasakysiu jums kodėl. Nes šiandien tų dalykų mums nereikia. Mums to nereikia. Suprantate? Mums neturėtų reikėti. Mums nereikia praktikuoti tų dalykų, Dieviškojo išgydymo. Mes nepraktikuojame kalbėjimo kalbomis bažnyčioje tam... tam, kad išlaikytume mūsų bažnyčią vientisą. Ir mes kitko nedarome”.

170 Mes prieisime prie to. Aš apie tai čia turiu pasižymėjęs Rašto vietą, suprantate, ar mums derėtų tai daryti, ar ne, taigi.

171 Bet jis pasakė: „Aš nežinau. Šiandien mums nederėtų to daryti. Aš manau, kad vienintelis dalykas, kurį turėtume daryti, tai mes turėtume išmokti tinkamai kalbėti prieš minią. Mes turėtume nueiti ir leisti psichiatrui ištirti mūsų protą, kad išsiaiškintų ar mes esame pajėgūs save pateikti kitiems, ar mūsų IQ lygmens užteks tai padaryti ir... ir panašiai. Aš manau... Ir mes surenkame didžiausius susirinkimus. Mes statome savo organizaciją“.

172 Mes organizacijos nestatome. Šį rytą aš nesu čia tam, kad statyčiau organizaciją. Kristus niekada nesiuntė manęs statyti organizaciją. Kristus siuntė mane statydinti individus iki Jėzaus Kristaus ūgio, kad jie galėtų būti Dvasios jėgaine ir gyvenamąja vieta per Jo Žodį. Per Jo Žodį, suprantate, pastatyti individą iki tokios vietos. Ne iš organizacijos pastatyti dar didesnę denominaciją, bet pastatyti individą iki Dievo sūnų ir dukterų. Toks yra tikslas. Suprantate? Pridėkite prie savo tikėjimo dorybę; prie savo dorybės pridėkite pažinimą. Na, dabar jūs esate pakeliui.

173 Taigi, kai jūs pradedate sakyti: „Na, šiandien mums nereikia to priimti...“. Jums reikia tai priimti. Taip privalo būti.

174 Raštai negali meluoti. „Ir jų negalima asmeniškai aiškinti,“ – pasakyta Biblijoje. Jūs tiesiog patikite Tuo taip, kaip Tai yra Ten parašyta. Suprantate? Jūs turite turėti šiuos dalykus. Ir vienintelis būdas, kuriuo jūs galėsite juos turėti, tai – turėti iš Dangaus atgimusį pažinimą. Ir iš Dangaus atgimęs pažinimas įrodys Žodį. Suprantate?

175 Jūs turėti tikėti, o ne apsimestinai tuo tikėti. Nei vienos iš šių neturėsite apsimestinai tikėdami, suprantate, jeigu mėginsite pasakyti: „Aš tai turiu“. Nebūkite juodas paukštis spraudžiantis į save povo plunksnas, suprantate, nes jos visos iškris. Jos nėra natūraliai įaugusios. Jos tėra tik įspraustos.

176 Aš prisiminiau vietą, kurioje Dovydas pasakė, Psalmių 1: „Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens upių“. Žinote, yra skirtumas tarp buvimo pasodintu ir buvimo įspraustu, įkištu. Kaip senas ąžuolas, jis buvo pasodintas, jis giliai išsikeroja ir gerai įsitvirtina. O maža lazdelė kur nors įsmeigta, jūs net nežinote, kas jos laukia. Neturi šaknų. Neturi pamato. Suprantate?

177 Tai yra kaip kai kurie žmonės, kurie ateina iš seminarijų ar kitur, suprantate. Neturi... „Na, daktaras toks ir toks įšventino mane tarnavimui“. Visiškai nėra jokio skirtumo, kas jis buvo.

178 Kristus jus į tai pagimdo, suprantate, suprantate, per jūsų tikėjimą. Suprantate? Jūs esate dvasiškai atgimęs ir pagimdytas į tai. Ir tuomet po to, kai jūs esate pagimdytas į tai, štai šiuos dalykus, Jis tikisi, kad jūs pridėsite. Tiesiog toliau tęskite juos pridėdami. Dabar mes einame toliau pagal planą.

179 Taigi, bus dar kitas dalykas ant šio pažinimo, apie kurį mes galėtume pakalbėti, dievobaimingas pažinimas. Suprantate? „Ar Biblija šią dieną prarado Savo prasmę?“. Suprantate, jie, daugelis žmonių tau taip sako, kad Biblijoje iš tikrųjų ne tai buvo turėta omenyje. Jeigu Dievas mane prižiūri ir pataiso mane mano nuodėmėje, ir jeigu aš esu Dievo sūnus, Jis tai padaro. Jis elgiasi su jumis taip, sūnūs ir... [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] dukterys... Kai padarote ką nors klaidingo, Jis pataiso jus. Tuomet, jeigu Dievas jūsų atžvilgiu yra toks rūpestingas, kad Jis prižiūri jus ir pataiso jus, tuo labiau Jis turi Savo Žodį, kuris yra jums pavyzdys, ir tai yra Jis Pats!

Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Ir... tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų...

180 Žodis yra Jėzaus Kristaus apreiškimas, taip pasakyta Biblijoje, Kristus apreiškiamas Savo Žodyje. Ir jeigu jis stebėjo jus, kai jūs pažeidėte šiuos įstatymus, Jis nuteisia jus už tai, tuo labiau Jis prižiūrėjo Savo įstatymą, kuris jus nuteisia! Amen.

181 Eik sau, žmogeli, nepasakok man daugiau!

182 Aš tikiu tikruoju Šventosios Dvasios pažinimu. Šventosios Dvasios pažinimas visada pabrėš Žodį pasakydamas „amen“. Kai jūs atrandate tokius dalykus, kurie atrodo yra prieštaringi, Biblijoje, jūs prisėdate ir išnagrinėjate juos su malda, štai taip. Visų pirma pastebėsite kaip Šventoji Dvasia pradeda veikti. Po kurio laiko jūs pastebite, kaip tai kartu susisieja ir tai išsisprendžia. Suprantate? Tai yra pažinimas.

183 Kai kurie iš jų sako: „Na, taigi, Biblijoje yra pasakyta, kad Jis yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“.

184 O bažnyčia pasako: „Tik tam tikra prasme Jis yra tas pats“. O... o... O... o... Jūs tik ką nutraukėte grandį, čia pat. Suprantate? Taip, pone. Ne, pone. Jis yra tas pats. Taip, pone.

185 „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“. Jis nei kiek nepasikeitęs, visiškai ne. Jis gyvena Savo Bažnyčioje, daro tuos pačius dalykus. „Dar trumpam, – kaip pacitavau prieš kurį laiką, – dar trumpam, ir pasaulis Manęs nebematys; bet jūs Mane matysite“. Nes Jis pasakė: „Aš būsiu su jumis, netgi jumyse iki pasaulio pabaigos“. Ir vėl Jis pasakė: „Darbus, kuriuos Aš darau, jūs taip pat darysite“. Ir vėl Jis pasakė: „Aš būsiu Vynmedis. Jūs būsite šakos“. O šaka gali išgyventi tik per Vynmedžio gyvybę. Kas tik bebūtų Vynmedyje pasireiškia šakoje. Šlovė! Tuomet: „Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“. Tai išreiškia Viešpaties Jėzaus Kristaus Gyvenimą. Amen.

186 Pažinimas; ne pasaulietiškas (nes jis samprotauja). Bet kuris pasaulietiškas pažinimas yra samprotaujantis. Suprantate? Bet tikėjime nėra samprotavimo. Dievas apreiškia jums tam tikrą dalyką, kad jis įvyks, visi pasaulio mokslininkai galėtų jums pasakyti: „Tai prieštaringa. Tai negalės išsipildyti“. O jūs vis tiek tuo tikite. Suprantate? Taip, pone. Jame nėra samprotavimo. Biblijoje yra pasakyta: „Mes atmetame samprotavimus“. Jūs nesamprotaujate turėdami tikėjimą. Tikėjime nėra samprotavimo. Tikėjimas žino savo vietą. Tikėjimas veikia. Tikėjimas tvirtai laikosi. Jis negali būti išjudintas. Niekas negali jo išjudinti. Man nerūpi ką sako vienas, antras, trečias. Jis nei truputėlio nepajuda. Jis pasilieka ten pat, laukia, laukia, laukia, laukia. Niekas negali jam padaryti įtakos. Jis pasilieka ten.

187 Dievas pasakė Nojui, kad tie dalykai išsipildys. Jis tikėjo tuo. Suprantate? Dievas pasakė Mozei, kad tie dalykai išsipildys. Jis tikėjo tuo. Dievas pasakė mokiniams, kad tam tikri dalykai turės išsipildyti: „Užkilkite ten Sekmnėse ir laukite“. Jie pasiliko būtent toje vietoje. Taip, pone. Gerai.

188 Dabar pažinimas, taigi, ne pasaulietiškas pažinimas, bet tai yra Dangiškas pažinimas. O Dangiškas pažinimas, kai Dievas yra viso pažinimo šaltinis ir Dievas yra Žodis, tuomet, jeigu jūs turite Dangišką pažinimą, jūs tikite Žodžiu ir jūs viską išsiaiškinate per Žodį.

189 Ir tame atvejyje su mokesčiais į kurį pateko bažnyčia arba aš patekau. Kartą vienas iš tų vyrų teismo posėdyje man pasakė... Pasakė, aš pasakiau: „Jiems nepavyko surasti nieko klaidingo“. Ir todėl jie pradėjo...

190 Aš pasakiau: „Na, tuomet, jeigu nėra nieko klaidingo, kodėl jie nenulipa nuo mano nugaros?“. Suprantate? Suprantate? Ir aš tęsiau toliau pasakodamas jam apie kai kurias Rašto vietas.

191 Jis pasakė, didelis, stambus vyras rankoje laikęs cigaretę, jis tarė: „Pone Branhamai, aš nagrinėju Bibliją“.

Aš pasakiau: „Man malonu tai girdėti“.

192 Jis pasakė: „Taigi, aš noriu sužinoti apie tą prietaringą dalyką, jūs imate pinigus už tas nosines, kurias išsiunčiate, apie tą nedidelį prietaringą dalyką, kai pasimeldžiate už nosines ir po to jas išsiunčiate, tas 'pateptas' skepetes, jūs vadinate jas 'skepetėmis'“. Jis pasakė: „Jūs juk imate už tai pinigus“.

Aš pasakiau: „Ne, pone. Jokio mokesčio už jas nėra“.

O jis pasakė: „Na, bet juk tai yra prietaringa“.

193 Aš pasakiau: „Jūs vadinate tai prietaringu dalyku, pone. Bet prieš kelias minutes man pats pasakėte, kad nagrinėjate Bibliją“.

Jis pasakė: „Taip, nagrinėju“.

194 Aš pasakiau: „Pacituokite man Apaštalų Darbų 19:11“. Pažinimas! Jis pats save tuo įspendė į kampą, bandė pakeisti pokalbio temą. Aš pasakiau: „Tuomet pacituokite man Jono 5:14“. Negalėjo to padaryti. Aš pasakiau: „Tuomet Jokūbo 5:14“. Jis negalėjo to padaryti. Aš pasakiau: „Ar atsimenate Jono 3:16?“. Suprantate? Pažinimas, gudrumas, pasaulis! Bet, kai...

195 Jis pasakė: „Bet, pone Branhamai, jūs bandote išspręsti šią bylą pagal Bibliją. Mes sprendžiame ją pagal šalies įstatymus“.

196 Aš pasakiau: „Pone, ar šalies įstatymai nėra pagrįsti Biblija? Tuomet tai ir yra teisingumas“. Amen! Žinoma.

197 Pažinimas; ne pasaulietiškas. Dvasinis Žodžio pažinimas, žinojimas to, ką pasakė Dievas, darymas to, ką pasakė Dievas, teisingai. Tuomet, jeigu jūs tai turite ir galite patikėti visais šiais dalykais, kad Jis yra tas pats visuose šiuose dalykuose, kuriuose Žodis sako, kad tai yra tiesa, jūs pabrėžiate kiekvieną jų pasakydami: „amen“. Tuomet tai yra gerai. Pridėkite tai prie savo tikėjimo. Tai yra gerai. Taip.

198 Jeigu kas nors bando jums pasakyti, kad: „Biblija prarado savo jėgą. Nėra tokio dalyko kaip krikštas Šventąja Dvasia“. O... o... Šito nepridėkite. Tai neveiks. Tai atkris. Kaip kad jeigu bandytumėte prilipdyti molį prie uolos, jis neatlaikys. Jis nubyrės.

199 Tuomet žmonės jums sako: „Šiandien Biblija pasitikėti negalima. Būkite atsargūs. Nepradėkite ja tikėti. Ji negali būti teisinga“. Jūs nuolatos tai girdite. Tą trumpą posakį: „Jūs negalite pasitikėti Biblija“. Na, jeigu... jeigu jūs tai laikote mintyse, jūs... ne... nemėginkite to pridėti, nes tai nesuveiks. Visas statinys sugrius ten pat.

200 Šventoji Dvasia turi tai sutvirtinti skiediniu. Aš turiu omenyje sulipdymą kartu, skiedinys, kuris tai užantspauduoja. Ir tas pats dalykas, kuris tai užantspauduoja... Jūs žinote būdą...

201 Vulkanizuota padangos kamera visada išlieka patvaresnė nei tiesiog paprastai sulopyta. Nedideliam karščiui paveikus tą seną lopą ant padangos, visų pirma pastebėsite, kad ta padanga pradės šiek tiek kaisti, pradėsite važiuoti šiek tiek greičiau ir tas lopas nuo karščio atsiklijuos. Taip, pone. Suprantate?

202 Ir tokia šiandien yra problema su daugeliu žmonių. Jie bando priklijuoti savo pažinimą ant pasaulietiško pažinimo su senais, žemiškais klijais ir kai ateina išbandymai: „Na, galbūt aš suklydau“. Suprantate? Ir oras išeina, po kelių minučių jūs „subliūkštate“. Visi jūsų šūkavimai ir šokinėjimai aukštyn ir žemyn nieko gero jums nesuteikė. Žmonės pamato jus ir vėl sėdinčius toje pačioje baloje. Suprantate? Tai tiesa.

203 Bet jeigu jūs pasiliekate ten su užtektinu Šventosios Dvasios karščiu iki tiek, kol tai padaro jus ir padangos kamerą viena. Štai taip. Jūs ir padangos kamera tampate viena. Kai jūs pasiliekate ten tol, kol jūs ir visi Dievo pažadai tampate viena, tada pridėkite tai prie savo tikėjimo. O jeigu ne, tuomet visiškai to nepridėkite.

Jūs pasakysite: „Žodžiu negalima pasitikėti“. Nebandykite to pridėti.

204 Jūs pasakysite: „Tie pažadai apie Šventosios Dvasios krikštą buvo skirti tik dvylikai apaštalų,“ – kaip kai kurios bažnyčios šiandien sako, nebandykite to pridėti. Štai kame yra jų pamatas, visiškai sutrupėjęs. Suprantate? Kaip buvo su Uziju, praėjusį vakarą, kai jis pamatė pamatą to žmogaus, kuriuo jis pasitikėjo, visiškai subyrėjusį, ištiktą raupsais, tame nebuvo nieko gero. Taigi: „Tai skirta tik dvylikai apaštalų, tik dvylikai apaštalų“.

205 Aš buvau pas brolį Raitą... Aš manau, kad jis yra ten kažkur gale. Vieną vakarą, čia buvo tarnautojas, kai aš kalbėjau, kartu buvo keturi ar penki pamokslininkai. Tas pamokslininkas atsistojo ir tarė: „Dabar, brangūs žmonės, aš jums noriu kažką pasakyti. O, aš manau, kad jūs esate puikūs žmonės“.

206 Aš pasakiau, aš kažkam pasakiau, aš tariau: „Štai... štai ten vienas toks sėdi. Pažiūrėkite“.

207 Ir taip Džiunjoras Džeksonas, ten gale, buvo neseniai baigęs kalbėti. O jis tarė... buvo pamokslavęs apie Dievo malonę. O, tai bent!

208 Jis tiesiog laukdamas degte degė. Jis ten užlipo ir jis bandė suprasti. „Taigi, aš noriu pasakyti, kad ponas Branhamas, kuris yra čia, sakau jums, yra antikristas“. Ir jis pradėjo kalbėti štai taip, visą vakarą.

209 Kai kurie pamokslininkai pradėjo... Aš pasakiau: „Palūkėkite minutėlę. Dabar, broliai, nieko nesakykite. Jis yra tik vienas, o mūsų daugybė“. Aš pasakiau: „Tiesiog palikite dabar jį ramybėje. Jis užkabino mane“. Aš to norėjau, pats, labai stipriai, aš nežinojau, ką daryti. Suprantate?

210 Ir taip jis pasakė: „Ponas Branhamas yra antikristas,“ – ir jis pradėjo kalbėti viską, apie ką jūs žinote. Jis tarė: „Jis yra pasakęs čia: 'Kad krikštas Šventąją Dvasia...'“. Pasakė: „Biblijoje yra pasakyta, kad ten buvo tik dvylika, kurie gavo Šventosios Dvasios krikštą“. Kalbėjo apie Dievišką išgydymą: „Tik dvylika apaštalų turėjo Dievišką išgydymą“. Jis pasakė: „Mes kalbame apie tai, ką Biblija kalba ir tylime apie tai, apie ką Biblija nutyli“. Aš palaukiau apie pusvalandį, kol jis atpylė savo kalbą.

211 Aš pasakiau: „Palūkėkite minutėlę. Aš čia užsirašiau tiek daug pastabų, – pasakiau aš, – suteikite man galimybę jums į kai kurias atsakyti“. Ir kai aš atsistojau, aš pasakiau: „Šis ponas, jis pasakė, kad: 'Apie ką kalbama Biblijoje, apie tai kalbėjo jo bažnyčia ir apie ką Joje nebuvo kalbama, jie nekalbėjo'. Jūs visi esate liudininkai. ‘Taip’“. Aš pasakiau: „Taigi, jis pasakė: 'Ten buvo tik dvylika gavusių Šventąją Dvasią'. Mano Biblijoje pasakyta, kad ten buvo šimtas dvidešimt, pirmuoju kartu“. Amen! Pademonstravo štai tokį pažinimą, suprantate, jis pabandė.

212 Aš pasakiau: „Tuomet, spėju, Paulius negavo Šventosios Dvasios, kai jis pasakė, kad ją gavo“. Suprantate?

213 Aš pasakiau: „Pačiame... Kai Pilypas nuvyko ir pamokslavo samariečiams. Jie buvo pakrikštyti Jėzaus Vardu. Tik Šventoji Dvasia ant jų dar nebuvo nužengusi. Ir jie pasiuntė ir pakvietė Petrą ir Joną, kad ateitų ir uždėtų ant jų rankas, ir Šventoji Dvasia nužengė ant jų. Spėju, kad jų buvo tik dvylika?“.

214 Aš pasakiau: „Apaštalų Darbų 10:49, kai Petras buvo ant namo stogo ir išvydo regėjimą, kuriame jie atvyko pas Kornelijų. Petrui dar bekalbant tuos žodžius Šventoji Dvasia nužengė ant tų, kurie klausėsi Žodžio“. Aš pasakiau: „Biblija vis dar kalba. O kaip yra su jūsų bažnyčia?“. Ji pasilieka prielaidų daryme. Tai tiesa. Suprantate?

215 Aš pasakiau: „Dieviškasis išgydymas, anot jūsų, tik dvylika apaštalų turėjo Dieviškąjį išgydymą. Biblijoje pasakyta, kad Steponas nuvyko į Samariją ir išvarinėjo velnius ir gydė ligonius, ir ten buvo didelis džiaugsmas tame mieste. O jis nebuvo vienas iš dvylikos. Jis nebuvo apaštalas. Jis buvo diakonas“. Amen. Amen.

216 Aš pasakiau: „Ir Paulius nebuvo vienu iš dvylikos, kuris būtų buvęs aukštutiniame kambaryje, bet jis turėjo išgydymo dovaną“.

217 Aš pasakiau: „Tik pažiūrėkite į išgydymo dovanas! Ir toliau, po trisdešimties metų jis vis dar buvo su Korintiečiais, paskyrė išgydymo dovaną Kristaus Kūne“. O, tai bent!

218 Taigi, tokį pažinimą, kurio išmokstate iš kokios nors knygos, geriau jau išmeskite jį į šiukšliadėžę. Įgykite štai šį pažinimą. Kai Dievas pasakė: „Jis yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius,“ – pasakykite: „Amen“. Taip, pone. Taip, pone. Ne vien tik dvylikai; tai skirta visiems. Kai jūs turite tokį tikėjimą, kai jūsų tikėjimas tai pabrėžia, kiekvieną dalelę, pasakydamas „amen“, tada jūs pasakote: „Gerai,“ – tuomet pridėkite tai prie to.

219 Ketvirta. Mes turėsime paskubėti, nes aš dar tik... Tiesiog tai yra toks geras jausmas, stovėti čia ir kalbėti apie tai. Amen. [Brolis sako: „Mes mėgaujamės tuo“ – Red.] Taip. Ketvirta... Ačiū jums.

220 Pridėkite „susivaldymą“. O, tai bent! Mes priėjome prie susivaldymo. Taigi, jūs turėjote tikėjimą, iš pradžių; turite jį turėti, kad galėtumėte pradėti. Po to jūs pridedate dorybę prie savo tikėjimo, jeigu tai yra tinkama dorybė. Po to jūs pridedate pažinimą, jeigu tai yra tinkamas pažinimas. Dabar jūs turėsite pridėti susivaldymą.

221 Susivaldymas šioje vietoje nereiškia nustoti gerti alkoholį, ne. Ne, ne. Susivaldymas nėra alkoholizmo išgydymo priemonė, ne šiuo atveju. Šitai yra Biblinis susivaldymas, Šventosios Dvasios susivaldymas. Tas dalykas yra tik vienas iš kūniškų geismų, bet mes kalbame apie Šventosios Dvasios susivaldymą. Tai reiškia, kaip suvaldyti savo liežuvį, nebūti liežuvautoju; kaip suvaldyti savo ūmų būdą, nepasiusti, kai kaskart kas nors pasako ką nors prieš jus. O, tai bent!

222 Žmogau, daugelis iš mūsų atkris dar mums net nepradėjus, ar ne? Suprantate? O po to mes stebimės, kodėl Dievo nėra Jo Bažnyčioje, darančio stebuklus ir kitką, ką jie anksčiau darė. Taip, pone. Suprantate?

223 Pridėkite šiuos dalykus. Pridėkite prie to susivaldymą. O, susivaldymas – kaip atsakyti su gerumu, kai jums yra išsakoma rūstybė. Kas nors pasakys: „Jūs esate grupė šventųjų besivoliojančių ant grindų!“. Nepašokite ir nepradėkite raitotis rankovių. Suprantate? Ne tai. Bet atsakykite su dieviška meile, susivaldymu, gerumu. Ar jūs norite tokie būti? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Kai jus supykdo, nesistenkite jų supykdyti. Leiskite Jam būti jūsų pavyzdžiu.

224 Kai jie pasakė: „Jeigu Tu esi Dievo Sūnus, paversk šiuos akmenis į duoną,“ – Jis būtų galėjęs tai padaryti ir pademonstruoti, kad Jis buvo Dievas. Bet Jis turėjo susivaldymą. Kai jie pavadino Ji „Beelzebubu,“ – Jis atsakė: „Aš atleisiu jums už tai“. Ar tai tiesa? Jie saujomis plėšė Jo barzdos plaukus ir spjaudė Jam į veidą, ir sakė: „Nuženk nuo kryžiaus!“.

225 Jis pasakė: „Tėve, atleisk jiems. Jie net nežino, ką daro“.

226 Kai tuomet... Jis turėjo dovaną, Jis viską žinojo, nes Jame kūniškai buvo Dievystės pilnatvė. Jie matė Jį darantį stebuklus, pasakant žmonėms, kas su jais buvo negerai ir panašiai. Jie įsupo Jo galvą į skarmalą štai taip, aplink Jo akis ir pagaliu mušė Jo galvą, ir sakė: „Pranašauk, pasakyk mums, kas Tau smogė. Mes patikėsime Tavimi“. Suprantate? Jis turėjo susivaldymą.

227 Taigi, jeigu jūs jį turite, pridėkite jį prie savo tikėjimo. Jeigu jūs vis dar pasipučiate ir esate įžulus, ir triukšmingas, ir „šuntate“, ir karščiuojatės, o... o... jūs visiškai neturite jokio… Jūs negalite to pridėti, nes tai neprisidės. Suprantate? Tai nesusijungs.. Jums nepavyktų paimti gabalėlio gumos, žinote, ir prilipdyti jį prie geležies gabalo. Tai tiesiog nesuveiks. Ne, ji turėtų būti lanksti, tiesiog tokia, kokia yra guma. Suprantate? Ir kuomet jūsų tikėjimas ir jūsų susivaldymas tampa tokiu pat Šventosios Dvasios susivaldymu, kokį Jis turėjo, tuomet tai susijungs su Juo. Jūs esate prie to pridedamas.

Kuomet jūsų dorybė yra tokia kaip Jo dorybė, tuomet tai prisidės prie to.

228 Kuomet jūsų pažinimas yra kaip Jo pažinimas: „Aš ateinu išpildyti Tavo valios, o Dieve“. Suprantate? Su Tėvo Žodžiu Jis nugalėjo kiekvieną velnią. Dangūs ir žemė praeis, bet Žodis nepraeis. Suprantate? Kuomet jūs turite štai tokį pažinimą, jis susijungs su jūsų tikėjimu.

229 Kuomet jūs turite teisingą susivaldymą, kokį Jis turėjo, tai susijungs. O jeigu dar neturite... Tik žmogiškai išugdytą, dalinį, netvirtą įsitikinimą, ar susivaldymą: „O, man derėtų jam suduoti, bet... bet galbūt geriau to nedarysiu, nes jie galimai apie tai parašys laikraštyje ir paminės mano pavardę“. Ne apie tokį susivaldymą Jis kalba. Nebandykite to pridėti. Tai neveiks. Bet kai jūs iš tiesų galite, su švelnumu iš širdies atleisti kiekvienam žmogui, išlikti ramybėje, palaukti kol tai praeis, suprantate, tuomet tai susijungs. Tai jūs jau galite pridėti prie savo tikėjimo. Tai bent!

230 Akivaizdu, kodėl bažnyčia turi tokį stygių. Ar tai ne tiesa? Akivaizdu. Turėčiau pasakyti: „Atgailaukite ir būkite pakrikštyti, – pasakyta Biblijoje, – Jėzaus Kristaus Vardu“. O griežti trejybininkai tuo netiki, sako: „Jis yra senas antikristas. Jis laikosi vien Jėzaus Vardo. Jis laikosi tik Jėzaus“. Būk atsargus, žmogeli, dabar nesu tikras dėl tavo susivaldymo. Suprantate? Kodėl jūs neateinate, nepasakote: „Apsvarstykime tai kartu, broli Branhamai. Aš norėčiau išgirsti kaip Jūs tai išaiškintumėte“? Suprantate? Tuomet ateikite ir pasiklausykite To. Ir tuomet Tai yra išaiškinama jums, bet jūs nueinate sau; mes... mes prieisime prie to už kelių minučių, „dievotume“, suprantate. Bet kai jūs... kai jūs pasileidžiate tekinas, norite skubotai daryti išvadas, o... o... tai... tai tai nėrai. Suprantate? Jūs dar neturite Biblinio susivaldymo, kai taip darote; nežinote kaip reikia atsakyti. Tuomet, jeigu jūs visa tai turite, jūs galite tai pridėti prie savo tikėjimo.

231 Toliau, po to, ketvirta, jūs norite prie savo tikėjimo pridėti kantrybę. Jeigu jūs turite tikėjimą: „Jis ugdo kantrybę,“ – pasakyta Biblijoje. Suprantate? Taigi, štai čia yra kantrybė. Taigi, tai yra kitas dalykas, kuris prisidės prie šio ūgio. Žinote, Dievas Savo Statinį stato iš tikrų medžiagų.

232 Ar matai kokį stygių mes turime, broli, sese? Suprantate? Ar matote kodėl, kokia mūsų padėtis? Taip, pone. Suprantate? Mes turime šlovę, turime šūkavimus ir kita, nes mes turime tikėjimą. Bet kai mes nusileidžiame prie šių dalykų, Dievas negali statydinti mūsų pagal tą ūgį. Suprantate? Jis negali. Jis negali atvesti mūsų iki tokios vietos. Mes turime tuos visus kitus dalykus. Mes puolame, nužiuočiame žemyn su jais. Suprantate? Jis negali pastatyti Savo Bažnyčios.

233 Kantrybė kam? Kokia kantrybė? Visų pirma turėti kantrybę Dievui. Jeigu jūs turite tikrą, neapsimestinį tikėjimą, jūs turėsite tikrą, neapsimestinę kantrybę, nes tikėjimas ugdo kantrybę. Kai Dievas ką nors pasako, jūs tikite tuo. Tai viskas. Jūs turite kantrybę.

234 Pasakysite: „Na, praėjusį vakarą aš prašiau Jo mane išgydyti, bet šį rytą aš vis dar sergu“. O, tai bent! Kokia kantrybė?

235 Dievas pasakė Abraomui ir po dvidešimt penkių metų ten nebuvo nei menkiausio požymio. Jis vis tiek tikėjo toliau. Jis buvo kantrus Dievui. O...

236 Visada laikykite Jį priešakyje. Leiskite Jam būti priešakyje. Jūs negalite Jo aplenkti, todėl tiesiog laikykite Jį savo priešakyje. „Jis taip pasakė ir tai išsipildys“. Suprantate? Laikykite Jį savo priešakyje. Tai tiesa.

237 Nojus turėjo kantrybę. Taip. Nojus turėjo tikrą, dievišką kantrybę. Dievas pasakė: „Aš ketinu sunaikinti šį pasaulį lietumi,“ – ir Nojus toliau pamokslavo šimtą dvidešimt metų. Daugybė kantrybės. Iš dangaus neiškrito nei lašas. Nė kiek nebuvo. Buvo taip dulkėta kaip ir visada šimtą dvidešimt metų, bet jis buvo kantrus.

Tuomet Dievas išmėgina jūsų kantrybę. Tai tiesa. Dievas juos išmėgino.

238 Po to, kai Jis pasakė Nojui, dabar Jis tarė: „Nojau, Aš noriu, kad tu įeitum į arką. Aš suvarysiu į ją gyvūnus ir Aš... Aš noriu, kad tu įeitum. Dabar užlipk aukštyn, kad galėtum apsidairyti per viršutinį langą. Taigi, aš noriu, kad tu į ją įeitum. Aš noriu, kad tu tiems žmonėms pasakytum: 'Rytoj išsipildys tai, apie ką aš pamokslavau šimtą dvidešimt metų'. Gerai, nusileisk ten ir pasakyk jiems“.

239 Koks buvo pirmasis ženklas? Nojus įėjo į arką. Nebuvo jokio lietaus. Nojus pasiruošė ir apsivilko lietpaltį, ir visa kita, tam, kad galėtų pažiūrėti į lauką, kartas nuo karto. Pasiruošė. Tačiau kitą dieną...

240 Aš manau, kad galbūt jis galėjo pasakyti savo šeimai ir savo dukterėčioms ir kitiems, pasakyti: „Tai bent! Rytoj jūs pamatysite kažką, ko niekada nesate matę. Nes, virš viso dangaus, jis visas bus juodas. Ir pasigirs griaustinis ir žaibai. Didelis Dievo kalavijas prazvimbs per dangų. Jis nuteis šią nusidėjėlių minią, kurie mus atmetė, tų visų šimto dvidešimties metų laiku. Jūs tik palūkėkite ir pamatysite“. Suprantate?

241 Kai kurie iš tų dalinių tikinčiųjų, žinote, kurie vis lūkuriavo šalia, bet taip ir niekada neįėjo, žinote. Jūs... jūs vis dar tokių turite, žinote. Todėl jie... jie priėjo, pasakė: „Na, galbūt tas senas žmogus ir buvo teisus, todėl mes nueisime ten ir palauksime kelias dienas, arba palauksime kelias valandas iš ryto ir pažiūrėsime“.

242 Kitą dieną vietoj juodo debesies, ten pasirodė tekėdama saulė, tiesiog taip, kaip visada. Nojus pažvelgė laukan. Pasakė: „O, ten nėra nei debesies“.

243 Tas vyrukas priėjo, pasakė: „O, aš žinojau, kad tu buvai vienas iš tų. Supranti, tu čia esi vis toje pačioje vietoje“.

244 „Na, prašau atleisti man, pone. Cha-cha. Galbūt aš... aš... aš tiesiog, žinote, esu tiesiog susižavėjęs, žinote. Kaip ir... suprantate. Cha-cha“.

245 Bet Nojus, jis turėjo kantrybę. Pasakė: „Jeigu tai nepasirodė šiandien, tai pasirodys čia rytoj“. Kodėl? Dievas taip pasakė.

„Kada Jis tau tai pasakė, Nojau?“.

246 „Prieš šimtą dvidešimt metų. Aš jau nugyvenau štai kiek, todėl aš tiesiog čia dabar ir laukiu“. Suprantate tai? Po kurio laiko...

247 Mes atrandame, Dievas tiek išlaukė, laukdamas bažnyčios, taip pat, bet ji pasirodys. Nesijaudinkite. Jis Tai pažadėjo.

248 Visą tą laiką laukė prisikėlimo. Jis bus. Nesijaudinkite. Dievas tai pažadėjo. Tiesiog kantriai laukite. Jeigu jūs užmigsite, tai ne...Galbūt prieš tam įvykstant, jūs trumpai nusnūsite, bet tam laikui atėjus jūs pabusite. Jis tai pažadėjo, suprantate. Snūstelėjimas, suprantate, tai, ką mes vadiname mirties snūstelėjimu, jūs žinote. Tai, ką mes vadiname mirtimi, tiesiog ne ilgas snūstelėjimas arba užmigimas Kristuje. Kristuje nėra tokio dalyko kaip mirtis. Gyvenimas ir mirtis negali egzistuoti kartu. Suprantate? Mes tiesiog nusnaudžiame, tai yra toks snaudulys iš kurio mūsų draugai negali mūsų pažadinti. Jis yra Vienintelis, galintis mus pažadinti. „Jis pašauks ir aš atsiliepsiu Jam,“ – pasakė Jobas. Jobas jau miega keturis tūkstančius metų. Nesijaudinkite. Jis... jis prabus. Nesijaudinkite. Jis vis dar laukia.

249 Nojus laukė. Ketvirtoji diena praėjo. Lietaus nebuvo. Vis tiek gerai. Tai turės išsipildyti.

250 Aš girdžiu kaip Nojaus žmona atėjo ir pasakė: „Tėveli, ar tu ti...?“.

„Net nekalbėk taip“.

251 Jis turėjo kantrybę, nes jis turėjo tikėjimą. Taip, pone. Jis turėjo dorybę. Jis turėjo pažinimą, kad Dievas buvo teisus. Jis turėjo susivaldymą. Jis nesvyravo, nesakė: „Na, aš nežinau, ką visa tai apskritai reiškia. Aš praradau visą savo populiarumą per tai“. Ne, ne. „Žmonės manimi daugiau nesirūpina. Aš sugrįšiu ir vėl viską pradėsiu iš naujo“. Ne, ne. Jis turėjo kantrybę. Dievas pažadėjo. Dievas tai padarys. Dievas tai padarys, nes Dievas taip pasakė.

252 Ir aš galiu matyti kaip atėjo jo sūnus, pasakė: „Tėveli, tu žinai...“. Ranka perbraukė per jo ilgus, žilus plaukus, žinote. Ir jam buvo kažkiek šimtų metų, žinote, sėdėjo ten. Pasakė: „Aš žinau, kad tu esi senas patriarchas. Aš... aš myliu tave, tėveli. Bet ar negalėtų būti taip, kad tu šiek tiek suklydai?“.

„O ne. Ne“.

„Kodėl?“.

„Dievas taip pasakė!“.

253 „Na, tėveli, jau šešios dienos kaip mes čia sėdime. Sėdime štai čia šioje didelėje, senoje, perdžiūvusioje arkoje. Ir ji visa yra padengta derva iš vidaus ir iš išorės. Ir šitiek metų mes ją statėme. Ir tu ten stovėdamas tol pamokslavai, kol pražilai ir nuplikai. O dabar tu esi štai čia, bandai pasakyti tokį neįtikėtiną dalyką. Ir žmonės juokiasi ir svaido supuvusius pomidorus ir kita į jos šonus. Pažvelk, ką padarei. Na, tu žinai...“.

„Būk kantrus sūnau“.

„Ar tu esi užtikrintas?“.

„Lietus bus!“.

Jo marti pasakė: „Tėvai, tu žinai...“.

„Lietus bus!“.

254 „Bet juk mes pralaukėme šitiek metų. Mes ruošėmės. Ir tu prieš savaitę buvai mums sakęs, kad lietus pradės lyti. Ir mes esame čia, ir durys yra visiškai uždarytos, ir mes visi čia nerandame sau vietos, ir saulė svilina tiesiog kaip ir visada“.

„Bet lietus bus!“.

„Iš kur žinai?“.

„Dievas taip pasakė!“.

255 Taigi, kai jūs toks tampate, pridėkite tai. Bet jeigu toks dar nesate, ne... nemėginkite to pridėti. Tai nesuveiks. Tai nesuveiks su išgydymu. Tai su niekuo nesuveiks. Suprantate? Tai turi susijungti su ta pačia medžiaga prie kurios tai yra privulkanizuota. Tai tiesa. Turite tai pridėti. Kantrybė Dievo pažadui. Taip, pone. Nojus tuo tikėjo. Ir jis turėjo kantrybę Dievui šimtą dvidešimt metų.

256 Mozė, jis turėjo kantrybę Dievui. Taip, pone. „Moze, Aš išgirdau Savo tautos šauksmą. Aš pamačiau jų sielvartą. Aš nusileisiu jų išlaisvinti. Aš ketinu tave pasiųsti“.

257 Ir ten kontrastas tarp jo ir Dievo tapo matomas, ir Dievas parodė jam Savo šlovę. Pasakė: „Štai aš ateinu“. Kai jis kartą išvydo Dievo šlovę, suprantate, jis įgijo tikėjimą.

Pasakė: „Kas yra tavo rankoje, Moze?“.

Jis pasakė: „Lazda“.

Jis pasakė: „Mesk ją žemėn“.

Ji pavirto į gyvatę. Jis pasakė: „O, tai bent!“. Jis pradėjo...

258 Pasakė: „Pakelk ją, Moze. Jeigu Aš galiu paversti ją į gyvatę, Aš galiu ją grąžinti atgal“.

259 O! [Brolis Branhamas tris kartus suploja rankomis – Red.] Amen! Jeigu Dievas gali suteikti man žemišką gyvenimą, Jis gali suteikti man dvasinį Gyvenimą! Jeigu Dievas galėjo man suteikti pirmą gimimą, Jis galės suteikti man ir antrąjį gimimą! Amen! Jeigu Dievas gali išgydyti tai, per Dievišką išgydymą, Jis galės tai vėl prikelti Savo šlovei paskutinę dieną. Tai tiesa.

260 „Aš galiu numesti šią lazdą žemėn ir paversti ją į gyvatę. Aš galiu paversti ją atgal į lazdą. Pakelti ją paimant už uodegos“.

261 Mozė pasilenkė ir paėmė ją. Ir štai ji pavirto atgal į lazdą. Tuomet jis pradėjo pridėti pažinimą. Suprantate?

„Kas dabar nutiko tavo rankai, Moze?“.

„Nieko“.

„Įkišk ją į savo užantį“.

262 „Gerai. O kaipgi...“. Buvo balta nuo raupsų. „O Viešpatie, tik pažvelkite į mano ranką!“.

„Ir vėl įkišk ją į savo užantį, Moze“.

263 Jis įkišo ją štai taip, ji tiesiog atsistatė... Jis tiesiog pradėjo pridėti tai štai taip, tuomet, suprantate. Taip, pone.

264 Jis nuėjo ten. Ir pirmasis kontrastas... Jis nuėjo ten. Atsistojo ten ir tarė: „Viešpats Dievas pasakė: 'Leisk mano tautai išeiti'. Faraone, aš noriu, kad tu tai žinotum. Aš atėjau kaip Dievo atstovas. Tu privalai man paklusti“.

265 Faraonas pasakė: „Paklusti? Ar tu žinai, kas aš esu? Aš esu faraonas. Paklusti tau, vergui?“.

266 Pasakė: „Tai tu man paklusi arba pražūsi. Turėsi pasirinkti viena arba kita“. Kodėl? Jis žinojo apie ką kalbėjo. Jis turėjo įgaliojimą. Jis buvo ten. Jis kalbėjosi su Dievu. Jis turėjo tikėjimą. Todėl jis žinojo ant ko stovi.

„Tu nori, kad aš tau paklusčiau? Nešdinkis iš čia!“.

„Aš tau parodysiu“.

„Parodyk man ženklą“.

Jis numetė žemėn lazdą; pavirto į gyvatę.

267 „Na, – pasakė jis, – koks pigus magų triukas! Ateik čia minutėlei. Ateikite čia, Janai ir tu Jambrai, meskite žemėn savo lazdas“. Jie metė jas ir jos pavirto į gyvatę.

268 Pasakė: „Dabar tu, prasčiokas, atėjai pas mane, egiptietį, Egipto faraoną. Ir tu atėjai čia su kažkokiu vienu iš savo pigių magų triuku, su savo apgaulėmis,“ – jūs suprantate, minčių skaitymu. Jūs žinote, ką turiu omenyje. Aš viliuosi, kad jūs galite tai įžvelgti. „Protinė telepatija ar kažkas, suprantate, taip, atėjai čia su tokiais dalykais“. Pasakė: „Na, mes galime padaryti tą patį, ką tu darai“.

269 Ką padarė Mozė? Jis nepasakė: „O, pone faraone, aš... aš atsiprašau, pone. Aš būsiu jūsų vergas“. Ne, pone.

270 Jis ramiai stovėjo. Amen. Pasiliko ten pat. Dievas pasakė, jo širdyje nebuvo nei kiek abejonių: “Išlik ramus. Aš tau šį tą parodysiu“. Kai jūs padarote tiksliai tai, ką Jis pasakė padaryti, rodos, kad tai nepasisekė; išlikite ramus, būkite kantrus.

271 Mozė pasakė: „Žinot, kai aš pastačiau ant to pamato, ten ant jo buvo pastatyta kantrybė, todėl aš tiesiog palauksiu ir pažiūrėsiu, ką Dievas padarys“.

272 Ten buvo gyvatės, šliaužiojo po visur, šnypštė, šnypštė viena ant kitos. Visų pirma, ką būtumėte pastebėjęs – Mozės gyvatė godžiai praryjo visas kitas gyvates. Jis turėjo kantrybę.

Tie, kurie laukia Viešpaties, atnaujins savo jėgas.
Jie pakils ant sparnų kaip ereliai.

Ar tai tiesa? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Suprantate? Taip.

Jie bėgs ir nepavargs; jie vaikščios ir nenusilps.

Suprantate, tiesiog laukite Viešpaties. Turėkite kantrybę. Suprantate? Taip, pone.

273 Tuomet Izraelis turėjo būti išvestas. Pasirodė ryškus kontrastas ir Mozė laukė.

274 Po to jis išėjo į dykumą. O tai tebuvo tik apie trijų ar keturių dienų kelionė. Ten buvo tik keturiasdešimties mylių atstumas nuo vietos iš kurios jis išėjo, iki pat ten, kur jie įėjo. Bet, Mozė, dykumoje, laukė keturiasdešimt metų. Kantrybė. [Brolis Branhamas juokiasi – Red.] Amen. Tai tiesa. Jis laukė keturiasdešimt metų. O! Taip, pone.

275 Ir mes turėtume būti vienas kitam kantrūs, taip pat. Suprantate? Vieną kartą... Mes tampame... mes tampame tokie nekantrūs vienas kitam. Mes galvojame, kad turėtume būti tokie kaip Mozė. Mozė buvo kantrus tautai. Pažvelkite, būtent tai ir neleido pereiti jiems į aną pusę. Suprantate? Jeigu jūs bandote kažką pasiekti...

276 Kaip... Aš stengiausi perteikti šią Žinią maldykloje, kad išvysčiau kaip kiekvienas maldyklos narys taps Tokiu. Yra sunku tai padaryti. Aš stengiausi turėti kantrybę; tai jau yra trisdešimt treji metai. Suprantate? Turėti kantrybę. Moterys vis dar kerpa plaukus, tiesiog kaip ir visada. Bet tiesiog turėkite kantrybės. Suprantate? Tiesiog turėkite kantrybės. Palaukite. Jūs turite. Jeigu jos neturite, nemėginkite to statyti ant štai šio čia. Turėkite kantrybę.

277 Netgi vieną kartą, kai ta maištinga tauta buvo tokia nekantri, jie privertė Mozę padaryti kažką neteisingo. Bet, vis tiek, kai buvo prieita prie atomazgos, Dievą supykdė jų elgesys. Jis pasakė: „Atsiskirk, Moze. Aš nužudysiu jų daugumą ir pradėsiu iš pradžių“.

278 Jis užpildė spragą ir tarė: „Dieve, nedaryk to“. Ką? Kantrybė su žmonėmis, kurie prieš jį maištavo.

279 Man įdomu ar mes galėtume taip pasielgti? Jeigu negalėtumėte, nebandykite ant to statyti, nes tai... tai nepasikeis, žinote. Štai tokiu būdu pirmoji [dorybė – Vert.] buvo su tuo sujungta, ir tokiu būdu kiekviena iš jų turi būti sujungta. Jeigu taip nebus, jūs nesuaugsite iki to ūgio, gyvenamosios gyvojo Dievo vietos. Jeigu jūs neturite kantrybės, kantrybės vienas kitam. Gerai.

280 Hebrajų vaikai turėjo kantrybę. Tikrai, kad turėjo. Dievas buvo jiems pažadėjęs, pasakęs: „Nesiklaupkite prieš jokį atvaizdą“. Ir jie turėjo kantrybę. Pasakė: „Mūsų Dievas yra pajėgus. Tačiau, nežiūrint į nieką, mes nesiklaupsime prieš tavo atvaizdą“. Kantrybė, šito žinojimas, kad Dievas vėl jį prikels paskutiniosiomis dienomis.

281 Šis gyvenimas juk iš tikrųjų nėra toks ir reikšmingas. Suprantate? Dievas vėl prikels jį paskutiniosiomis dienomis. Bet kai kalba užeina apie nusilenkimą atvaizdui, mes to nedarysime. Taigi, mes Ciesoriui atiduosime, kas skirta Ciesoriui, bet, kai Ciesorius įsiterpia tarp Dievo, Dievas eis pirma.

282 „Dievas pasakė: 'Nesilenkite tam atvaizdui'. Ir aš to nedarysiu. Mūsų Dievas yra pajėgus mus išlaisvinti. Jeigu Jis to nepadarys, šiam atvaizdui aš vis tiek nesilenksiu“.

Pasakė: „Gerai, štai ten yra krosnis“.

283 „Na, – pasakė jis, – o, spėju, kad šį vakarą užeis stiprus lietus ir ją visiškai užgesins“. Bet taip neįvyko. Vis tiek išliko kantrūs.

284 Kitą rytą, kai juos atvedė prieš teismą, ten sėdėjo Nebukadnecaras. Jis pasakė: „Gerai jaunuoliai, ar jūs pasiruošę pagerbti mane kaip savo karalių?“.

„Žinoma. Gyvenk ilgai, o karaliau“.

„Dabar nusilenkite mano atvaizdui“.

„O, ne“.

285 „Na, jūs būsite sudeginti. Jūs esate išmintingi vyrai. Jūs sumanūs. Jūs suteikėte mums daug pagalbos. Jūs buvote palaiminimu mūsų karalystei. Nejaugi nesuprantate, kad man nesinori šito daryti? Bet aš... aš jau paskelbiau čia ir tai turi būti išpildyta. Aš nenoriu jūsų į ten mesti. O, vyrai, kas su jumis negerai?“.

286 „Aš žinau, kad tai gerai skamba. Bet mūsų Dievas yra pajėgus mus išgelbėti. Tačiau nepaisant to...“. Turėjo kantrybę.

287 Pradėjo vesti juos link krosnies. Vienas susižvalgė su kitu. „Viskas gerai. Viskas gerai“. Buvo kantrūs. Padarė dar vieną žingsnį, Dievas nepasirodė. Du žingsnius, Jis nepasirodė. Tris žingsnius, keturis žingsnius, penkis žingsnius, tiesiog ėjo toliau, Jis vis nesirodė. Ir jis įžengė tiesiai į liepsnojančią krosnį. Jie turėjo kantrybę. Bet Jis nepasirodė. Suprantate? Juos ugnis palietė tik tiek, kad nudegino pančius nuo jų rankų ir kojų. Ir tuomet, kai jie pasiekė krosnies dugną, Jis pasirodė. Suprantate? Jie turėjo kantrybę.

288 Taip pat buvo su Danieliumi. Danielius turėjo kantrybę. Žinoma. Jis nesiruošė pasiduoti. Ne, pone. Ką jis padarė? Jis atvėrė tuos langus ir meldėsi, nežiūrint į nieką. Toks buvo Dievo reikalavimas. Jis turėjo kantrybę. Jis laukė Dievo, žinodamas, kad Dievas buvo pajėgus išpildyti Savo Žodį. Jie įmetė jį į liūtų urvą, pasakė: „Tegul liūtai tave suės“.

289 Jis pasakė: „Viskas gerai“. Jis turėjo kantrybę. Kodėl? „Na, visa tą laiką aš laukiau Dievo. Jeigu aš turėsiu palaukti dar keletą tūkstančių metų, aš prisikelsiu paskutiniąją dieną. Todėl turėsiu kantrybės, palauksiu“.

290 Paulius turėjo kantrybę. Tikrai turėjo. Pažvelkite į tai, ką Paulius turėjo padaryti. Štai kokia kantrybė!

291 O kaip su žmonėmis Sekminėse? Tol, kol jie turėjo įgaliojimą: „Laukite iki tol, – suprantate, – laukite iki tol, kol būsite pripildyti Jėga“. Kaip ilgai? Jiems net nekilo klausimas: „Kiek laiko prireiks?“. Jie tiesiog turėjo atsakymą: „Laukite iki tol“.

292 Jie susirinko ten ir tarė: „Gerai, jaunuoliai, galbūt po penkiolikos minučių Šventoji Dvasia nužengs ant mūsų ir mes gausime savo tarnystę“. Praėjo penkiolika minučių, niekas negavo. Praėjo viena diena, nieko; dvi, trys, keturios, penkios, šešios, septynios.

293 Kai kurie iš jų būtų galėję pasakyti: „Ei, ar jums neatrodo, kad mes jau Tai gavome?“.

„Ne, ne, ne, ne“. Štai taip. Ne. Teisingai.

294 „Jums derėtų išlįsti lauk, vyručiai“. Velnias pasakė: „Jūs... jūs... jūs žinote, jūs jau gavote, ko norėjote. Eikite toliau, pradėkite savo tarnavimą“.

295 „Ne, ne, ne. Mes dar To negavome. Nes, pasakė Jis: „Išsipildys tai, kas bus paskutiniosiomis dienomis: Mikčiojančiomis lūpomis ir kitomis kalbomis Aš kalbėsiu šiai tautai...ir štai dar ką Aš pasakiau...“. Pažiūrėkite, Izaijo 28:19. Pasakė: „Tai yra... tai yra Tai... jūs... jūs gausite Tai, kai... Na, mes žinosime, kai Tai ateis. Mes žinosime, kai Tai ateis. Mes žinosime tai: “Tėvo pažadas'“. Jis ten laukė devynias dienas. Ir tuomet dešimtą dieną: „Mes buvome ten“. Jie turėjo kantrybę, kad lauktų.

296 Taigi, jeigu jūs turite tokią kantrybę, po to, kai Dievas duoda jums pažadą ir jūs išvystate tai Biblijoje: „Tai priklauso man,“ – po to laukite. Tuomet, jeigu jūs turite tokią kantrybę, pridėkite ją prie savo tikėjimo. Ir ar matote, kokį aukštį jūs dabar pasiekiate? Jūs pasiekiate iki štai čia. Gerai. Laikrodžio rodyklė taip pat greitai sukasi ar ne? Gerai. Gerai. Pridėkite tai prie savo tikėjimo.

297 Visada matykite Jį priešakyje, prisimindami, tai buvo Jis, kuris pažadėjo. Tai ne aš, kuris pažadėjau. Tai ne pastorius, kuris pažadėjo ar brolis Nevilis. Tai nebuvo, koks nors kitas tarnautojas, kuris pažadėjo. Tai nebuvo, koks nors kunigas ar popiežius. Tai nebuvo koks nors žemiškas žmogus. Tai buvo Dievas, kuris davė pažadą ir Dievas yra pajėgus išpildyti viską, ką Jis pažadėjo. Gerai. Jeigu jūs turite tokį tikėjimą, jog žinote, kad Dievas tai pažadėjo! Pasakysite: „Broli Branhamai, aš sergu. Man siaubingai reikia išgydymo“. Priimkite jį. Tai yra dovana, kuri yra jums duota, taip pone, jeigu gali patikėti. „Na, – pasakysite jūs, – aš tikiu“. Po to tiesiog užmirškite tai. Tai viskas. Viskas baigta. Suprantate?

298 Turėkite kantrybės, jeigu turite kantrybę... Jeigu neturite, šioje vietoje Statinys pradeda byrėti, matote. Tai sugriaus visas likusias dalis esančias žemiau, šis vienas dalykas. Jūs turite tai turėti. Nepridėkite to, nes tai sugriaus jūsų statinį, jeigu neturite kantrybės, jeigu jūs neturite dorybės, kurią pridėtumėte prie savo tikėjimo, kurį, sakote, kad turite. O jeigu jūs visiškai neturite tikėjimo, bet stengiatės ant jo pastatyti dorybę, tai sugriaus jūsų tikėjimą. Suprantate? Jūs pasakysite: „Na, dabar palūkėkite minutėlę. Galbūt visa tai yra klaida, kaip ten bebuvo. Galbūt Dievas nėra Dievas. Galbūt Dievo išvis nėra“. Suprantate, tai perskels šį dalyką pusiau. Suprantate?

299 Bet jeigu jūs turite tikrą tikėjimą, tuomet pridėkite prie jo tikrą dorybę, po to tikrą pažinimą, po to tikrą susivaldymą, po to tikrą kantrybę. Suprantate? Jūs kylate aukštyn, teisinga kryptimi. Gerai.

300 Penkta – pridėkite dievotumą. O, tai bent! Reikia pridėti dievotumą. Ką reiškia dievotumas? Aš ieškojau keturiuose ar penkiuose žodynuose ir net negalėjau rasti, ką tai reiškia. Galiausiai, buvau pas brolį Džefrį, mes suradome tai... žodyne. „Dievotumas“ reiškia „būti tokiu, kaip Dievas“. O, tai bent! Po to, kai įgyjate tikėjimą, dorybę, pažinimą, susivaldymą, kantrybę, po to būkite toks, kaip Dievas. Tai bent!

301 Jūs pasakysite: „Aš negaliu to padaryti, broli Brahamai“. O taip, jūs galite.

302 Leiskite man jums dabar perskaityti kelias Rašto vietas, tik minutėlę. Mato 5:48. Mes atsiversime štai šią ir pažiūrėsime kaip ji skamba, Mato 5:48 ir pažiūrėsime ar jūs turėtumėte būti tokie, kaip Dievas. Jūs žinote, kad Biblija sako: „Jūs esate dievai“. Jėzus taip pasakė. Kodėl? Visa dorybė, viskas, kas yra Dieve, yra jumyse. Mato 5:48: „Todėl...“. Jėzus kalba palaiminimuose...

Todėl būkite t-o-b-u-l-i (Kokie?) tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, esantis danguje, yra tobulas.

303 Taigi jūs pasiekiate štai šį lygį, tik po to iš jūsų yra prašoma tai padaryti. Iš pradžių visi šie dalykai turi būti pridėti. Tuomet, kai jūs pasiekiate štai šį lygį, dabar Jis prašo jūsų būti tobulu, dievotumas, Dievo sūnūs ir dukterys. Tai tiesa. Kiek daug dalykų galėčiau pasakyti šia tema!

304 Atsiverskime Efeziečiams 4 ir suraskime ten, Efeziečių Knygoje, kas yra sakoma apie šį dalyką, taip pat apie tai, kaip mes turėtume... kaip mes turėtume elgtis. Efeziečiams ketvirtas skyrius ir pradėsime nuo dvyliktos eilutės. Efeziečiams 4 ir pradėsime nuo dvyliktos eilutės. Gerai. Pradėkime nuo aukščiau, vienuoliktos eilutės.

Ir jis davė kai kuriuos apaštalais; kai kuriuos pranašais…

305 Ar prisimenate iš praėjusio vakaro? Nebandykite užimti kito žmogaus pareigų. Suprantate?

kai kuriuos evangelistais; kai kuriuos pastoriais... ir kai kuriuos mokytojais;

306 „Dievo tobulinimui“? Taip nėra parašyta? [Susirinkusieji sako: „Ne“ – Red.] Kieno tobulinimui? [„Šventųjų“.] Kas yra šventieji? Tie, kurie yra pašventinti. Amen. Tie, kurie pradėjo nuo štai čia, apačioje.

šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui (Jėzaus Kristaus tarnystės), Kristaus kūno statydinimui (statydinimui, Jo statymui, stadynimui): kol...

kol mes visi ateisime į tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, į tobulą žmogų,(į užtikrintumą, o tai bent), į Kristaus pilnatvės ūgio matą...

307 „Tobulumui“ yra reikalingas dievotumas. Jūs turite pridėti prie savo tikėjimo dievotumą. Matote, jus pradedate nuo apačios čia, su dorybe. Po to jūs pereinate prie pažinimo. Po to jūs pereinate prie susivaldymo. Po to jūs pereinate prie kantrybės. Dabar jūs esate ties dievotumu. Dievotumas! O, tai bent! Mūsų laikas senka. Pažiūrėkime. Bet jūs juk žinote, ką reiškia Dievotumas. Jūs giedojote šią giesmę:

Būti toks kaip Jėzus, būti toks kaip Jėzus

Žemėje aš trokštu būti toks, kaip Jis
Visoje gyvenimo kelionėje iš žemės į Šlovę
Aš tik prašau būti toks, koks Jis

308 Tai yra Dievotumas. Kai Jam sudavė į vieną veido pusę, Jis atsuko kitą. Kai su Juo grubiai kalbėjo, Jis neatsakė. Jis nesusierzino. Suprantate? Dievotas, visada siekė vieno dalyko: „Aš visada darau tai, kas patinka Tėvui“. Suprantate? Taip, pone. Visada. Tai yra Dievotumas. Suprantate?

309 Po to, kai jūs jau pereinate iš čia, į čia, į čia, į čia, į čia, į čia, dabar jūs suaugate iki visiško Dievo sūnaus ūgio. Bet jūs turite turėti šitai, plius visa šitai ir jūs net negalite pradėti, kol neturėsite štai šios.

310 Dabar prisiminkite juodąjį paukštį su povo plunksnomis. Nepamirškite jo. Suprantate? Nemėginkite to pridėti tol, kol faktiškai nebūsite atgimęs iš naujo. Nes jūs... tai nesuveiks ir jūs... jūs negalėsite padaryti, kad tai suveiktų. Prieisite prie šios ar šios čia, tai pradės byrėti, kurioje nors vietoje.

311 Bet, kai jūs nusileidžiate iki štai čia, iš naujo atgimęs balandis, tuomet jums patiems nereikia nieko pridėti. Tai prisideda prie jūsų, suprantate, auga, gerai, pereina į tobulumą. Gerai.

312 Tuomet, šešta, pridėkime, pasakyta čia Biblijoje, pridėkime brolišką meilę... brolišką gerumą. Taigi, tai yra geras dalykas, štai šis, šeštas, septyni... Gerai. Pridėti brolišką gerumą. Gerai. Kai mes prie to prieiname, broliško gerumo, pastatykite save į jo vietą, tuo atžvilgiu. Dabar jūs pasakysite...

313 „Mano brolis nusidėjo prieš mane,“ – pasakė Petras. „Ar aš turėčiau jam atleisti, – pasakė jis, – septynis kartus per dieną?“.

Jis atsakė: „Septynis kartus septyniasdešimt“. Suprantate?

314 Broliškas gerumas. Taigi, suprantate, jeigu brolis visiškai su jumis nesutaria, nebūkite nekantrus su juo. Suprantate? Ne. Suprantate? Būkite jam geras. Būkite bet kokiu atveju.

315 Kažkas pasakė, neseniai pasakė: „Kaip jūs galite tikėti šiais dalykais taip, kaip jais tikite ir vis tiek eiti į „Dievo asamblėjas“ ir pas „Vienybininkus“, ir pas visus kitus?“. Tuomet pridėkite, matote, brolišką gerumą. Suprantate? Suprantate? Vildamiesi, kad vieną dieną, suprantate... turėdami jam kantrybės, suprantate; susivaldydami, pakęsdami jį; turėdami pažinimą, kad suprastumėte kuo jis tiki, nepamirškite, tai yra jo širdyje, toks jis ir yra; dorybė esanti jumyse tam, kad išreikštumėte gerumą, romumą jam; turite tikėjimą, kad vieną dieną Dievas jį atvers. Suprantate?

316 Broliškas gerumas, septintasis dalykas. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni. [Brolis Branhamas pirštu prisiliečia prie lentos septynis kartus – Red.] Matote, septintasis dalykas. Tuomet dabar jūs išaugate.

317 Kitas dalykas, tuomet, pridėkite geraširdiškumą, kuris yra meilė. Tai yra užbaigiamasis akmuo. Vieną iš šių dienų bažnyčioje...

318 Dabar prašau, tegul tai bus įrašyta į garsajuostę ir kur tik beklausytų, aš nemokau šių dalykų kaip mokymo, tai, ką dabar ketinu pasakyti. Bet aš tik noriu parodyti jums, su Dievo pagalba, ką tai iš tiesų reiškia, pirmoji Biblija, kurią Dievas buvo parašęs, tai buvo zodiakas danguje. Jis prasideda nuo mergelės. Jis pasibaigia Liūtu. Ir kai aš prieisiu prie to Šeštojo ir Septintojo Antspaudo, jūs sužinosite, kad kai tas kitas Antspaudas buvo atidengtas, zodiako ženklas toje vietoje buvo vėžys, „sukryžminta žuvis“. Ir tai yra apreikštas vėžio periodas, kuriame mes dabar gyvename. O po to Antspaudas buvo nuplėštas, Tai apreiškė Liūtą, antrąjį Kristaus Atėjimą. Jis atėjo pirmą kartą pas mergelę; Jis ateina kitą kartą kaip Liūtas. Aš kalbėsiu apie tai...

319 Dabar aš nežinau ar aš turėsiu laiko tam šį rytą. Aš pasistengsiu kaip galėsiu, kad parodyčiau jums, jog šie laiptai yra piramidėse, tiesiog tiksliai taip, antroje Biblijoje, kurią parašė Dievas. Henochas tai parašė ir įtraukė tai į piramidę.

320 Ir trečia, Dievas visada pasiekia tobulumą skaičiuje trys, tuomet Jis sukūrė Sau Savo Žodį.

321 Dabar čia, nepamirškite, piramidėje... Aš spėju, kad dauguma iš jūsų, kareiviai ir kiti esate buvę Egipte. Piramidė yra be užbaigiamosios viršūnės. Niekada nebuvo. Ten yra „Skouno akmuo“ ir visa kita, bet vis tiek...

322 Jeigu kišenėje turite vieno dolerio kupiūrą, pažiūrėkite į ją ir jūs pamatysite, kad dešinėje pusėje ten yra pavaizduotas erelis kartu su Amerikietiška vėliava. Ir yra parašyta: „Jungtinių Valstijų antspaudas“. Iš kitos pusės yra pavaizduota piramidė su dideliu užbaigiamuoju akmeniu ir žmogaus akimi. Šioje pusėje parašyta: „Didysis antspaudas“. Na, jeigu ši tauta yra didinga, kodėl gi šis didis antspaudas pats nesimbolizuoja šios tautos? Dievas priverčia juos paliudyti, nesvarbu, kur jie eitų.

323 Vieną kartą kalbėjau su daktaru ir jis tiesiog kritikavo mane dėl Dieviškojo išgydymo. Stovėjome gatvėje. Jis pasakė: „Pone Branhamai, jūs tik keliate žmonėms painiavą“. Pasakė: „Nėra jokio išgydymo, tik per medikus“.

324 Aš atsitiktinai atsigręžiau, pažvelgiau į jo ženklą ant automobilio, ten buvo ta gyvatė ant karties. Aš pasakiau: „Jums derėtų nuimti tą ženklą nuo savo automobilio, nes jūsų ženklas liudija, kad Dievas yra Gydytojas“.

325 Tikras daktaras tuo tiki. O kiti tėra šarlatanai. Taip, pone. Gyvatė ant karties! Mozė iškėlė gyvatę ant karties. Jis pasakė: „Aš esu Viešpats, kuris išgydo visas tavo ligas“. Ir jie žvelgė į tą gyvatę, kad gautų Dievišką išgydymą. Ir vis tik jie liudija prieš tai; nors jų pačių ženklas liudija prieš juos. Tai bent!

326 Čia, mūsų šalyje, jie pasisako kuo esą, bet tyčiojasi iš šių dalykų, ir jų pačių pinigai, jų valiuta liudija, kad visos visatos antspaudas yra Dievas. Ar matote tą akį esančią viršuje, ant tos dolerio kupiūros? Tai yra didysis antspaudas.

327 Jis taip ir nebuvo uždėtas ant piramidės viršaus. Jie negalėjo suprasti kodėl. Užbaigiamasis Akmuo buvo atmestas, Galva, Kristus. Bet vieną dieną Jis sugrįš.

328 Taigi, statant... dorybę… Statant šį monumentą, augant, suprantate, viskas prasideda nuo pamatinio akmens; tikėjimas, dorybė, pažinimas, susivaldymas, kantrybė, dievotumas, broliškas gerumas. Ką dabar tai daro? Tuomet jie laukia užbaigiamojo Akmens, kuris yra meilė, nes Dievas yra meilė. Ir Jis valdo ir Jis suteikia stiprybę kiekvienam iš šių dalykų. Tai tiesa. Taip, pone.

329 Štai šiam, štai šiam, jūs matote aš turiu tai pažymėjęs čia tarpe, visus šiuos darbus štai čia, o štai čia yra šios bangelės. Kas tai yra? Nužengianti Šventoji Dvasia, per Kristų, suprantate. Šventoji Dvasia! Šventoji Dvasia yra virš viso šito, sujungia tai visumoje, stato (ką?) tobulą Bažnyčią, kad užbaigiamasis Akmuo galėtų Tai vainikuoti.

330 Ką tai padarė? Pakartokime. Tai pasireiškė per Septynis Bažnyčios Periodus ir septynis Bažnyčios pasiuntinius.

331 Prasidėjo nuo štai čia. Kur iš pradžių buvo įkurta Bažnyčia? Kur iš pradžių buvo įkurta sekmininkų Bažnyčia? Tai padarė Šv. Paulius Efeze, Efezo Bažnyčios Periodo žvaigždė, Efeze.

332 Antrasis Bažnyčios periodas buvo Smirna. „Dorybė“. Irenėjus – didis vyras, kuris laikėsi Pauliaus Evangelijos.

333 Kitas Bažnyčios periodas buvo Pergamas, ten buvo Martinas. Martinas buvo didis vyras, kuris išstovėjo. Paulius, Irenėjus, Martinas.

334 Toliau Tiatyruose pasirodė Kolumba. Ar pamenate? Tai yra štai čia, nupiešta štai čia. Kolumba. Po Kolumbos... ten prasidėjo tamsieji amžiai.

335 Po to prasidėjo Sardai, o tai reiškia „miręs“. Liuteris. Aleliuja! Kas tuomet? Kas sekė po Sardų, Liuteris?

336 Tuomet prasidėjo Filadelfija. „Dievotumas“. Veslis, šventumas! „Teisusis gyvens tikėjimu,“ – pasakė Liuteris. Pašventinimas per Veslį.

337 Tuomet prasidėjo broliškas gerumas visoje Laodikėjoje. Ir mes tikime, kad didi Žinia, antrajame Elijo pasirodyme, paskutiniojoje dienoje, apims visą šalį.

338 Jūs esate štai čia, Septyni Bažnyčios Periodai, septyni žingsniai. Dievas stato Savo Bažnyčią, kiekvieną asmenį individualiai, Sau Pačiam. Šlovė, Dievo Jėga nužengia per tai, sujungia Tai visumoje. Dėl to sekmininkų žmonės, kurie išėjo iš litueronų, išėjo iš veslėjiečių ir kitų, net netukuokia apie ką kalba. Matote, jie gyveno štai šioje šventyklos pusėje. Štai kaip kai kurie žmonės gali aukštai užkilti ir nupulti. Bet ten tame yra tikroji dalis, vis stato tą statinį toliau. „Aš atstatysiu,“ – sako Viešpats.

339 Ar jūs prisimenate „Nuotakos Medį“? Ar jūs prisimenate pamokslą apie „Nuotakos Medį“? Jie suėdė jį, bet Jis apgenėjo jį. Jie išaugino denominacines šakas; Jis išpjovė jas. Jie iškėlė kitą bažnyčią, denominacines šakas; Jis nugenėjo jas. Tačiau to Medžio širdis augo toliau. „Bet įvyks, kad vakaro metu bus Šviesa“. Suprantate? Taip bus tada, kai Kristus ateis, Šventoji Dvasia. Tada Jėzus nužengia ir atsisėda Pats kaip Bažnyčios galva ir Jis prikels šią Bažnyčią, kuri yra Jo Paties Kūnas. Štai ten yra Kūnas.

340 Ir tokiu būdu Dievas tikisi, kad mes augsime kaip individai, tokiu būdu Jis paskyrė, kad Jo Bažnyčia augtų. Kiekvienas Bažnyčios periodas, Tai tampa viena didelė Bažnyčia. Suprantate?

341 Iš šių žmonių nebuvo reikalaujama to, kas yra reikalaujama iš šių. Iš šio nebuvo reikalaujama tai, kas buvo reikalaujama iš šio. Suprantate? Bet Jis išaugino Savo Bažnyčią tokiu pat būdu. Jis išaugino Savo... Savo Bažnyčią tokiu pat būdu, kokiu Jis augina Savo žmones. Tuomet Petras čia sako, pirmiausia, septyni dalykai: tikėjimas, dorybė (matote, kyla aukštyn), pažinimas, susivaldymas, kantrybė, dievotumas, broliška meilė, pridėkite brolišką gerumą ir galiausiai Dievo meilė. Šventoji Dvasia, Kristus Šventosios Dvasios asmenyje, nužengia ant jūsų tikrame Šventosios Dvasios krikšte ir jumyse yra užantspauduojamos visos šios dorybės. Tuomet Dievas gyvena Padangtėje, vadinamoje Statiniu, gyvoji Padangtė, gyvojo Dievo gyvenamoji vieta.

342 Kai žmogus turi štai šiuos dalykus, tada Šventoji Dvasia nužengia ant jo. Visiškai nesvarbu, jūs galite kalbėti kalbomis, jūs galite pamėgdžioti kiekvieną dovaną, kurią Dievas turi. Jūs galite tai padaryti. Bet kol šios dorybės netampa jūsų dalimi, jūs vis tiek nesate pastatyti ant realaus, tikro tikėjimo pamato. Tačiau, kai šios dorybės suauga ir pridedate vieną prie kitos, tuomet jūs esate kaip gyvas paminklas. Jūs esate gyvas, judantis „stabas“.

343 Bet, žinote, pa... pagonys, jie parklumpa prieš stabą, įsivaizduojamą dievą. Ir įsivaizduodami jie tiki, kad tas įsivaizduojamas dievas jiems prakalba atsakydamas. Tai pagonybė. Tai katalikybė. Jie parklumpa prieš įvairiausius šventuosius ir kitus. Ir jie turi Šv. Sesiliją, namų deivę ir daug panašių dalykų. Jie nusilenkia prieš tai ir faktiškai tiki tuo savo įsivaizdavime. Koks... koks tai yra provaizdis, tikro gyvojo Dievo.

344 Tačiau, kai mes ne įsivaizduodami, bet parklumpame prieš gyvąjį Dievą, gyvoji dorybė, gyvasis pažinimas, gyvoji kantrybė, gyvasis dievotumas, gyvoji jėga išeina iš gyvojo Dievo, padaro gyvąjį žmogų gyvuoju atvaizdu pagal Dievo ūgį. Ką jis tuomet daro? Tuos pačius dalykus, kuriuos Jėzus darė; vaikšto taip kaip Jis vaikščiojo, darydamas tuos pačius dalykus, kuriuos Jis darė. Todėl, kad tai nėra tik vaizduotėje. Yra realybė, kuri tai įrodo.

345 Ar suprantate, ką turiu omenyje? Ar matote kaip šios dorybės, šios statybinės medžiagos, atitinka Bažnyčios pasiuntinius ir Bažnyčios periodus? Taigi, vieną iš šių dienų mes paimsime kiekvieną iš šių žodžių ir nuodugniai juos išnagrinėsime, ir parodysime, kad jie tai įrodo. Visa tai susijungia išvien. Žinoma. Suprantate? O, tai bent! Kaip tai yra nuostabu, suprantate, matyti, ką tai... ką tai padaro.

346 Taigi, tai yra Namai, kuriuose gyvena Dievas; ne pastatas kurio viršuje yra didelis varpas ir aukšta varpinė. Suprantate? „Bet Tu Man paruošei kūną,“ – Kūną, kuriame Dievas gali gyventi, Dievas gali vaikščioti, Dievas gali matyti, Dievas kalbėti, Dievas gali daryti darbus. Amen! Gyvas Dievo instrumentas, Dievas vaikštantis dvejomis kojomis, jumyse. Šlovė! „Teisiojo žingsnius nukreipia Dievas,“ – Dievas vaikštantis jumyse. „Nes jūs esate laiškai, skaitomi visų žmonių“. Ir jeigu Gyvybė esanti Kristuje, bus jumyse, jūs išreikšite Gyvenimą, kurį gyveno Kristus.

347 Kaip aš visada ir sakiau. Išimkime sulą iš persiko medžio ir jeigu jūs galėtume perkelti ją perpylimo būdu į obelį, obelis pradėtų nešti persikus. Žinoma. Tikrai pradėtų. Nesvarbu kaip atrodo šakos, joje yra obelies sula, suprantate, ar kokio medžio sula tai bebūtų. Suprantate? Gyvybė būtų išimta iš obels, visiškai ją išimkite ir duokite ją... perpilkite sulą, ir nuleiskite iš persiko medžio ir perpilkite į obelį. Kas nutiks? Jis daugiau nebeneš persikų. Suprantate? Ne, pone. Daugiau neneš. Jeigu persiko medžio gyvybė pereis į obelį, tiksliau, ji daugiau neneš obuolių. Ji neš persikus, suprantate, matote, nes savyje ji turės šią gyvybę.

348 Na, paimkite mus, kurie viso labo esame tik kaip laukinis moliūgas, kvaili, suprantate, ir mumyse nėra nieko, nes mes visi esame mirę nuodėmėje ir nusižengimuose. Mes visi esame tokioje padėtyje. Bet kuomet mes patys galime parklupti, atiduoti save tiek, kad Dievas gali paimti Savo perpylimo tūbelę – Jėzaus Kristaus Vardą, nes: „Nėra kito Vardo po dangumi, kuriuo žmogus gali būti išgelbėtas,“ – ir perpila Kristaus Gyvybę į mus. Tuomet mes įgijame štai tokį tikėjimą, tikėjimą, kurį turėjo Kristus. O Kristaus tikėjimas nebuvo pagrįstas tais fariziejais ar sadukiejais, ar jų puodais, katilais ir kaistuvais, ir jų prausimusi. Jis buvo pagrįstas Dievo Žodžiu, amen, iki tiek, kad Kristus buvo Žodis, Žodis tapęs kūnu. Ir tuomet, kai mes galime tapti tokie pripildyti Jo Jėga, kad numirštame savo mąstymui ir mūsų tikėjimas tampa tikruoju tikėjimu, aleliuja, tada Kristaus Gyvybė yra perpilama į mus. Mes tampame gyvomis Dievo būtybėmis, gyvenamąja vieta, į kurią Šventoji Dvasia gali atsiųsti Savo spindinčius palaiminimus ir mes pasiekiame Kristaus ūgį.

349 Jėzus pasakė: “Ar nėra parašyta? Jūs pasmerkėte Mane, nes pasakiau: 'Aš esu Dievo Sūnus'. Ar nėra parašyta, kad: 'Jūs esate dievai'. Ar jūsų įstatymas to nesako? Kaip Mozė, kaip Elijas, kaip tie pranašai, kurie gyveno taip arti Dievo, kad Dievas tiesiog perkėlė Save tiesiogiai į juos. Ir jie kalbėjo, ne patys, bet Dievas. „Nesirūpinkite tuo, ką turėsite sakyti,“ – todėl, kad tai būsite ne jūs, kurie kalbėsite. Tai Tėvas, gyvenantis jumyse; Jis kalbės. Jo Žodžiai nėra jo paties, nes jo gyvybė, jis yra miręs.

350 Jeigu jūs mirštate, jūs pašalinate iš žmogaus kraują, jūs balzamuojate jį. Bėda yra tame, kad dauguma taip ir nebuvo balzamuoti. Jeigu jūs pašalinsite kraują iš žmogaus, jis mirs. Vienintelis dalykas, kurį turite padaryti, tai perpilti kitą kraują; jis ir vėl galės gyventi. Jūs pašalinote jo kraują.

351 Ir dabar mums buvo perpiltas Jėzaus Kristaus Kraujas, suprantate, ir tai suteikia Jėzaus Kristaus tikėjimą, Jėzaus Kristaus dorybę, Jėzaus Kristaus pažinimą, Jėzaus Kristaus susivaldymą, Jėzaus Kristaus kantrybę, Jėzaus Kristaus dievotumą, Jėzaus Kristaus brolišką gerumą, ir Dievo meilę, kuri yra Jėzus Kristus. Jis yra Galva ir valdo jus. Ir jūsų kojos yra pamatas, tikėjimas. Amen! Valdomi galvos, paima…?…Štai taip. Štai, tobulas Dievo žmogus, kai jis turi šias dorybes.

352 Tuomet, Dievas, pristato Savo Bažnyčią kaip Nuotaką, moterį. Dievas pristato Savo Bažnyčią kaip Nuotaką. Ir būdas, kuriuo Jis leidžia kiekvienam individui tapti Jo sūnumi, patekti į šią Nuotaką, Jis taip pat pravedė Nuotaką per šiuos periodus, [Brolis Branhamas septynis kartus baksteli į mokyklinę lentą.] kol galiausiai Jis atves šią vieną, užbaigtą Bažnyčią į štai tai.

353 Mano kojos juda. Kodėl? Nes mano galva taip liepė. Taigi, jos negali judėti taip, kaip mano ranka, nes tai yra mano kojos. Liuteris negali padaryti tų dalykų, kuriuos mes padarėme, taip pat ir metodistai, nes jie buvo kažkas kitas. Suprantate? Kojos juda, nes galva taip liepė. Ir galva niekada nelieps: „Dabar, kojos, tapkite rankomis. Ausys, tapkite akimis“. Suprantate?

354 Bet, kiekviename periode Dievas patalpino šiuos dalykus Savo Bažnyčioje ir pademonstravo provaizdį parodydamas, jog kiekvienas individas turi šiuos dalykus, turi šias savybes. Ir ši Būtybė, kai ji yra užbaigiama, yra Dievo Bažnyčia, kuri pateks į Paėmimą. Ir ši būtybė būdama užbaigta, yra Dievo tarnas, Dievo Bažnyčioje, kuri pateks į Paėmimą. Šlovė! Ar suprantate, ką turiu omenyje? Štai taip. Štai kaip atrodo užbaigtas dalykas.

355 Čia atėjo žmogus, Paulius, padėjo pamatą. Irenėjus pradėjo lieti štai šita į tai. Kitas išliejo tai. Kitas išliejo tai. Kitas tai ir tai, ir šita, ir taip toliau, kol buvo pasiektas paskutinis periodas. Tačiau, kas tai yra? Tai yra ta pati Dvasia.

356 Ta pati dvasia gyvenanti manyje sako: „Rankos, paimkite tą lagaminą“. Ta pati dvasia sako: „Kojos, padarykite žingsnį“. Ar suprantate, ką turiu omenyje?

357 Tuomet visą jūsų būties ūgį valdo ir kontroliuoja štai šie dalykai, bet jos negalima visiškai valdyti tol, kol ji neturės visų šių savybių.

358 Ar esate kada tai girdėję? Dabar leiskite jums pasakyti štai ką. Ir būkite labai... Įdėmiai to klausykitės dėmesinga ausimi. Suprantate? Grandinė yra stipriausia ties savo silpniausia grandimi. Tai tiesa. Ji nėra nei kiek stipresnė, nei jos silpniausia grandis.

359 Nesvarbu kaip tvirtai yra pastatytos štai šios, štai ši yra pastatyta; jeigu tame yra silpna grandis, būtent ties ta vieta ji ir nutrūks. Ir ji nėra stipresnė nei ta silpniausia grandis. [Brolis Branhamas rodo į savo piešinį ant mokyklinės lentos – Red.] Taigi, jeigu jūs turite, jūs sakote turįs štai šią, šią, šią, bet neturite šios, štai kur ji nutrūks. Jeigu jūs turite tai, bet neturite šios, ji nutrūks štai čia. Jūs turite šią, bet neturite šios, ji nutrūks. Šią, bet neturite šios, ji nutrūks. Šią, bet neturite šios, ji nutrūks. Suprantate? Ir jeigu jūs nesate... Negalite įgyti štai šios, neturėdami šios.

360 Todėl, kai jūs atiduodate savo visą būtį, tuomet Šventoji Dvasia tiesiog teka per jus šiose dorybėse, tada jūs esate gyvoji padangtė. Tada žmonės pažvelgia ir taria: „Tai yra žmogus kupinas dorybės, pažinimo (jis tiki Žodžiu), susivaldymo, kantrybės, dievotumo, broliško gerumo, kupinas Šventosios Dvasios meilės. Matote, štai kur jis vaikšto“. Kas tai yra? Ūgis, kurį netikintieji mato ir gali pasakyti: „Štai Krikščionis. Štai vyras ar moteris, kurie nutuokia apie ką kalba. Jūs niekada nesate sutikę malonesnio, švelnesnio, dievobaimingesnio asmens“. Jūs esate užantspauduotas. Antspaudas matosi iš abiejų pusių. Ar jūs išeinate ar pareinate, jūs matote antspaudą vienodai. Štai taip. Suprantate? Kai vyras ar moteris tai turi, tuomet Užbaigiamasis Akmuo nužengia ir užantspauduoja juos Dievo Karalystėje, o tai yra Šventoji Dvasia.

361 Tuomet Žodis, ateina iš štai Čia, išreiškia Save per kiekvieną iš šių būtybių, suprantate, ir padaro šią užbaigtą Būtybę gyvojo Dievo Padangte, vaikščiojančiu, gyvu Krikščionybės pavyzdžiu. Koks buvo Kristus, tokie yra šie žmonės, nes ten viduje yra Jo Gyvybė. Jie yra Kristuje. Ir jų gyvenimas yra miręs ir paslėptas Kristuje per Dievą, ir ten užantspauduotas per Šventąją Dvasią. Pirmas Korintiečiams 12. Tai tiesa. Suprantate? Jūs laikote save mirusiu, tuomet jūs atgimstate iš tikėjimo. Tuomet dorybė ir kiti šie dalykai yra jums pridedami tol, kol tampate tobulas, gyvas Dievo atvaizdas. Ar tai ne nuostabu? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.]

362 Ir tuomet Dievas, per tai, pravedė Septynis Bažnyčios Periodus tam, kad parodytų šiuos septynis laiptus, kuriais Jis pravedė, statydamas Savo individą pagal Savo atvaizdą, Jis pastatė užbaigtą Bažnyčią pagal Savo atvaizdą. Ir prisikėlime šis užbaigtas Kūnas bus prikeltas gyventi su Juo amžinai, nes Kūnas yra Nuotaka. Suprantate? Į tai buvo įtrauktas kiekvienas periodas, kiekvienas buvęs periodas.

363 Ir yra reikalaujama dar daugiau, nepamirškite. Ar prisimenate, ką Paulius pasakė ten Hebrajams 11? Leiskite man jums šį tą perskaityti prieš mums pabaigiant, tik minutėlę. Ir po to jūs... Tai kaip ir priverčia jus keistai pasijausti, kai aš... visada, kai aš šitai perskaitau. Aš atsiversiu Hebrajams 11 ir pradėsiu nuo 32-os eilutės.

Ir ką man daugiau pasakyti? Nes man neužtektų laiko papasakoti apie Gedeoną... Baraką, ir Samsoną, ir Jeftą; ...Dovydą ir Samuelį, ir pranašus,
Kurie per tikėjimą nugalėjo karalystes, darė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtų nasrus,
Užgesino ugnies siautėjimą, pabėgo nuo kalavijo ašmenų, iš silpnumo tapo stiprūs, tapo narsūs kovoje, privertė bėgti svetimųjų kariuomenes.
Moterys atgavo savo mirusiuosius, prikeltus gyvenimui; o kiti buvo kankinami, nepriimdami išvadavimo, kad gautų geresnį prisikėlimą;

364 Štai čia apačioje. Ar matote? [Brolis Branhamas nurodo į savo piešinį ant mokyklinės lentos.] Gerai.

Ir kiti patyrė žiaurių pasityčiojimų ir nuplakimų išbandymą, taip, dargi pančių ir įkalinimų:
Jie buvo užmėtomi akmenimis, pjaustomi pusiau, gundomi, žudomi kalaviju, klajojo aplinkui avikailiuose ir ožkenose; būdami skurde, varginami, kankinami (kurių pasaulis nebuvo vertas);

365 Matote, tai yra skliausteliuose, kaip pastebėsite savo Biblijoje.

jie klajojo dykumose ir kalnuose, ir urvuose bei žemės duobėse. Ir tie visi, per tikėjimą įgavę gerą atsiliepimą...

366 Štai čia! [Brolis Branhamas nurodo į savo piešinį ant mokyklinės lentos – Red.]

...per tikėjimą įgavę gerą atsiliepimą, negavo to, kas pažadėta; (Suprantate?)

Dievui mums paruošus kai ką geresnio, kad jie be mūsų netaptų tobuli.

367 Ar suprantate tai? Tie žmonės, kurie ten numirė, yra priklausomi nuo mūsų ir laukia mūsų. Taigi, ši Bažnyčia turi pasiekti tobulumą tam, kad prasidėtų prisikėlimas. Ir jie yra po... sielos po aukuru, laukiančios, kad ši Bažnyčia pasiektų savo tobulumą, kai ateis Kristus...

368 Ir ši Bažnyčia, suprantate, vis mažėja, yra mažumoje. [Brolis Branhamas nurodo į savo piešinį ant mokyklinės lentos – Red.] Iš tiesų yra daug „aštriau“ nei tai, bet tiesiog užrašysiu tai išilgai čia, matote. Yra prieita prie adatos smaigalio. Iki tol, kol Bažnyčia, esanti mažumoje, turi pasiekti tokią vietą, kurioje tai bus toks pats tarnavimas, kuris buvo anksčiau, nes, kai sugrįš šis Užbaigiamasis Akmuo...

369 Čia yra kaip nedidelis įtarpis, ant kurio tai bus pastatyta, ant įprastos piramidės. Tai nėra tiesiog viršūnė pastatyta išilgai ant viršaus. Tai kaip nedidelis antbriaunis ir tai turės būti pastatyta ant jo, nes vanduo neturi prasisunkti.

Ir kai tai nužengs, ši Bažnyčia privalo būti „nušlifuota“.

370 Visi šie, likusieji akmenys piramidėje yra suguldyti taip tobulai, kad jums net nepavyktų tarp jų įsprausti skustuvo ašmenų, sveria tonas, suguldyti ten. Kaip jie juos užkėlė, jie net nežino. Bet jie buvo pastatyti.

371 Ir ten iš viršaus, kai piramidės Viršūnė nužengia, Pati piramidė, Kristaus Kūnas turi būti „nušlifuotas“. Ne šiaip kažkokia religija ar doktrina, ar dar kažkas, ką mes praeiname. Tai turės būti taip tobula, koks yra Kristus, kad kai Jis ateis, Jis ir tas tarnavimas kartu susijungdami atitiks vienas kitą. Suprantate? Tada prasidės Paėmimas – sugrįžimas Namo.

372 Pažvelkite, kur mes dabar gyvename, Laodikėjoje, kurioje bažnyčia buvo prasčiausiame bažnyčios periode. Biblijoje mes atrandame, kad tai buvo vienintelis bažnyčios periodas, kuriame Dievas buvo bažnyčios išorėje, beldėsi, stengėsi patekti į Savo pastatą. Religijos ir denominacijos netgi išstūmė Jį lauk iš Jo bažnyčios. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas trokšta ir atidaro duris, aš įeisiu pas jį ir su juo vakarieniausiu“. Suprantate? Štai kur tai yra, šiame bažnyčios periode. Jie palaipsniui Jį išvarė, kol štai čia jie galutinai Jį atstūmė. Jie nenori su Tuo turėti nieko bendro.

373 Dabar jūs suprantate, kur link mes šiandien judame. Netgi Laodikėjos Bažnyčios Periodo pabaigai tapus tokia formalia, kad ji ir katalikybė, nuo kurios ji buvo atitrūkusi štai čia, dabar susieina kartu ir susivienija kaip viena didelė bažnyčia. Kartu su bažnyčių federacija, tai yra tas pats kaip katalikybė.

374 Yra tik vienas skirtumas, jeigu jiems tik pavyks dėl to sutarti, tai yra komunijos priėmimas. Tai yra vienintelis dalykas iš vyskupijos, tai... tai.... tai sulaiko katalikybę ir protestantizmą nuo susivienijimo, tai yra komunijos tvarka. Katalikų bažnyčia sako: „Tai yra kūnas“. O protestantų bažnyčia sako: „Tai simbolizuoja kūną“. Katalikai tai paverčia mišiomis. Mišios tai, kai jie priima komuniją vildamiesi, kad jiems yra atleista. Protestantas priima tai tikėjimu, dėkodamas Dievui, komunijos metu, už tai, kad jiems jau yra atleista. Protestantas pasakys: „Mums yra atleista“. Katalikas pasakys: „Mes viliamės, kad mums yra atleista“. Mišios ir komunija. Jie vadina tai mišiomis; mes vadiname tai komunija. Mišių metu yra viliamasi, kad taip yra. Komunijos metu yra žinoma, kad taip yra ir yra dėkojama Jam už tai. Suprantate? Ir yra tik vienas dalykas, neleidžiantis jiems kartu sutarti. Bet jie tai išspręs.

375 O, tai atrodo labai patraukliai. Tai suvienys... tai... tai sujungs visus… Na, Biblijoje pasakyta: „Ir tas žvėris davė savo jėgą paleistuvei,“ – matote, susivienijo kartu. Suprantate? Tiesiog tiksliai tai, kas Biblijoje pasakyta, kad jie padarys, jie dabar yra tuo užsiėmę. Tai jau vyksta, būtent šią savaitę. Nėra taip, kad aš turiu kažką prieš katalikus, ne daugiau nei prieš protestantus.

376 Jūs metodistai ir baptistai ir daugelis iš jūsų esate sekmininkai, kai jūsų bažnyčios prisijungė tiesiogiai prie šios bažnyčių federacijos, kai jie ten Niujorke pastatė tą didelę lavoninę, tai bažnyčių federacijai, tai yra tas pats kaip su Jungtinėmis Tautomis ir panašiai. Jie stengiasi suvienyti visus protestantus.

377 Taigi, katalikai šiuo atžvilgiu yra sumanūs, ir ketina pastatyti šį popiežių Joną dvidešimt trečiąjį ar dvidešimt antrąjį, ar kelintas jis ten bebūtų. Jis stengiasi nuolankiu, nusižeminusiu būdu apjungti visą protestantų tikėjimą ir katalikų tikėjimą į vieną tikėjimą, tiksliai tai kaip Biblijoje pasakyta, kad jie padarys. Štai taip. Ir protestantai užkimba už to prarydami kabliuką, valą ir svarelį.

378 Kodėl? Kodėl? Nes jie neturi štai šių dalykų. Pažinimas: „Žodis yra tiesa“. Kantrybė: „Tie, kurie laukia Viešpaties“. Ar suprantate, ką turiu omenyje?

379 Kaip tas metodistų vyskupas pasakė vieną dieną, kai jie tai išleido. Ir visiems tai yra žinoma, kaip, kas galėjo tai įkvėpti, stengėsi, kad tam tikra malda būtų sukalbėta bažnyčioje ar mokykloje. Ir norėjo, kad... Aš manau, kad buvo iš presbiterijonų maldaknygės ar kažkieno kitų, ir tėvai padavė mokyklą į teismą, nes jie nesutiko, kad ta malda būtų meldžiamasi mokykloje. O tas metodistų vyskupas buvo senas, protingas žmogus, jis atsistojo ir pasakė: „Tai yra neteisinga“. Pasakė: „Tai yra ne pagal konstituciją“. Jis suprato, kuo tai kvepia. Jis pasakė: „Kaip ir mūsų metodistų bažnyčioje, – pasakė jis, – mūsų metodistų bažnyčioje, – pasakė, – daugelis mūsų žmonių vis dar kalba apie tą skandalą Holivude ir devyniasdešimt penki procentai iš jų vis tiek eina jo pažiūrėti“.

380 Kokia to priežastis? Jie paliko štai tai. Būtent. Jie paliko ir štai tai.

381 Kažkurią dieną aš kalbėjausi šiame kambaryje su... su... su tarnautoju vienos didžiausių metodistų bažnyčios esančios Folsityje, vienos dvasingiausios metodistų bažnyčios kokia tik yra Folsityje. Parodžiau metodistų periodą, kuris ėjo prieš mūsų periodą, sekmininkų. O jis pasakė: „Seint Luise, Misuryje, jie atliko apklausą, maždaug prieš tris ar keturis mėnesius ir išsiaiškino“. Tas vyras galbūt čia sėdi šį rytą. Na, jis yra rangovas, kuris atliko čia statybos darbus, suremontavo mūsų pastatą. Meinstryto metodistai, kuriems jis priklauso, kur brolis Lumas ir kiti buvo pastoriais. Taigi ir taip mes sužinojome, kad, aš manau, ten buvo septyniasdešimt kažkiek procentų iš metodistų dalyvavusių apklausoje, kurie, kaip parodė apklausa atlikta Seint Luise, kad septyniasdešimt su viršum procentų metodistų yra rūkantys ir šešiasdešimt aštuoni procentai jų yra vartojantys alkoholinius gėrimus. Metodistai! Ir keisčiausia yra tai, kad atlikus analizę, buvo suskaičiuotas skirtumas tarp vyrų ir moterų; moterų buvo septyniasdešimt, septyniasdešimt kažkiek procentų, o vyrų maždaug penkiasdešimt procentų. Buvo daugiau rūkančių ir geriančių moterų nei vyrų. Septyniasdešimt procentų, septyniasdešimt kažkiek procentų, daugiau moterų negu vyrų.

382 O kas, jei dabar mes pradėtume kalbėti apie Biblinį mokymą dėl šortų dėvėjimo ir plaukų kirpimo, ir panašių dalykų, suprantate, kiek trūksta iki dievotumo, moterys išpažįstančios dievotumą ir šventumą? Kortų žaidimo vakarėliai ir visa kita, liežuvautojai, plepiai, nesugebantys sulaikyti savo liežuvio už dantų. Savo liežuviu kalba ir liežuvauja ir blaškosi. O kaip yra su vyrais? Kortų žaidimo vakarėliai, golfo žaidimai, stovi ten lauke pusnuogiai, dėvi trumpus, nepadoriai atrodančius drabužėlius, kartu su tomis ten besisukiojančiomis moterimis. Akivaizdžiai!

383 Ar girdėjote šįryt apie tas nešvarias pinkles primestas tam pamokslininkui, kalėjimų pamokslininkui? Taip, pone. Aš netikiu, kad tas vyras yra dėl to kaltas. Kas buvo padaryta? Tai brolis… Negaliu prisiminti jo.... [Kažkas sako: „Denas Gilbertas“ – Red.] Taip. Denas Gilbertas, kalėjimų pamokslininkas. Kai kitas vyras įbėgo ir nužudė Deną, čia prieš kelis mėnesius, o dabar jo žmona laukiasi kūdikio. Žinoma, dabar Deno nebėra gyvo, dabar jiems nepavyks patikrinti kūdikio kraują. Ji sako, kad Denas ją išprievartavo ir kad tai yra jos... „Tai Deno kūdikis“. Kas per... Aš tuo tikiu nelabiau nei kad... kad varnas gali turėti karvelio plunksnas. Ne, pone. Aš manau, kad tai yra melas. Aš manau, kad Denas Gilbertas buvo Dievo vyras. Ir aš manau, kad tai buvo velnio pinklės.

384 Kaip ir su tuo dalyku, kai bandė įpiršti tas maldas. Tas senas metodistų... metodistų vyskupas buvo pakankamai sumanus, kad tai atskirtų. Jeigu jis būtų... jeigu tai būtų buvę patvirtinta, už tai būtų atsakingas kažkas kitas. Tai tiesa.

385 Tiesiog kaip yra su šia segregacijos problema pietuose, tas pats dalykas. Aš manau, kad žmonės turi būti laisvi. Aš manau, kad ši tauta yra už laisvę. Aš nekaltinu pono Kenedžio dėl to, kad išsiuntė karius. Nors aš ir nesu „naujųjų tarpininkų“ šalininkas ir aš nesu demokratas. Aš nesu respublikonas. Aš esu Krikščionis. Todėl aš esu… Bet tais dalykais aš netikiu. Aš taip pat netikiu, kad tamsiaodžiai žmonės turėtų pardavinėti savo pirmagimystės teises vardan tokių dalykų. Tai buvo... tai buvo respublikonų partija. Abraomo Linkolno kraujas išlaisvino tuos žmones, nes jis buvo dievobaimingas žmogus. Aš manau, kad jiems bent jau derėtų išlikti su savo partija, jeigu jie išvis ketina balsuoti.

386 Bet noriu jums pasakyti vieną dalyką, tas jaunuolis nebuvo ten tiesiog dėl jų mokyklų. Tas jaunuolis yra pilietis. Jis yra amerikietis. Ši laisvė yra skirta visiems. Žmogaus odos spalva neturėtų daryti skirtumo. Mes visi... „Dievas, – pasakyta, – iš vieno žmogaus, sukūrė visą kraują, visas tautas“. Mes visi esame viena. Tačiau tas jaunuolis, jis buvo kareivis. Jis veteranas. Jis kovojo už tai, kas teisinga. Jis turėjo teisę lankyti mokyklą. Tai tiesa. Buvo daugybė mokyklų į kurias jis galėjo eiti.

387 Štai kame yra esmė. Jeigu jūs įžvelgsite, kas yra už to, tai yra šios dienos denominaciniai dalykai štai čia, kurie suteikia tokiems dalykams įkvėpimą. Kodėl? Jie patraukia į savo pusę tuos respublikonų tamsiaodžių balsus į demokratų pusę ir per tai jie parduoda savo pirmagimystę. Būtent tokia yra tiesa. Ten nėra Šventosios Dvasios.

388 „Tegul tas, kuris turi išmintį...“. „Tegul tas, kuris turi pažinimą...“. Tiksliai taip. Tiesiog kaip ši bažnyčia, šiame amžiuje, parduoda save. Nejaugi nematote, kas galiausiai įvyks?

389 Man nesvarbu ar tai yra įrašoma į garsajuostę. Štai kaip tai bus. O... Taip. Kame yra esmė? Mano senoji mama anksčiau sakydavo: „Atiduok velniui, kas jam priklauso“.

390 Yra vienas žmogus, kuris ten padarė vienintelį sveiko proto sprendimą, tai buvo Kastro. Taip, pone. Jis nuvyko ten. O kapitalistai turėjo surinkę visas nendres ir viską, kas... Jų piniginė sistema pagrįsta aukso standartu kaip ir Jungtinėse Valstijose. Ką jis padarė? Jis supirko visas tas obligacijas. Surinko pinigus visais įmanomais būdais. Ką jis po to padarė? Jis padirbo valiutą ir iškeitė jas. Sugrąžino jas atgal į vietą. Tai yra vienintelis dalykas, kurį ši šalis galėtų padaryti.

391 Ar girdėjote „Laif Lain“ [„Life Line“ anglų k. – Vert.] kažkurį rytą? Na, žinote, tai yra tiesiog kaip kad jeigu parduotumėte obligacijas už auksą. Obligacijos jau yra surinktos. O ši dabartinė valdžia, už kieno pinigus jie perka? Mokesčių mokėtojų, kuriuos jie surinkinės tik po keturiasdešimties metų nuo dabar. Su ja viskas baigta. Taip paskelbė „Laif Lain“ tiesiogiai iš Vašingtono, Kolumbijos apygardos, visai šaliai. Mokesčių pinigai, kuriuos jie išleidžia ir bando įsigyti užsienio... Na, jie tiesiog vis tiek išleidžia juos duodami žmonėms. Nejaugi nesuprantate? Tai yra būtent tai, ką jie... ką jie ir padarys. Suprantate? Kas tai yra? Taigi, jeigu ši tauta bankrutuos, viskas, jei neliko nieko kito kaip tik bankrutuoti. Jai neliko nieko kito kaip tik bankrutuoti.

392 Tai vienintelis protingas dalykas, kurį galima padaryti, pakeisti valiutą. Bet jie to nepadarys, valdant dabartinei valdžiai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso pasaulio auksas. Ir ką jie padarys – parsiduos. „Tie turtingi žmonės, – ir panašūs, – žemėje,“ – kaip pasakyta Biblijoje. Ką jie padarys prieš pralaimėdami? „Brauno ir Viljamsono“ tabako kompanija, dauguma jų yra katalikai, vis tiek. Ir tie visi kiti dalykai, ką jie padarys? Jie sutiks su tuo ir jie priims pinigus iš Romos, ir tada ji bus pardavusi savo pačios pirmagimystę. Roma ją palaikys. Taip, pone. Ji palaikys. Ir dabar politikoje jie įgauna pagreitį, pritraukia prie savęs daugiau žmonių, surenka į jo kabinetą. Pažiūrėkite, ko dabar prašo ponas Kenedis.

393 Ir po to, kai apie tai sužinojote kažkurią dieną, daugiau nebeliko prasmės balsuoti. Kokia nauda iš balsavimo? Kai jie parašė apie tai laikraštyje ir viešai įrodė tai, o tie atsisakė imtis kokių nors veiksmų prieš tai. Jie įrodė, kad aparatai visoje šalyje buvo melagingai suderinti, jie išrinko poną Kenedį melagingais balsais. Ar Biblijoje nėra pasakyta, kad jis ateis per apgaulę? Žinoma, per melagystę. Taigi, aš nesu prieš demokratų partiją labiau nusistatęs nei prieš respublikonų, bet aš tiesiog pateikiu faktus iš Biblijos. Kokia nauda iš balsavimo? Jie ir taip žino, kas bus išrinktas.

394 Kas iš jūsų prisimenate tą televizijos laidą, kurioje stovėjo tos dvi moterys? Ir viena pasakė: „Aš balsuosiu už poną...“. Arba protestantų moteris pasakė: „Aš balsuosiu už poną Kenedį“.

Jie pasakė: „Ką?“.

395 Pasakė: „Kadangi aš manau, jog jis yra protingesnis už poną Niksoną. Jis bus geresnis prezidentas“.

396 Po to jis pasakė: „Štai ši moteris katalikė. 'O už ką jūs balsuosite?'“.

397 Ji pasakė: „Aš esu katalikė, Romos katalikė, ištikima katalikė“. Ji pasakė: „Ir aš ketinu balsuoti už poną Niksoną“.

„Kodėl?“.

398 Pasakė: „Kadangi aš manau, jog ponas Niksonas bus geresnis prezidentas, nes jis turi daugiau patirties. Jis daugiau išmano apie komunizmą“. Ta moteris pasakė melą.

399 Aš turiu... ką jie vadina: „Mūsų tikėjimo faktais“, svarbiausią katalikų knygą, kurią galima įsigyti. Ir joje yra sakoma: „Jeigu ant balsavimo bilieto yra užrašytas katalikas, kuris iškėlęs kandidatūrą prieš protestantą... Jeigu katalikas balsuos už protestantą, jie yra atskiriami nuo katalikų bažnyčios bendruomenės“. Tai tiesa. „Ir jeigu yra du katalikai, kurie balotiruojasi į tą patį postą, jie turi pasirinkti tą kataliką, kuris yra ištikimesnis 'motininei bažnyčiai' ir balsuoti už jį“.

400 Ar matote tą apgaulę, ką jie bando padaryti? Atiduoda pinigus, kad nupirktų. Kodėl? Jie bando ją palaužti. Ir jie tai daro ir ji yra palaužta. Ir ką tai reiškia? Ji laikosi aukso standarto. O katalikų bažnyčiai, hierarchijai priklauso pasaulio auksas. [Kažkas sako: „Šimtas šešiasdešimt aštuoni milijardai dolerių“ – Red.] Šimtas šešiasdešimt aštuoni milijardai. Štai taip. Sugrąžins ją atgal prie aukso standarto, o jūs, žmonės, turėsite savo namus ir daiktus, bet priklausysite katalikų bažnyčiai. Tauta priklauso katalikų bažnyčiai. Viskas yra užvaldyta tokiu būdu per jų valiutą. Ar Biblija apie tai nekalba? Tai paveikslas, kurį mums nupiešia Biblija.

401 Ką aš šiandien bandau pasakyti, broli? Jie pasakys: „Iš to bus puiki bažnyčia. Tai suvienys protestantizmą“. Tai žemiškai akiai atrodo gerai, bet šio pasaulio pažinimas Dievui yra kvailystė.

402 „Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki,“ – per Dievišką pareigybę, kurią Jis išrinko Savo Bažnyčioje, kad pastatytų Bažnyčią ant šių dvasinių savybių, o ne ant kažko, kas priklauso žemei.

403 Petras pasakė: “Pabėgę nuo sugedimo, esančio pasaulyje per geismą (pinigams)...“. Ir geismą didingų laikų ir malonumų, ir valgymo, ir gėrimo, ir geismo, kurį mes turime. Jūs pabėgote nuo to. Ir dabar jūs esate pastatyti, kad būtumėte gyvybingi. „Aš skiriu tai Bažnyčiai,“ – pasakė jis. Štai taip. Ar jūs skaitėte tai? Ar supratote tai? Ar jūs išgirdote tai, kai mes skaitėme iš pradžių iš Antro Petro? Tiesiog pasiklausykite, ką jis čia sako, kaip gražiai tai yra parašyta, kam jis... jis tai skiria. Gerai. Pasiklausykite jo dabar jam kalbant. Gerai.

Petras... Simonas Petras, Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, tiems, kurie su mumis gavo tokį pat brangų tikėjimą per Dievo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumą:
malonė ir ramybė tepadaugėja jums per Dievo ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, pažinimą.
Pagal tai, kaip jo dieviška jėga davė mums visa...

404 Kas turės paveldėti žemę ir visus dalykus? [Kažkas sako: „Šventieji“ – Red.] Žinoma. „...priklauso...“. Taip. Gerai.

...kas priklauso gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą to, kuris pašaukė mus į šlovę ir dorybę;

Kuriomis mums yra duoti be galo dideli ir brangūs pažadai, kad per tuos jūs būtumėte dieviškos prigimties dalininkai, pabėgę nuo sugedimo (įsiklausykite į tai), esančio pasaulyje per geismą.

405 Geismą pinigams, geismą dideliems dalykams, populiarumo geismą, šie dalykai tikinčiajam yra mirę. Mums nerūpi. Palapinė ar namas, kodėl man turėtų rūpėti; gyventi ar mirti, grimzti ar paskęsti? Štai kas man rūpi – Dievo Karalystė. Ar aš išsaugosiu savo namą, ar aš išsaugosiu savo šeimą, ar aš išsaugosiu, kas tai bebūtų, leiskite man išsaugoti Kristų, mūsų Šlovės viltį.

406 Pastatyk mane, o Viešpatie, pagal Tai. Tegul Kristus bus mano Galva, kuri veiks per mane. Ant mano pamato, mano tikėjimu Juo, tegul dorybė, pažinimas, susivaldymas, kantrybė, dievotumas ir broliškas gerumas veiks manyje, o Viešpatie, tokia mano malda. Man nesvarbu; gyventi ar mirti, grimzti ar nuskęsti; denominacija, ne denominacija; turėti draugą ar neturėti draugo. Tegul Tai veiks manyje, tegul Kristaus dorybė, Jo pažinimas išsilies, kad aš galėčiau išmokyti kitus.

407 “Nes Dievas paskyrė Bažnyčioje apaštalus, pranašus, mokytojus, pastorius ir evangelistus, visus, ištobulinimui ir suteikimui visų šių dorybių, Dievo Sūnaus Atėjimo ištobulinimui“. Kiekvienas iš šių akmenų yra dalis medžiagos iš štai Šio. Tai yra medžiaga iš štai Šio. Kiekviena iš šių dorybių yra iš Jo vidaus ir jos liejasi iš Jo į įšorę, žemyn per juos. Amen.

408 Jau dvylikta valanda. Kur visa tai veda? Amen. Ar jūs mylite Jį? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Ar jūs tikite tuo? [„Amen“.] Pasiklausykite, dar šiek tiek.

409 Sesuo Kid pasakė šį rytą: „Broli Bilai, aš nežinau ar dar kartą tave išvysiu“. Tai mane it nužudė. Suprantate? Ji galvoja, kad sensta, ir ji iš tiesų sensta. Aš meldžiau Dievo, kad Jis pasigailėtų jos ir brolio Kido, jau seniai.

410 Leiskite man jums pasakyti, mes nežinome kaip ilgai mes vienas kitą turėsime. Aš nežinau kiek dar laiko aš su jumis būsiu. Dievas gali pašaukti mane išeiti iš pasaulio. Jis gali pašaukti mane į kitą tarnavimo sritį. Jis gali jus kurs nors pašaukti. Mes nežinome. Bet... įgykime tai. Neleiskime, kad tai tiesiog praeitų pro mus. Priimkime tai.

411 Štai tai yra Biblijoje. Tai yra čia, atitinka visus kitus dalykus. O jeigu aš tik turėčiau laiko tai parodyti! Tu negali to padaryti per vieną dieną. Jūs tai žinote. Bet būtų galima tai susieti su visa visuma!

412 Pažvelkite, kai mes užbaigėme tą pamokslą, ar jūs matėte, ką ten ant sienos padarė Šventoji Dvasia, ar matėte? Kas iš jūsų ten buvo? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Suprantate? Žinoma! Tiesiog nužengė ten, nupiešė lygiai tą patį dalyką, tas Viešpaties Angelas.

413 Matote, tai yra tiesa. Neleiskite, kad tai jus apleistų. Laikykitės to, vaikai. Laikykitės to. Nepamirškite, statykite ant savo tikėjimo, dorybės, pažinimo, kantrybės!

414 Dabar čia aš manau, kad turėjau popieriaus lapą, čia, jeigu nenumečiau jo kur nors pamokslaudamas. Štai kur jis yra. Ačiū tau, broli. Ačiū jums, labai. Jeigu jūs norite... norite į tai pažiūrėti ir pamatyti ar čia yra kažkas, ką jūs galėtumėte... Galbūt čia yra šiek tiek geresnis modelis nei šis čia, kad galėtumėte nusikopijuoti dalį nuo štai šio. Aš tiesiog prikabinsiu jį štai čia ir jūs galėsite gerai jį matyti ir... ir persipiešti.

415 Ir aš noriu, kad jūs paimtumėte tai ir išnagrinėtumėte tai, ir sulygintumėte tai, ir tuomet veiktumėte to pagrindu. Ne vien tik išnagrinėkite tai, sulyginkite tai, kai tai padarysite, veikite to pagrindu. Priimkite tai nuoširdžiai sau. Nepasakykite: „Na man patiko to pasiklausyti“. Man taip pat. Bet pasiklausyti to ir po to gauti tai, yra kas kita. Suprantate? Suprantate? Tai yra kas kita. Suprantate?

416 Čia yra septyni reikalavimai leidžiantys suaugti iki Dievo ūgio. Čia yra Septyni Bažnyčios Periodai, Dievas atvedė Bažnyčią prie šio reikalavimo. Ir Jis turėjo septynis pasiuntinius, kurie tai padarė. Čia yra septyni, septyni, septyni. Suprantate? Septyni yra... yra Dievo užbaigiamasis skaičius, o trys yra Dievo tobulumo skaičius. Todėl čia yra „trys“ ir septyni trejetai. Todėl matematiškai, dvasiškai, per Žodį, per Šventosios Dvasios paliudijimą, visa tai šitai tobulai užbaigia. Išnagrinėkime tai.

417 Pridėkime prie mūsų tikėjimo šiuos dalykus, tuomet, kad mes galėtume pasiekti galutinį Kristaus ūgį; būdami kartu sujungti dieviška meile, Dievo baime, pagarba vienas kitam savo širdyje, turėdami gilią pagarbą vienas kitam, brolišką ir seserišką gerumą, niekada nebūti vulgariems, turėti tik gyvenančios Šventosios Dvasios tyrumą. Suprantate? Gyvenkite kartu, būkite Krikščionys. Vaikščiokite turėdami tikėjimą. Leiskite Dievo dorybei tekėti per jus; turėkite Dievo pažinimą, kai reikia atskirti gera nuo blogo. Kai velnias pasiūlo kažką, kas nėra visiškai pagal Raštą, pasitraukite nuo to. Tai tiesa.

418 Aš įsivaizduoju, kad tie apaštalai nesielgė taip, kaip mes. Jie vaikščiojo, greičiausiai neiškalbūs vyrai iki tol, kol atsistodavo prie sakyklos. Jie ateidavo ir padarydavo tai, ką turėdavo padaryti ir išeidavo. Taip, pone. Jie turėjo jėgą. Jie turėjo dorybę. Su kitais vyrais jie nesipykdavo. Jie žinojo, ant ko stovėjo. Tai viskas. Jie žinojo, kuo tikėjo. Jie visada vaikščiojo Dvasioje. Darydami vien tik...

419 Kaip aš ir pasakiau kažkurį vakarą. Vienas mažas linktelėjimas – tik tiek Dievui tereikėjo padaryti, tuomet niekas negalėjo jų sustabdyti. Jie neabejojo ir nenagrinėjo, ir nemikčiojo ir nesijaudino taip, kaip mes, ar pasirinkti vieną ar kitą dalyką. Jie tiesiog eidavo ir padarydavo tai nežiūrint į nieką. Užtekdavo vos vieno mažo linktelėjimo iš Dievo, iš karto paklusdavo. Kodėl? Kaip jie galėdavo atpažinti, kad tai būdavo linktelėjimas nuo Dievo? Štai čia jie turėjo visas šias dorybes, visus šiuos reikalavimus. Ir pats pirmas mažas linktelėjimas nuo Dievo atitikdavo kiekvieną štai šito dalelę ir Jo Žodį. Jie žinojo, kad tai buvo Dievo Žodis ir jie leisdavosi į kelią. Jiems nereikėjo dėl nieko kito jaudintis. Kai Dievas prakalbėdavo, jie eidavo. Mes sakome...

420 Dievas mums prakalba, o mes sakome: „Na, mes pradėsime. Mes pažiūrėsime ar mums pavykti gyventi tokį Gyvenimą“. Visų pirma pastebėsite, kažkas jus nuliūdina. Na, žinoma, tai padaro velnias.

421 Jums reikėjo pamatyti kaip jis stengėsi sulaikyti mane nuo šio rytinio susirinkimo. Jums tikrai derėjo tai išvysti. O, malonė! Aš turiu kovoti kaskart, kai tik paminiu žodį „susirinkimas“. Ir jeigu aš turėsiu melstis už ligonius ir jeigu kas nors yra prie mirties, bet nėra išgelbėtas, dešimties minučių bėgyje sulauksiu trisdešimties skambučių, jeigu jie suspės taip greitai, kad atitrauktų mane nuo to. „O, Broli Branhamai, jūs turite padaryti tai“. Bet čia gyvybė yra pavojuje. Žinoma. Taip.

422 Vieną naktį mane pakvietė į vieną vietą. Jaunas vyras, aš kalbėjausi su juo čia tame, kaip jūs tai vadinate, prekybos centre, prieš kelis metus. Jis tapo alkoholiku. Aš pažinojau šį jaunuolį, geras, puikus jaunuolis, bet jis buvo nusidėjėlis. Ir taip sulaukiau skambučio iš jo motinos. Aš manau, kad ji jau kelis kartus buvo kvietusi daktarą. Aš... Paskambino... ir jie paskambino Biliui ir... ir galiausiai žinia pasiekė mane. Ir kai mane pasiekė žinia, sakau tikrai nuoširdžiai, niekada gyvenime nesu turėjęs sukovoti su tiek daug tam, kad galėčiau nuvykti pas tą jaunuolį.

423 Ir kai aš ten atvykau, jaunuolis negalėjo manęs atpažinti. Jis buvo ten, gulėjo ten be sąmonės ir tiesiog buvo tokioje būsenoje. Jo tėvas bandė patapšnoti jam ir sakė: „Brangusis“. Ir jis buvo penkiasdešimties metų amžiaus, apie penkiasdešimt vienerių metų amžiaus. Ir sakė: „Brangusis...“. Šitai... ir: „Gulėk ramiai“. Ir jis stengėsi atsikelti. Jo senos rankos, maždaug tokio dydžio... Jaunuolyje buvo tiek daug vėžio, kad jame nieko kito nebuvo likę, tik vėžys. Jo visuose kūno organuose buvo vėžys. Netgi jo kraujotakoje buvo vėžys, visur. Ir štai jis buvo ten, stengėsi atsikelti ir buvo tokioje būsenoje.

424 Aš paėmiau jį už rankos, aš pasakiau: „Vudrou, Vudrou, aš esu brolis Branhamas“.

425 Jo tėvelis paklausė: „Nejau neatpažįsti? Tai brolis Bilis. Vudrou, tai brolis Bilis“.

Jis atsakė: „O... O... O-o-o...“. Štai taip.

426 Ir jo tėvelis pažiūrėjo ir tarė: „Bili, tu atvykai šiek tiek per vėlai“.

Aš pasakiau: „Niekada nėra per vėlu. Jis yra čia“. Aš buvau praėjęs per mūšį.

427 Ir taip pat kiti jaunuoliai, dar daugiau jaunuolių, nusidėjėlių ten stovėjo, kai kurie iš jo giminaičių. Aš pasakiau: „Jūs matote, jaunuoliai, turite pasiruošti, nes ir jūs prieisite iki tokios vietos. Jūs turėsite būtent prie to prieiti. Suprantate? Galbūt ne prie tokio vėžio. Galbūt turėsite prieiti prie kažko kito, gulėsite ten ant greitkelio, mirtinai kraujuodami ar panašiai. Jūs turėsite prie to prieiti“. Mes pakalbėjome su jais.

428 Aš laukiau, kad sužinočiau, ką Dvasia pasakys daryti. Laukiau. Visų pirma pajaučiau tą mažą linktelėjimą. „Uždėk savo rankas ant jo“.

429 Aš apėjau aplink, tariau: „Visi jūs, palenkite galvas“. Jie visi palenkė savo galvas, du ar trys ten buvę jaunuoliai.

430 Aš uždėjau savo rankas ant jo. Aš pasakiau: „Viešpatie Dieve, leisk jaunuoliui įgyti sąmoningumą, kad žinotų, ką jis turi padaryti, prieš jam susitinkant su tuo dalyku. Jis yra prie mirties. Velnias jį supainiojo ir jis yra prie iškeliavimo ribos. Ir jis mirtinai prisigėrė ir štai jis yra tokioje padėtyje. Aš meldžiu būk jam gailestingas“. Ir kai aš pasimeldžiau už jį, kitą rytą jis jau galėjo sėdėti ir kalbėtis su savo tėveliu.

431 Bastis Rodžersas, kuris... Jie pakvietė mane čia į ligoninę, neseniai. Aš buvau ten tą dieną, po to, kai buvau pamokslavęs ten Miltaune, kur buvo išgydyta jaunoji Džordžija Karter. Jūs visi tai prisimenate. Ir ten, kai brolis Smitas, metodistų pamokslininkas pasakė: „Jeigu kas nors buvo pakrikštytas Jėzaus Kristaus Vardu, pasišalinkite iš mano palapinės,“ – tiesiog štai taip. Būtent ten, Toten Forde, buvo suorganizavęs tą susirinkimą ten. Ir, o, pasmerkė mane dėl visko, ką tik galėtume įsivaizduoti. Aš nepratariau nei žodžio; tiesiog nuėjau sau. Aš turėjau įgaliojimą. Viešpats parodė man regėjimą. Ten buvo avinėlis, užstrigęs kažkur dykumoje. Jūs visi prisimenate tą regėjimą, visi jūs. Aš spėju, kad prisimenate. Ar prisimenate? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Žinoma. Gerai. Tuomet aš vaikščiojau ten po dykumą, ieškodamas jos.

432 Aš nuvykau į Toten Fordą. Brolis Raitas iš ten žino. Mes ten nuvykome, nežinojome, ko imtis. Aš nusipirkau nedidelę muilo dėžę, už dešimt centų. Aš ruošiausi ten ateiti, atsistoti ten ir pamokslauti ant laiptų. Jis pasakė, kad ketino nusigauti ant kalvos viršūnės prekybos reikalais. Aš nuvykau su juo. Ten buvo pastatyta didelė, sena baptistų bažnyčia, tuščia. Viešpats prakalbo man: „Sustok čia“.

433 Aš pasakiau: „Išleisk mane čia, broli Raitai“. Aš sustojau. Jis nuvyko toliau ir sugrįžo atgal.

434 Aš atėjau ten, bet negalėjau atidaryti durų. Aš pasakiau: „Viešpatie, jeigu Tu esi čia, jeigu Tu nori, kad aš įeičiau į šią bažnyčią, atverk man duris“. Aš prisėdau ten ir galvojau.

435 Išgirdau kaip kažkas ateina; priėjo prie pat ir jis tarė: „Kaip laikotės? Aš pasakysiu jums, – tarė, – ar norite patekti į bažnyčią?“.

Aš atsakiau: „Taip, pone“.

Jis pasakė: „Aš turiu raktą“.

436 Pradėjome susirinkimus. Pirma savaitė, beveik nieko nebuvo. Pirmą vakarą buvusiame susirinkime buvo tik brolis Raitas ir jo šeima. Galiausiai tos savaitės pabaigoje, žmonėms stovintiems lauke net neliko vietos, beveik. Vis tiek tas avinėlis dar nebuvo pasirodęs. Tuo laiku brolis Holas buvo išgelbėtas, dabartinis pastorius ten, ir dar kiti. Bet aš negalėjau rasti, kur buvo tas avinėlis. Po kurio laiko, iš „Kristaus bažnyčios“, dar toliau už kalvos, ten buvo jauna mergina, kuri devynis metus ir aštuonis mėnesius nebuvo net pajudėjusi, gulėjo ten. Ji buvo štai ten. Jūs visi žinote šią istoriją. Taip, pone.

437 Ir tą popietę, kai Bastis Rodžersas, ten stovėjęs, stambus, stiprus veteranas... Aš išėjęs atsistojau ten. Ir ten stovėjo brolio Smito susirinkimo nariai, kurie norėjo iš manęs pasijuokti, pasityčioti iš manęs už krikštijimą Jėzaus Vardu. Aš įbridau į dumblinus Toten Fordo vandenis, kur jie turėjo... [Tuščia vieta garsajuostėje – Red.]...nedidelėje sraunioje įlankoje ten, ir stipri srovė tiesiog garsiai čiurleno. Keli diakonai įbrido kartu su manimi.

438 Aš pasakiau: „Aš stoviu čia, šią popietę atstovaudamas Šventą Dievo Raštą“. Aš pasakiau: „Biblijoje aš čia skaitau, kur Petras pasakė: 'Atgailaukite, ir kiekvienas iš jūsų pasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu nuodėmių atleidimui'“. Aš atsigręžiau, padaviau Knygą vienam iš diakonų.

439 Išėjau ten ir tariau: „Kas tik tai norite, kas atgailauja už savo nuodėmes, gali ateiti“. Įbridau ten į vandenį. Aš pasakiau: „Man atrodo, kad Angelai dabar sėdi ant kiekvienos šakos, stebi“. O, tai bent! Maždaug tuo metu, kai aš pakrikštijau du ar tris, atėjo visas susirinkimas, tos moterys vilkėjo puikias šilkines sukneles, brido į vandenį, šaukdami visu balsu. Aš pakrikštijau jo visą susirinkimą Jėzaus Kristaus Vardu. Jūs tai žinote. Aš turiu to nuotrauką. Štai taip.

440 Kas tai buvo? Pridėjimas prie jūsų dorybės. Suprantate? Palikite tai. Dievas žino, kaip tai padaryti. Dievas žino, kaip išpildyti šiuos dalykus. Leiskite jiems sakyti, ką tik jie nori. Tai visiškai nesvarbu. Tiesiog eikite toliau.

441 Bastis Rodžersas ten stovėdamas, kai jis tai išvydo, jis tarė: „Dabar aš tikiu tuo visa širdimi“. Ir tiesiai į vandenį jis įbrido, dėvėdamas savo gerus drabužius ir buvo pakrikštytas Jėzaus Kristaus Vardu.

442 Maždaug prieš tris ar keturis metus jie pakvietė mane ten į Niu Olbanio ligoninę. Jis buvo ten, prie mirties nuo vėžio, tiesiog visas „išėstas“. Daktarai pasakė, kad jis išgyvens tik iki kito ryto. Pasakė: „Jis dabar miršta“. Pasakė: „Ateikite, bet tik po vieną“.

443 Aš įėjau į palatą, kai tai padariau... kad atsistočiau ten ir pasimelsčiau. Jis tarė: „Bili, tame kampe yra ratu besisukanti vaivorykštė“.

444 Ir aš pasisukau pažiūrėti. Aš pasakiau: „Basti, tai sandora. Tu nemirsi. Kraujo sandora tave išgelbėja“.

445 Aš uždėjau savo rankas ant jo, tariau: „Viešpatie Dieve, šis regėjimas įrodo, kad Tu esi čia. Tavo sandora yra ši, ši: 'Jo rėžiais mes esame išgydyti'“. Uždėjau ant jo savo rankas ir jis ten pat pasveiko. Išsiuntė jį namo.

446 Ir jau maždaug keturi ar penki metai, apie keturis metus, jis žvejoja sau po visą upę ir daro visa kita, nesustoja. Ir toje vietoje aplink skrandžio stemplę, kur buvo vėžys, atsirado surambėjimas, ten yra toks didelis mazgas. Daktarai, ligoninės veteranai pasakė jam, kad jie gali atlikti gydymą kobaltu, kuris galėtų jį išlyginti, kad vienu kartu daugiau maisto galėtų praeiti. Jam buvo sunku valgyti didesniu kiekiu, jis turėjo valgyti iš lėto. Jis nuvyko, kad būtų atliktas gydymas. Aš nežinojau, kad jis ten nuvyko.

447 Tuomet, kai jie išoperavo jį, pastebėjo, kad tai sukėlė jam konvulsijas, ir jį ištiko priepuolis. Suparalyžiavo jo visą šoną štai taip. Ir viskas, ką jis galėjo padaryti, tai pusbalsiu sušukti. Ir jis galėjo laikyti pieštuką, štai taip ir tik dejuoti: „O... o...“. Ir jis bandė rašyti štai taip, su savo veiksnia ranka. Jo kairė pusė buvo suparalyžiuota. Ir jis ranka užrašė: „Jėzus išgelbsti, 1900 ir dar kažkas“. Jie negalėjo to suprasti.

448 Todėl, kai jo žmona pasakė: „Broli Branhamai, aš nežinau, ką jis nori tuo pasakyti“.

449 Aš pasakiau: „Ponia Rodžers jis nori pasakyti, kad tai įvyko prieš 1900 ir kažkiek metų, jis buvo išgelbėtas ir pasikrikštyjo Jėzaus Vardu anuomet. Tai šiuo metu atsiperka. Jis nebijo mirti“.

450 Aš pasakiau: „Dieve, pasigailėk jo gyvybės. Aš meldžiu to Jėzaus Vardu, kad Tu pasigailėtum jo gyvybės“. Uždėjau ant jo rankas. Priepuolis liovėsi. Konvulsijos sustojo. Ir jis pakilo lovoje. Ir jis dabar stovi, paliudydamas.

451 Pridėkite prie savo tikėjimo – dorybę; pridėkite prie savo dorybės – pažinimą; prie savo pažinimo – susivaldymą; prie savo susivaldymo – kantrybę; prie savo kantrybės – dievotumą; prie savo dievotumo – brolišką meilę; prie savo broliškos meilės – Šventąją Dvasią ir tada ateis Kristus. Nes kiek žemiau Jo… Šventoji Dvasia yra Jėzaus Kristaus Dvasia įeinanti į Bažnyčią tam, kad išreikštų šias dorybes. O, tai bent!

Štai kur tai yra, penkiolika minučių dvyliktos valandos.

Aš myliu... Aš myliu Jį
Nes Jis pirmas mane pamilo

Štai čia apačioje, prieš jums dar kuo nors tampant.

Ir su... (Ką Jis padarė?) ...už mano išgelbėjimą

Ant Kalvarijos medžio

Kodėl aš galiu toks būti? Nes jis pirmas mane pamilo

Aš myliu Jį, aš myliu Jį

Nes Jis pirmas mane pamilo... (Štai dėl šios priežasties.)

Ir sumokėjo už mano išgelbėjimą
Ant Kalvarijos medžio

452 Šį rytą aš duodu Jam pažadą iš visos širdies, kad su Jo pagalba ir iš Jo malonės aš ieškočiau kiekvieną dieną, nepaliaudamas, iki kol aš pajausiu kiekvieną iš šių reikalavimų, tekančius šiame nedideliame, sename mano stote, kad aš galėčiau būti gyvojo Kristaus pasireiškimu. Nes Jis tapo nuodėme kaip aš, kad aš galėčiau tapti... Dievo teisumu, toks, koks Jis. „Jis užėmė mano vietą; Viešpatie, leisk man dabar užimti Jo vietą“. Nes dėl šios priežasties Jis numirė. Kas iš jūsų duos tokį patį pažadą, iš Dievo malonės? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Dabar su mūsų palenktomis galvomis ir iškeltomis rankomis... „Aš...“.

453 Aš pažadu tai, Viešpatie, ši bažnyčia tai pažada: „Galutinis Jėzaus Kristaus ūgis!“.

Nes Jis pirmas mane pamilo
Ir sumokėjo už mano išgelbėjimą
Ant Kalvarijos medžio

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF