Pamokslų sąrašas

Velykų Antspaudas

1 Būti čia šį rytą yra neabejotinai privilegija, šiame Pilnos evangelijos verslo vyrų draugijos skyriaus gimtadienyje, Finikse, bei žinoti, kad Viešpats suteikė ir man mažą dalelę tos patirties – būti dalimi šios draugijos. Aš noriu pasveikinti brolį Karlą Viljamsą ir jo žmoną, brolį Stromėjų ir kitus, esančius čia, ant pakylos, brolį Šoresą, brolį Autlou, tarnautojus ir visus jus, puikius žmones.

2 Žinote, aš... aš... praėjusią savaitę buvo mano gimimo diena taipogi. Ir aš esu tik truputėlį vyresnis nei šis skyrius. Manau, kad jis sakė: „Penki ir... metai amžiaus yra šiam skyriui“.

3 Kažkas anądien pasakė: „Broli Branhamai, kiek tau metų?“.

4 Aš pasakiau: „Dvidešimt šešeri“. Ir aš pasakiau: „Aš išbraukiau pirmuosius dvidešimt penkerius metus. Per juos aš netarnavau Jam labai gerai“. Aš pasakiau: „Aš tikiuosi, kad Jis irgi taip padarys“. Jei Jis tai padarytų, viskas būtų kitaip.

5 Tačiau yra gera būti čia. Taigi, nebenorime daugiau gaišti jūsų laiko. Nes mes... aš... aš visados bijau, po to, kai išgirstu kai kuriuos puikius liudijimus bei apie tai, kas vyksta, kad aš... ir giesmes, kad aš padarysiu kažką tokio, kas visa tai sugadins. Aš norėjau prie to pridurti, jeigu tik galėčiau ką nors prie to pridurti. Tos seserys...

6 Tas brolis, kuris giedojo giesmę šį rytą, tas tamsiaodis brolis, man patiko ji: „Žvilgsnis į žvirblį“.

7 O tos seserys, giedojusios tą giesmę, kuri buvo vienu iš mano ramsčių nuo tada, kai buvau čia pirmąkart. Aš ją turiu. Aš turiu jos įrašą ir aš neseniai ją perklausiau: „Noriu tai su Juo aptarti“. Paprašiau brolio Dosono Railio, mano draugo, jei jis sutiks, kai kurie iš jų, kad pažiūrėtų, ar pavyks rasti tas damas, jei jos vis dar yra čia, žemėje, kad vėl sugiedotų šį rytą. O aš tikiuosi, kad Teris tai turi. Aš manau, kad jis turi. Aš noriu pasiimti tai ten, galbūt įrašyti ar kažką panašaus, nes man labai patinka ta giesmė. Tai yra mano... mano troškimas pasikalbėti su Juo apie tai. Aš manau mes visi norime tai padaryti. Būtent todėl mes esame čia šį rytą.

8 Taigi, ateinantys susirinkimai, kitą savaitę... Ar bus gerai tai paminėti? [Brolis sako: „Žinoma“ — Red.] Aš... aš būsiu namie šią ateinančią savaitę maldos namuose, kitą sekmadienį Velykiniame tarnavime, šeštadienio vakarą, sekmadienį ir sekmadienio vakarą. O tada aš sugrįšiu į Kaliforniją. Visus jus, Kalifornijos žmones, man bus džiugu matyti susirinkime ten. Aš manau Bilis išsiuntė klaidingą reklaminį pranešimą. Yra... Jis pasakė: „Biltmoro viešbutyje, – aš manau, – tai vyks ten“. Tai yra… [Kažkas sako: „Nepavyko jo gauti”.] Nepavyko jo gauti. Ar tai yra Ystmonte? [„Ambasada”.] Ambasada, „Ambasados“ viešbutis. Todėl kas nors iš pilnos evangelijos žmonių ten duos jums žinoti, ar jūs judate tuo keliu.

9 O po to mes sugrįšime iš ten ir tada aš vyksiu į Pietų Afriką. Tik už mėnesio skaičiuojant nuo šiandien mes plauksime į Pietų Afriką, tikėdamiesi didingo laiko Viešpatyje, ten bus trys tautos. Todėl mes... mes tikrai prašome jūsų maldų. Aš tikriausiai negalėsiu su jumis daugiau pasimatyti, jeigu Viešpats leis mums vykti, iki tol, kol sugrįšiu. Tikiuosi, kad mums sugrįžus, turėsiu jums puikią ataskaitą.

10 Aš manau, kad būnant ten paskutinį kartą, Viešpats suteikė man patį didingiausią susirinkimą, kokį tik esu turėjęs. Vieną kartą, kviečiant prie altoriaus... Taigi, ten buvo gryni čiabuviai. Kiek man žinoma, ten trisdešimt tūkstančių priėmė Kristų vienu metu. Mes manėme, kad galbūt jie turėjo omenyje fizinį išgydymą, nes ten buvo apie dvidešimt penki tūkstančiai išgydytų žmonių vienu metu. O kitą dieną, meras... Durbano meras vardu Sidnis Smitas pasakė: „Nueik prie savo lango, pažiūrėk kas ateina gatve“. O ten buvo furgonas po furgono pilnai užkrauti ramentais ir kitais daiktais, tiesiog sudėtais krūvon, jie ėjo iš paskos, tie čiabuviai, kurie kariavo vieni prieš kitus, leidosi miesto gatvėmis, giedodami „Tik tikėk“ savo gimtąja kalba.

11 Sakau jums, mano širdis virpėjo iš jaudulio. Kaip... Kai tu matai kažką tokio, broli Šoresai, tu pajunti, kad tavo darbas nenuėjo veltui. Matai, tu stengeisi. Aš viliuosi, kad Dievas vėl tai pakartos, ne todėl... ne todėl, kad mes ten vykstame, bet todėl, kad mes laukiame Viešpaties atėjimo.

12 Kaip sakyta giesmėje, mes ieškome to trupučio, pasimetusios avies, kuri yra, kuri… Jis... Jis neateis kol ta avis nebus viduje. Kiekviena iš jų turi būti aptvare. Jis neuždarys durų, kol paskutinė iš jų nebus viduje. Todėl, broliai tarnautojai, aš tikrai esu su jumis šį rytą, kad pamėginčiau surasti tą paskutinę avį. Tai gali nutiki Finikse šį rytą. Aš nežinau. Tačiau, kai paskutinė avis įžengs vidun, tada Ganytojas užvers duris.

13 [Brolis sako: „Broli, Branhamai?“—Red.] Taip? [„Ar galiu tarti žodį?”] Žinoma, kad gali. [„Aš kai ką pamiršau. Mes kalbėjomės apie...“. Tuščia vieta garsajuostėje.] Viskas yra gerai. [„Aš žinau, kad kartas nuo karto kiekvienas žmogus ką nors pamiršta.] O aš ne. [„O!“]

14 Aš esu tas, kuris turi užsirašyti viską, apie ką ketinu kalbėti, beveik. Aš... Kadangi senstu, darosi sunkiau įsiminti, turiu užsirašyti Rašto vietas ir panašiai. Būdavo, kad galėdavau mintyse pacituoti penkiasdešimt Rašto eilučių ir niekada net... nieko nepraleisdavau, bet daug sunkių mylių įveikiau per tas praeities dienas.

15 Todėl mes laukiame Viešpaties Atėjimo. Tegul Viešpats palaimina jus visus!

16 O tada tu ateini čia... ir galvoji... Tu atsisėdi čia ir girdi šiuos žmones liudijant. Tu galvoji: „Na, kai aš atsistosiu, aš kai ką apie tai pasakysiu“. Tada yra tiek daug ką pasakyti, kad tai išsakyti užtruktum visą dieną. Bet aš vertinu jus visus. Tegul šis mažas skyrius ir toliau auga. Tegu kiekviena bažnyčia Finikse tęsia savo augimą, kol ateis Jėzus, tokia yra mano nuoširdi malda.

17 Taigi, aš manau, kad mes nors truputį pailsėtume, atsistokime kol melsimės. Ar padarysite tai?

18 Visagalis Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, Kuris prikėlei Jį iš numirusių ir davei Jį mums kaip auką, ir Viešpatį ir Gelbėtoją. Mes esame Tau taip dėkingi už šią privilegiją, kurią turime šį rytą – stovėti Tavo Akivaizdoje, su Tavo žmonėmis, kurie buvo atpirkti ir yra ieškantys Jo šlovingo antrojo Atėjimo, kad priimtų mus pas Save. Jei tarp mūsų yra nuodėmė, Viešpatie, apvalyk mus Savo izopu [juozažolė – Vert.]. Mes meldžiame, Dangiškasis Tėve, išgydyk kiekvieną sergantį mūsų tarpe.

19 O jei čia atsitiktinai bus tokių, kurie Tavęs nepažįsta, šiame didingame Šventosios Dvasios krikšte, dėl kurio mes taip rimtai kovojame, ir sakome, kad tai yra privaloma, pagal Raštą šiai paskutinei dienai, mes meldžiame, Dieve, kad Ji nužengtų ant mūsų visų šiandien ir pakrikštytų mus šviežiai į Kūną, ir taip pat atvestų į vidų tuos, kurie yra lauke, Tėve.

20 Palaimink mus skaitant Tavo žodį ir siekiant kalbėti tai, kas yra Tavo Žodžio Tiesa. Užverk mūsų burnas tam, kas yra netiesa ir atverk mūsų širdis ir burnas tam, kas yra Tiesa, mums pavedant save Tau. Naudok mūsų burnas kalbėti, o ausis girdėti bei mūsų širdis, kad priimti. Nes mes prašome to Jėzaus Vardu, nes Jis taip nustatė. Amen.

21 Noriu paskaityti iš Šventojo Žodžio, tris vietas Biblijoje. Jeigu norite galite jas pasižymėti ir turėti vėlesniam laikui, kad perskaitytumėte ir sužinotumėte daugiau, aš būčiau labai laimingas, jeigu jūs jas pasižymėtumėte. Vietos, kurias aš skaitysiu yra Mato 28:1-10 bei Apreiškimo 1:17-18, Romiečiams 8:11. Ir pakartosiu jas vėl. O dabar Mato 28:1-10 bei Apreiškimo 1:17-18 ir Romiečiams 8:11.

22 Taigi, mes artėjame prie Velykų. Jums užimant savo vietas ir užsirašant vietas... Aš manau, kad ši ateinanti savaitė yra didingiausia savaitė istorijoje visų metus sudarančių savaičių tarpe. Aš manau, kad didingiausias dalykas, kurį mes švęsime šią savaitę, šią ateinančią savaitę, buvo didingiausias įvykis, kada nors įvykęs žemėje. Aš nemanau, kad kas nors galėtų jį pranokti. Jūs sakote: „Na... nukryžiavimas buvo didingas įvykis“. Tačiau mirė daugybė žmonių, daugybė žmonių buvo nukryžiuota netgi mūsų Viešpaties dienomis. Tačiau buvo tik Vienas iš jų, Kuris prisikėlė iš mirusių. Šiuo veiksmu Jis tai užantspaudavo.

23 Taigi, aš noriu paskaityti. Ir tai bus toks neilgas prieš-Velykinis pamokslas, Viešpačiui leidus, apie keturiasdešimt minučių. Taigi, paskaitykime iš Šventojo Mato Evangelijos, 28 skyriaus pradžios.

Sabato pabaigoje auštant į pirmąją savaitės dieną, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo apžiūrėti kapo.
Ir štai buvo didžiulis žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas nusileido iš dangaus ir atėjęs nuritino nuo durų akmenį ir atsisėdo ant jo.
Jo veidas buvo kaip žaibas, o jo apdaras buvo sniego baltumo:

ir jo bijodami sargybiniai drebėjo (atsiprašau) ir tapo kaip numirėliai.

O angelas atsakydamas tarė moterims: „Jūs nebijokit, nes žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
Jo čia nėra, nes jis yra prisikėlęs, kaip jis sakė. Ateikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
Ir skubiai eikite bei pasakykite jo mokiniams, kad jis yra prisikėlęs iš numirusių; ir štai jis eina pirma jūsų į Galilėją; ten jį pamatysite; štai aš jums pasakiau“.
Ir jos skubiai nuėjo nuo kapo su baime ir didžiu džiaugsmu, ir nubėgo pranešti jo mokiniams žodį.
Ir joms beeinant pasakyti jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas, sakydamas: „Sveikos!“ Ir jos atėjo, apkabino jo kojas ir pagarbino jį.
Tada Jėzus joms tarė: „Nebijokite; eikite, pasakykite mano broliams, kad jie eitų į Galilėją, ir ten jie mane pamatys“.

24 Bei Apreiškimo knyga, 1 skyrius, 17 ir 18 eilutės.

O kai aš jį išvydau, aš kritau jam po kojomis lyg negyvas. Jis uždėjo dešinę ranką ant manęs, sakydamas man: „Nebijok; aš esu pirmasis ir paskutinysis,
gyvasis, ir buvau miręs; ir štai aš esu amžinai gyvas, Amen; ir turiu pragaro bei mirties raktus.

25 Bei laiškas Romiečiams, 8 skyrius, pradedant nuo 11 eilutės.

Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, tai tas, kuris prikėlė Kristų iš numirusių, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.

26 Dabar aš viliuosi, kad Viešpats Jėzus Kristus pridės Savo palaiminimus prie šių perskaitytų Žodžių. Matydamas, kad Velykos... aš pasižymėjau tai savo širdyje kaip patį svarbiausią susirinkimą, arba didingiausią įvykį metuose.

27 Atsiprašysiu minutėlei. Ar jums tenai garsas neskamba kaip kaukimas, tarsi riaumojimas? Ar gerai? Ar taip gerai girdisi? O! Jūs negalite girdėti. Ar štai šitaip geriau? Nenoriu prieiti per arti.

28 Taigi, kodėl aš tai sakau, todėl, kad Velykos, Jis įrodė tai, kas Biblijoje yra pasakyta. Visas Raštas, kuris buvo parašytas apie tai, ką Jis turės padaryti... Jis užantspaudavo Savo Mesijiškumą, kai prisikėlė iš numirusių, tai yra Velykų antspaudas. Mes šiandien tiek daug apie tai kalbame, kad perkame Velykų antspaudus. Na, o aš šį rytą noriu kalbėti tema: „Velykų Antspaudas“. Tai yra kitoks antspaudas, nei tas, kurį perkame už savo pinigus, kaip antspaudas, dedamas ant laiškų, aš manau, kaip iš Tuberkuliozės asociacijos, ar kaip ten jie tai vadina... Aš... aš manau, kad šis antspaudas yra kiek kitoks. Turint galvoje tai, kad Velykos yra didžioji metų diena, nes mes, krikščionys, teigiame esą Dievo vaikai, aš noriu pamėginti į tai įsigilinti ir pamatyti kaip mes galėtume turėti bendrystę su tuo didžiu dalyku, kurį Kristus padarė dėl mūsų.

29 Dievo Žodis skambėjo daug, daugybę šimtų metų iki Jo Atėjimo, apie Jo nukryžiavimą, ir apie Jo mirtį, ir apie Jo kančias, bei Jo prisikėlimą. Mes eisime per šiuos tarnavimus, galbūt ateinančią savaitę, kai klausysimės mūsų... mūsų radijo programų ir mūsų bažnyčiose šią ateinančią savaitę, su mūsų pastoriais ir taip toliau.

30 Bet per visas dienas ir visus dalykus, kuriuos Jėzus padarė... ir tikrai brangindami visą Jo Dievo Žodžio įrodymą ir tai, ką Jis padarė, kad Jį išpildytų: išgydydamas ligonius, prikeldamas mirusius, išvarydamas lauk velnius, skelbdamas Evangeliją vargšams, ir išpildydamas kiekvieną Žodį, kurį Dievas pasakė, kad Jis išpildys, kai Jis ateis; o paskui taip pat kentėjo už mūsų nuodėmes vietoje mūsų, būdamas ant kryžiaus kaip permaldavimas už nuodėmę, kai niekas kitas negalėjo to atlikti, bet tik Jis.Tačiau, virš viso to, aš manau, kad Velykos visa tai užantspaudavo.

31 Kadangi žemėje buvo pranašai, kurie pranašavo iki Jo. Žemėje buvo pranašų, kurie išgydydavo ligonius, netgi prikeldavo mirusius, ir darė tokius pačius ženklus, kokius darė Jėzus.

32 Tačiau Velykos tai įrodė. Jos užantspaudavo Dievo Žodį tikram tikinčiajam per amžius. Tą palaimingą rytą, visa tamsuma ir dvejonės buvo išsklaidytos. Žmogus buvo uždarytas kalėjime, kaip tai buvo, netgi religingi žmonės iki tos dienos, nes jie matė... matė didingus religinius vyksmus, Šventosios Dvasios judėjimą ir taip toliau. Tačiau, kai žmogus mirė, atrodė, kad tai viską išsprendė. Tačiau, kai Šis atėjo ir pasakė: „Aš turiu valdžią guldyti Savo gyvybę; Aš turiu valdžią ją ir vėl pasiimti,“ – ir po to nuėjo ir įrodė tai, ką buvo pasakęs, man, tai... tai yra to antspaudas, kai... kai yra kas nors pasakoma ir po to yra nueinama ir įrodoma.

33 Jeigu žmogus pasakė, kaip Kolumbas tikėjo, kad pasaulis yra apvalus ir jis stebėjo laivus, kaip mums yra pasakojama, kaip jie atplaukia ir jis galėjo pamatyti laivo stiebą gerokai anksčiau nei matyti patį laivą. Tai jam buvo įrodymas, kad žemė yra apvali. Tuo metu žmonės tuo netikėjo, bet jis buvo įžvalgus žmogus. Jis užsibrėžė tiksliai įrodyti, kad jo turėta įžvalga buvo tiesa.

34 O Dievo tikslas buvo įrodyti Savo Žodį, Tiesą. Todėl Jis... Buvo tik vienas Žmogus, galėjęs tai padaryti ir tai buvo Jėzus. Jis atėjo ir įrodė, kad tai buvo Tiesa. Tai užantspaudavo tai. Tai sulaužė visus tamsybės antspaudus ir išsklaidė visus kitų religijų prietarus ir taip toliau, buvo iškilusių didžių žmonių ir jie kalbėjo didžius, nuostabius dalykus, tačiau jie, kiekvienas iš jų yra kapuose. Tačiau mūsų Krikščioniškoji religija yra vienintelė, kurios kapas yra tuščias. O tai įrodo man, kad Jis yra mirusiųjų Dievas ir gyvųjų Dievas, kad Jis gali prikelti mirusius atgal į gyvenimą. Ir aš... ši atgaivinanti jėga, Jo atgaivinanti Dvasia, metams bėgant įrodė, kad Jis yra Tas, Kuris gali atgaivinti mirusį ir vėl gražinti jį į gyvenimą.

35 O kai Jis įrodė Savo pažadu, šią didingą Jo turimą užkariaujančiąją galią, per Velykas Jis įrodė, kad Jis gali užkariauti mirtį, pragarą ir kapą. „Aš esu Tas, kuris buvau miręs ir štai Aš esu amžinai gyvas; ir turiu mir... mirties, pragaro bei kapo raktus.“. Koks... koks tai yra pareiškimas, kurį kas nors gali pareikšti... Jis ne tik tai atliko, bet Jis jau įrodė, kad Jis... Jis turėjo tai, ką Jis teigė turįs.

36 Aš manau, Dieve, pagreitink tą dieną, kai mes, kaip krikščionys, tikintys šia Biblija, galėsime įrodyti tai, apie ką mes kalbame. Suprantate? Štai iš ko, kaip buvo anksčiau sakyta, susideda „žemės druska“, kaip pasakė sesuo. Teisingai. Pasaulis ieško šios druskos. O mes galime tai įrodyti savo gyvenimais ir per Bibliją, kad mūsų gyvenimai įrodo, jog šis Žodis yra gyvas šiandien, tokia yra diena, kurios mes laukiame.

37 Žodis... „Ši Dvasia,“ – Romiečiams 8 ten kur... 11-a, pasakyta sakė: „Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, tai tas, kuris prikėlė Kristų iš numirusių, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus“. Jis įrodė ne tik Jam, mums, jog Jis buvo Jahova Atpirkėjas, kad turi valdžią virš mirties, pragaro ir kapo, bet taip pat Jis davė mums prieigą prie tos pačios Dvasios, kad mes patys galėtume turėti garantiją, kad mes taip pat esame atgaivinti tos Dvasios. Nes Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, gyvena jūsų kūne, Ji taip pat prikels ir jūsų mirtingą kūną. Taigi, žodis atgaivinti reiškia „būti atgaivintu po mirties“. Po to kai numiršta, tada jis turi būti atgaivintas.

38 Pasaulis buvo įkalintas dvejonėje daugybę amžių iki to momento. Tai buvo įrodyta, apie tai ne tik buvo kalbėta, bet tai buvo įrodyta. Aš manau, kad bet kas, turintis vertę...

39 Kaip Jėzus Pasakė: „Eikite ir mokykite visas tautas; ir įrodykite jiems, demonstruodami jiems Dievo galią. Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Tie, kurie pažada ir sako, kad tiki, Jis duos mums tikslų to supratimą, kad „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Tai bus jų liudijimo įrodymas. Mes dabar galime pasakyti, kad tikime. Tačiau iki tol, kol turėsime įrodytą ženklą, kuris mus lydės, kaip Jis sakė, mes tiesiog išpažįstame esą tikintieji, bet nesame tikintieji turintys valdžią.

40 Nes... prisimenu... Prieš keletą dienų aš klausiausi... radijo programos „KAIR“ stotyje Tuksone. Tas tarnautojas užėmė mums priešišką poziciją, anot kurios: „Sekmininkų religija yra ne kas kita, o tik apgaulė. Ten buvo... Neklausykite jos. Ji nėra patikima“. Pasakė: „Bet kuris žmogus kalbantis kalbomis ir panašiai, ir tvirtinimai, ligonių išgydymai ir taip toliau, per maldą, sakė, kad reikia tai palikti. Bei melstis už tuos neturtingus, aptriušusius žmones, nes jie buvo apimti il... iliuzijos, kad su jais kažkas yra negerai“. O, kaip aš norėjau pasikalbėti su tuo broliu nors trumpai! Ir jis pasakė, kad: „Tai... tai buvo duota tik apaštalams Sekminių dieną ir viskas“.

41 Aš atradau, kad praėjus trisdešimčiai metų, Paulius nustatė šias dovanas Bažnyčioje. Pirmame laiške Korintiečiams 15 sakoma, kad: „Jis skyrė Bažnyčiai kalbėjimo kalbomis dovaną, stebuklus. Bei visos kitos dovanos buvo paskirtos Bažnyčioje“.

42 Jėzus tai pasakė. „Eikite į visą pasaulį ir pamokslaukite Evangeliją kiekvienam sutvėrimui“. Kaip toli? „Po visą pasaulį“. Kam tokiems skelbti? „Kiekvienam sutvėrimui“. Kol kas dar ne kiekvienam iš jų Ji yra paskelbta. „Ir šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Kaip ilgai? „Po visą pasaulį“. Kam tokiems skelbti? „Kiekvienam sutvėrimui“. Šie ženklai lydės juos visame pasaulyje ir kiekviename sutvėrime. Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki: Mano Vardu jie išvarinės velnius; jie kalbės naujomis kalbomis, jeigu jie paims kažką mirtino ar gyvatę, ar išgers ką nors mirtino, tai jiems nekenks; jie dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks“. Tai buvo Jo paskutinis pavedimas Bažnyčiai, Morkaus, 16 skyrius.

43 Paulius, praėjus trisdešimčiai metų, paskiria šias dovanas Bažnyčioje. Laiške Galatams 1:8 pasakė: „Jei Angelas iš Dangaus skelbs jums kokią nors kitą Evangeliją nei Ši, kuri jau yra paskelbta, – suprantate, kuri jau buvo pamokslauta, – tebūna prakeiktas“. Aš tikiu, kad Sekminės prasidėjo ir jos neturi pabaigos. Aš tikiu, kad tai turi pasiekti kiekvieną sutvėrimą, visais laikais, visose vietose, kad Sekminės turi išlikti visados. Žmonės turėtų turėti Sekminių palaiminimus.

44 Taigi, kas gi yra tas Sekminių palaiminimas? Tai yra prisikėlimo patvirtinimas. Akivaizdu, kodėl pati Evangelija reiškia „geroji naujiena“. Geroji naujiena apie ką? Apie tai, kad Jis prisikėlė iš numirusių. „Kadangi Aš gyvenu, jūs taip pat gyvenate“. Jūs, kurie kadaise buvote mirę nuodėmėje ir nusižengimuose, Dievas mus kartu atgaivino per tą Dvasią, kuri prikėlė Kristų iš numirusių. Tad dabar mes sėdime Dangiškose vietose kartu su Juo, bendraujame su Juo, kalbamės su Juo. Koks džiaugsmas yra pasakoti šią istoriją žmonėms, kurie tiki ją esant Tiesa!

45 Šiandien aš stebiuosi. Štai kas vyksta. Ar mes tikrai atvedame žmones pas Dievą, ar mes tik atvedame juos į bažnyčią? Mes privalome juos atvesti pas Kristų, kur yra ta atgaivinanti jėga. Gerai yra lankytis bažnyčioje. Žinoma. Jeigu tik tiek toli mes einame, bet tai nėra pakankamai toli. Kai ateinate į bažnyčią, tai yra gerai, bet eikite toliau pas Kristų, iš bažnyčios, nes mes privalome priimti šią atgaivinančią jėgą, jeigu tik tikimės būti tame visuotiniame prikėlime, nes tai yra vienintelis dalykas, kuris prikels mus iš numirusių. „Nes jei ši Dvasia, prikėlusi Jėzų iš numirusių, gyvena jumyse, Ji taip pat atgaivins, sukurs ir gražins į gyvenimą jūsų mirtingus kūnus“. Koks pažadas mums duotas!

46 Dabar atkreipkite dėmesį. Pati šio prisikėlimo esmė yra pasakyti ir parodyti, bei įrodyti, kad Jėzus buvo prikeltas iš numirusių. Jis nėra miręs. Jis yra gyvas. Jis gyvena čia. Jis yra mumyse. „Aš būsiu su jumis, netgi jumyse. Dar truputį ir pasaulis Manęs daugiau nebematys. Tačiau, jūs matysite Mane, nes Aš būsiu su jumis, netgi jumyse, iki pat pasaulio pabaigos“.

47 Taigi, kaip krikščionys mes visi teigiame, kad Jis yra gyvas, arba mes buvome atgaivinti iš... Jo Dvasios atgaivinti iš gyvenimo... iš mirties į Gyvenimą, per Jo Dvasią. O jei mes nebuvome atgaivinti, tuomet mes nebuvome atgaivinti.

48 Taigi, Viešpačiui leidus, mes įsigilinsime į šią temą, ir keletą minučių pasimokysime apie tai, ar esame atgaivinti ir ar galime būti tikri, kad tai yra Tiesa?

49 Taigi, štai yra jūsų gyvenimas, štai yra mano gyvenimas. Tai yra kur tas... Jei tai, ką aš ketinu pasakyti, nėra Tiesa, tada aš esu vienas kvailiausių žmonių pasaulyje. Reiškia aš atidaviau savo gyvenimą veltui, o taip pat ir jūs. Tačiau, jeigu tai yra Tiesa, tada aš esu dėkingas už viską, kas esu. Aš esu dėkingas už viską, kas galėčiau būti, už tikslą, kurio mes siekiame. Taip pat, aš manau, kad mes neturėtume prarasti savo entuziazmo.

50 Matome artėjant Velykas ir tai tiesiog kažką daro giliai manyje, nes aš... aš žinau, kad tai yra diena, kai tai buvo užantspauduota amžiams, Dievo akivaizdoje.

51 Taigi, atkreipkime dėmesį, kad tai yra ta pati Dvasia, kuri prikėlė Jį iš kapo, Ji gyvena mumyse. Taigi, kaip taip gali būti? Dvasia, kuri prikėlė, Dievas, Jėzų iš numirusių, gyvena mumyse.

52 Taigi, dabar tai yra Dvasia, kuri atgaivina. Tai yra ne Žodis, kuris atgaivina. Tai yra Dvasia, kuri atgaivina Žodį, arba suteikia Žodžiui Gyvybę, duoda Jam sparnus skristi, duoda Jam prieigą. Tai yra Dvasia, kuri visa tai padaro.

53 Taigi, kviečiai patys iš savęs tėra tik kviečiai; bet kai atgaivinanti gyvastis persmelkia tai, kviečius, tada ji suteikia jiems gyvybę. Ir mes, kurie kadaise buvome mirę, sukurti pagal Dievo atvaizdą, bet vis tik numirę nuodėmėje ir nusižengimuose, yra tam tikras būdas, kuriuo Dievas turėjo įnešti šią atgaivinančią Gyvybę į jūsų mirtingus kūnus. Aš kalbu apie jūsų kūną.

54 Taigi, Jėzus buvo Žodis. Jūs tikite tuo, ar ne? [Susirinkusieji atsako: „Amen” — Red.] „Pradžioje...“. Švento Jono 1: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.

55 Taigi, kaip pažadėtasis Mesijas, Jis atgaivino kiekvieną Žodį, kaip ir buvo išpranašauta, kad Jis tai padarys; kaip gydys ligonius ir kaip Jis gims iš nekaltos mergelės, visa tai Jis įgyvendino. Tai yra tiesa. Jis buvo Žodis, pasireiškęs čia, žemėje, tačiau Jis negalėjo to padaryti tik kaip Žmogus. Prireikė Dievo Dvasios, gyvenančios Jame, kad atgaivinti šiuos pažadus Jam. Aš viliuosi, kad dabar mes tai tikrai išsiaiškinome. Jėzus buvo Žmogumi, Savimi, kūnu, tačiau prireikė Dvasios buvimo Jame, Dvasios. „Tai ne Aš darau darbus. Tai daro Manyje gyvenantis Mano Tėvas. Jis yra Tas, kuris daro darbus“. Suprantate? Pats Jėzus buvo Žodis, nes Jis buvo... Dievo akivaizdoje...

56 Tai yra netinkamas vartoti žodis ir aš viliuosi, kad jūs teisingai suprasite, minios akivaizdoje. Bet Jis buvo iš anksto paskirtas per išankstinį Dievo žinojimą, koks turėjo būti Dievo planas, kad Jis siųs Atpirkėją, o šiuo Atpirkėju gali būti tik Jo Paties Sūnus. Todėl, tada toks buvo Dievo pažadas, visą kelią iš Edeno sodo, kad Jėzus bus čia. Čia Jis buvo kaip Žmogus, gimęs iš nekaltos mergelės, bet prireikė Dievo Dvasios, kad atgaivinti tą Žodį Jam. Ir Jis buvo Žodis, atgaivintas, tai valandai atgaivintas Žodis. Atėjo laikas, kai jums reikėjo turėti Atpirkėją. Nes įstatymas pavedė. Kiti dalykai pavedė. Taigi, yra reikalingas Atpirkėjas ir Jis buvo tas pažadėtasis Atpirkėjas. Jis buvo atgaivintas Dievo Žodžiu.

57 Taigi, jei ta pati Dvasia, kuri buvo ant Jo, kad Jis būtų Atpirkėjas tame amžiuje, kurios pažadą mes dabar priėmėme šiomis paskutiniosiomis dienomis, to, kas turės įvykti; jeigu jūs tampate to Žodžio dalimi, jūs esate atpirktas su Juo, nes ta pati Dvasia, kuri gyveno Kristuje, gyvena jumyse, atgaivina jūsų gyvenimą šiam amžiui. Taip pat Ji laiko pabaigoje atgaivins jūsų mirtingus kūnus, prikels ir pakels juos vėl. Tai pašalina tamsybę, kai į tai žiūrime. O tai... tai yra Tiesa. Suprantate?

58 Laiške Romiečiams Paulius mums tai įrodė. Suprantate? „Jeigu Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, gyvena jumyse, Ji taip pat atgaivins jūsų mirtingus kūnus“. Tai yra ta pati Dvasia, kuri Jį prikėlė, kuri atgaivino tikrąjį tikintįjį Amžinam Gyvenimui. Dvasia, prikėlusi Jėzų iš mirusių, gyvena tikinčiajame, atgaivina tinkintįjį Amžinam Gyvenimui.

59 Yra tik vienas Gyvenimas, viena Amžinoji Dvasia, vienas Amžinasis Gyvenimas ir tai yra Dievas. Vienintelis Dievas yra Amžinas. O tada mes, būdami Jo vaikais, esame Jo dalimi, tai yra, Jo mąstymo atributais. O mintis yra išreikšta ir tampa žodžiu. Tada, kiekvienas čia esantis individas, turintis šį Amžiną Gyvenimą, egzistavo Dievo mintyse dar prieš pasaulio sukūrimą. Gali būti tik taip, nes jūs esate atributas. Tai yra minties išraiška, tapusi Žodžiu, o Žodis yra priėmęs Gyvybę ir tai yra Amžina. Dėl šios priežasties mes turime Amžinąjį Gyvenimą. Tokiu pačiu principu, kaip didis Dievo Sūnus, Atpirkėjas, mes tampame Dievo sūnumis ir dukterimis per tą pačią Dvasią, per tą patį, išankstinį Dievo žinojimą.

60 Pažvelkite į milijonus žmonių žemėje, kurie to nepriėmė, kai Jėzus buvo čia. Tad kokie dėkingi mes turėtume būti šį rytą, žinodami, kad mes turime tiesioginį įrodymą ir Biblija įrodo, kad mes esame įtraukti į artėjantį didingo prisikėlimo rytą, tas didingas Velykas. Mes turime to užstatą, tiesiog dabar, savo mirtinguose kūnuose. Iš anksto paskirtieji yra pirmi, žinoma, kurie bus atgaivinti, kai Šventoji Dvasia ateis pasiimti savų.

61 Taigi, tai yra didingas teiginys ir aš noriu, kad mano broliai tarnautojai pamėgintų tai suprasti. Suprantate? Pradžioje Dievas, didžioji Dvasia, tada jis dar net nebuvo „Dievu“. Jis buvo Amžinasis. Dievas yra „garbinimo objektas“. Jis neturėjo kas Jį garbintų. Ten nebuvo... nebuvo angelų, nebuvo nieko. Tik vienas Dievas, vienas Jis, Amžinasis. Tačiau, kad būtų Dievu, turėjo būti kažkas, kas Jį garbintų, tad Jis sukūrė angelus ir būtybes, ir cherubinus, ir kitus, kad Jį šlovintų. Jo didis planas pradėjo atsiskleisti.

62 Tačiau, nepamirškite, jūs, esantys tokiame pavidale, kokiame esate, šį rytą, jeigu jūsų nebuvo Jo mintyse tada, tai jūs nesate jose ir dabar. Nes jūs... jumyse yra tam tikra dalis, kuri yra Amžina, o tai kas Amžina – priklauso tik Dievui. Ir Dievas Savo mintyse mąstė apie jus sėdinčius būtent ten, kur jūs dabar sėdite. Jo mintyse aš stovėjau prie sakyklos šį rytą, nes Jis yra beribis ir žino visus dalykus. Todėl Jis galėjo atskirti pabaigą nuo pradžios, nes Jis yra Amžinas. O jūs, būdamas Dievo sūnumi ar Dievo dukra, tada jūs buvote Jo mintyse pradžioje.

63 O kai ateina Šventoji Dvasia, o jūs esate žemėje, vaikščiojate kaip nusidėjėlis, giliai jūsų gyvybėje yra kažkas. Jūs nežinote kas vyksta, tačiau jūs alkstate. Aš girdėjau brolį presbiterijoną; aš girdėjau... baptistą kalbantį apie, tenai, jis buvo laisvosios valios baptistas, pamokslaujantis kur tik gali. Mano broli bičiuli, kad tu, tavyje yra kažkas tokio, kažkas, ko tu į save niekad nebuvai įdėjęs. Tai yra kažkas, ko negalėjai trokšti, kad tai būtų tavyje. Tai yra kažkas prieštaraujančio tavo paties prigimčiai. Tai yra Dievo numatymas, kuris vyksta, tai yra Dievo Žodis.

64 Kaip Jėzus gimė Dievo Sūnumi, būti Emanueliu, būti pilna Dievo išraiška Žmoguje. Jis rado Jį tobulame paklusnume prie Jordano upės, krikštijamą pranašo. Kai tik Jis pakluso Jam ir išbrido iš vandens, dangūs atsivėrė Jonui. Ir jis išvydo Šventąją Dvasią, nusileidžiančią iš dangaus ir sakančią, „Šitas yra Mano mylimas Sūnus“. Suprantate? Tobulas paklusnumas, Dvasia rado Jį paklusnume.

65 O paklydęs vyre ar paklydusi moterie, šį rytą, kai tu sėdi čia ir yra kažkas tavyje, kas sako tau, kad tai yra teisinga, tai Šventoji Dvasia ieško tavęs, kad atvestų tave į Tiesos pažinimą šią valandą, kurią mes dabar gyvename, ne praėjusią valandą, o dabartinę.

66 Ten buvo tūkstančiai tų, kurie pakluso valandai praėjus. Bet ten buvo ta esamojo laiko valanda, tai buvo ta valanda, kai Jėzus turėjo pasirodyti ir ten stovėjo Žodis. Ten stovėjo žmonės. Ten vyko Dievo apsireiškimas, kad būtų įrodyta, kad tai buvo Tiesa.

67 Kaip sekmininkai šiandien, leiskite man štai ką pasakyti, mes stovime šiomis paskutinėmis dienomis, kuriose Dievas pažadėjo išliesiąs Savo Dvasią ant viso kūno, ir Jo sūnūs ir dukros turės pranašauti. Nes Jis pasakė: „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Tai yra ta valanda. Štai kas sudaro tą kūrinį tavyje.

68 Kai čia neseniai kalbėjau, tai skambėjo truputį šventvagiškai, bet tikiuosi, kad šį rytą jums taip nepasirodys. Ūkininkas, laikęs erelį, ar vištą, turėjo erelio kiaušinį. Daugelis iš jūsų atsimenate istoriją apie seną erelę, pagimdžiusią... tą… Arba vištą, pagimdžiusią viščiuką, ar... ar... ar erelio kiaušinį, laikomą po vištos plunksnomis. Suprantate? Tai yra atmosfera.

69 Presbiterijonų bažnyčia, metodistų bažnyčia, baptistų bažnyčia – bet kuri iš jų gali pagimdyti tuos erelius. Žinoma. Atmosfera tai padaro. Kaip sakydavo daktaras Bosvortas: „Galima paimti vištos kiaušinį ir padėti virš... po šuniuku ir jį pririšti, ir tas šuniukas išperės viščiuką“. Kodėl? Tai yra atmosfera. Kai bet kuri bažnyčia ar grupė, kuri susirenka kartu, ir meldžiasi to, kol išmeta savo pažiūras ir dalykus, ir žvelgia tiesiai į Dievo veidą, ji pagimdys erelius taip pat užtikrintai, kaip aš čia stoviu.

70 Štai ką, mano manymu, ši verslininkų grupė padarė mėgindama suardyti atmosferą. Mes daromės per daug užsidarę tarp savųjų. Žmogus priklauso tam ir anam. Suardykime tokią atmosferą ir sukurkime atmosferą Dangiškame garbinime. Sukurkime teisingą atmosferą, gims ereliai ir... ir iš bet kurios bažnyčios, visur.

71 Šis mažas erelis vaikščiojo kartu su višta ilgą laiką, bet... bet kudakavimas skambėjo keistai. Jis nesuprato, ką višta turėjo omenyje, kai ji kapstydavosi... mėšlo krūvose kiemuose. Jam tai nebuvo maistas. O ji lesė vabalus ir kitus gyvius, kurių ereliai nelesa. Tad ereliui visa tai atrodė keistai. Jis buvo bjaurusis ančiukas; jis buvo, nesakant to šventvagiškai, galimai jis buvo laisvos valios baptistas, kažkas iš tos srities, arba presbiterijonas.

72 Tačiau, žinote, jo motina žinojo, kad vieną dieną padėjo kiaušinį. Kažkur turėjo būti vaikas. Tad ji išskleidė savo didelius sparnus pavėjui ir ji ieškojo, ieškojo, klykdama visa gerkle. Vieną dieną ji skrido virš diendaržio. Kai tas mažas ereliukas išgirdo artimą klyksmą, kurio niekada nebuvo girdėjęs anksčiau, jis suvokė, kad tas klyksmas yra jam tinkamas, kaip pirštinė tinka rankai. Jis žinojo, kad tai yra jo motina. Ji žinojo, kad tai yra jos sūnus. Ji ieškojo jo.

73 Taip ir Dievas, kiekviename periode, iš anksto nustatė Savo bažnyčią tam periodui bei Žinią tam periodui. Jie gali turėti įstatymus ir ką tik nori. Tačiau, kai ateis ta valanda, Dievo Šventoji Dvasia, kuri pačioje pradžioje apie tai mąstė ir ištarė apie tą periodą, ta Dvasia suranda tą kiaušinį. O kai jis išgirsta tą Žinią, tai jokia bažnyčios denominacija negalės jo sulaikyti. Tai pakels į aukštumas. Tai privalo tai padaryti. Tai yra kitoks paukštis. Tai yra kitoks sutvėrimas. Jis yra erelis ir jis išgirs klyksmą. „Mano avys girdi Mano Balsą“.

Kaip kažkas pasakė, brolis Viljamsas: „Avių maistas“.

74 „Mano avys girdi Mano Balsą. Svetimo jos neseks“. Nesvarbu, kokia ištikima buvo bažnyčia ir koks garsus yra jos pavadinimas. „Kai Mano avys išgirs Mano balsą, – kuris yra Žodis, – svetimo jos neseks“. Jos eis tiesiai pas tą Žodį ir galės tai padaryti. Tai yra tarsi... magnetas.

75 Vieną dieną, Indianoje aš lankiausi plieno gamykloje ir tam tikru metu sušvilpė švilpukas. Visi nusimetė savo prijuostes ir pradėjo šluoti... iš po savo tekinimo staklių, tiesiai į patalpos grindų vidurį, tas drožles, kurios susikaupė per dieną. Aš žingsniavau greta vieno vyriškio, kuris man viską aprodinėjo ir jis pasakė: „Stebėk tai“. Kai kiekvienas vyras pasidėjo savo... savo darbinius rūbus ant... ant stalo ir išėjo.

76 Tolimame salės gale jis paspaudė mažą mygtuką. Tada privažiavo didžiulis magnetas, ir pritraukė kiekvieną geležies gabalėlį, kuris buvo nudrožtas nuo tekinamų gabalų, ir išvažiavo lauk. Magnetą išjungė ir visas surinktas metalas nukrito į lydkrosnę. Drožlės buvo perlydytos į kitą gabalą... daiktų, tą patį dalyką, į ašis ar ką ten jie gamino.

77 O aš stovėjau ten ir žiūrėjau į tai, kol... kol tiesiog pasimečiau. Aš pasakiau: „Man kai kas įdomu“.

Jis pasakė: „Kas, pone?“.

Aš pasakiau: „Aš pastebėjau, kad kai kas iš tų sąšlavų nepakilo prie magneto“.

78 Jis pasakė: „Tai yra aliuminis, o magnetas nėra įmagnetintas aliuminiui pritraukti“.

79 Aš pasakiau: „Aš suprantu“. O jis pasakė... Tada aš pasakiau: „Na, jūs gi pastebite, kad ten guli gabalas geležies“.

„Bet matote, pone, jis buvo prisuktas varžtais“.

80 Aš pasakiau: „Aš suprantu“. O kai jis jį išėmė, aš pasakiau: „O kas nutiks jam tenai?”

81 Sako: „Jis paklius atgal į gamyklą, bus supiltas per lydkrosnę, ir sugrįš atgal ir taps kitu ratu“.

Aš pasakiau: „Šlovė Viešpačiui!“. Štai taip. Suprantate?

82 Danguje yra didžiulis magnetas, kurį Dievas vieną dieną palies Savo pirštais. Nė vienas žmogus nežino Jo atėjimo laiko, netgi dangaus angelai jo nežino. Tik vienas Dievas žino. Tačiau buvo šiek tiek nuopjovų nuo Biblijos, Biblijos krikščionys, tikintieji šiai valandai. Viena iš tų nuopjovų galbūt kadaise buvo dalis ašies. Ši gali tapti kuria nors kita detale. Tai vyksta tam, kad būtų sudarytas didysis Dievo režimas. Tačiau jos bus įlietos į Dievo lydkrosnės kubilą ir supiltos atgal į Dievo atvaizdus. Ir tik tie, kurie yra įmagnetinti, bus pakelti aukštyn. O, kaip... Kokia privilegija yra žinoti, kad prisikėlime yra kai kas, kas mums priklauso!

83 Taigi, atkreipkite dėmesį, atpažinkite Dievo Žodžio kvietimą, kurio dalis jis yra. Tai yra erelis ereliui. Taigi, jeigu ta erelio motina būtų klykusi kaip... kaip grifas, jis niekada nebūtų to atpažinęs. Jis būtų sau toliau gyvenęs diendaržyje. Tačiau tai buvo erelio klyksmas. Tame mažame bičiulyje buvo kažkas, kas žinojo, kad jis buvo erelis.

84 Tas pat pasakytina ir apie kiekvieną tikrą tikintįjį. Kai Dievo žodžio pamokslavimas pasigirsta ir yra apginamas bei yra įrodoma, kad tai yra Dievo Žodis šiai valandai, tada tikinčio viduje yra Kažkas... Man nesvarbu, kiek jo tėvas buvo ištikimas bažnyčiai, arba kiek ištikima buvo jo motina, ar jo seneliai, ir ar tos bažnyčios mokymas prieštarauja šios valandos Šventosios Dvasios Žinios krikštui. Jame yra kažkas, kas suklykia. Jis paliks tą diendaržį. Jis turi tai padaryti. Iki tam tikros dienos su viščiukais buvo viskas gerai, bet ši yra erelio valanda. Suprantate? Tai... tai yra skirtingas dalykas. Yra kažkas tokio, tai... kad jis privalo palikti seną vištidę ir išskristi į dangaus mėlynę. Tada, šis žemiškas kūnas yra atgaivinamas ir tos atgaivinančios Dievo Dvasios atvedamas į paklusnumą Dievo Žodžiui.

85 Taigi, ši Šventoji Dvasia, simbolizuojama virš žemės skrendančio erelio, suranda tikintįjį. „Joks žmogus negali ateiti pas Mane, joks žmogus negali ateiti pas mane, kaip norėtų. Visi, kuriuos Tėvas davė Man, ateis pas Mane, bet joks žmogus negali ateiti pats“. Tai nėra jūsų mąstymas, jūsų trauka. Tai Dievas traukia. Suprantate? „Visi, kuriuos Tėvas davė Man, ateis pas Mane“.

86 Dabar Šventoji Dvasia yra čia, žemėje, Ji ieško tų individų, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė Gyvenimui šiame periode. Kai tik Ji juos randa, Ji padaro tą patį, ką padarė Jėzui Kristui, didžiam Dievo super Sūnui, Kuris atpirko mus visus. Ji nusileidžia ir užima Savo gyvenamąją vietą žmogaus gyvenime, taigi, atkreipkite dėmesį, atneša atgaivinančią jėgą. Taigi, ta atgaivinanti jėga nužengė ant Jėzaus ir Jį atgaivino tam, kad išreikštų kiekvieną Žodžio pažadą tai dieną. Taip pat Šventoji Dvasia nužengia ir ant mūsų šią dieną, jei tik tai nėra apsimestinė šventoji dvasia, jei tai tik nėra velnias, besityčiojantis iš Šventosios Dvasios, bet reali, tikra Šventoji Dvasia. Ji išreikš šios valandos pažadą.

87 Kai Ji nužengė ant Liuterio, Ji išreiškė tos valandos pažadą. Kai Ji nužengė ant Veslio, Ji išreiškė tos valandos pažadą. Kai Ji nužengs šią dieną, Ji išreikš šios valandos pažadą. Kai Ji nužengė ant Mozės, Ji išreiškė tos valandos pažadą. Nužengusi ant Nojaus, Ji išreiškė tos valandos pažadą. Kai Ji nužengė ant Jėzaus, Ji išreiškė tos valandos pažadą. Suprantate?

88 Tai Šventoji Dvasia nužengianti, kad atgaivintų, padarytų gyvais tuos žmones, kuriems yra iš anksto Dievo nulemta būti Paėmime. Atkreipkite dėmesį. Tai yra, jeigu jis yra tikras erelis, jis supras valandos Žinią, jei tik jis yra tikras erelis. Taigi, tas mažas ereliukas diendaržyje, tikėtina, lesė, tačiau jis... jis žinojo, kad kažkas su tuo buvo negerai. Tačiau, kai jis išgirdo Tiesą, tada jis tą Tiesą priėmė. Taigi, Jono 14...

89 Evangelijoje pagal Joną 5:24, Jėzus pasakė, kalbėdamas šiuos žodžius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas klauso Mano Žodžio ir tiki Mane Siuntusįjį, turi amžinąjį gyvenimą ir neateis į pasmerkimą; bet yra perėjęs iš mirties į gyvenimą“. Tik pagalvokite, kaip tai yra paprasta: „Tas, kas tiki“. Taigi, teisingiau būtų sakyti, kad: „Tas, kuris supranta“.

90 Taigi, jūs išeikite čia, į gatvę ir pasakykite šiai prostitutei: „Tu tiki?“

„Žinoma“.

„Tu tiki, kad Jis yra Dievo Sūnus?“

„Tikrai taip“.

„Buvai pakrikštyta?“

„Žinoma“.

91 Nueikite pas girtuoklį, sakykite: „Ar tu girdi Tai? Ar girdi pamokslininką pamokslaujant?“.

„Taip“.

„Tu tiki tuo?“.

„Žinoma“. Suprantate?

92 Tačiau: „Tas, kuris supranta, tas, kuris žino savo vietą šią valandą, tas, kuris girdi Mano Žodį ir tiki Tuo, kuris siuntė Mane, turi (esamuoju laiku) Amžinąjį Gyvenimą. Nepaklius į Teismą, bet jau yra perėjęs iš mirties į Gyvenimą“. Tada, kai šis naujas Amžinasis Gyvenimas apsigyvena jumyse, Tai yra potencialas, arba užstatas jūsų atgaivinimo iš mirtingumo į nemirtingumą.

93 Leiskite man tai pakartoti. Kai Ši Dvasia atranda jus, individą, ir nužengia ant jūsų, Tai yra potencialas jūsų Amžinojo paveldo, kad Dievas galvojo apie jus ir sukūrė dėl jūsų dar iki pasaulio pamatų padėjimo. Tai yra jūsų potencialas.

94 Tarsi jūs manęs paprašytumėte ąžuolo medžio, o aš jums paduočiau gilę. Taigi, ...ąžuolo medžio gyvybė dabar randasi gilėje, bet jums reikia palaukti, kol jis išaugs.

95 Taip pat ir mes. Kai jūs priimate Šventąją Dievo Dvasią, Tai yra Dievo potencialas, laukiantis jūsų, tai reiškia, kad jūs esate atpažinti. Ir jūs esate užantspauduoti pažado Dvasios, Dievo, į Kristaus Kūną. Kai Dievas pažvelgė į Kalvariją ir pamatė mirštantį Jėzų, Jis ne tik... Jis mirė už Savo Nuotaką, Kūną, kuris yra Žodžio Bažnyčia, Bažnyčia, kuri tiki Dievo Žodžiu esamam periodui, ar tai būtų pėdos, kūnas, galva, ar bet kuri kita dalis. Suprantate? Tai yra... Kristus kraujavo ir mirė. Bet Dievas, žvelgdamas į Jį, matė Jo prisikėlimą, o Bažnyčia prisikėlė su Juo per Velykas.

96 Taigi, aš noriu, kad jūs suprastumėte tai visumoje, nes aš čia turiu šį tą, apie ką netrukus norėsiu pakalbėti, Viešpačiui leidus.

97 Dabar atkreipkite dėmesį. Tai yra užstatas, arba potencialas. Atgaivinanti jūsų prisikėlimo jėga, kai jūs priimate Šventąją Dvasią, to potencialas gyvena jumyse.

98 Atkreipkite dėmesį, jūs... jūs dabar esate kelyje, augate į visišką prisikėlimą. Joks medis neišauga per naktį. Jis turi augti, kaip mes augame malonėje ir Dievo pažinime. Jūs esate pakrikštyti į Šventąją Dvasią. Taigi, kaip sekmininkų Bažnyčia, pakrikštyta į Šventąją Dvasią, Tai pradeda augti. Šakos apmirė. Jie jas nugenėjo. Tačiau Medis vis dar auga, vis dar tęsia kelionę, nes turi pasiekti prisikėlimą.

99 Juos veda Dvasia, kad atgaivintų Žodį jums, kurie esate tikintieji. Žodis atgaivina jums pasiekiant pirmą šaką, antrą, trečią ir aukščiau. Ji tiesiog tęsia gaivinimą. Dievo Dvasia tęsią jūsų atgaivinimą.

100 Atkreipkite dėmesį, kad per Sekmines jų kūnai buvo atgaivinti naujo Gyvenimo, kurį jie gavo. Tai skatina mane jaustis religingai. Pagalvokite. Taigi, ten buvo žmonės, žvejai, mokesčių rinkėjai, nuolankios moterėlės... bei paprastos namų šeimininkės, mažos nekaltos mergaitės. Jie buvo tikintieji. Jie tikėjo, kad tai buvo Tiesa. Jie tikėjo, kad kai Jėzus mirė (jie tikėjo Juo) ir vėl prisikėlė iš numirusių, jie tikėjo, kad tai buvo absoliutus Dievo liudijimas, kad Jis atgaivino Jį gyvenimui.

101 Taigi, jie susirinko Sekminių Dieną, kad gautų savo nuosavybės dokumentą. Ar žinote, kas yra nuosavybės dokumentas? Tai reiškia, kad nuosavybės dokumentas yra patvirtintas. Jie pakilo ten, kad gautų nuosavybės dokumentą. Jie buvo atgaivinti, koks jaudinantis dalykas! Jie nusipirko žemę, ji buvo nupirkta jiems. Jie ją gavo.

102 Ar tai yra tiesa ar ne? „Mes matėme Jį prisikeliant, o kaipgi dabar yra dėl mūsų?“. Mes esame liudininkai. Mes stovėjome ir matėme nukryžiuotąjį Žmogų. Mes matėme kaip užslinko debesys ir užtemdė dangų. O... žemė drebėjo ir purtėsi, ją ištiko nervinis išsekimas. Tada kada... Jie paguldė Jį į kapą. Jie pervėrė Jam širdį, ietimi, ir jie nuleido Jo kūną ir paguldė Juozapo iš Arimatėjos kape“.

103 Ir tuomet jie sužinojo, kad trečiąją dieną Jis prisikėlė. Kai mokinys pasakė: „Mes esame to liudininkai. Mes matėme Jį pakylant. Mes žinome, Kad jis yra gyvas“.

104 Ką tai padarė? Tai pašalino visą baimę. Akivaizdu, kodėl Jėzus pasakė: „Nebijokite. Aš esu Tas, kuris buvo miręs ir yra gyvas amžinai“. Suprantate? Tai pašalino visą baimę, kai jie tai padarė.

105 Taigi, o kai jie nuėjo į Sekmines, ten jie priėmė atgaivinančią galią, galią, kuri padarė juos gyvus.

106 Taigi, štai kur aš manau, kad jūs, broliai presbiterijonai ir broliai metodistai, kur jūs potencialiai gaunate tikėdami į Viešpatį Jėzų Kristų, tačiau nuosavybės dokumentas dar neatėjo. Tai yra nuosavybės dokumento patvirtinimo procesas.

107 Dievas davė pažadą Abraomui. Abraomas patikėjo Dievu ir tai buvo įskaityta jam dėl teisumo. Tačiau Jis užantspaudavo sandorą apipjaustymo antspaudu.

108 Dievas duoda jums pažadą, potencialiai, kad jūs jį priimsite, ir būsite prikelti, šis kūnas bus pašlovintas su Juo laiko pabaigoje. Tačiau, suprantate, jums reikia gauti tos nuosavybės dokumento patvirtinimą. O patvirtinimas įvyksta tada, kai visi ankstesni savininkai nebeturi teisių ir jūs gaunate nuosavybės dokumentą. Jūs turite antspaudą. Jis yra jūsų. Viskas, kas yra ant jo, priklauso jums. Amen.

109 Ir kai mes tikime į Jėzų Kristų, kad Jis yra mūsų Gelbėtojas, atgailaujame ir esame pakrikštijami bei imame Juo tikėti, Dievas pripažįsta mūsų atgailą ir mūsų tikėjimą Juo ir atsiunčia nuosavybės dokumentus. O tie nuosavybės dokumentai yra garantija. Tai yra garantija, kad jūs visapusiškai atgailavote už viską, kas kada nors buvo laikoma prieš jus. Aleliuja! Nuosavybė yra nupirkta ir jūs turite garantuojančius nuosavybės dokumentus.

110 Tegul kas nors tik pamėgina išstumti jus iš sklypo, sakydamas, kad jam priklauso čia būti, kai jūs rankoje laikote nuosavybės dokumentą. Leiskite jam pamėginti tai padaryti. Nėra tokio įstatymo žemėje, kuris leistų tai padaryti, nes jūs turite nuosavybės dokumentus.

111 Ir nėra tokio velnio, bažnyčios, ar kokios teologijos, kuri galėtų peržengti Dievo įrodymo ir nuosavybės dokumento ribas, kad Šventosios Dvasios krikštas suteikė mums pripažinimą Jėzuje Kristuje. Mes esame tiek pat užtikrinti prisikėlimu, kaip kad Jis prisikėlė, nes potencialiai mes jau esame prikelti Jame. Amen.

112 Seni dalykai. Ką tai padaro mūsų mirtingiems kūnams? Tai pakeičia mūsų nuomonę, pakeičia mūsų pažiūras. Tai nukreipia mūsų prieraišumą į dalykus, kurie yra Viršuje. O rūkymas, gėrimas, lošimas, bei dalykai, kuriuos jūs įprastai darydavote, yra mirę. Tai yra žemiau jūsų.

113 O jūs esate atgaivinti. Ir ši atgaivinanti jėga jau dabar atveda jūsų kūną į paėmimo būseną. Atkreipkite dėmesį, sekmininkai štai ten, kai jie buvo atgaivinti Šventosios Dvasios. Paklausykite manęs. Kai ta sekmininkų grupė ten, Sekminių dieną, priėmė iš Dievo nuosavybės dokumentą, tai tikrai pašlovino jų sielas. Jie šaukė. Jie matė Ugnies liežuvius pasidalijusius virš kiekvieno iš jų. Tai tiek atgaivino jų kūnus, kad jie daugiau nebepajėgė kalbėti žemiška kalba. Tai atgaivino jų kūnus Dangiškai kalbai, tai vietai, į kurią jie keliavo. Atgaivinanti Dievo jėga purtė jų mirtingus kūnus tol, kol jų visa mirtinga kalba buvo pakeista, transformuota į nemirtingą kalbą. Kokia atgaivinanti jėga! Ką? Kažkas, kas priklauso...

114 „Jeigu Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, gyvena jūsų mirtinguose kūnuose, Ji taip pat atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus“. Mes esame atgaivinami gyvojo Dievo jėga.

115 Kalbos, atgaivino naujai dangiškai kalba, kad prakalbėtų jiems; paėmimas aukštyn, pakėlimas aukštyn į kitokią atmosferą nei ta, kurioje jie kada nors gyveno. Be to, jiems skirta nauja atgaivinanti Gyvybė, kuri įėjo į juos, Ji atgaivino jų kalbą. Jie kalbėjo naujomis kalbomis. O taip!

116 Dabar stebėkite juos. Taip pat buvo nuspręsta duoti jiems, po šio nuosavybės dokumento, buvo nuspręsta duoti jiems kiekvieną pažadą, buvusį toje teritorijoje. Kiekvienas pažadas Dievo Žodžio teritorijoje, kuris buvo pažadėtas Biblijoje, ta atgaivinanti jėga buvo duota jiems, kad atgaivintų tą pažadą jiems. Todėl jie dėjo rankas ant ligonių ir šie išgydavo. Jie kalbėjo naujomis kalbomis. Jie darė didžius ženklus ir stebuklus, nes tai buvo Dievo pažado dalis. O kai Jėzus numirė, kad atpirktų tai jiems atgal, teritoriją, kuri priklausė Dievo sūnums, Jis pademonstravo, koks buvo Dievas.

117 Kaip mes drįstame tai suvisuomeninti ir priskirti tai organizacijai? Mes neturime teisių to daryti.

118 Tai yra Šventoji Dvasia, kuri šiandien suranda nuoširdžias širdis, kurios patikės ta Žinia. Viskas, kas buvo pažadėta Biblijoje, yra skirta tam tikinčiajam. Kai jūs priimate tai visoje to pilnatvėje, o Dievas žino, kad jūs tai padarysite, Jis suteikia jums tos nuosavybės dokumentą. O tada, kiekvienas duotas pažadas, yra jūsų valdžioje ir Šventoji Dvasia yra šalia, kad atgaivintų tai jums. O, tai bent! Kokiais... kokiais žmonėmis mes turėtume būti? Kaip nuostabu matyti didžiąją Dievo Šventąją Dvasią rodant šią galią! Pagalvokite apie tai. Kai Pati Šventoji Dvasia yra čia, kad paliudytų apie šią valandą. Jėzus taip pasakė. Jis yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.

Kaip koks nors žmogus drįsta tai iš Ten išbraukti?

119 „Darbus, kuriuos Aš darau, jūs tai pat darysite,“ – Jono 14:12. „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Tai yra užtikrintumas. Kai mes matome grupę kartu sėdinčių žmonių ir tie ženklai pasireiškia, tai yra užtikrintumas, kad nuosavybės dokumentas yra čia tam, kad patvirtintų tai, kas yra Dievo nuosavybė. Amen.

120 Todėl, mes taip pat esame Velykos. Amen. Dabar mes esame savo Velykose. Mes ką tik prisikėlėme, aleliuja, iš pasaulio dalykų į Dievo pažado dalykus. Mes ne būsime; mes esame. Tai yra potencialai.

121 Tai yra Dievo pažadas. Jis išlies Savo Dvasią paskutinėmis dienomis ir tai yra tai, ką jie padarys. Atkreipkite dėmesį, jie dėjo rankas ant ligonių; darė viską, kas buvo Dievo pažade. „Aš išliesiu Savo Dvasią paskutinėmis dienomis ant visų kūnų. Jūsų senoliai sapnuos sapnus. Jauni vyrai matys regėjimus“. Visi tie skirtingi pažadai, kuriuos Jis davė, viskas glūdi čia, Dievo pažade. Jėzus atpirko tai mums. Ir kai mes tampame...

122 Arba mes... Jei esame paskirti tai teritorijai, jei esame paskirti būti ant tos žemės; kaip erelis, vaikštantis po viščiuko lizdą. Jeigu jūs esate paskirti šiuo pagrindu, tai Šventoji Dvasia yra čia, kad jus surastų. O kai Ji jus suras, jūs atpažinsite Jos kvietimą. Jūs atpažinsite valandą, kurioje gyvenate. Jūs žinosite, kad šie dalykai turi išsipildyti. Jūs esate greitai paimti su Tuo susitikti ir dabar jūs sėdite dangiškose vietose Kristuje Jėzuje. O, koks pažadas! Koks Dangiškasis Tėvas, duodantis mums šiuos dalykus!

123 Dvasia atgaivina jų bendrystę su Dievu, kad tą dieną jie galėtų pašaukti mirusius atgal į gyvenimą. Jie guldė savo kūnus ant numirusių ir jie atgydavo. Įdėmiai klausykite. Jie darė tokius pačius dalykus, kuriuos darė Jėzus, nes ant jų buvo ta pati Dvasia, kaip ant Jo. Jeigu viena Dvasia leidžia žmogui taip elgtis, ji gali ir kitam leisti elgtis taip pat. Jeigu žmogus...

124 Kaip Šitai gali nužengti, o žmogus pasakys, kad turi Dievo Dvasią, bet paneigs Dievo darbus? Negalėtų taip padaryti.

125 Atkreipkite dėmesį. Dievo Gyvybė, graikų kalboje vadinama „Zoe“, veikia per juos ir juose, atgaivino jų protus Jo Žodžiui. Taigi, dabar leiskite man tai pasakyti išties ramiai. Dievo Dvasia, kuri veikia tarp žmonių, atgaivina žmogaus protą Dievo pažadui. Suprantate? Ji tai padaro. Pažvelkite. O aš bandau jums parodyti... ir leisti jums suvokti, kad aš dabar kalbu apie Bažnyčią, ir apie atgaivinimą Gyvenimui Jame.

126 Nors, jie buvo tik Jo atributai, iš pradžių. Bet jeigu... Dievas pasakė: „Šią dieną, – pačioje pradžioje, – Džonas Dou bus Mano tarnas,“ – prieš milijonus metų. Taigi, Džonas Dou gimė nuodėmėje, buvo padarytas neteisybėje, atėjo į pasaulį kalbėdamas melus, nes jis yra mirtingasis. Tačiau, galbūt, jis turi mažą religingumo jausmą. Jis nueis prisijungti prie bažnyčios. Galbūt jis prisijungs prie sekmininkų bažnyčios. Nežinau. Gali būti, kad jis prisijungs prie bet ko. Tačiau jam tereikia tik kartą pakliūti į Dievo atmosferą. Suprantate? Džonas Dou turės atpažinti, Kas yra jo Tėvas, taip kaip tas erelis atpažino, kas buvo jo motina. Jis turi tai suvokti. Suprantate? Tik tai, kad Džonas Dou yra Dievo atributas, kuris tapo išsakytu žodžiu, o tada Šventoji Dvasia suranda tą išsakytą žodį. Štai, kas tai yra. Jis pašaukia jį, duoda jam amžinąjį Gyvenimą ir atveda jį į Dievo Akivaizdą, Dievo Žodį.

127 Pažvelkite. Dievas turėjo tą patį, kai Jis pamatė Jėzų. Tai buvo... tai buvo išbaigtas darbas, kurį Dievas pabaigė su Jėzumi, kai Jis pasakė: „Užbaigta“. Visas planas buvo užbaigtas.

128 Ir kai Dievo Dvasia nužengia ant jūsų... O jūs iš tiesų esate vienas iš Dievo atributų, apie kuriuos Jis kalbėjo. Taigi, jeigu jūs nesate juo [atributu – Vert.], tai jūs klajosite ir būsite sutrikę, lėksite šen ir ten, bei visa kita, ir niekada neprieisite iki Tiesos pažinimo. [Tuščia vieta garsajuostėje — Red.] Jeigu jūs esate vienas iš jų, tuomet seni dalykai prapuls labai greit, suprantate, ir jūs tapsite naujais, o išgelbėjimo planas bus užbaigtas. Jūs esate pasirengę paklusti kiekvienam Dievo žodžiui, kurį Jis kalbėjo apie jus, suprantate, apie tai, ką jūs turėsite padaryti. Jūs esate paklusnūs Jo Žodžiui. Sutartis, o tiksliau nuosavybės sutartis, tas nuosavybės dokumentas priklauso jums. Visos skolos yra apmokėtos. Visa tai buvo išbraukta, kaip tai buvo Sekminių dieną.

129 Na, o dabar atkreipkime dėmesį į atgaivinimą, į tą atgaivinančią Dvasią ant kitų žmonių.

130 Taigi, aš jums sakiau, kad labai ilgai nekalbėsiu ir teturiu tik dvidešimt minučių, kad ištesėti savo žodį, jei aš tai padarysiu, atkreipkite dėmesį, kad spėčiau per laiką, kurį sakiau, apie... apie maždaug valandą.

Atkreipkite dabar dėmesį į šią atgaivinančią jėgą. Kuri ateina tik...

131 Taigi, yra daug patyčių jos atžvilgiu. Yra daugybė žmonių, kurie tikrai mano ją turintys, kai iš tikrųjų neturi. Daugybė žmonių tai daro, nes jie susidarė kažkokį melagingą įspūdį iš to ką matė kitus krikščionis darant. Šėtonas gali bet ką pamėgdžioti. Mes tai žinome. Ir kaip misionieriai, jūs galite matyti to pamėgdžiojimą: šūkavimus, šokius, kalbėjimą kalbomis, visus šiuos dalykus. Jūs galite pamatyti to pamėgdžiojimą visur. Be abejonės. Tarp pagonių ir žmonių, neigiančių, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Suprantate? Jie patys daro visus tuos dalykus.

132 Tačiau tikra, atgaivinanti Dvasia, ateinanti pas tikintįjį, atgaivina jį Dievo Žodžiui, tai reiškia sugrįžimą prie erelio Maisto, tiesiogiai ten kur jis gyvena. „Žmogus gyvens ne vien duona, bet kiekvienu Žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“.

133 Tad atkreipkime dabar dėmesį į šią atgaivinančią Dvasią, kai Ji ateina ant kitų žmonių, kaip Ji... atėjo Sekminių dieną.

134 Atkreipkite dėmesį į Sekmines, kaip jie elgėsi, ir pažiūrėkime, ar jie buvo atgaivinti šios atgaivinančios jėgos, apie kurią kalbame. Sekminių dieną, jie visi laukė tenai. Savyje jie jautė baimę. Žydai, dėl to ką jie ruošėsi padaryti, jie išsigando. Bet kas nutiko? Kai ši atgaivinanti jėga nužengė iš dangaus, juos apėmė drąsa. Ten buvo kažkas, suvokimas, dėl kurio jie nebuvo tikri prieš kelias valandas. Jie žinojo, kad Jis... kad Jis mirė.

135 Jie žino, kad Jis prisikėlė. Jie kalbėjo su Juo pakeliui. „Ar tas dalykas buvo skirtas jiems, ar tiktai jiems, ar Pačiam Jėzui?“.

136 Tačiau čia, Sekminių dieną, Šventoji Dvasia, tas nuosavybės dokumentas nužengė ant tikinčiųjų. Tai padarė juos Jo prisikėlimo dalimi, padarė jį Jo bendrystės dalimi. Šventoji Dvasia atėjo ir patvirtino jiems, kad jie bus prikelti, nes jie tada buvo potencialiai prikelti, iš bailių virto drąsiais vyrais.

137 Jie buvo... jie buvo labai išsigandę paties Žodžio, apie kurį jie mąstė. Neleiskite tam praeiti pro jus. Jie bijojo. Jie žinojo, kad Jis buvo tas Žodis.

138 Netgi žydai turėjo tai pripažinti. Nikodemas sakė: „Rabi, mes žinome, kad Tu esi mokytojas, atėjęs iš Dievo. Nes niekas negalėtų daryti tokių darbų, kokius Tu darai, jeigu nebūtų su Juo Dievo. Taigi, mes tai žinome. Mes tai pripažįstame“.

139 Todėl mokiniai... Petras netgi piktžodžiavo Jo Akivaizdoje. Nukryžiavimo metu, visi jie išsižadėjo Jo.

140 Tačiau jie dabar yra ten, tame aukštutiniame kambaryje, Dievo Akivaizdoje. Tada, netikėtai ateina Šventoji Dvasia iš dangaus ir Ji juos atgaivina. Įvyko atgaivinimas, jie nebijojo paliudyti Žinią, kuria jie tikėjo ir žinojo esant Tiesa. Anksčiau jie to bijojo.

141 Kiek šiandien pasaulyje yra presbiterijonų, kiek metodistų, kiek baptistų, kiek yra sekmininkų, kurie žino Tiesą ir bijo ja remtis? Aš noriu pasidomėti, kas ant jūsų nužengė? Ar jūs esate Jo prisikėlimo dalis? Ar išdrįstumėte apšaukti kokio nors žmogaus teoriją ir supratimą? Ar jūs turite tikros drąsos ir... ir vyriškumo, kurio reikia, kad išsiskirti ir vadinti teisinga –„teisinga“ ir neteisinga –„neteisinga“? Ar jūs esate jo Prisikėlimo dalis, ar jūs viso labo esate tik grupės religinių pažiūrų garbintojų? Ar jūs esate bažnyčios lankytojas, ar jūsų vardas yra tenai, ir esate mirę nuodėmėje ir nusižengimuose?

Tas, kuris tiki ne visu Dievo Žodžiu yra nusidėjėlis.

142 Tie fariziejai tikėjo daugeliu dalykų, kad jie yra Tiesa. Jie sakė: „Mes esame Dievo vaikai“. Jie tokiais ir buvo iki tol, kol tas Žodis nebuvo pamokslautas. Tačiau, kai tas Žodis buvo paskelbtas ir įrodytas, tada jie tapo nusidėjėliais, nes atstūmė Dalyką, kurio liudininkais buvo ir žinojo Jį esant tiesa. „Mes žinome, kad tu esi mokytojas, atėjęs iš Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių darbų, kokius Tu darai, jeigu nebūtų su Juo Dievo“.

143 Šiandien man įdomu, kur mes esame? Aš klausiu jūsų. Kur šis prisikėlimas atranda mus? Ar išdrįsite padaryti žingsnį? Ar išdrįsite priimti Dievą pagal Jo žodį? Jeigu esate paskirti Gyvenimui, tai jūs tikrai tą padarysite. Jeigu esate erelis, jūs negalėsite to nepadaryti, jumyse yra Kažkas. Ar jūs norite tik tarnauti religijai kažkur ir sakyti: „Aš einu į bažnyčią. Ar aš esu toks pat geras, kaip ir jūs“? Suprantate? Jeigu neturite pirmagimystės teisių, jūs niekada to nepamatysite, jūs negalite to suprasti. Tačiau, jeigu turite šią pirmagimystės teisę, tada jūs negalėsite to nematyti, nes tai yra jūsų dalis ir jūs esate to dalis.

144 Kaip aš galėčiau neigti mane pagimdžiusią motiną? Kaip aš galėčiau neigti tėvą, kurio kraujas yra manyje? Kaip aš galėčiau neigti Čarlzą Branhamą esant mano tėvu? Aš negalėčiau to padaryti. Aš esu pasiryžęs atstovėti jo gėdą ar bet ką kita, nes aš esu jo sūnus. Aleliuja!

145 Tada, būdamas Dievo sūnumi, o Jis buvo Dievo Žodis, kaip galėčiau neigti, kad Biblija yra Tiesa, kad Jėzus Kristus yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius? Matant tą valandą, kurioje gyvename, mums bažnyčioje reikia Velykų. Prisikėlimo! Mums reikia prisikėlimo, kad įgalintų tikėjimą vyrams ir moterims tvirtai laikytis to, kas yra Dievo įrodytas Žodis.

146 Jie pasakys: „Na, mes turime grupę 'Jaunimas už Kristų'“. Tai yra gerai. „Mūsų bažnyčioje vyksta susirinkimas. Mes norime tam tikro skaičiaus narių“. Nieko prieš tai neturiu. Tai yra gerai. Tačiau tai yra tik atmosfera. Tai gali būti senos vištos plunksnos. Tačiau, jeigu jūs pateksite į teisingą atmosferą, tai išperės erelį, jeigu jūs esate erelio kiaušinis. O jeigu jūs buvote Dievo iš anksto paskirti tai suprasti, tai jūs negalėsite to nesuprasti, jūs žengsite pirmyn į prisikėlimą. Tokiu būdu gimė baptistas, tokiu būdu gimė metodistas, tos dienos prisikėlime, tačiau, užuot virtę į erelį, jie virto į vištą.

147 Kaip jau neseniai sakiau, vykdamas iš Tuksono, stebėjau labai keistą dalyką. Ten mačiau vanagą, tupintį ant laido. Tas vanagas jau seniai buvo praradęs savo tapatybę. Jis anksčiau buvo paukštis, prilygstantis ereliui. Tačiau, jis jokiais būdais negalėjo sekti erelio. Niekas negali sekti erelio. Tačiau jis buvo vanagas.

148 Kristus yra erelis, o bažnyčia turėtų būti bent jau vanagu. Jie gali skristi aukščiau nei bet kurie kiti paukščiai. Tačiau vanagas tapo gležnas. Jis prarado savo tapatybę. Jis tupi ant telefono linijos laidų ir laukia kokio nugaišusio kiškio. Jis straksi kaip maitvanagis, vietoj to, kad skristų kaip vanagas.

149 O, mano broli, sese, jūs sekmininkai, kurie esate mano brangūs žmonės! Bažnyčia praranda savo tapatybę. Ji puola ir priklauso kažkokioms mirusioms formalioms religinėms pažiūroms vietoj to, kad skrietų Dangumi, štai ten, ieškodama šviežios manos.

150 Vanagas susimedžiodavo savo maną, tačiau šiandien jis pasiima tai, ką suvažinėjo automobiliai ir minta tuo, kuo minta maitvanagiai. Jis straksi kaip maitvanagis. Jis atrodo kaip maitvanagis.

151 Mes taip pagražinome save šiuolaikiniame pasaulyje, mūsų moterys kerpasi plaukus ir dėvi šortus, mūsų vyrai neturi pakankamai tvirto stuburo stovint prie sakyklos sakyti tiesą. Mes jau seniai suglebome Žodžio atžvilgiu.

152 O Dieve, siųsk Šventąją Dvasią ir surask erelių kur nors, kurie būtų pasirengę stovėti štai ten, kas benutiktų, kurie skrietų į nežinomybę, o ne tupėtų ant telefoninių laidų ir lauktų, kol atsiras kokia nors sekmadieninė literatūra. Leisk man turėti Žodį ir būti jėgos šviežume ir Šventosios Dvasios akivaizdžiame parodyme. Mums reikia Velykų, prisikėlimo, kuriame yra potencialai. Mano drauge, jei tave tenkina tokia pasaulio dvėseliena, tai reiškia kad kažkas yra negerai.

153 Mano sese, mano broli, leisk man tau pasakyti tai dievobaimingai, žinant, kad aš galiu iki kitų Velykų nenugyventi. Tačiau dėl vieno dalyko galima jaustis užtikrintai – kai tikras, iš anksto paskirtas Dievo sūnus, per Dievo Žodį, išgirsta Dievo Balsą, jis pakils ir eis su Juo susitikti. Yra potencialas, kad jis sutiks tikrą gyvąjį Žodį. Kaip Jis buvo... Nuotaka sutiks Jaunikį. Ji yra Jo Kūno dalis.

154 Atkreipkite dėmesį, kaip seniai mes... mes praradome savo tapatybę. Kai kurie iš mūsų ateiname trečiadienio vakarą. Kiti lieka namuose, kad žiūrėtų „Kas myli Siuzę“, televiziją, visokius pasaulietiškus dalykus, visokias pramogas, sulaikančias jus nuo bažnyčios. Kaip seniai mes praradome tapatybę.

155 Mūsų seminarijos, mūsų mokyklos išleidžia daugybę Rikių, kupinų teologijos, ir... ir bažnyčioje vyksta pramogos ir visa kita, kad užimtų maldos susirinkimo vietą. Mes perėmėme aprangą ir mėginame išpildyti tai, ką modernistai bando padaryti, atsivedant juos vidun. Taip darydami jūs niekada jų nelaimėsite. Jie to turi daugiau nei jūs turite. Jums nėra ką veikti savo teri... jų teritorijoje. Leiskite jiems ateiti į jūsiškę, kur švyti tikrasis krikštas, kur yra tikroji prisikėlimo jėga. Nemėginkite pastatyti tokios bažnyčios kaip jų. Nesiekite turėti tokį pastorių, kaip jų. Nemėginkite daryti šito, to, ano, ar bendradarbiauti su pasauliu. Jie žiba kartu su Holivudu.

156 Tikroji evangelija švyti jėga. Ereliai tai girdi. Ereliai neieško blizgesio. Jie ieško švytėjimo. Švytėjimas nuolankumu, švytėjimas meile, švytėjimas jėga, štai ko ieško tikras erelis. Negali kapstytis diendaržyje ir jam įtikti. Jis niekada negalės to padaryti. Jūs niekada jam to neliepsite, nes jis tuo netiki.

157 Tegul tas Balsas šaukia iš Dangaus: „Aš esu Tas, kuris buvo miręs ir yra vėl gyvas“. Kažkas vyksta. „Aš esu tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Ir įvyks paskutinėmis dienomis, Aš išliesiu savo Dvasios ant visų kūnų“. Šlovė Dievui! „Aš atgaivinsiu jūsų mirtingą kalbą. Aš atgaivinsiu jūsų mirtingus liežuvius. Aš duosiu jums įrodymą, kad atvesiu jus į prisikėlimą su Manimi“. Ereliai alkanomis širdimis siekia to visomis išgalėmis. Tai yra itin brangus perlas, dėl kurio jie parduos viską, kad tik jį įsigytų. Amen.

158 Te padeda mums Dievas, drauge. Mūsų bažnyčios praranda savo tapatybę.

Dabar greit pereikime prie kelių...

159 Pažvelkite į tų mokinių veiksmus, jie išsigandę. Jie žinojo, kad Jėzus yra Tiesa, bet, suprantate, tai prieštaravo populiariai idėjai, to laiko populiariajai religijai, pati griežčiausia religija, sa... fariziejai, sadukiejai ir taip toliau, jų kultai, klanai ir denominacijos. Jie buvo... jie buvo nusistatę prieš tą „ereziją“. Tačiau Jėzus buvo atpažintas Žodis.

160 O Jėzus yra Šventoji Dvasia, Dvasioje. „Dar trumpam, ir pasaulis manęs nebematys. Jūs Mane matysite,“ – ne kūną; Gyvybę, kuri buvo Jame. Dievas yra virš Bažnyčios, kad pakviestų sūnus paklusnumui, kaip Jis darė tada.

161 „Aš visada darau tai, kas patinka Mano Tėvui. Kuris iš jūsų gali apkaltinti Mane nuodėme?“. Kitaip tariant, nuodėmė yra „netikėjimas“. „Ką Žodis sakė apie Mane, ko Aš nebūčiau padaręs?“. Štai taip. „Parodykite man, kur Aš nepadariau to, kas pasakyta Žodyje. Kuris iš jūsų gali Mane apkaltinti? Kuris iš jūsų gali uždėti savo pirštus ant Manęs ir pasakyti, kad Aš neišpildžiau Savo Tėvo Žodžio?“. O, kai sekmininkų bažnyčia pasieks tokią vietą! „Kas gali Mane apkaltinti netikėjimu?“.

162 O, krikščionys, tapatinkitės ne su vanagu, bet su ereliu. Tas vanagas yra gležnas, jis nusileis. Niekada neišvysite erelio taip darant. Jie niekados taip nepasielgs. Jis susimedžioja sau maistą, kaip griaustinis iš giedro dangaus. Dievas jį paruošė, todėl jis gali jį matyti. Jis gauna šviežią maną, o ne kažką negyvo.

163 Žydai, kai jie kirto dykumą, jie valgė, mėgino valgyti sugedusią maną. Ji sustingo. Joje buvo... joje buvo kirminų. Jūs žinote, ką mes turime omenyje. Ji buvo tiesiog užteršta, supuvusi. Joje buvo lervų.

164 Kodėl turėčiau valgyti maistą, kuris nugaišo prieš eilę metų? Jis gali turėti formą ir išvaizdą, bet jis nėra šviežias. Mes turime naujai gauti maistą kiekvienoje kartoje. Todėl ereliai ieško to maisto, kiekviena karta, kaip ir mes savo kelionėje. Atkreipkite dėmesį.

165 Taigi, paimkime ir vėl pažvelkime į kai kuriuos žmones. Paimkime kai kuriuos Senojo Testamento pranašus, pažiūrėkime, ką jie darė.

166 Bet pirmiau pažvelkime į Steponą, kaip Steponas stovėjo Sinedriono tarybos viduryje. Kai ta taryba atsivedė jį ten, kur buvo didelis tikinčiųjų susirinkimas, arba taip vadinamųjų tikinčiųjų, atsivedė jį ir mėgino pasmerkti. „Na, – pasakė jis, – jūs kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis, visada priešinatės Šventajai Dvasiai“. Tai yra tas Amžinasis Gyvenimas. „Kaip jūsų tėvai tai darė seniau su pranašais, taip jūs darote tai šiandien“. O jie griežė dantimis į jį žiūrėdami. Jie nenorėjo to girdėti. Jis buvo nusistatęs prieš jų religines pažiūras. Jis buvo prieš jų denominaciją. Tad jie užmėtė tą žmogų akmenimis. O jis iškėlė savo rankas, žvelgdamas į Dangų pasakė: „Aš matau atsivėrusį dangų ir Jėzų, stovintį dešinėje“. Kodėl? Jis turėjo prisikėlimą, atgaivinančią jėgą savyje, kuri perkėlė jį prie Jėzaus krūtinės.

167 Atkreipkite dėmesį, greitai. Pažvelkite į Pilypą ten, dideliame prabudime. Turėjo prabudimą ten, kur nedrįso veikti joks žmogus, na, nebent jeigu jis būtų turėjęs bendradarbiavimą su bažnyčiomis ir kitais iš tos vietos. Ten vyko didelis prabudimas. O atgaivinanti Dievo jėga prakalbo jam sakydama: „Steponai...“. Galbūt Ji pasakė štai ką: „Tu turi didį prabudimą, bet Aš turiu vieną žmogų, su kuriuo noriu, kad pasikalbėtum“.

168 O Steponas yra paklusnus, nesvarbu dėl ko, nesvarbu kiek daug susilauktų kritikos. „O, Steponai, tu negali mūsų palikti“.

„Aš galiu. Nes Dievas taip pasakė“.

169 Ir jis nuvyko į dykumą ir ten jis surado tą eunuchą. Ir kas nutiko? Jis pasakė: „Jei... Jei tu tiki visa savo širdimi, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, aš tave pakrikštysiu“. Kai jis jį pakrikštijo...

170 Pažvelkite. Jį atgaivino ta atgaivinanti jėga, palikti tūkstančių žmonių prabudimą, išeiti į dykumą pas vieną žmogų. O, tai prieštarautų bet kokiam sveikam protui. Suprantate? „Na, juk ten yra dešimt tūkstančių, kurie nori tavęs čia”. Tačiau yra vienas, kuris nori, kad būtum ten“. Suprantate? Ir ta atgaivinanti jėga nusiuntė jį į Dievo parūpintą vietą. Aleliuja!

171 Vyrai ir moterys, tai privers jus atsistoti ant kojų. Tai privers jus daryti dalykus, kuriuos Dievas nori, kad darytumėte. Man nesvarbu, ką apie tai sako kažkas kitas. Kaimynas sako: „O, tas asmuo išsikraustė iš proto. Meldžiasi visą naktį; jie skaito Bibliją“. Man nerūpi, ką jie sako. Tai yra tai, ką Dievas pašaukė jus daryti. Teisingai. „O, jie sako, kad pas mus nebegali būti tų senamadiškų, sekmininkiškų atgimimų“. O taip, mes galime ir tai. Jūs galite turėti tai savyje. Ir dauguma jūsų esate Dieve, nesvarbu, ką visi kiti galvoja.

172 Atkreipkite dėmesį, paskui, paklusnume. Dabar įdėmiai klausykite. Po to kai pakluso Dievui, Jo Žodžiui, kai jis išpildė savo misiją, ta atgaivinanti jėga, kurią jis priėmė per Sekmines, nunešė jį tolyn, atgaivino jo kūną. Už daugybės mylių, jis buvo paimtas Dvasioje ir buvo aptiktas kažkur kitoje šalyje. Atgaivinanti Dievo jėga! Ir jei mes esame sekmininkai: „Ta pati jėga, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, jeigu ji gyvena jūsų mirtinguose kūnuose...“. Suprantate? Gerai. Atkreipkite dėmesį.

173 Paimkime kitą žmogų su šia atgaivinančia jėga. Labai seniai buvo žmogus, vardu Henochas. Kai pasirodė naujovė, kai kažkas pasirodė ir pasakė: „Na, dabar mes turime grįžti prie senosios mokyklos, arba tas, anas, ar kitkas”, Henochas vaikščiojo su Dievu. Ką tik Dievas liepdavo daryti, Henochas pro ausis nepraleisdavo nė vieno Žodžio. Jis vaikščiojo su Dievu. Kas jis buvo? Jis buvo Dievo sūnus. Jis buvo erelis, kuris buvo pašauktas tai dienai.

174 O kai laikas atėjo, jis buvo tiesiog sklidinai pripildytas ta atgaivinančia jėga! Nepamirškite, jis vaikščiojo penkis šimtus ar dar daugiau metų Dievo akivaizdoje ir nė karto nepraleido Jo Žodžio pro ausis. Jis nė karto nepasielgė netinkamai. Nė karto nenusižengė ir išlaikė liudijimą. Viskas, ką Dievas liepė jam daryti, jis ėjo ir darė tai. Nesiginčijo dėl to, o tiesiog ėjo ir darė. Nesvarbu, ką kas nors kitas galvojo, jis ėjo ir darė, ką lieptas. Kodėl? Jis buvo pilnas tos atgaivinančios jėgos. O kai šiam senam vyrui atėjo laikas mirti, Dievas tiesiog nuleido jam kopėčias ir jis užkopė jomis Namo. Jis atgaivino jį ir paėmė jo mirtingą kūną paėmime. Amen. Tai yra ta atgaivinanti jėga.

175 Pažvelkite į Eliją, po to, kai jo darbas žemėje buvo baigtas. Jis buvo ant tiek pilnas tos atgaivinančios jėgos, šiandien jis pasmerktų Džekės Kennedy šukuosenas. Jis pasakė Jezabelei, ką apie ją galvojo. Jis pasakė pamokslininkams ir šventikams, kas buvo teisinga ir kas ne, o jie netikėjo juo. Tačiau jis stipriai pasmerkė moteris išdažytais veidais ir kitus dalykus. Jis buvo ant tiek pilnas tos atgaivinančios jėgos, kad niekas negalėjo jam pakenkti. Dievas maitino jį iš dangaus, išvedė ir pastatė į šalį. Jis buvo tiek pilnas atgaivinančios jėgos, kad atėjus laikui mirti, Jordano upė prasiskyrė, o jis tiesiog įžengė, jam buvo atsiųstas vežimas, kuris nugabeno jį namo. Štai kiek daug jame buvo tos atgaivinančios jėgos. Jis tapo tikru, neapsimestiniu Dievo sūnumi. Taip.

176 Atkreipkite dėmesį, jis turėjo įpėdinį vardu Eliziejus. O Eliziejus turėjo dvigubą porciją šios atgaivinančios jėgos. Suprantate? Jis turėjo dvigubą jos porciją. Taigi, jis pamokslavo apie aštuoniasdešimt metų, arba jis buvo maždaug aštuoniasdešimties metų amžiaus. Jis susirgo ir numirė. Taigi, jam neteko grįžti namo tokiu pat būdu, kaip Elijui. Suprantate? Jų abiejų provaizdis yra Bažnyčioje. Vieni šventieji pereina, o kiti ilsisi. Tačiau atkreipkite dėmesį, Elijas buvo paimtas paėmime, paskui Eliziejus užmigo Dieve, pilnas atgaivinančios jėgos. Pažvelkite į jo priešmirtinę pranašystę. Suprantate?

177 Taigi, leiskite jums parodyti. Man nerūpi ar jūs mirę, kur esate, ta atgaivinanti jėga niekada nepasišalina. Ėjo metai po metų po jo mirties, jo „mėsa“ supuvo, kirmėlės ją sugriaužė. Bet vieną dieną jie nešė negyvą žmogų ir numetė jį ant tų kaulų, o ten buvo tiek daug atgaivinančios jėgos, kad tas žmogus galėjo vėl sugrįžti į gyvenimą. Aleliuja! Prikėlė jį iš mirusių, nes ta atgaivinanti jėga, buvusi ant to Dievo šventojo niekada jo neapleido, pasiliko būtent ant jo kaulų.

178 O, nepamirškite, mes esame kūnas Jo kūno, kaulas Jo kaulų, jeigu esame Jo Nuotaka. Mirtis nė kiek nesutrikdys tai atgaivinančiai jėgai. „Nors mano odos kirminai sunaikins šį kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą“. Šlovė Dievui! Kas per... Aš nežinau, ką ir sakyti... Kokia viltis yra tokiam senam žmogui kaip aš, žinant, kad mano pabaigos laikas jau greit priartės, būnant penkiasdešimt šešerių metų amžiaus.

179 Dar nuo tada, kai buvau mažas berniukas, aš stovėjau čia, bandydamas Tai paskelbti. Tačiau aš žinau, kad manyje nėra nieko gero, ką turiu, nieko, ką esu padaręs, bet manyje yra ta atgaivinanti jėga; ji atgaivino mane vieną dieną nuo šio pasaulio dalykų, kaip jauną vyrą, į Amžinąjį Gyvenimą. O, kokie dalykai buvo nutikę! Aš mačiau regėjimus, išpranašavau dalykus. Jis neleido nei vienam dalykui neišsipildyti. Aš kalbėjau kitomis kalbomis. Aš pranašavau. Aš dariau tuos dalykus per Dievo Dvasią, gyvenusią manyje. Tai yra ta atgaivinanti jėga. Aš žinau, kad kurią nors dieną...

180 Mano Atpirkėjas yra gyvas dabar. O kai vieną dieną Jis ateis, šie kaulai vėl pakils, kad pasitiktų Jį ore. Galite mane palaidoti jūroje, sudeginti, kur tik norite. Ta atgaivinanti jėga yra Amžina. Tai bent! Aš jaučiu Velykas tiesiog dabar. Taip, pone. Aš turėjau tai daug metų. Tai yra manyje.

181 Tai yra jumyse. Jeigu jūs... Dvasia, prikėlusi Jėzų iš numirusių, gyvena jūsų mirtinguose kūnuose, Ji prikėlė jus iš pasaulio dalykų vien tik Dievo Žodžiui. Ji prikėlė jus iš šio gyvenimo į Amžinąjį Gyvenimą. Jūs, kurie kadaise buvote mirę nuodėmėje ir nusižengimuose, dabar buvote atgaivinti kartu, kad sėdėtumėte Dangiškose vietose su Jėzumi Kristumi, vaišindamiesi Mana iš Aukštybių, matydami apsireiškiančią Dievo ranką, įrodančią šios dienos pažadą.

182 „Kaip tai buvo Nojaus dienomis, taip bus žmogaus Sūnaus atėjimo metu. Jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo. Kaip tai buvo Loto dienomis, taip bus ir tą valandą, kai žmogaus Sūnus bus apreikštas žemėje,“ – ne Dievo Sūnus, daugiau nebe. „Žmogaus Sūnus“ grįžo kaip pranašiška Žinia paskutinei dienai, kurioje skraidys erelis; ne liūtas, ne jautis aukojimo amžiuje. Suprantate?

183 Kas kartą, kai religinė jėga išeidavo pasitikti politinės pasaulio valdžios iššūkį. Kai liūtas pakildavo, religinė jėga, eidavo pasitikti Romos valdžios.

184 Ir tuomet, kai atėjo aukos valanda, pasirodydavo jautis, kadangi jis yra Viešpaties aukos Žvėris.

185 Po to ateidavo reformatoriai, tolimesniais bažnyčios periodais, pasirodydavo žmogaus veidas. O reformatoriai buvo nuo Liuterio, Veslio, o, Kalvino, iki pat pat sekminių periodo.

186 Tačiau paskutinėje Žinioje, kuri atėjo, joje pasirodė skrendantis erelis. Tai yra erelio laikas, apreiškimo laikas, Dievo Žodžio pasireiškimas, kai Dievo Žodis yra įrodomas. O, vaikai, ženkite į šį Šventosios Dvasios krikštą. Užeikite ir patikėkite Juo visa širdimi, Dievas jus pripildys.

187 Dabar pažvelkite čia. Mes dabar atrandame, nepamirškite: „Mes esame kūnas Jo kūno ir kaulas Jo kaulo“. Kaip Dievas prikėlė Savo kaulus ir kūną iš kapo, jie negali paslėpti žmogaus, turinčio potencialą. Mirtis negali jo pasiimti. Jėzus pasakė: „Visi, kuriuos Tėvas davė Man, ateis pas Mane. Aš prikelsiu juos paskutiniąją dieną“. O, tai bent! Velykos! Na, mes esame pačiose Velykose. Kai Jis prisikėlė, mes prisikėlėme kartu su Juo. Jis atsiuntė nuosavybės dokumentą atgal. Mes tai laikome Šventosios Dvasios krikštu. „Jis amžinai yra gyvas, tas pats vakar, šiandien ir per amžius“. Hebrajams 13:8 tai įrodo. Jis yra tas pats.

188 Jo mesijiški pateptieji tuo tiki. Kas yra mesijas? Kas yra mesijas? Mesijas yra „Pateptasis“. O dabar, jeigu Jis buvo Mesijas, būdamas Pateptuoju tai dienai, kad išpildytų Dievo Žodį, kad būtų Atpirkėju ir Pateptuoju, ir Dievas prikėlė tą kūną; Jo Nuotaka yra pateptoji šiai dienai. Ji yra jau prikelta su Juo prisikėlime, nes: „Šie du yra viena“. Amen.

189 Aš... aš norėčiau galėti nupasakoti tai taip, kaip aš tai matau. Norėčiau būti gavęs išsilavinimą, kuriuo galėčiau pasinaudoti. Suprantate? Aš... aš tikiuosi jūs tai suprantate. Aš viliuosi, kad Dievas, Šventoji Dvasia nusileis čia ir įdės tai jums širdin, kad suprastumėte, ką noriu pasakyti.

190 Prisikėlimas, mes dabar esame prisikėlime. Mes sėdime su Juo prisikėlime, bet tik tie, kurie turi Gyvenimą.

191 Ne tie, kurie neturi Gyvenimo. Jie to nežinos. Jie niekada to nesužinos. Jie ir toliau manys, kad gauna Šventąją Dvasią, būdami išgelbėti, o Paėmimas bus įvykęs ir praėjęs. Pasakė: „Elijas jau atėjo ir jie pasielgė kaip pasielgė, o jūs to nežinojote“. Suprantate?

192 Atkreipkite dėmesį. Mirtis negali sustabdyti atgaivinančios Dievo jėgos. Atkreipkite dėmesį. Mirtis negali jos sustabdyti.

193 Jūs pasakysite: „Na, mano motina buvo Dvasios pripildyta moteris. Mano tėtis, aš niekados nemačiau tiek jėga pripildyto žmogaus, kaip mano tėtis. Bet juk jis mirė, broli Branhamai“. Žinoma. Tai nesustabdė tos atgaivinančios jėgos.

194 Mozė turėjo tą atgaivinančią jėgą. Ar jūs tikite tuo? [Susirinkusieji sako: „Amen“. – Red.] Iki Jėzaus, žemėje nebuvo tokio žmogaus kaip jis. Nes jis ne tik matė regėjimus, jis kalbėjosi su Dievu veidas į veidą.

195 Netgi pranašė Mirjama, vieną dieną pasipriešino jo žodžiui. Jis pasakė: „Ar tu nebijai Dievo? Atsižvelk į mano tarną Mozę. Pasaulyje, šią valandą nėra žmogaus, tokio kaip jis. Niekados nebuvo nieko panašaus į Mozę. Aš kalbuosi su Moze. Ar kas nors, ką jis kada nors sakė, nebuvo tiesa? Suprantate? Aš kalbuosi su Moze. Ar tu nebijai Dievo? Nesakyk nė žodžio prieš jį“. O tada ją iškart ištiko raupsai ir... ir buvo prie mirties. Galų gale, ji ilgai neišgyveno. Mozė pasimeldė už ją.

196 O kai Mozė užlipo ant kalno, eidamas šimtas dvidešimtuosius, arba aštuoniasdešimtuosius tarnystės metus; šimtą dvidešimtuosius gyvenimo metus, įkopė į kalnus, numirė ir buvo palaidotas slėnyje. Tačiau ta atgaivinanti jėga buvo ant jo. Praėjus beveik aštuoniems šimtams metų, jis stovi čia, ant Atsimainymo Kalno. Amen. Kas jis buvo? Jis buvo įtrauktas į tą prisikėlimą. Žinoma, kad buvo. Jis turėjo tą atgaivinančią Dievo jėgą. Štai čia jis stovėjo.

197 Pažvelkite į Jobą, Abraomą, Izaoką, šventuosius prisikėlimo dieną, tą didingą rytą, kurį Jobas ir jie visi žinojo ateisiant. Kai jis pasakė: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas,“ – daugybę šimtmečių prieš Kristų. Tai yra Jobo knygoje, parašytoje prieš Pradžios knygą, jie teigia, kad tai yra seniausia Knyga Biblijoje.

198 Jo išbandymuose, kaip ir mes per juos einame dabar. Netgi jo žmona, jo artimiausias žmogus žemėje, pasakė: „Kodėl tau neprakeikus Dievo ir nenumirus?“.

199 Jis pasakė: „Tu kalbi kaip kvaila moteris. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė, tebus palaimintas Viešpaties Vardas“.

200 Ir kai Dievo Dvasia nusileido ant jo ir jis pradėjo pranašauti sakydamas: „Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis paskutinę dieną atsistos ant šios žemės; ir nors mano odos kirminai sunaikins šį kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą“. Jis paruošė vietą sau pasilaidoti. Jis pasakė: „Mes nupirksime šią žemę“. Jis ją nupirko ir ten pasilaidojo.

201 Vėliau atėjo žmogus, vardu Abraomas. Bažnyčia auga, kyla aukštyn. Abraomas, na, jis turėjo Dievo potencialus taip pat, Amžinąjį Gyvenimą, nes Dievas jį pašaukė. Dabar atkreipkite dėmesį. Kai jis mirė, arba Sara mirė, jis nusipirko sklypą žemės Palestinoje, greta Jobo kapo ir palaidojo ten Sarą. Abraomas numirė ir taip pat buvo palaidotas greta Saros. Abraomas pagimdė... pagimdė Izaoką.

202 O Izaokas, kai jis mirė, jis miegojo su Abraomu tame pačiame žemės sklype. Taigi, kai Izaokas pagimdė Jokūbą...

203 Jokūbas numirė toli Egipte. Tačiau būdamas pranašu su šiuo potencialu, su šia atgaivinančia jėga, jis pasakė: „Nelaidok manęs čia, Juozapai. Ateik čia, mano sūnau pranaše. Uždėk ranką ant šio klubo, kurį Dievas suluošino. Prisiek Dangaus Dievui, kad manęs čia nelaidosi“. Kas tokio buvo tame žmoguje? Kodėl Egiptas netiko, kaip bet kuri vieta? Jis buvo pranašas. Jis žinojo, kur turės įvykti tas prisikėlimas. Tai neturėjo įvykti Egipte; tai įvyks Palestinoje. Pasakė: „Uždėk savo rankas ant mano suluošinto klubo ir prisiek Dievu, kuriam aš tarnavau. Tu esi mano pranašas sūnus, kad nepalaidosi mano kaulų čia. Nugabenk mane štai ten ir palaidok“.

204 Juozapas, būdamas pranašu taip pat, uždėjo rankas ant savo suluošinto tėvo. Pasakė: „Prisiekiu Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievu, kad aš nepalaidosiu tavęs čia“. Jie nugabeno ir palaidojo jį toje žemėje. Kodėl? Kodėl?

205 Kai Juozapas buvo prie mirties, jis pasakė: „Nelaidokite manęs čia. Nelaidokite manęs čia“. Kodėl? Dievas yra Dievas visur, tačiau Jis turi planą. Juozapas buvo pranašas. Jis pasakė: „Vieną dieną, – įsiklausykite, jo žodžiai, –Viešpats Dievas... aplankys jus ir išves iš šios žemės. O kai iškeliausite, paimkite mano kaulus“.

206 Ta atgaivinanti jėga buvo tuose kauluose. O! „Jeigu Jo Dvasia, kuri prikėlė Kristų iš mirusių gyvena jumyse, Jis taipogi atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus“.

207 „Nepalikite mano kaulų čia. Palaidokite juos su pažado žmonėmis“.

208 Kai Jėzus atėjo, štai, turiu čia Rašto vietą, Mato 27:51. Kai Jėzus prisikėlė iš mirusių, Jobas žinojo, kad taip bus ir pasakė: „Aš žinau, mano Atpirkėjas gyvas. Paskutinėmis dienomis Jis atsistos ant šios žemės. Nors odos kirmėlės sunaikino šį kūną, aš vis tiek matysiu Dievą būdamas savo kūne. Aš matysiu Jį“. Jie žinojo. Tai buvo pranašas. Abraomas buvo pranašas. Izaokas buvo pranašas. Jokūbas buvo pranašas. Juozapas buvo pranašas. Jie turėjo Dievo apreiškimą pagal Jo Žodį. Ir tą Velykų rytą, kai Jis atėjo ir atpirko visus tuos, kurie tikėjo į Jį, pagal Bibliją, jie taip pat buvo prikelti.

209 Ta atgaivinanti jėga atėjo į Jobo kapą, kur iš jo kaulų nebuvo likę nė saujelės dulkių. Po visų tų šimtmečių jo kaulai buvo visiškai sudūlėję. Jie... jie sugrįžo... ir pavirto vėl į žemės dujas ir ten gulėjo tik pelenų dulkės. Tačiau vis tiek, kai ta atgaivinanti jėga, pagal Dievo Žodį, pagal pažadą, po šimtų ir šimtų metų, taip, po tūkstančių metų, ta atgaivinanti jėga buvo išvesta iš kapo; Jobas, Abraomas, Izaokas, Jokūbas, visi jie išėjo iš kapo su Juo.

210 Taip pasakyta Biblijoje. Švento Mato 27 skyriuje ir 51 eilutėje sakoma: „Daugelis šventųjų užmigusiųjų žemės dulkėse prisikėlė ir išėjo iš kapų su Juo, kai Jis išėjo Velykų rytą“. Kodėl? Jie turėjo tą potencialą. Suprantate, jie turėjo tą atgaivinančią jėgą ir prisikėlė iš numirusių ir nuėjo su Juo prisikėlime. Mėgavosi prisikėlimu su Juo, nes jie buvo pilni tos atgaivinančios jėgos. Jie turėjo tą tikrąjį Velykų antspaudą.

„Na, – pasakysite jūs, – aš norėčiau gyventi Senojo Testamento laikais“.

211 Luktelėkite minutėlę. Pirmame laiške Tesa... Tesalonikiečiams, 4 skyriaus 16 eilutėje, noriu, kad tai perskaitytumėte. „Bet nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys apie užmigusiuosius, kad neliūdėtumėte, kaip ir kiti, kurie neturi vilties. Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, – ne įsivaizduojame, bet tikime tuo, – taip ir tuos, kurie miega Jame, Dievas atves su Juo“.

212 Naujojo Testamento šventieji su ta atgaivinančia jėga taip pat prisikels Jo antrojo Atėjimo metu, taip pat užtikrintai kaip ir Senojo Testamento šventieji su visa ta atgaivinančia jėga jų kauluose, ir perkeitimu ir galia, ir kitais dalykais, kurie atėjo iš Dievo. Tie pranašai pas kuriuos atėjo Dievo Žodis, jie prisikėlė su Juo tą prisikėlimo rytą; ir su Dievo pažadu, kad kiekvienas, esantis Jėzuje Kristuje taip pat eis su Juo Jo prisikėlime, atgaivinanti Dievo jėga virš kaulų.

213 Nieko nuostabaus, kad mes dedame rankas ant ligonių. Nieko nuostabaus, kad mylime vieni kitus. Mes esame broliai ir seserys. Neturėtume nekęsti vienas kito, nes esame pataisomi Dievo Žodžio. Turėtume mylėti vieni kitus ir gerbti vieni kitus. Žinote, jei to nedarote, tada tai jums nepadės.

214 Štai ten sėdi mažas bičiulis, po šia bažnyčia. Prieš keletą dienų... Tas žmogus tiki. Pas tą mažą seną vyruką buvo ausies vėžys, o jis nieko apie tai nesakė. Jis dirbo ten, name. Aš ėjau su juo medžioklėn, kartu su broliais Mozliais ir broliu Dosonu. Mes buvome medžioklėje, ten buvo brolio Viljamso sūnus. O aš žvilgtelėjau jo ausin ir pamačiau, kad jo ausis visa sutinusi. Aš pasakiau: „Donovanai, kas nutiko tavo ausiai?“.

215 Jis pasakė: „Broli Branhamai, taip yra jau ilgą laiką. Aš nežinau“.

216 Aš tiesiog... aš tiesiog pastvėriau jį už rankos tenai. Ant jo ausies buvo didelis vėžinis navikas. Neištariau nė žodžio, tiesiog laikiau jo ranką ir pagalvojau: „Mano brolis!“. Praėjus dienai ar dviem po šio įvykio, ant jo ausies neliko nė rando. Tai buvo jo pagarba Dangaus Dievui, per Jo atgaivinančią jėgą, kuri nužudė tą vėžį ir išgelbėjo Donovaną Virtsą toje vietoje. Teisingai.

217 Kas tai per dalykai? Pažvelkite čionai, Finikso žmonės. Pažvelkite į save tie, kurie tuo tikėjote. Pažvelkite į žmones, kurie tai turi, kurie uždeda savo rankas ant jūsų. Pažiūrėkite kas nutinka. Tai yra atgaivinanti jėga. „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Jeigu jie uždės rankas ant ligonių, ta atgaivinanti jėga, erelis ereliui, tai kai kas įvyks. Taigi, o jei erelis tai darys grifui, tada tai neveiks. Erelis ereliui, pakyla iš diendaržio į dangų. „Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki,“ – kai jie abu tiki.

218 Matote, ta pati atgaivinanti Dievo jėga yra simbolizuojama šiuose dviejose pranašuose – Elijuje ir Eliziejuje. Atkreipkite dėmesį, tas pats žodis. Vienas iš jų pakeliamas aukštyn, o kitas yra pagaunamas ore. Pakeltas aukštyn ir pagautas ore. Suprantate? Jis buvo pagautas. Mes būsime pakelti aukštyn; pakelti su jais, sutiksime juos ore. „Būsime pakelti, kad susitiktume su jais ore“.

219 Atkreipkite dėmesį, paukštis turi du sparnus, kad galėtų išlaikyti save pusiausvyroje. Ar tai tiesa? [Susirinkusieji sako: „Amen“. – Red.] Elijas buvo paėmimo į dangų sparnas, Elijas. Eliziejus buvo prisikėlimo sparnas. Suprantate? Abudu jie kartu simbolizuoja šventuosius, kurie yra gyvi ir šventuosius, kurie yra išėję.

220 Nepamirškite, atgaivinti, kad matytų praeitį, už uždangos. Kaip šie žmonės buvo atgaivinti ten praeityje, kad galėtų pažvelgti anapus uždangos ir pamatyti šį laiką, tie pranašai!

221 Pažvelkite į Paulių, papasakojusį, kokie žmonės bus paskutinėmis dienomis, elgsis ir vadins save krikščionimis. Jis buvo pranašas, pilnas atgaivinančios jėgos ir numatė, kad tai įvyks. Mes tuo tikime. Ar ne?[Susirinkusieji sako: „Amen“. – Red.] Jis gavo atgaivinančią jėgą.

222 Pažvelkite į atgaivinančią jėgą šiandien, pranašaujančią dalykus, nebūna nė vieno neišsipildžiusio įvykio. Ji nei karto nenuvylė. Atgaivinanti jėga, ne žmogaus jėga, o Dievo jėga. Jėga, Velykų nuosavybės dokumentas, prisikėlęs Jėzus nusiuntė tą dokumentą atgal, kad garantuotų mums, jog jau esame atgaivinti su Juo.

223 Atkreipkite dėmesį. Ar pamenate tokią mažą knygelę čia esantys verslininkai: „Žvelgiant anapus laiko uždangos“? Aš tampu senesnis, žinau, kad mano dienos trumpėja. Aš tampu tikrai...

224 Aš pasileidžiu tą mažą kūrinį, kurį tos ponios neseniai giedojo. Aš jau turiu jį kokius aštuoniolika, dvidešimt metų. „Aš noriu tai aptarti, Viešpatie“. Išėjau ten ir perėjau prie maldos, tada atėjo ta atgaivinanti jėga. Aš turėjau pailsėti. Aš pažvelgiau į Ten. Aš sakau: „Pažvelk štai ten“.

225 Aš pamenu tą rytą, kai buvau pagautas. O mano žmona, sėdi štai ten, gulėjo ant tos pačios lovos su manimi tą rytą. Aš buvau pakeltas ir pažvelgiau aukštyn. Ir štai ji buvo ten, mieganti. Aš pasakiau: „Jeigu aš ruošiuosi padaryti ką nors dėl Viešpaties, tai tau, vyruti, geriau būtų paskubėti. Tau jau virš penkiasdešimt“. Tada Šventoji Dvasia mane perkėlė ir aš pažvelgiau štai Ten. Aš pamačiau tuos šventuosius taip užtikrintai, kaip dabar stoviu čia prie šio stalo, su šia šventa Knyga, gulinčia čia, kaip esu Evangelijos tarnautojas.

226 Ar aš kada sakiau jums ką nors Viešpaties vardu ir tai neįvyko? Jei sakiau, tai noriu, kad man apie tai papasakotumėte. Kiekvieną kartą viskas būdavo tobulai ant pakylos? Kiekvieną kartą įvykdavo taip, kaip Jis pasakė? [Susirinkusieji sako: „Amen“.– Red.] Tai buvo TAIP SAKO VIEŠPATS.

227 Aš stovėjau ten ir tuo laiku žvalgiausi. Mačiau dešimtis tūkstančių kartų ateinančius tūkstančius jaunų vyrų ir moterų, bėgančių, apsikabinančių mane rankomis, šaukiančių. Aš pažvelgiau atgal ir mačiau save gulintį ant lovos. „O, Viešpatie, leisk man žvelgti anapus laiko uždangos“.

228 Kas tai? Tai yra atgaivinanti jėga, kuri mus pagaus ir nusineš. Ta galinga atgaivinanti jėga. Ta atgaivinanti jėga ateina paskutinėmis dienomis.

229 Štai dėl ko aš esu Arizonoje šią akimirką. Čia sėdi daugybė tų žmonių, kurie stovėjo tiesiog čia, Finikse, ir girdėjo mane jums sakant nuo šios pakylos: „TAIP SAKO VIEŠPATS“. Kas iš jūsų tai atsimenate? „Dabar eikite. Kai kas turės įvykti“.

230 Aš mačiau atėjusius septynis angelus. Argi „Life“ žurnalas to neaprašė, kai To rūkas sklandė čia, dvidešimt septynių mylių aukštyje ir trisdešimt mylių išilgai? Argi Fredas Sotmanas, šie kiti, Džinas Normanas, kiti, nesėdi čia? Stovėjo štai ten, kai tie septyni Angelai pasirodė tiesiog ten, ant kalvos. Tai supurtė kalvas mylių atstumu aplinkui, štai taip. Ten stovėjo septyni Angelai. Numetė kalaviją į tavo ranką bei pasakė: „Eik namo ir atverk tuos Septynis Antspaudus, kurie yra duoti“. Štai jie čia, tikras santuokos ir skyrybų slėpinys bei gyvatės sėkla, ir visi tie dalykai, dėl kurių kilo sambrūzdis. Tai yra TAIP SAKO VIEŠPATS.

231 Kas tai? Atgaivinanti jėga ateinanti į Bažnyčią, paruošia Ją šiai valandai prie kurios artėjame. Atgaivinanti jėga!

O, Dieve, padėk mums Ją priimti. Padėk mums Ja patikėti.

232 Suprantate, tai tiesiog priklauso nuo to, su kokiu požiūriu jūs Tai priimate, ar Tai bus jums į naudą, ar ne. Suprantate? Jūs turite Tuo tikėti. Jei Tuo netikite, Tai jums neatneš nieko gero.

233 Kaip senasis Samuelis stovėjo ten, priešais tą tautą ir pasakė: „Ar aš kada jums sakiau ką nors Viešpaties Vardu ir tai neįvyko? Ar aš kada maldavau iš jūsų pinigų pragyvenimui?“.

„Ne, bet mes vis tiek norime karaliaus“.

234 Štai tokia šiandien yra bažnyčia. Jie nori savo pačių supratimų. Jie nekreips į tave nė mažiausio dėmesio. Jie tiesiog apeina tave. Na, tai tiesiog parodo, kad atgaivinančios jėgos čia nėra.

235 „O, – pasakysite jūs, – aš kalbėjau kalbomis. Aš šokinėjau ir šūkavau“. Visa tai yra gerai.

236 Tačiau, jeigu ta atgaivinanti jėga yra čia, jūs ją atpažinsite. Kaip tas mažas ereliukas atpažino savo mamą. Tai yra Žodis. Tai yra TAIP SAKO VIEŠPATS. Tai yra tai, ką Dievas pažadėjo. Tai yra tai, kas buvo išpranašauta. Būtent taip ir įvyko. Mes, be jokio abejonės šešėlio, potencialiai esame prisikėlime tiesiog dabar, šventieji ruošiasi būti pakelti į orą.

237 Todėl Jėzus, būdamas toks pilnas šios atgaivinančios jėgos pasakė: „Jeigu jūs galite sugriauti šią šventyklą, kuriai pastatyti, kaip jūs manėte, prireiks keturiasdešimties metų, tai Aš ją atstatysiu per tris dienas“.

238 Kodėl? Kodėl Jėzus galėjo tai pasakyti? Noriu jūsų paklausti. Kodėl Jėzus galėjo pasakyti tokį dalyką? Jis žinojo, kad Jis galėjo tai padaryti. Amen. Norėčiau, kad tai įsisavintumėte. Jis žinojo, Kas Jis buvo. Jis žinojo, kad kiekvieną Žodį, kurį Dievas įrašė ten apie Jį, kad Jis tai išpildė. Jis žinojo, kad yra Tas, apie kurį kalbėjo Dovydas.

239 Ar žinote, kad jūs esate tie, apie kuriuos kalba Biblija? [Susirinkusieji sako: „Amen“. – Red.] Ar žinote, kad jūsų pozicija yra Kristuje? Jeigu jūs esate Kristuje, jūs esate naujas kūrinys. Ar žinote, kad šis Žodis jums yra tiesiog kaip kasdienis gyvenimas? Na, tikrai taip. Jis yra jūsų. Jūs esate erelis. Tai yra jūsų Maistas.

240 Jis žinojo, kad per Dievo jėgą Jis tai padarys, nes buvo išpranašauta, kad Jis tai padarys. Dėl šios priežasties Jis nebijojo pasakyti: „Sugriaukite šią šventyklą. Aš ją atstatysiu per tris dienas, nes Dovydas sakė: 'Aš nepaliksiu Jo sielos pragare ir neleisiu savo Šventajam pamatyti sugedimo'“. Jis žinojo, kad nė viena jo kūno ląstelė nesuges. Nors įprastai jos sugenda per septyniasdešimt dvi valandas. Jis pasakė: „Sugriaukite šią šventyklą. Aš ją atstatysiu per tris dienas“. Kodėl? Jis buvo ant tiek pilnas tos atgaivinančios jėgos, kuri atgaivino kiekvieną Žodį. Jis pažvelgė atgal ir matė kiekvieną Žodį, kurį Dievas apie Jį parašė ir pranašas pasakė, kad Jis tai išpildys. Jis žinojo, kad tai irgi bus išpildyta.

241 Taigi, ar kiekvienam Dievo ištartam Žodžiui jūsų dvasia pasakė „amen“? Ar tai išsipildė jūsų, kaip tikinčiojo, gyvenime?

242 Ar jūs dėl kažko susilaikote, sakydami: „Na, mano bažnyčia moko kitaip“? Tada būk atsargus, vanage.

243 Atkreipkite dėmesį. Ereliai tiki. Jiems nekyla klausimas. Jie Tuo tiki. Atkreipkite dėmesį.

244 Taigi, Jis žinojo, kad tai nutiks, nes Žodis sakė, kad taip bus. Kiekvienas apie Jį parašytas Žodis turėjo būti išpildytas. Jis žinojo, kad Tai parašė Dievo jėga per šventuosius pranašus, kurie pranašavo, kad Jis taip padarys.

245 O pranašystė niekada neapvilia. Ji negali apvilti. Dievo Žodis negali apvilti. Yra parašyta... Dvasios, kad... O dabar, taip pat, Dvasia, kuri prikėlė Jėzų iš mirusių, jeigu Ji gyvena jūsų būtyje, jūsų kūne, tai Ji taip pat prikels ir jūsų mirtingą kūną. Tada galima jį šaudyti, deginti, daryti su juo ką tik norite, tyčiotis iš jo, draskyti, vartyti, daryti ką tik norite. Dievas jį prikels, nes Jis sakė taip padarysiąs. Ir kiekvienas Dievo šventasis, turintis savyje pažadą, žino, kad tai yra Tiesa. Todėl, nebijok, broli, mes jau esame Velykose.

246 Pažvelkte į tą atsimainymą, tiesiog prieš mums baigiant. Atsimainyti, atsimainymas, mes visi esame išreikšti tame atsimainyme. Pažvelkite, ką mes šiandien matome. Atkreipkite dėmesį į tai, ką mes šiandien matome – atgaivinančią Dievo jėgą. Mes visi ten buvome. Ten buvo mirę šventieji, simbolizuojami Mozėje; ten buvo prisikėlimas; ir pašlovintas Jėzus Kristus. Eliziejus... Mozė, Elijas ir Jėzus, jie visi stovėjo ant kalno, mirę šventieji, paimtieji šventieji ir pašlovintas Jėzus. O, tai bent!

247 Na, jūs pasakysite... Aš girdėjau žmogų sakant... Jie pasakys: „Jūs žmonės, na, jeigu jūs turėtumėte tokią jėgą, jums derėtų visur eiti ir kalbėti žmonėms apie tai, ką galite padaryti“. Taip sakyti reiškia būti toli nuo tikro krikščionio. Suprantate? Mes tikrai neteigiame turintys jėgą. Daryti...

248 Tačiau mes darome vieną dalyką. Kai jie apsidairė, su visa šia ant jų esančia jėga: „Jie matė tik Jėzų“. O tikram, neapsimestiniam tikinčiajam nerūpi, ar jis remia denominaciją, ar nieko dėl jos nedaro. Jis nori tik vieno dalyko – kad jūs pamatytumėte pašlovintą Kristų, nes tai keičia situaciją. Reali, tikra Atsimainymo Kalno patirtis tik pašlovina Jėzų Kristų. Ji nepašlovino Mozės, nepašlovino Elijo, nepašlovino jų pačių, nepašlovino nieko kito, bet jie išvydo pašlovintą Kristų. Noras pašlovinti Jėzų Kristų yra bet kurio tikro tikinčiojo širdyje. Štai ką jis nori, kad žmonės pamatytų.

249 Nesakyti: „Na, jei ateisite prisijungti prie mūsų grupių, jeigu ateisite ir darysite tą, ar darysite aną“. Ak, nedarykite to. Nedarykite to.

250 Matykite Dievo Žodį, kuris yra išaukštintas Kristus; ir išpildo šios dienos pažadą, šią didingą prisikėlimo valandą. Atkreipkite dėmesį. Tai suteikia jiems džiaugsmą žinoti, kad mes esame su Juo, kūnas Jo kūno ir kaulas Jo kaulų. Koks džiaugsmas! Tai yra vienintelis dalykas, rūpintis tikram tikinčiajam.

251 Jiems nerūpi denominacija. Jiems nerūpi organizacija. Jiems nerūpi, ką galvoja kitos moterys. Joms nerūpi. Tikrai ne. Jos nedarys tų dalykų, kuriuos... kuriuos daro kitos moterys. Jie... Šie vyrai nedarys tų dalykų. Jie nesisukios ir nežais su kokia nors organizacija, stengdamiesi nebūti atskirtais ir bijantys, kad negaus maisto talono. Jiems šie dalykai nerūpi. Jiems tai yra nesąmonė.

252 Yra tik vienas troškimas širdyje – pamatyti išaukštintą Jėzų Kristų. Jų elgesys privalo būti su Dievu. Tai turi būti absoliučiai niekas kitas, o tik Jėzaus Kristaus šlovė. O kas yra Jėzus? Žodis. Ar tai tiesa? [Susirinkusieji sako: „Amen“. – Red.] Dabar atkreipkite dėmesį, ir matyti Jo tą patį patvirtintą metodą, įrodantį Jo prisikėlimą. Kas tai yra? Matyti savo gyvenimą per Jo pažadėtą Žodį, kurį Jis pasakė: „Jis yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius,“ – įrodant, kad Jis vis dar yra gyvas.

253 Man nerūpi jei visos durys šalyje man yra uždarytos. Tai, aš... Kaip aš sakiau anądien, man buvo penkiasdešimt šešeri... Aš galiu netikėtai iškeliauti. Aš esu ties širdies priepuolio amžiaus. Aš esu kitokiame amžiuje ir visa kita. Na, koks gi skirtumas? Man nebuvo jokio skirtumo, kai buvau vaikas. Man nėra jokio skirtumo dabar, kurią valandą bus pašauktas mano numeris ir mano kortelė ištraukta iš lentynos. Man nerūpi, ar kas kada nors žinos, kad aš gyvenau žemėje. Man nėra jokio skirtumo. Jiems nereikia statyti jokių didelių monumentų ir didelių pastatų, sakančių, kad aš buvau čia, šioje žemėje.

254 Aš noriu, kad jie žinotų tik vieną dalyką: „Jėzus Kristus yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius“. O savo širdyje, aš laikau Jo nuosavybės dokumentą. Aš žinau, kad vieną dieną... Nors aš galiu būti nuskendęs jūroje. Aš galiu būti nužudytas Afrikoje. Nežinau kas man nutiks. Tačiau aš žinau vieną dalyką, aš turiu nuosavybės dokumentą. Aleliuja! Visos durys gali būti uždarytos. Man nėra jokio skirtumo. Aš nemėginu išaukštinti kokio nors žmogaus ar organizacijos, nei savęs, nei vienos iš grupių, ar ko kito. Aš noriu, kad žmonės pamatytų Jėzų Kristų prisikėlusį iš numirusių ir kad Jo Dvasia yra gyva. „Jis yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius“.

255 Akivaizdu, kodėl Jėzus pasakė: „Nebijokite. Aš esu Tas, kuris buvo miręs, bet esu gyvas per amžius“.

256 “Nes mes dabar esame atpirkti Jo ir esame prisikėlę su Juo, ir esame dabar (ne būsime) pasodinti dangiškose vietose Jame“. Taigi, kai turime šią Dvasią savyje, tą nuosavybės dokumentą, tai parodo, kad buvo nusikratyta visomis abejonėmis. Ką? Kristus yra gyvas. Ne aš gyvenu, ne aš. „Kristus gyvena manyje“. Ne tu gyveni, bet Kristus gyvena tavyje, nes Jo gyvasis Žodis gyvena tavyje, parodydamas, kad visų jūsų metodistiškų, baptistiškų ir sekmininkiškų idėjų reikšmės buvo išbrauktos. O Jėzus Kristus...

257 Kaip ant Atsimainymo Kalno, visi pranašai ir visa kita buvo užbaigta. Visos liuteronų, metodistų, presbiterijonų dienos, su jomis viskas tvarkoje, bet: „Štai Mano mylimasis Sūnus. Jūs klauskite Jo,“ – šios valandos Žodžio, Antspaudų valandoje. Kai visi slėpiniai štai ten buvo paslėpti visus tuos metus, o jie yra... Ta didžioji laiko piramidė buvo atkirsta, tas užbaigiamasis akmuo, nušlifuotas taip, kad Dovydo žvaigždė galėtų įsikurti jo vietoje. O didžioji gyvojo Dievo bažnyčia bus pakelta kaip ant erelio sparnų, nunešta tolyn į Šlovę. Taip.

258 Dabartyje, dabartyje mūsų kūnuose: su kalbėjimu naujomis kalbomis, su pranašavimu ir numatymu, dedant rankas ant ligonių jie pasveiks, pasaulis miręs ir visi pasaulio dalykai. Mes perėjome iš mirties į Gyvenimą ir dabar turime jėgą. Aleliuja!

Tą prisikėlimo rytą,
Kai mirties antspaudai bus nuplėšti,
Mes pakilsime 
(Aleliuja!) mes pakilsime. (Amen!)

259 Pragare nėra pakankamai velnių, kad mus nuo to sulaikytų. Mes buvome iš anksto Dievo paskirti šiai valandai. Dievo Žodis išreiškia Save tiesiogiai per mus. Ir mes gyvename Dievo Akivaizdoje per Dievo pažado Žodį. Nėra pragare velnio galinčio sulaikyti mane nuo prisikėlimo. Nėra durų, kurias jis galėtų užtrenkti man prieš nosį tą rytą. Antspaudai buvo nuplėšti. Aleliuja!

260 Aš esu laisvas. Aš esu erelis. Aš daugiau nebesu narve, bet esu laisvėje. Aš prisikėliau iš numirusių į naują Jėzaus Kristaus Gyvenimą. Ne tik aš, bet ir kiekvienas vyras, moteris, berniukas ar mergaitė čia sėdintys, kurie buvo pripildyti tos Dievo Dvasios, yra naujas kūrinys Kristuje. Ir jūs esate erelis.

261 Mes esame gyvi šiandien ir mėgaujamės prisikėlimu amžinai. Kadangi Jis gyvas, mes taip pat esame gyvi. O Jis gyvena mumyse, daro mus gyvais. O Dvasia, prikėlusi Jį iš numirusių, gyvenanti mūsų būtyje, atgaivins mūsų mirtingus kūnus per tas didingas Amžinąsias Velykas. Šlovė Dievui!

262 O, atimk pasaulį, pasiimk ką tik nori, bet duok man Jėzų. Amen. Aš myliu Jį. Jis man reiškia viską.

263 Kadangi jūs esate Jo dalis, aš esu dalis jūsų, o jūs esate dalis manęs. O visi kartu mes esame dalimi Jo.

264 O, krikščioni, kokią mes turime galimybę! Mes turime galimybes, apie kurių turėjimą Šventasis Paulius net nesvajojo. Mes turime galimybes, kurių Henochas ir Elijas, ir visi kiti niekados neturėjo, tokias galimybes, kurias mes dabar turime.

265 Yra viena maža avelė kažkur tenai ir Jis nebus patenkintas tol, kol ji negrįš į aptvarą. Dievui padedant, su regėjimu ir žodžiais TAIP SAKO VIEŠPATS, aš vyksiu į užsienį. Ta paskutinė avelė gali būti juoda iš tų kraštų, nes kiek žinau, ten jie net nemano, kad turi sielą. Tačiau Dievas žino kitaip. Aš ieškosiu iki paskutinės mano gyvenimo dienos, kad rasčiau ją, kur ji bebūtų.

266 Aš viliuosi, kad neįžeidžiau nė vieno iš savo brolių sakydamas šiuos griežtus dalykus. Aš... Ne tai, kad aš nenoriu, kad jūs eitumėte į bažnyčią. Žinoma, kad aš noriu, kad lankytumėtės bažnyčioje. Eikite į tą bažnyčią, kurion einate. Tačiau neleiskite tam būti jūsų viltimi, sakydami: „Na, aš priklausau šiai, arba aš priklausau kitai“. O, broli, sese, priklausykite Kristui. Eikite į bažnyčią, bet priklausykite Kristui. Amen.

267 Leiskite tam... leiskite tam potencialui, jei jo nėra jumyse, atgaivinti jus Gyvenimui tiesiog dabar. Argi nepriimsite Jo dabar?

268 Ši patalpa yra Jo pilna. Aš jaučiu Tai ant viso savęs. Aš žinau, kad Tai yra čia, Dievo jėga, didis regėjimų Pranašas, tas didis Pranašautojas, galintis pasakyti dalykus ir jie niekada neapvilia, Tas Didis, kuris gali kalbėti ir joks žmogus negali pasakyti savo „ne“, Žmogus, galintis atverti ir joks žmogus negali užverti. Jis, kuris buvo miręs, dabar yra gyvas, gyvas šiandien čia, Finikse, vaikšto tarp naujai gimusių gėlių.

269 Akivaizdu, kodėl tą Velykų rytą mažos rasos ašaros riedėjo ant kiekvienos lelijos ir rožės skuostų. Kodėl? Nes gėlė žinojo, kad ji buvo išauginta iš žemės ir kažkur žydi amžina gėlė. Vieną dieną ji užims jos vietą. Teisingai.

270 Akivaizdu, kodėl džiaugsmo ašaros teka mūsų skruostais. Akivaizdu, kodėl mūsų širdys virpa ir dreba, kai mes galime pajusti tą pačią perkeičiančią jėgą ateinančią į mūsų gyvenimus ir mus užpildančią, netgi leidžiančią kalbėti kalba, kuri ateina iš Dangaus.

271 Mes esame atgaivinami į Jo Akivaizdą ten, pranašauti, numatyti ir viskas tobulai atitinka Žodį. Jei pranašaujama priešingai Tam, tai netikėkite tuo. Tačiau, jeigu tai eina kartu su Žodžiu, Tai jau yra pasakyta: TAIP SAKO VIEŠPATS.

272 „Nebijokite. Aš esu Tas, kuris buvo miręs ir yra gyvas per amžius“. Tai yra Dievo Velykų antspaudas, užantspauduojantis kiekvieną šio Žodžio raidę jūsų širdyje. Kas yra antspaudas? „Jūs esate užrašyti laiškai, skaitomi visų žmonių“. Jūs tai žinote. Tačiau, kai Dievas pareiškė teises į jus, Jis užantspaudavo jus Velykų antspaudu, tada jūs esate prisikėlęs su Kristumi ir dabar esate naujas kūrinys.

273 Jeigu nebuvote užantspauduoti šį rytą, padarykite tai kol mes būsime nulenkę galvas.

274 [Brolis kalba kitomis kalbomis. Tuščia vieta garsajuostėje – Red.] ...Viešpatie. Ar jūs girdite tai? [Susirinkusieji sako: „Amen“.– Red.]

275 Dabar nuleidę galvas pagalvokite. Romiečiams 8:11: „Bet jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, Ji taip pat atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus“.

276 Žmonės, ko mes galime laukti? Kas ten dar liko? Pažiūrėkite į Formosą ir likusį pasaulį. Atomines raketas ir visa kita, pasiruošusias smogti pasauliui, [žmonės – Vert.] tokie nervingi ir išsigandę, ir šaukiantys. Tuos filmų pamėgdžiojimus, tik pasakojančius visokius juokus, tarsi mažas berniukas, naktį einantis per kapines ir švilpaujantis, bandantis priversti žmones patikėti, kad viskas yra gerai. Nebūkite apgauti. Viešpaties atėjimas yra arti.

277 Atkreipkite dėmesį, vieną dieną, man sėdint štai ten įlankoje, priėjo žvejys ir man pasakė, kad ten buvo kažkoks išvagotas taškas ar kažkas panašaus. Ir kaip tai... dar daug laiko prieš tą žemės drebėjimą, supurčiusį Graikiją, kad visos tos žuvys, kurios įprastai maitinasi tuo metu ryte, tąkart nesimaitino. Kas tai buvo? Jų nebuvo paviršiuje. Kai tai nutiko antrąkart, nutiko tas pats dalykas. Jis tiesiog tada žinojo, kad kažkas nutiks. Žuvys tuo metu nesimaitino.

278 O visi kirai ir kiti gyviai, mintantys žuvimi, jie liovėsi maitintis. Ankstus rytas yra tas laikas, kai jie maitinasi. Jie tiesiog sėdi ant kranto, o tada pasitraukė nuo olų ir kitų vietų. Tada, per kelias minutes iš žemės, iš jūros dugno sukilo ir užkunkuliavo dumbliai. Suprantate? Dar prieš tam nutinkant žuvys apie tai žinojo.

279 Vykdamas į Indiją, aš skaičiau laikraštyje, kur sakoma: „Žemės drebėjimas turi būti pasibaigęs“. Eilę dienų maži paukšteliai negrįžo atgal į savo lizdus uolose. Galvijai nenorėjo stovėti tvartuose po... šešėlyje, dieną kaitros metu. Avys stovėjo tiesiog lauko viduryje, glausdamosis viena prie kitos. Jos net nesiartino šalia uolų dvi ar tris dienas iki įvykstant žemės drebėjimui.

280 Kodėl? Tos avys tai žinojo. Jos žinojo, kad kažkas nutiks. Tie paukščiai žinojo, kad kažkas nutiks. Tie kirai žinojo, kad kažkas nutiks. Tos žuvys žinojo, kad kažkas nutiks. Tai yra tas pats Dievas, kuris vedė tuos gyvūnus į arką.

281 Argi nematote, jūs, Dvasios pripildyti žmonės, kad kažkas turės įvykti? Neieškokite kažko didingo, didelio, universalaus, kažko smarkaus, neieškokite nieko išskyrus Viešpaties Jėzaus Atėjimo. Nepamirškite, tiesiog prisiminkite Viešpaties Žodžius ir pažadą.

282 Ar galite greitai įeiti vidun? Pasitraukite nuo tų didelių sienų. Prisikėlimas yra arti ir greta. Jei čia yra žmonių, nežinančių, ar jie įeis į tą prisikėlimą, ir kurie nėra tikri, ar turi tą prisikėlimo galią, besiilsinčią juose!

283 Nors odos kirmėlės tai sunaikintų, nors atominė bomba sprogtų jūsų tarpe, tai niekada nesunaikins tos atgaivinančios prisikėlimo jėgos. Ne, ne. Sese, broli, jūsų brangūs vardai yra įrašyti į Avinėlio Gyvenimo Knygą ten aukštai. Joks žmogus negali ištrinti to įrašo. Pasaulyje nėra pakankamai trynimo medžiagų, kad ištrinti jūsų vardus iš Knygos ten, kur Jo Kraujas tai išpirko.

284 Jei nesate tuo tikri, tai ne... nerizikuokite dėl to dabar. Suprantate? Galite surizikuoti kur nors bėgdami per barikadą ir nebūti nužudyti, tačiau jums nepavyks perbėgti per šią barikadą. Ne, ne. Jūs tai gausite. Jums nereiks to daryti... Dabar mirksi raudona šviesa. Apeikite, ignoruokite savus supratimus, apeikite pasaulio dalykus.

285 Ateikite. Būkime kartu prikelti šiame didžiajame Velykų laike, didžiojoje Velykų šventėje. Ar galite tai švęsti savo širdyse šią savaitę? Jei negalite, ar galite tiesiog pakelti ranką į Dievą?

286 Sakykite: „Dieve, aš nesu tuo tikras. Aš nežinau, ar galiu tai padaryti ar ne. Ar Tu padėsi man? Aš pakelsiu savo ranką į Tave, Viešpatie. Padėk man“. Telaimina jus Dievas. Telaimina jus Dievas Tai yra gerai. Aš... aš... aš trokštu Tavęs, Viešpatie. Padėk man. Aš... aš... aš noriu būti prikeltas. Aš... aš noriu būti. Aš noriu turėti potencialus šią akimirką. Aš noriu žinoti, kad tai yra teisinga. Aš noriu žinoti, kad tai yra teisinga, Viešpatie. Aš žinau, negaliu padaryti klaid...“. Jūs nenorite jokios klaidos tada. Tai nebus... tuomet bus per vėlu. Dabar yra ta diena. Tai bent! Dabar yra ta diena. Nelaukite.

287 Neseniai aš pamokslavau. Ten buvo senas tamsiaodis vyras, kuris atėjo prie pastato galo ir sutiko mane. Pasakė: „Pastoriau, aš noriu tau pasakyti. Aš sakau, kad tu esi teisus“. Jis pasakė: „Aš pasakiau Viešpačiui seniai, kad noriu tą rytą rankoje turėti bilietą. Aš noriu žinoti, kad jis yra teisingai pažymėtas“. Pasakė: „Bus daug problemų ten žemai prie upės“. Jis pasakė: „Aš... aš... aš leisiuosi žemyn ta upe“. Jis pasakė: „Aš... aš nenoriu ten turėti problemų. Aš noriu, kad viskas būtų sutvarkyta ten, viršuje“. Teisingai.

288 Ar turite savo vizą? Jeigu neturite savo vizos… Galite turėti pasą, bet jeigu neturite vizos, negalėsite įžengti į tą Kraštą. Jūs tai žinote. Ar turite viską pasiruošę? Jei ne, tai dabar yra laikas tai padaryti.

289 Nebijokite jei esate kiek įsibauginę. Taigi, čia pakilo galbūt apie šimtas rankų. Todėl, jei esate kiek įsibaiminę, tai sutvarkykime tai dabar.

290 Taigi, aš žinau, kad mes turime skirtingus veikimo būdus. Vieni vyrai sako: „Ateik, leisk paspausti tau ranką“. Kiti sako: „Ateik, priklaupk priešais altorių“. Taigi, visi tie būdai yra geri. Neturiu prieš juos pasakyti nė vieno žodžio, visai ne, nieko prieš bet ką, ką jie pasakys.

291 Tačiau, leiskite man jums pasakyti savaip. „Tiek, kiek įtikėjo, tiek pat...“. Atėjimas prie altoriaus neprivers jus patikėti. Rankos tarnautojui paspaudimas neprivers jus patikėti. Tačiau, jeigu jus pašaukė Dievas ir jūs esate erelis iš pat pradžių, tuomet pats klyksmas jums prakalbės. Jūs patikėsite. Jeigu jūs tikrai tikite, aš su jumis pasimelsiu.

292 Ar galite įsivaizduoti tą mažą ereliuką pasiliekantį tame diendaržyje nors kiek ilgiau? Ne, ne. O... o... Ne. Nepasilik ten nė trupučio ilgiau, drauge. Džiūgaukime... džiūgaukime dabar. Dievo malonė yra čia, kad tai padarytų.

293 Dangiškasis Tėve, mes suvokiame, kad artėjame prie užbaigiamosios valandos. Mums nedaug beliko čia būti. Ne pagal mūsų amžių, bet pagal laiką. Mes tikime, kad čia sėdi daug jaunų asmenų, kuriems gyvenant tai įvyks. Tai gali nutikti net šiandien. Mes nežinome minutės ar valandos. Tačiau Tu, Viešpatie, pasakei mums: „Kai matysite vykstant tuos dalykus,“ – o jie dabar vyksta jau ilgą laiką.

294 Mes žinome, kad jau senokai baigėme savo kelią, anot mokslininkų. Jau prieš šešis, septynis metus buvo likusios trys minutės iki vidurnakčio. Mes nežinome kiek yra likę to tiksinčio laiko, bet mes žinome, kad jau esame ten.

295 O, Dieve, turėti tą garantiją – matyti, kad mūsų širdys pabrėžia kiekvieną Dievo pažadą, ištardamos „amen“, matyti, kad pati Dvasia įėjo į mus, atgaivina mūsų būtį.

296 Dieve, leisk mano broliams pamatyti tai šį rytą. Leisk mano broliams pamatyti, kad ta Dvasia įeina ir atgaivina Žodžiui. Leisk, Viešpatie, mano seserims pamatyti tą patį dalyką. Ir tuomet, jeigu jie pamatys kažką, kas neleidžia jiems atgyti tam Žodžiui, o Dieve, tegu jie greitai tuo atsikratys. Suteik tai, Tėve. Dabar viskas yra Tavo rankose. Aš žinau, kad patyriau nesėkmę daugelyje dalykų ir toliau patiriu, bet, Viešpatie, aš viską dariau pagal savo žinojimą. Dabar tai yra Tavo rankose. Jie yra Tavo. Jėzaus vardu, priimk juos, Tėve.

297 Na, o dabar tie, čia esantys, kuriems reikia jūsų kūnų išgydymo. Kiek čia yra tikinčiųjų? Pakelkite rankas. „Aš esu tikintysis, kiek pažįstu savo širdį“. Kas iš jūsų turite šį žinojimą? Žinote, be abejonės šešėlio, kad jūsų širdyse, šią akimirką, buvote prikelti iš numirusių? Jūs žinote? O, tai bent! Kas tada gali nutikti tokiame susirinkime? Žinau, kad vėluoju, tačiau kas gali nutikti šią akimirką? Tiesiog pagalvokite apie tai, kas gali nutikti. Potencialai glūdi jumyse pačiuose. Suprantate? Jūs, su pakelta ranka, jūs atrodote kaip... kaip kaip duodantis priesaiką Dievui, kad: „Aš žinau, kad man kažkas atsitiko. Galbūt aš nesu ten, kur turėčiau būti“.

298 Lygiai taip pat ir aš. Ne, pone. Aš esu labai toli nuo ten, kur turėčiau būti. Tačiau aš žinau šį vieną dalyką – aš perėjau iš mirties į Gyvenimą. Aš žinau, kad man kai kas nutiko. Daug... Tai nutiko man ne kaip senam žmogui dabar, bet prieš daug daug metų.

299 Aš žinau, kad tą dieną, kai įžengiau į tą ligoninę, turėjau tą didžiulį iššūkį. Aš mačiau savo mirštančią žmoną, aš šaukiau dėl jos gyvybės. „Ką gi aš veikiau, jei ne stovėjau ant gatvės kampo ir pamokslavau bei meldžiausi už ligonius?“.

O tada Šėtonas pasakė: „Na, Jis į tavo maldą neatsakys“.

300 Aš mačiau kaip ji mirė, bet aš žinau, kad joje buvo ta prisikėlimo jėga. Tie kaulai vėl pakils.

301 Mačiau savo mažą kūdikėlį, gulintį tenai. Aš uždėjau ant jos ranką sakydamas: „Dieve, neatimk jos“.

302 Atrodė tarsi Jis nuleido uždangą sakydamas: „Aš daugiau tavęs neišklausysiu“.

303 Šėtonas pasakė: „Štai. Tik vienas žodis...“. Jis geriau žinojo, kaip pasielgti negu man sakyti, kad Dievo nėra, nes aš žinojau tai. Tačiau jis pasakė, kad Jis manęs nemyli, kad aš Jam nerūpiu. Suprantate? Kiekvienas pasakytas dalykas buvo racionalus: „Tu esi tik jaunas vyras, dar tik dvidešimties metų amžiaus. Ten, morge, guli tavo žmona. Tavo kūdikis irgi ten atsidurs. O... o tik... Tu sakei, kad Jis yra didis gydytojas ir Jis yra visa tai... Pažiūrėk, ką Jis daro? Vienas žodis, Jam net nereikėtų jo ištarti, tiesiog pažvelgti žemyn ir pasakyti. Tiesiog linktelėti Savo galva ir viskas įvyktų ir jie būtų išgydyti. Tačiau, supranti, Jis tavęs nemyli. Tu Jam nerūpi. Jis leidžia tavo kūdikiui numirti tiesiog čia ir netgi atsisako išklausyti tavo maldą šią tamsią valandą“.

304 Viskas, ką jis pasakė buvo absoliuti tiesa. „O ką tu padarei? Dirbi visą dieną, kol vargiai gali pastovėti ant kojų. O tada sėdi visą vakarą, iki dvyliktos ar pirmos valandos nakties. Stovi gatvių pakampėse, pamokslauji. Skambini į ligoninę. Užeini, atsisėdi ant kėdės, pamiegi valandą ar dvi ir vėl grįžti į darbą. Sekantį vakarą – vėl tas pat. Štai tu, maždaug dvidešimt vienerių, dvidešimt dvejų metų amžiaus. Kiekvienas draugas, kiekviena jauna ponia, kiekvienas jaunuolis su kuriais kada nors buvai susijęs, vadina tave pakvaišusiu fanatiku. Ką tu padarei? Tu pavertei save kvailiu. Nejaugi to nematai? Aš jau buvau beveik pasiruošęs su juo sutikti.

305 Ir tada Kažkas giliai manyje, tai buvo ta atgaivinanti jėga. Aš pasakiau: „Viešpats davė, Viešpats ir pasiėmė. Tebus palaimintas Viešpaties Vardas“.

Kai visos mano viltys išseks,
Tada Jis bus mano visa viltis ir prieglobstis.
Nes ant Kristaus...

[Tuščia vieta garsajuostėje – Red.]

...grimztantis smėlis.
O, Jis ateis su triumfo garsu,
Tada aš būsiu surastas... surastas Jame,
Įsisupęs į Jo teisumo rūbą.

306 Ne į savo teisumą, nes aš jokio teisumo rūbo neturiu. Mano tik bjaurūs, purvini skudurai. Aš nenorėčiau bandyti patekti į dangų tik per savo pamokslavimą. Nenorėčiau mėginti pakliūti į dangų tik per savo regėjimus. Aš keliauju į dangų, nes aš išlaikau Jo malonę savo širdyje. Dėl Jo malonės aš ten keliauju. Štai tokiu būdu mes ten keliaujame.

307 O drauge, tu esi šio Kūno dalis. Jūs esate maži Dievo vaikai. Taigi, aš tai sakau, kad pastatydinčiau jūsų viltį. Jei radote...

308 Jei pelniau jūsų palankumą, pasakiau jums Tiesą… O tai ką jums pasakiau yra... yra tai, ką pasakė pranašas praeityje. Nedarau savęs Jo pranašu. Ne, pone. Tačiau aš sakau jums Tiesą. Ar Jis kada sakė ką nors, kas nebuvo teisinga? Čia, Finikse, aš pažįstu jus jau kokius trisdešimt su viršum metų, nuo tos giesmės, „Aš noriu aptarti tai su Juo“ brolio Autlou bažnyčioje, manau, kad taip buvo, ir brolio Garsijos. Ar kada jums sakiau ką nors Viešpaties Vardu, kas neišsipildė?

309 Nepamirškite, yra tik viena viltis. Gaukite šią atgaivinančią jėgą. Ji jus išlaikys. Kai visa kita išseks, Ji jus išlaikys.

310 Kai kurie iš jų sakė: „Ar tu išsaugojai savo tikėjimą, broli Branhamai?“.

Aš pasakiau: „Ne“. Jis išsaugojo mane“.

311 Jis išlaiko mane. Aš jo neišlaikau. Reikalas ne tame ar aš jį išlaikau, ar ne. Esmė tame, ar Jis išlaiko, ar ne. Jis yra tai, kas mane laikė.

312 Jam nereikėjo to daryti. Angelai sėdėjo kiekviename medyje, pasakė: „Tik pajudink pirštais. Tik parodyk, tau nebūtina priimti to būnant ant kryžiaus. Tiesiog parodyk pirštu ir stebėk tai“. Matote, ta besišaipanti gauja. Tačiau, jeigu Jis būtų taip padaręs, aš negalėčiau šiandien liudyti, jūs negalėtumėte. Todėl, kad Jis liko ant kryžiaus, dėl to, kad Jis kabojo ant jo, būtent todėl aš laikausi su Juo.

Ant Kristaus tvirtos Uolos aš stoviu,
Visi kiti pagrindai yra grimztantis smėlis.

313 Dabar, jeigu sergate, uždėkite rankas vieni ant kitų. Pasimelskime. Tiesiog uždėkite rankas ant kieno nors greta jūsų. Nepaisant to, kas su jumis yra negerai, tikėkite dabar. Jei kada nors sakiau jums Tiesą, tai pasakysiu dabar. Suprantate? Jėzus Kristus pasakė šitai: „Šitie ženklai lydės tuos, kurie tiki“. Ir jūs esate tikintieji, jūs ką tik pakėlėte rankas. Nedvejokite. Ten yra vargingas, kenčiantis žmogus, ant kurio uždėjote rankas. Kažkas uždėjo rankas ant jūsų.

314 Prisiminkite tą atgaivinančią jėgą, tą jėgą, kuri prikėlė Jėzų iš kapo. Dabar turėkite tikėjimą tuo, ką turite savo... savo kūnuose. Tai padės tam žmogui, ant kurio uždėjote rankas. „Jei tai gyvena jumyse, Tai taip pat atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus“.

315 Brangus Dieve, kaip aš stoviu čia šį rytą, artėjant vidurdienio metui, kai maždaug šią dienos valandą Jėzus verkė: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Tu mane apleidai? Aš trokštu“. Akivaizdu, kodėl pranašas tai numatė ir pasakė: „Visi mano kaulai, jie žiūri į Mane. Jie pervėrė Mano rankas ir Mano kojas“. „Ir Jis buvo priskaičiuotas prie nusižengėlių. Bet Jis buvo sužeistas už mūsų nusižengimus. Jis buvo sumuštas už mūsų neteisybes. Bausmė dėl mūsų ramybės buvo ant Jo; ir Jo rėžiais mes esame išgydyti“. Dieve, mes pareikalaujame to šį rytą. Mes reikalaujame to.

316 Šio prisikėlimo rytą, atkreipkite dėmesį, ši įrodyta tiesa, kurią pasakiau, Viešpatie, iš Tavo žodžio, Dievo Akivaizdoje. Jis yra Teisėjas, o mes esame liudininkai, kad Jis mus atpirko. Ir mumyse, per Dievo malonę, glūdi ta prikelianti jėga. Ir mūsų draugai serga, tas, ant kurio yra uždėtos rankos.

317 O Dieve, mes metame iššūkį velniui, mūsų tikėjimo tarpe šį rytą, su ant žmonių uždėtomis rankomis ir aš, su virš žmonių ištiestomis rankomis. Tegul kiekviena liga, kiekvienas negalavimas, bandantis sulaikyti žmones, tegul pasišalina šios įrodytos Tiesos akivaizdoje. Jėzaus Kristaus vardu, tegul šie žmonės tampa laisvais šiandien. Biblija, mūsų Dievo Žodžiai pasakė: „Jie dės rankas ant ligonių, ir šie pasveiks“. O mūsų rankos buvo iškeltos aukštyn, link Tavęs, Dieve.

318 Kaip kiekvienas žemės augalas geria iš Tavo šaltinio, ir taip užtikrintai kaip tas augalas, kuris išleidžia daigus, geria iš Tavo šaltinio, jis prisisunkia. Jis ima augti. Kviečio stiebas, gėlė, bet kas, geriantis iš Tavojo šaltinio, auga stiebdamiesi link Tavęs.

319 Ir šį rytą, Viešpatie, mes ūgtelėjome kelis colius. Mes galime pasiekti aukščiau. Mes geriame iš Tavo šaltinio. Mes esame Tavo kūriniai, su prisikėlimo jėga mūsų viduje, Viešpatie. Mes meldžiame, kad Tu išgirstum mūsų maldas už mūsų brolius ir seseris. Kad kiekvienas negalavimas, kuris trukdo šiems brangiems žmonėms, turintiems šią jėgą, Viešpatie, išlaisvink juos, kad jie galėtų tarnauti Dievui. Ir jie pasveiks, Viešpatie. Jėzaus Kristaus Vardu. Amen.

320 Ar tikite Juo? [Susirinkusieji sako: „Amen“. – Red.] Palikti tokį dalyką, kaip šis? Kaip jūs galite tai padaryti? Jums tiesiog reikia, atrodo, pasitraukti šalin. Ar jūs taip jaučiate? [“Amen.”] Aš... aš... aš... gali būti, kad čia tik aš, kad aš esu...Tačiau mane aplankė jausmas, tiesiog keistas jausmas, kai aš ėjau tarp žmonių, kur jūs sėdėjote kartu štai šitaip. Aš žinau, kažkur, čia nematoma, kaip radijas, televizija, ar kas tai bebūtų, eina per šią patalpą, Kristus yra šiame kambaryje. Tik pagalvokite, mūsų Atpirkėjas! Toni, Jis yra čia. Amen.

321 Kas galėtų būti laimingesnis už žmones, kurie turi, su Bibliniu įrodymu kiekvieno Dievo Žodžio, kuris pasireiškia, matyti netgi Angelus ir Jo Akivaizdą, kaip jie matė pe... periodų laiku! O čia pranašų Žodžiai išpranašavo ir tai kuo tiksliausiai išsipildė. Štai mes esame čia, Jo Atėjimo išvakarėse. O, koks nuostabus laikas!

322 Mes Jį pamatysime. Vieną šių dienų, Jis bus čia. Iki Jis ateis, ar melsitės už mane? [Susirinkusieji sako: „Amen“ – Red.] Prieš mane yra baisūs pavojai. Aš tai žinau. Suprantate? Aš susitinku su pagonimis, galinčiais nušauti taip pat lengvai, kaip ir atsigerti vandens, už kurį tu ką tik sumokėjai. Tu ateini į jų teritoriją, velnių, kurie mes tau iššūkį Biblijos atžvilgiu, kaip niekur nieko. Tačiau aš nė karto nemačiau, kad mūsų Dievas nebūtų iškovojęs pergalės. Aš einu Jo Vardu, Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardu, Amžino Gyvenimo vilties, prisikėlimo ir Gyvenimo. „Tas, kuris gyvena ir Manimi tiki, nors ir bus miręs, tačiau gyvens. Ir kas tik gyvena ir tiki manimi, niekada nemirs“. Aš tikiu, kad tai yra Amžinas Dievo Žodis. Ar jūs tikite tuo pačiu? [„Amen“.] Ar melsitės už mane? [„Amen“.] Aš melsiuosi už jus. Tegu Dievas mus sergės iki susitiksime vėl.

323 Dabar atsistokime ant kojų, tik akimirkai (Ar turite ką pasakyti?)

Nulenkime savo galvas.

324 Būtų neteisinga, jei mes nesugiedotume šios trumpos giesmės, ar ne? Ar atsimenate mūsų giesmę „Aš myliu Jį“, ar ji yra kiekvienoje širdyje? Tiesiog sugiedokime ją. Sese, brangioji, ar galėtum... Aš noriu pasakyti, kad vertinu tavo grojimą taip pat, sese. Gerai.

Aš myliu Jį, aš myliu Jį
Nes Jis pirmas mane pamilo
Ir sumokėjo už mano išgelbėjimą
Ant Kalvarijos medžio.

Na, o dabar mes pakeisime giesmę.

Mano tikėjimas žvelgia į Tave,
Tu, Kalvarijos Avinėli,
Dieviškasis Gelbėtojau,
Dabar išgirsk mane, kol meldžiuosi,

O, pašalink visą mano kaltę,
O, leisk man nuo šios dienos
Būti pilnai Tavo!

325 Nejaugi tai jūsų neliečia? Kas iš jūsų mėgstate tą tikrą širdį... aš... aš... aš... mėgstu jubiliejines giesmes. Aš tikrai jas mėgstu. Kai esate šlovinimo dvasioje, argi jums nepatinka tos senos, mielos giesmės? Aš tikiu, kad Šventoji Dvasia buvo nusileidusi ant Edžio Peroneto ir tų, kurie rašė tas didingas senas giesmes. Ar jūs tikite tuo? Fani Krosbi, kai ji rašė.

Nepraeik pro mane, o švelnus Gelbėtojau,
Išgirsk mano nuolankų šauksmą;
Kol kitus šauki Tu,
Nepraeik pro mane.
Tu esi viso mano nusiraminimo Šaltinis,
Tu man esi daugiau nei gyvenimas,
Ką be Tavęs aš dar šioje žemėje turiu?
Arba kas yra danguje jei ne Tu?

326 Ar tai nėra nuostabu? Tai sukelia mums norą giedoti „Aš myliu Jį“. Argi ne? [Susirinkusieji sako: „Amen“.– Red.] Taigi, kol šiuo metu giedame, „Aš myliu Jį“, tiesiog... Mes mylime vieni kitus. Jei nemylime vieni kitų, tai negalime mylėti Jo. Dabar tiesiog paspauskite vieni kitiems rankas. Tiesiog stovėkite ir tiesiog kur nors pasiekite per stalą, paspauskite rankas, vieni kitiems.

Aš... [Brolis Branhamas nusisuka nuo mikrofono ir su kažkuo kalbasi – Red.] …?…

Ir sumokėjo už mano išgelbėjimą
Ant Kalvarijos medžio.

Dabar nuleiskime savo galvas.

327 Paprašysiu brolio Viljamso, jaunojo brolio Viljamso ateiti čia trumpam. Aš paklausiu jo, ar jis galėtų paleisti šią auditoriją maldoje.

328 Aš myliu brolį Viljamsą, jauną krikščionį, manau, kad jis yra tikras Kristaus tarnas, jo maža šeima. Aš su jais daug bendrauju. Ir tie brangūs broliai Mozliai ir visi kiti, mes buvome kartu ir tiek daug mano brangių draugų yra čia Finikse, kuriuos myliu visa širdimi. Aš manau, kad tą rytą tame regėjime Jis pasakė: „Dievas tau davė visus, kuriuos tu kada nors mylėjai ir kas tave myli“.

329 Man atrodo, kad kažkas čia atgailauja už savo nuodėmę, ant grindų verkia jauna ponia.

Tiesiog nuleiskime savo galvas trumpam už ją.

330 Brangus Dieve, ar tai ta maža avelė, kuri buvo palikta Finikse? Dieve, aš nežinau. Tu žinai. Tačiau vieną dieną tai bus. Tačiau, Tėve, ji, be abejonės yra viena iš jų. Tad aš meldžiu, kad Tu jai padėtum tiesiog dabar. Maloniai atverk vartus, pasakyk: „Ateik, Mano vaike. Užeik vidun iš varginančio, kamuojančio kelio. Tu klupinėjai ten tamsoje. Šiandien Aš ateinu tavęs pasiimti. Mano Dvasia kalba tau ir atveda tave dabar į prieglobstį“. Suteik tai, Dieve. Tegul ši jauna moteris... esanti savo gyvenimo kryžkelėje čia... „Kas klauso Mano Žodžių ir tiki Mane Siuntusįjį, turi amžinąjį gyvenimą“. Suteik tai, brangus Dieve, šiai jaunai krikščionei. „To, kuris ateina pas Mane, jokiu būdu neatmesiu“. Kol šventieji stovi melsdamiesi virš šios moters.

331 Nepamirškite, netgi Paulius, kuris buvo taip smarkiai apmėtytas akmenimis, kad buvo arti mirties, ir kai šventieji stovėjo virš jo ir meldėsi, gyvybė sugrįžo. Nes tų šventųjų kūnuose buvo ta atgaivinanti jėga, kuri gražino gyvybės dvasią atgal Šventajam Pauliui. Dieve, buvo galima melsti maldą nuo mirties dėl... arba kito asmens mirties, per tikėjimo maldą, į gyvenimą. Suteik tai, brangus Dieve.

332 Palaimink mus dabar, Tavęs laukiančius. Jėzaus Kristaus Vardu mes meldžiame.

333 Dabar, jums būnant nuleistomis galvomis, aš pakviesiu brolį Viljamsą.

Taip pat klausykite:


Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF

Džefersonvilis
Klausyti MP3 PDF